Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Algerdas Urbšys Baudžiamoji byla Nr. 1A-434-175-2014;

Teisėjas Vitalijus Krivičius Teisminio proceso Nr. 1-06-1-06060-2009-1;

2014 m. lapkričio 5 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Olego Šibkovo, Rimo Švirino, sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei, Viktorijai Akelienei, dalyvaujant prokurorams Arvydui Furmonui, Agnei Kubiliūtei, nuteistajam G. K., jo gynėjui advokatui Nerijui Plėdžiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. K. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 3 d. nuosprendžio, kuriuo G. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 str. 1 d. ir nuteistas 70 MGL (9100) Lt dydžio bauda įpareigojant paskirtą baudą sumokėti per 7 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir V. Š., tačiau apeliacinių skundų jo atžvilgiu negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. K. nuteistas už tai, kad vykdydamas individualią veiklą – kita specializuota mažmeninė prekyba, arklių ir kitų kanopinių gyvūnų auginimas bei gyvulių prekyba, registracijos adresu – (duomenys neskelbtini) , apgaulingai tvarkė apskaitą, t. y. būdamas pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 str. atsakingas už apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų išsaugojimą, laikotarpiu nuo 2009 metų sausio mėn. 27d. iki 2009 metų gruodžio mėn. 29 d., pažeidė 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX 574 6 str. 2 dalies nuostatas, pagal kurias privalėjo užtikrinti, kad į apskaitą būtų įtrauktos visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai, susiję su turto, įsipareigojimo dydžio arba struktūros pasikeitimu, 12 str. 1 d., pagal kurią turėjo užtikrinti, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai būtų pagrįsti apskaitos dokumentais ir apskaitos dokumentai būtų surašyti ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, bei 13 str. 1 d., pagal kurią turėjo užtikrinti visų privalomų apskaitos dokumentų rekvizitų buvimą. G. K. minėtų reikalavimų neįvykdė, nes:

G. K. pasirašytoje 2009-02-25 PVM sąskaitoje faktūroje, serija(duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), atvaizduoti tikrovės neatitinkantys duomenys, kadangi nurodyta, kad iš P. M. perkamas arklys už 3816 Lt (tame tarpe 216 Lt PVM ), nors faktiškai buvo sumokėta 2000 Lt, taip pat neatvaizdavo arklio pardavimo P. M. už 3500 Lt;

G. K. pasirašytoje 2009-02-26 PVM sąskaitoje faktūroje, serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), atvaizduoti tikrovės neatitinkantys duomenys, kadangi nurodyta, kad iš J. L. perkami du arkliai už 7208 Lt (tame tarpe 406 Lt PVM ), nors faktiškai buvo perkamas tik vienas arklys ir sumokėta 3000 Lt;

G. K. surašytoje ir pasirašytoje 2009-07-02 PVM sąskaitoje faktūroje serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), atvaizduoti tikrovės neatitinkantys duomenys, kadangi nurodyta, kad iš A. K. perkamas arklys už 3710 Lt (tame tarpe 210 Lt PVM), nors faktiškai buvo perkamas arklys už 2200 Lt;

G. K. surašytame ir pasirašytame 2009-07-02 pinigų išmokėjimo kvite, serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), atvaizduoti tikrovės neatitinkantys duomenys, kadangi nurodyta, kad A. K. sumokėta 3710 Lt, nors faktiškai buvo sumokėta 2200 Lt;

G. K. surašytoje ir pasirašytoje 2009-10-06 sąskaitoje faktūroje, serija (duomenys neskelbtini) Nr. (nėra), atvaizduoti tikrovės neatitinkantys duomenys, kadangi nurodyta, kad iš A. K. perkamas arklys už 3000 Lt, nors faktiškai buvo perkamas arklys už 800 Lt;

G. K. surašytame ir pasirašytame 2009-10-06 pinigų išmokėjimo kvite, serija (duomenys neskelbtini) Nr (duomenys neskelbtini), atvaizduoti tikrovės neatitinkantys duomenys, kadangi nurodyta, kad A. K. sumokėta 3000 Lt, nors faktiškai buvo sumokėta 800 Lt;

G. K. surašytame ir pasirašytame 2009-06-02 pinigų išmokėjimo kvite, serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), atvaizduoti tikrovės neatitinkantys duomenys, kadangi nurodyta, kad D. A. sumokėta 3500 Lt 12 ct, nors faktiškai buvo sumokėta 2100 Lt

ir atvaizdavo šiuos buhalterinės apskaitos dokumentus G. K., vykdančio individualią veiklą, apskaitoje. 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX 574 14 str. 2 d. nustatyta, kad už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys.

G. K. buhalterinėje apskaitoje neatvaizdavo 2009 m. vasario mėn. 26 d. gautų 3500 Lt pajamų iš P. M., todėl nuo 3500 Lt įplaukų, gautų pardavus arklius, kurios buvo neužfiksuotos oficialioje buhalterinėje apskaitoje, pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio 2002-05-05 įstatymo Nr. IX-751 3, 14, 15 ir 19 str. 1 d. nuostatas, papildomai priskaičiuojama 559 Lt PVM.

Buhalterinės apskaitos dokumentuose arklių įsigijimo kaina nurodyta didesnė, nei faktiškai buvo sumokėta pardavėjui, todėl G. K. nesilaikė 2002-03-05 Lietuvos Respublikos Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX -751 64 str. 1 d. nuostatų. Šiame straipsnyje yra nurodyta, kad pirkimo PVM gali būti įtraukiamas į PVM atskaitą tik tuo atveju, jeigu PVM mokėtojas turi PVM įstatyme nurodytą apskaitos dokumentą, kuris gali ir turi būti naudojamas prekių tiekimui, bei turimas apskaitos dokumentas privalo turėti visus šio įstatymo ir kitų teisės aktų reikalaujamus rekvizitus, todėl 426 Lt buvo padidinta PVM atskaita.

Dėl nurodytų pažeidimų už laikotarpį nuo 2009 metų sausio mėn. 27 d. iki 2009 metų gruodžio mėn. 29 d., negalima iš dalies nustatyti G. K., vykdančio individualią veiklą, veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Skunde teigiama, kad priimant apkaltinamąjį nuosprendį nesilaikyta įrodymų vertinimo taisyklių, teismo padarytos išvados neatitinka faktinėms aplinkybėms, netinkamai pritaikytos materialinės teisės normos ir padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai bei nuosprendžio surašymo taisyklės. Apkaltinamajame nuosprendyje nėra išskirti nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymą patvirtinantys konkretūs įrodymai, nėra aptarta, kodėl ir kaip teismas vienu ar kitu atveju vertina byloje esančius įrodymus ir kodėl nėra pašalinti byloje esantys akivaizdūs prieštaravimai dėl svarbių bylai aplinkybių, nėra atskirai nurodyta, kokie įrodymai ir kaip konkrečiai patvirtina apelianto kaltę bei kaltės formą, nėra atskirti duomenys, patvirtinantys apelianto ir atskirai kito kaltinamojo kaltę atliekant nusikalstamas veikas ir kaip tos veikos tarpusavyje susiję, nėra įvardinti konkretūs nusikalstami veiksmai kiekvienu atveju ir juos patvirtinantys įrodymai bei kiti nuosprendyje privalomi būti elementai. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje visiškai nėra nurodyta/išskirta/aptarta kokios konkrečios nusikalstamos veikos yra inkriminuotos, kokiais veiksmais ir kaip pasireiškė, kokiais įrodymais byloje tai nustatyta. Teismas visiškai neatliko įrodymų vertinimo, jų neanalizavo, negretino, net nenurodė, kokias aplinkybes ir kaip išvardinti įrodymai patvirtina ar paneigia. Iš nuosprendžio negalima suprasti, ar G. K. inkriminuotas baudžiamojo įstatymo pažeidimas yra kaip nors susijęs su kito kaltinamojo A. Š. atliktomis veikomis, teismo pripažintomis nusikalstamomis. Taip pat neaišku, ar A. Š. atlikti veiksmai galimai įrašant netikslius duomenis į apelianto vykdytos apskaitos dokumentus, yra apeliantui inkriminuotos nusikalstamos veikos – apgaulingo apskaitos tvarkymo dalis, ar tai atskiros ir tarpusavyje nesusijusios veikos. Apelianto manymu šiuo atveju padaryti proceso pažeidimai yra akivaizdūs ir esminiai, kadangi apriboja galimybę tinkamai gintis ginčijant teismo argumentus dėl pripažinimo kaltu.

Skunde taip pat nurodoma, kad be prieštaringų P. M., J. L., A. K., A. K. ir D. A. parodymų, jokių kitų apelianto kaltę patvirtinančių įrodymų nėra. Minėtų asmenų parodymai yra paneigti tiek kitų asmenų parodymais, tiek byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Pirmosios instancijos teismo byloje esantys prieštaravimai dėl esminių aplinkybių pašalinti nebuvo ir nesutrukdė teismui priimti apkaltinamojo nuosprendžio, nors visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Nuosprendyje padarytos teismo išvados yra paremtos tik prielaidomis nenurodant jokių objektyvių tokias išvadas patvirtinančių duomenų.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apygardos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą pagal apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas byloje esančius įrodymus, bendrųjų įrodymų vertinimo principų, įtvirtintų BPK 20 str., nepažeidė, byloje esančius įrodymus vertino pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, nuosprendyje išdėstė, kuriais įrodymais grindžia savo išvadas, o kuriuos atmeta, kaip nepatikimus. Teismo išvados dėl G. K. kaltės padarius BK 222 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, pagrįstos byloje esančių įrodymų analizės visuma ir neprieštarauja faktinėms aplinkybėms. Priešingai, negu teigiama apeliaciniame skunde, aukštesnysis teismas laiko, kad G. K. kaltė įrodyta neginčijamai. Konstatuoti, kad G. K. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės pripažintos įrodytomis pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Pagal BK 222 str. 1 d. baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Straipsnio dispozicijoje nurodytos veikos yra alternatyvios, todėl bet kurios iš jų padarymas yra pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Nagrinėjamoje byloje G. K. buvo nuteistas už tai, kad apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.). Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 222 str. atsiranda tik tuo atveju, kai iš straipsnio dispozicijoje išvardytos veikos padarymo negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Iš minėtos normos analizės darytina išvada, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 222 str. galima tik tokiu atveju, kai yra nustatoma ne tik tai, kokiais veiksmais pasireiškė apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas, bet ir dėl už buhalterinės apskaitos organizavimą atsakingo asmens veiksmų atsiradę neigiamai padariniai, t. y. negalėjimas visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Apygardos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad G. K. veiksmuose yra nustatyti visi BK 222 str. 1 d. numatyto nusikaltimo objektyvieji požymiai. Bylos duomenimis nustatyta, kad apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas šiuo atveju pasireiškė tuo, kad G. K. išrašytuose ir pasirašytuose apskaitos dokumentuose buvo įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys (nurodytos didesnės, negu buvo sumokėta iš tikrųjų, arklių įsigijimo iš fizinių asmenų kainos bei įsigyjamų arklių skaičius, neatvaizduota pardavimo ūkinė operacija) ir šie duomenys atvaizduoti G. K., vykdančio individualią veiklą, apskaitoje. Faktinė aplinkybė, kad į apskaitos dokumentus buvo įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys, buvo nustatyta remiantis tiek liudytojų parodymais, tiek specialisto išvada, kuri buvo atlikta palyginus ir įvertinus liudytojų parodymus bei tyrimui pateiktus apskaitos dokumentus. Liudytojų parodymai pirmosios instancijos teismo nuosprendyje detaliai aprašyti, esminių prieštaravimų, kaip skunde teigia apeliantas, aukštesnysis teismas juose neįžvelgia.

G. K. skunde taip pat nurodo, kad jis negali būti atsakingas už kitų asmenų neteisingai į apskaitos dokumentus įrašytus duomenis, tačiau aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad G. K. pareikštas kaltinimas buvo susijęs tik su tais buhalteriniais dokumentais, kuriuos jis pats išrašė ir pasirašė, atitinkamai dėl dokumentų, kuriuos išrašė ir pasirašė V. Š., kaltinimas G. K. pareikštas nebuvo ir jis už tai nebuvo nuteistas.

G. K. kaltės taip pat nešalina ir ta aplinkybė, kad apklausiami teismo posėdžio metu liudytojai negalėjo tiksliai atsiminti ir nurodyti, su kuriuo asmeniu jie derino arklių pardavimą ir kuris asmuo jiems sumokėjo pinigus. Nusikalstama veika padaryta pakankamai seniai – 2009 m., liudytojai anksčiau su G. K. pažįstami nebuvo, sandorio sudarymo metu matėsi pirmą kartą, todėl logiška, kad asmens, kuriam pardavė arklius ir kuris surašė dokumentus bei sumokėjo pinigus, jie tiksliai neatsimena. Dalis teismo posėdyje apklaustų asmenų patvirtino, kad asmuo, kuris tarėsi dėl arklių ir už juos sumokėjo, panašus į G. K.. Liudytojas J. L. nurodė, kad nelabai atsimena, kas iš jo pirko arklį, paklaustas, ar salėje yra pirkęs asmuo, parodė į V. Š., kaip panašų. Tačiau ši aplinkybė nepaneigia, kad dokumentą išrašė ir pasirašė G. K.. Teismo posėdyje liudytoju apklaustas G. K. įmonės vairuotojas V. K. nurodė, kad tiksliai visų aplinkybių dabar neatsimena, tačiau tvirtina savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriuose jis nurodė, kad G. K. nurodydavo, kur važiuoti paimti arklių, kartais nurodydavo ir V. Š.. Dažniausiai kartu važiuodavo V. Š., tačiau yra buvę, kad kartu važiuodavo G. K. arba visi trys. Pas klientus iš pradžių tartis važiuodavo G. K. ar V. Š., jie sutardavo dėl pardavimo, apmokėjimo už arklius, o jis važiuodavo vėliau, su gyvuliams vežti pritaikytu transportu (7 t. b. l. 7, 3 t. b. l. 73-75). Paminėtos aplinkybės leidžia pagrįstai abejoti G. K. versija, kad jis faktiškai sudarant sandorius nedalyvavo ir negali būti atsakingas už kitų asmenų padarytas nusikalstamas veikas. Šia versija pagrįstai leidžia abejoti ir tai, kad byloje atlikus rašysenos tyrimą (3 t. b. l. 156-163), kuriam duoti rašysenos pavyzdžius G. K. atsisakė, nustatyta, kad tam tikri įrašai buhalteriniuose dokumentuose, susijusiuose su G. K. pareikštu kaltiniu, yra padaryti G. K., kas tik patvirtina faktinę aplinkybę, jog tikrovės neatitinkantys duomenys į apskaitos dokumentus buvo įrašyti paties G. K. ir su jo žinia vėliau atspindėti buhalterinėje apskaitoje. Jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad apskaitos dokumentuose tikrovės neatitinkantys duomenys buvo įrašyti be jo žinios, byloje nėra, tokių duomenų nenurodė ir apeliantas savo skunde. Tokie G. K. veiksmai atitinkamai sąlygojo ir BK 222 str. 1 d. numatytų padarinių atsiradimą – atlikus G. K., vykdančio individualią veiklą, ūkinės finansinės veiklos tyrimą nustatyta, kad dėl to, jog finansiniuose dokumentuose buvo įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys, dokumentuose nurodytų ūkinių operacijų turinys neatitinka tikrovės, negalima iš dalies nustatyti G. K., vykdančio individualią veiklą, veiklos, jo turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros (3 t. b. l. 86-103). Abejoti tyrimą atlikusios specialistės kompetencija ar pateiktos išvados objektyvumu teismas neturi pagrindo. Specialus tyrimas ikiteisminio tyrimo metu buvo paskirtas ir atliktas nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, tyrimui atlikti buvo pateikta visa reikalinga ikiteisminio tyrimo medžiaga, tame tarpe tiek liudytojų apklausos protokolai, tiek buhalterinės apskaitos dokumentai, kurie tyrimą atlikusios specialistės buvo atitinkamai ištirti, palyginti tarpusavyje ir įvertinti, apklausta teismo posėdyje specialistė savo išvadą patvirtino. Specialisto išvada dėl G. K., vykdančio individualią veiklą, ūkinės finansinės veiklos tyrimo gauta teisėtais būdais, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismo laikyta vienu iš G. K. kaltę pagrindžiančių įrodymų.

Įvertinęs aukščiau aptartas bei apkaltinamajame nuosprendyje išdėstytas aplinkybes aukštesnysis teismas priešingai, negu skunde nurodo nuteistasis G. K., mano, jog faktinės aplinkybės šioje byloje yra nustatytos teisingai, o BK 222 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai G. K. veiksmuose atskleisti tinkamai ir įrodyti aukščiau aptartų bei skundžiamame nuosprendyje detalizuotų įrodymų visuma. Daryti priešingas išvadas, negu padarė pirmosios instancijos teismas, aukštesnysis teismas neturi pagrindo.

Nepagrįstai apeliantas skunde teigia, kad jeigu ir buvo padaryti kokie pavieniai pažeidimai, tai jie buvo padaryti ne tyčia, dėl to jis negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Skunde apeliantas teisingai nurodo, kad BK 222 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika gali būti padaroma tik tyčia, tačiau nepagrįstai tvirtina, kad tyčia jo veiksmuose nustatyta nebuvo.

Apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas gali būti padaromas tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia, kitaip tariant, kaltininkas, žinodamas buhalterinę apskaitą reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, sąmoningai juos netinkamai vykdo, numato, kad dėl to bus negalima visiškai ar iš dalies nustatyti juridinio asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros ir šių padarinių nori, arba, nors padarinių ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-170/2012). Atsižvelgiant į tai, kad G. K. užsiėmė individualia veikla, buvo individualią veiklą vykdančios įmonės savininkas, pats disponavo piniginėmis lėšomis, pagal savo asmenines savybes galėjo ir privalėjo žinoti buhalterinę apskaitą reglamentuojančius įstatymus ir jų savo veikloje laikytis. Įvertinęs baudžiamojoje byloje nustatytas faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad G. K., žinodamas teisės aktus, reglamentuojančius buhalterinės apskaitos tvarkymą, sąmoningai juose nustatytų reikalavimų tinkamai nevykdė numatydamas, kad dėl to gali kilti BK 222 str. 1 d. numatyti padariniai ir jų norėdamas. Konstatuoti, kad G. K. veiksmuose nėra tyčios elemento, aukštesnysis teismas neturi objektyvaus pagrindo.

Dėl nuteistojo skundo motyvo, kad buhalterinę apskaitą jo įmonėje tvarkė specialiai tam pasamdyta buhalterė, o ūkines operacijas ir tai patvirtinančius apskaitos dokumentus tvarkė kiti tam samdyti asmenys (A. Š., V. K.), tačiau jiems dėl nesuprantamų priežasčių jokie kaltinimai pareikšti nebuvo, aukštesnysis teismas pažymi, kad bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia kaltinamasis aktas, kuriame dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo kaltinimai buvo pareikšti tik G. K.. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal apeliacinį skundą, negali spręsti dėl baudžiamosios atsakomybės tų asmenų, kurie nebuvo kaltinami nusikalstamos veikos padarymo ir nuteisti.

Nagrinėjamu aspektu papildomai pažymėtina tai, kad apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo nusikaltimo subjektai yra asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 ir 21 str., t.y. 1) vyriausiasis buhalteris (buhalteris) – tais atvejais, kai ūkio subjektas turi savarankišką buhalterinės apskaitos tarnybą. Šiuo atveju ūkio subjekto vadovas gali būti nusikaltimo bendrininkas; 2) konkretaus struktūrinio padalinio apskaitos tarnybos vadovas (buhalteris) – kai ūkio subjektas susideda iš kelių struktūrinių padalinių. Ūkio subjekto vyriausiasis buhalteris ir ūkio subjekto vadovas gali būti nusikaltimo bendrininkai; 3) apskaitos paslaugas teikiančios įmonės specialistai – tais atvejais, kai įmonės buhalterinė apskaita tvarkoma pagal sutartį su tokiomis įmonėmis; 4) už buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą, sunaikinimą ar sugadinimą atsako veiką padaręs asmuo.

Byloje nustatyta, kad buhalterinei apskaitai vesti G. K. įmonėje buvo pasamdyta buhalterė A. I., kuri, apklausta teisiamojo posėdžio metu, paaiškino, kad jokios kontoros nebuvo, visus dokumentus atveždavo jai į namus, faktiškai pirkimuose ji nedalyvaudavo. Yra tekę ir pačiai pildyti tam tikrus dokumentus, tačiau jai būdavo pateikiami ant lapuko surašyti reikalingi duomenys. Visus dokumentus bei duomenis, kuriuos reikėdavo surašyti į sąskaitas faktūras, pateikdavo G. K., taip pat ir V. Š.. Kiek kas turi kainuoti, ji nespręsdavo, tik suvesdavo duomenis (7 t. b. l. 89-90). Šiuo atveju byloje nenustatyta jokių buhalterinę apskaitą tvarkiusios buhalterės tyčinių neteisėtų veiksmų, taip pat nenustatyta, kad buhalterei buvo žinoma apie tai, kad buhalterinės apskaitos dokumentuose yra nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys. Tokiu atveju, kai nustatoma, kad apskaitą tvarkančiam asmeniui sąmoningai nepateikiami visi buhalterinės apskaitos dokumentai arba jam pateikiami buhalterinės apskaitos dokumentai, kuriuose užfiksuoti neobjektyvūs, tikrovės neatitinkantys duomenys, baudžiamosios atsakomybės pagal BK 222 str. 1 d. subjektu laikomas asmuo, kuris teikia tokius dokumentus apskaitą tvarkančiam subjektui – buhalteriui.

Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 14 str. 2 d. numatyta, kad už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys. Nustačius, kad tam tikrus dokumentus, kuriuose nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys, surašė ir pasirašė G. K. ir nesant jokių objektyvių patikimų duomenų, patvirtinančių, kad šios aplinkybės buhalterei buvo žinomos, tačiau ji vis tiek tokius duomenis įtraukė į įmonės apskaitą, pagrįstai baudžiamojon atsakomybėn dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo buvo patrauktas G. K..

Apygardos teismo teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, kad nuosprendis buvo surašytas nesilaikant BPK 305 str. reikalavimų, taip apribojant apelianto galimybę tinkamai gintis baudžiamajame procese.

BPK 305 str. yra išdėstyti reikalavimai, keliami aprašomajai nuosprendžio daliai. Šio straipsnio 1 d. nurodyta, kad aprašomojoje nuosprendžio dalyje išdėstoma: įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus; nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados; bausmė, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvai. Apygardos teismas šiuo atveju neturi pagrindo konstatuoti, kad apkaltinamasis nuosprendis buvo surašytas nesilaikant minėtų reikalavimų. Iš apkaltinamojo teismo nuosprendžio aprašomosios dalies aiškiai matyti, dėl kokios nusikalstamos veikos padarymo G. K. pripažintas kaltu, nurodyta tiek veikos padarymo vieta ((duomenys neskelbtini).), tiek laikas (nuo 2009-01-27 iki 2009-12-29), būdas (buhalterinės apskaitos dokumentuose atvaizduojant tikrovės neatitinkančius duomenis, neatvaizduojant ūkinių operacijų buhalterinės apskaitos dokumentuose), padariniai (negalima iš dalies nustatyti G. K., vykdančio individualią veiklą, veiklos, jo turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros). Taip pat teismo nuosprendyje nuosekliai išdėstyti visi byloje esantys įrodymai, pasisakyta, kuriais įrodymais teismas savo išvadas grindžia, o kuriuos atmeta kaip nepatikimus, BK 222 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymiai G. K. veiksmuose atskleisti ir detalizuoti tinkamai, nurodyta, kokiais duomenimis remiantis teismas daro išvadą, kad šios nusikalstamos veikos subjektu laikytinas G. K., veika pagal minėtą straipsnį kvalifikuota pagrįstai. Bausmės skyrimui bei individualizavimui reikšmingos aplinkybės taip pat aptartos ir įvertintos tinkamai. Vien tai, kad byloje esantys įrodymai buvo įvertinti nepalankiai nuteistajam, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad teismas įrodymus įvertino neteisingai.

Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi kaltinamasis ar nuteistasis savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti. Vien tai, kad iš pradžių nuosprendyje buvo išvardinti visi, tiek G. K., tiek V. Š. kaltę pagrindžiantys įrodymai vėliau juos įvertinant atskirai dėl kiekvieno iš minėtų kaltinamųjų padarytų nusikalstamų veikų, nesukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Taip pat nėra pagrindo tvirtinti, kad nuteistajam buvo apribota galimybė tinkamai gintis baudžiamajame procese, kadangi, kaip matyti iš 2012-11-27 teisiamojo posėdžio protokolo, G. K. procesinės teisės buvo išaiškintos, G. K. procesines teises suprato, į klausimą, ar jam suprantamas pareikštas kaltinimas, pagal kurį ir buvo nagrinėjama ši baudžiamoji byla, atsakė teigiamai, byloje dalyvavo G. K. interesus ginantis kvalifikuotas teisininkas. Galimybė duoti paaiškinimus, užduoti klausimus kitiems proceso dalyviams, pasakyti paskutinį žodį G. K. apribota nebuvo. Šiuo atveju tvirtinti, kad buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai, sutrukdę G. K. tinkamai gintis nuo pareikšto kaltinimo, nėra pagrindo. Taip pat, kaip jau minėta, nėra pagrindo tvirtinti, kad apkaltinamasis nuosprendis buvo surašytas iš esmės pažeidžiant BPK 305 str. numatytus reikalavimus, kas būtų sukliudę apeliantui tinkamai ginčyti pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas. Tokią išvadą leidžia daryti ir tai, kad G. K. apeliaciniame skunde aiškiai nurodo, su kuriomis teismo padarytomis išvadomis jis nesutinka ir kodėl, kuriuos įrodymus teismas, jo manymu, įvertino pažeisdamas BPK 20 str. įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles.

Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, nešališkai ir objektyviai ištyrė bei, vadovaudamasis BPK 20 str. įtvirtintais bendraisiais įrodymų vertinimo principais, įvertino byloje esančius įrodymus, teismo išvados motyvuotos, pagrįstos, bausmė individualizuota tinkamai, esminių procesinių pažeidimų byloje nenustatyta. Apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai nuosprendyje išdėstytų išvadų teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigia ir nesudaro pagrindo skundžiamą nuosprendį naikinti ir G. K. išteisinti.

Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, iš kurios matyti, kad nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos G. K., išlaidas iki 2014-09-24 sudaro 140 Lt dydžio advokato užmokestis.

BPK 106 str. 2 d. numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 str. 1 d. 1 ir 2 p. numatytus atvejus. BPK 322 str. 1 d. numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas. Atsižvelgiant į tai, kad paduodamas apeliacinį skundą kaltinamasis įgyvendina savo teisę į gynybą, kuri jokiais būdais negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties, išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš kaltinamojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, taip pat į tai, kad nagrinėjant bylą iš esmės apeliacinės instancijos teismo posėdyje G. K. gynė advokatas N. Plėdys, su kuriuo nuteistasis buvo sudaręs susitarimą bei vadovaujantis teismine praktika (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis Nr. 1A-405/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-322/2014), antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.

nutaria:

nuteistojo G. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su būtinu gynėjo dalyvavimu apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro 140 Lt, iš nuteistojo G. K. nepriteisti.