Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Valdas Meidus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs nuteistojo V. N. gynėjo advokato Audriaus Leonavičiaus skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutarties, kuria išspręstas klausimas dėl Jungtinės Karalystės Vulvičo Karališkojo teismo 2014 m. spalio 17 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Jungtinės Karalystės Vulvičo Karališkojo teismo 2014 m. spalio 17 d. nuosprendžiu V. N. buvo nuteistas už išžaginimą pagal 2003 m. Seksualinių nusikaltimų įstatymo 1(1) straipsnį (dvi veikos), už seksualinį užpuolimą įsiskverbus pagal 2003 m. Seksualinių nusikaltimų įstatymo 2 straipsnį, už neteisėtą laisvės atėmimą pagal bendrąją teisę, už užpuolimą, sukėlusį nežymų sveikatos sutrikdymą, pagal 1861 m. Įstatymo dėl nusikaltimų prieš asmenį 47 straipsnį, už grasinimą nužudyti pagal 1861 m. Įstatymo dėl nusikaltimų prieš asmenį 16 straipsnį ir jam paskirta galutinė pailginta 21 metų bausmė, į kurią įeina 16 metų laisvės atėmimo ir pailgintas 5 metų lygtinio paleidimo laikotarpis. Tuo pačiu nuosprendžiu V. N. pareikštas kaltinimas dėl persekiojimo, siekiant sukelti baimės jausmą, paliktas nenagrinėtas. Be to, minėto teismo sprendimu V. N. paskirtas įregistravimas Seksualinių nusikaltėlių registre visam gyvenimui bei jis įpareigotas sumokėti 120 svarų į Nukentėjusiųjų nuo nusikalstamos veikos fondą. Nuosprendis yra įsiteisėjęs ir vykdomas nuo 2014 m. spalio 20 d. Liudijime nurodoma, kad bausmė pagal išduodančiosios valstybės teisę turėtų būti visiškai atlikta iki 2035 m. spalio 19 d.Panevėžio miesto apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 20 d. nutartimi pripažino Vulvičo Karališkojo teismo 2014 m. spalio 17 d. nuosprendį ir nusprendė jį vykdyti pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Minėta nutartimi V. N. Vulvičo Karališkojo teismo 2014 m. spalio 17 d. nuosprendžiu paskirta galutinė pailginta 21 metų bausmė, į kurią įeina 16 metų laisvės atėmimo ir pailgintas 5 metų lygtinio paleidimo laikotarpis, buvo suderinta su Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 str. 1 d., 149 str. 1 d. ir 150 str. 1 d., už kiekvieną nusikalstamą veiką jam nustatant septynerių metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir jam nustatyta galutinė subendrinta septynerių metų laisvės atėmimo bausmė, paskiriant ją atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo 2014 m. spalio 20 d. Į šios bausmės laiką įskaityta visa Vulvičo Karališkojo teismo 2014 m. spalio 17 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės atliktoji dalis. Nuteistojo V. N. gynėjas advokatas A. Leonavičius skundu prašo pakeisti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutarties dalį dėl V. N. Vulvičo Karališkojo teismo 2014 m. spalio 17 d. nuosprendžiu paskirtų bausmių suderinimo su Lietuvos Respublikos baudžiamaisiais įstatymais. Skundą gynėjas grindžia tuo, kad apylinkės teismas, suderindamas bausmes, netinkamai taikė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ (toliau – Įstatymas) 9 straipsnio 1 dalį ir nepagrįstai nesivadovavo BK VIII skyriaus „Bausmės skyrimas“ nuostatomis, todėl V. N. paskyrė aiškiai per griežtą maksimalią baudžiamajame įstatyme numatytą laisvės atėmimo bausmę. Gynėjo tvirtinimu, apylinkės teismas, taikydamas minėtą Įstatymo nuostatą, turi atsižvelgti į BK, kuriame ne tik reglamentuojama atsakomybė asmeniui, padariusiam nusikalstamas veikas, bet ir nustatomos už tokių veikų padarymą skirtinos bausmės bei jų skyrimo taisyklės. Teigia, kad V. N. skundžiama nutartimi maksimalus septynerių metų laisvės atėmimo bausmės terminas skirtas vien todėl, kad Įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog suderinta bausmė ar kitos priemonės trukmė turi kuo labiau atitikti kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo paskirtą bausmę ar priemonę. Tačiau gynėjas mano esant neteisinga, jog pirmosios instancijos teismas nesivadovavo bausmių skyrimo taisyklėmis, nustatytomis BK. Be to, gynėjo manymu, vadovaujantis BK VIII skyriaus nuostatomis, V. N. skirti maksimalią baudžiamajame įstatyme numatytą bausmę nebuvo teisinio pagrindo. Todėl tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, tik iš dalies vadovaudamasis Įstatymo 9 straipsnio nuostatomis, bet visiškai neatsižvelgdamas į BK VIII skyriaus nuostatas, nesilaikė Lietuvos Respublikos Konstitucijos reikalavimo, kad teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi ir, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Be to, gynėjas nurodo, kad vadovaujantis BK VIII skyriuje numatytomis bausmių skyrimo taisyklėmis, atsižvelgiant į tai, jog V. N. tokio pobūdžio nusikalstamas veikas įvykdė pirmą kartą, nėra jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, už kiekvieną nusikalstamą veiką jam skirtina bausmė, artima vidurkiui – laisvės atėmimas 3 metams 6 mėnesiams. Esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai, paskirtos bausmės subendrintinos apėmimo būdu ir V. N. skirtina galutinė bausmė – laisvės atėmimas 3 metams 6 mėnesiams.Atsiliepimų į skundą negauta.Skundas atmetamas.Išnagrinėjęs skundo argumentus, skundžiamą teismo nutartį ir pateiktą medžiagą, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad skundo argumentai nutarties išvadų teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigia ir nėra pagrindas skundžiamą nutartį pakeisti.Atkreipiamas dėmesys, kad, įgyvendinant 2008 m. lapkričio 27 d. Europos Tarybos pamatinį sprendimą 2008/909/TVR „Dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo principo taikymo skiriant laisvės atėmimo bausmes ar su laisvės atėmimu susijusias priemones, siekiant jas vykdyti Europos Sąjungoje“, Lietuvos Respublikoje priimti ir 2015 m. balandžio 1 d. įsigaliojo šie teisės aktai : Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1, 73, 122, 342 straipsnių ir priedo pakeitimo ir Kodekso papildymo 365⁵ str. įstatymas, BK 9¹ straipsnio ir Kodekso priedo pakeitimo įstatymas, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 5, 109 straipsnių pakeitimo įstatymas.BPK 365⁵ straipsnyje numatyta, kad Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimti sprendimai dėl laisvės atėmimo bausmės, sprendimai dėl su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės ir sprendimai dėl probacijos Lietuvos Respublikoje pripažįstami ir vykdomi pagal Įstatymo ir šio Kodekso VII dalies nuostatas. Taigi, kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimo dėl laisvės atėmimo bausmės pripažinimo procedūra nacionalinėje teisėje reglamentuojama specialiu teisės aktu. Įstatyme įtvirtintas baigtinis sąrašas sąlygų, kurioms esant galima atsisakyti pripažinti Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimtą sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės (3 str. 1 d. ir 8 str. 1 d.). Pagal Įstatymo nuostatas teismas, nusprendęs pripažinti Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės, ta pačia nutartimi suderina kitos Europos Sąjungos valstybės narės paskirtą laisvės atėmimo bausmę ar kitą priemonę su BK numatytomis bausmėmis ar kitomis priemonėmis. Suderintos bausmės ar kitos priemonės trukmė turi kuo labiau atitikti kitos Europos Sąjungos valstybės narės paskirtą bausmę ar priemonę ir negali būti pakeista bauda ar kita turtinio pobūdžio bausme ar priemone. Suderintos bausmės ar kitos priemonės trukmė gali būti sutrumpinta tik tuo atveju ir tik tiek, kiek ji viršija maksimalią bausmės ar kitos priemonės trukmę, kuri gali būti paskirta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus už atitinkamą nusikalstamą veiką. Suderinta bausmė ar kita priemonė negali būti griežtesnės negu kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo skirta bausmė ar kita priemonė (Įstatymo 9 str. 2 – 4 dalys). Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir 2008 m. lapkričio 27 d. Tarybos pamatiniame sprendime 2008/909/TVR, kurio 8 str. 2 d. numato, kad jei bausmės trukmė nesuderinama su vykdančiosios valstybės teise, tai vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija gali nuspręsti bausmę adaptuoti tik tuo atveju, kai ši bausmė viršija pagal tos valstybės nacionalinę teisę už tos pačios rūšies veikas skiriamą maksimalią bausmę. Patikslintos bausmės trukmė negali būti trumpesnė už maksimalią bausmę, pagal vykdančiosios valstybės teisės skiriamą už tos pačios rūšies veikas. Iš skundžiamos nutarties matyti, kad apylinkės teismas šių reikalavimų laikėsi tinkamai.Nagrinėjamu atveju nenustatyta pagrindų, numatytų Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje ir 8 straipsnio 1 dalyje, kurie leistų nepripažinti ir nevykdyti Lietuvos Respublikoje Vulvičo Karališkojo teismo 2014 m. spalio 17 d. nuosprendžio, kuriuo V. N. paskirta laisvės atėmimo bausmė. To skunde neginčija ir nuteistojo gynėjas, nurodydamas, kad V. N. atžvilgiu priimtą nuosprendį pripažinti ir vykdyti Lietuvos Respublikoje nuspręsta pagrįstai. Nesutiktina su gynėjo skundo argumentu, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį įstatymą V. N. nusikalstamos veikos, už kurių padarymą jis nuteistas Vulvičo Karališkojo teismo 2014 m. spalio 17 d. nuosprendžiu, atitinka dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 149 straipsnio 1 dalyje ir 150 straipsnio 1 dalyje. Aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, įvertinęs faktines nusikalstamų veikų, už kurias V. N. pripažintas kaltu ir nuteistas Vulvičo Karališkojo teismo 2014 m. spalio 17 d. nuosprendžiu, padarymo aplinkybes, byloje esančias Jungtinės Karalystės įstatymų nuostatas dėl nusikalstamų veikų apibrėžimų, BK specialiosios dalies dispozicijas, Lietuvos teismų praktiką, teisingai nustatė, kad V. N. nusikalstamos veikos, už kurias jis nuteistas minėtu nuosprendžiu, atitinka trijų nusikalstamų veikų, numatytų BK 149 straipsnio 1 dalyje (dvi veikos) ir 150 straipsnio 1 dalyje, požymius. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad V. N. prievartą nukentėjusiosios atžvilgiu naudojo 2014 m. kovo 24 d., be kitų neteisėtų veiksmų, jis nukentėjusiąją du kartus išžagino ir įvykdė seksualiniai ją prievartavo, pirštais įsiskverbdamas nukentėjusiajai į makštį. Be to, apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad BK 149 straipsnio 1 dalyje ir 150 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų požymiai (grasinimas panaudoti prieš nukentėjusiąją fizinį smurtą ir fizinio smurto panaudojimas) apima kitus V. N. neteisėtus veiksmus prieš nukentėjusiąją, kaip antai, sudavimą kumščiu jai į veidą, grasinimą nužudyti naudojant virtuvinį peilį bei neteisėtą laisvės atėmimą, todėl atskirai pagal kitus BK straipsnius nekvalifikuotini. Nėra jokio teisinio pagrindo teigti, jog nuteistajam V. N., Vulvičo Karališkojo teismo 2014 m. spalio 17 d. nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę suderinus su Lietuvos Respublikos baudžiamaisiais įstatymais, galutinė jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 7 metams – yra per griežta, neteisinga ar prieštaraujanti teisingumo principui ar BK nuostatoms, reglamentuojančioms bausmės skyrimo taisykles ir pagrindus. Priešingai, gynėjo manymas, kad suderindamas kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo paskirtą laisvės atėmimo bausmę su Lietuvos Respublikos baudžiamaisiais įstatymais, apylinkės teismas turi vadovautis BK VIII skyriaus „Bausmės skyrimas“ nuostatomis, prieštarauja jau minėtam tiek nacionaliniuose, tiek tarptautiniuose teisės aktuose numatytam reguliavimui. Visiškai nepagrįstas yra gynėjo skundo argumentas, kad apylinkės teismas, V. N. nustatydamas maksimalią sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, savo sprendimo nemotyvavo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmos instancijos teismas, nusprendęs pripažinti išduodančiosios valstybės sprendimą, tinkamai, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, skundžiama nutartimi suderino Jungtinės Karalystės nuteistajam V. N. paskirtą laisvės atėmimo bausmę su BK numatytomis bausmėmis. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus už išžaginimą asmuo baudžiamas laisvės atėmimu iki 7 metų (BK 149 straipsnio 1 dalis), o už seksualinį prievartavimą – areštu arba laisvės atėmimu iki 7 metų (BK 150 straipsnio 1 dalis). Skundžiamoje nutartyje buvo įvertinta, kad V. N. Vulvičo Karališkojo teismo nuosprendžiu tiek už išžaginimus, tiek už moters seksualinį užpuolimą įsiskverbus nuteistas 16 metų laisvės atėmimo bausmėmis, kurios viršija BK 149 straipsnio 1 dalyje ir 150 straipsnio 1 dalyje numatytos maksimalios sankcijos ribas. Todėl pagal principą, įtvirtintą Įstatymo 9 str. 3 d., teismas, suderindamas bausmes pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus, sutrumpino laisvės atėmimo bausmės trukmę tiek, kad ji neviršytų maksimalios bausmės, kuri gali būti skirta pagal BK už atitinkamą nusikalstamą veiką, ir nuteistajam V. N. Jungtinės Karalystės paskirtas 16 metų laisvės atėmimo bausmes sumažino iki BK 149 straipsnio 1 dalies ir 150 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos maksimalios laisvės atėmimo bausmės – 7 metų. Taigi, apylinkės teismas tinkamai vadovavosi ir taikė tarptautinius teisės aktus ir jais suderintas BK ir BPK normas, todėl jokių nei tarptautinių, nei Lietuvos Respublikos teisės aktų pažeidimų nepadarė. Įstatymas bausmių už kelias nusikalstamas veikas subendrinimo principų ir pagrindų nenustato. Vulvičo Karališkojo teismo nuosprendžiu nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės buvo subendrintos apėmimo būdu. Įvertinus tai bei faktą, kad už atskiras veikas nuteistajam apylinkės teismas nustatė maksimalias 7 metų laisvės atėmimo bausmės, jam tinkamai buvo nustatyta ir galutinė subendrinta 7 metų laisvės atėmimo bausmė. Tokiu būdu, atsakant į gynėjo skundo argumentus, konstatuotina, kad tiek tarptautiniai, tiek su jais suderinti nacionaliniai teisės aktai, reglamentuojantys kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimo dėl laisvės atėmimo bausmės pripažinimo ir vykdymo procesą, nenumato vykdančiosios valstybės teismui pareigos pripažįstant išduodančiosios valstybės sprendimą ir suderinant juo paskirtas bausmes su Lietuvos Respublikos baudžiamaisiais įstatymais, vadovautis galiojančiomis bausmių skyrimo taisyklėmis ir nuteistajam iš naujo individualizuoti skirtiną bausmę už atitinkamą nusikalstamą veiką. Pagal aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą, suderindamas bausmes, apylinkės teismas privalo vienareikšmiškai vadovautis Įstatymo 9 straipsnio numatytomis išduodančiosios valstybės narės teismo sprendimu paskirtos bausmės suderinimo su Lietuvos Respublikos baudžiamaisiais įstatymais taisyklėmis ir kitokia teisės akto taikymo interpretacija šiuo atveju negalima. Pažymėtina, kad tokios praktikos analogiškose bylose laikosi ir aukštesnės instancijos teismai (pvz., Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 31 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-1307-319/2016). Apibendrinant išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad apylinkės teismas, suderindamas nuteistajam V. N. Jungtinės Karalystės Vulvičo Karališkojo teismo 2014 m. spalio 17 d. nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę su Lietuvos Respublikos baudžiamųjų įstatymų reikalavimais, nepažeidė Lietuvos Respublikos įstatymų ir tarptautinių teisės aktų, todėl skundžiama nutartis paliekama galioti, o gynėjo skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 364 straipsnio 8 dalies 1 punktu, 9 dalimi,

nutaria:

Atmesti nuteistojo V. N. gynėjo advokato Audriaus Leonavičiaus skundą ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį.

Ši nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.