Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimas

Įžanginė dalis

dalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui A. K., jo atstovei – advokatei Ritai Balsevičei,

institucijos, surašiusios administracinio nusižengimo protokolą – Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui Jonui Osteriui,

teismo posėdyje išnagrinėjusi A. K. (A. K.), gimusio (duomenys neskelbtini), gyvenančio (duomenys neskelbtini), administracinio nusižengimo bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, Institucija) vyriausiasis specialistas P. B. 2019 m. kovo 18 d. surašė administracinio nusižengimo protokolą Nr. VMI-ANR_P-89-2019, kuriame nurodyta, kad atliekant UAB „(duomenys neskelbtini)“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)), registruotos (duomenys neskelbtini) (toliau –bendrovė) operatyvų patikrinimą, 2019 m. sausio 7 d. nustatyta, kad A. D. susitarė su bendrovės direktoriumi A. K. dėl darbo pagalbiniu darbininku, darbo laikas – 8 val./40 val./sav./5 d,. per sav. ir darbo užmokesčio – 390 eurų per mėnesį, tačiau laikotarpiais nuo 2018-02-02 iki 2018-03-25 ir nuo 2018-04-08 iki 2018-06-29 jis bendrovėje dirbo nelegaliai, nes bendrovė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui (toliau SoDra) pranešė apie valstybinio socialinio draudimo pabaigą 2018-02-01 ir 2018-04-02, o laikotarpiu nuo 2018-06-08 iki 2018-06-29, kai A. D. turėjo verslo liudijimą, jis taip pat faktiškai dirbo nelegaliai, nes verslo liudijimas buvo panaudotas kaip priedanga jo atliekamam darbui įteisinti. Taigi, A. D. nelegaliai dirbo bendrovėje laikotarpiais nuo 2018-02-02 iki 2018-03-25 ir nuo 2018-04-03 iki 2018-06-29. A. D. visais minėtais laikotarpiais faktiškai dirbo tomis pačiomis sąlygomis, kurios buvo nustatytos dirbant pagal darbo sutartį.

J. K. susitarė su bendrovės direktoriumi A. K. dėl darbo pagalbiniu darbininku, dėl darbo laiko – 8 val./40 val./sav./5 d,. per sav. ir darbo užmokesčio – 390 eurų per mėnesį, tačiau su juo laikotarpiu nuo 2017-08-16 iki 2017-10-04, t.y. nuo faktinės darbo pradžios iki darbo sutarties sudarymo ir pranešimo SoDrai, nebuvo sudaryta darbo sutartis ir nebuvo pranešta prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie jo priėmimą į darbą SoDrai. Taip pat laikotarpiais nuo 2018-02-02 iki 2018-03-25 ir nuo 2018-04-03 iki 2018-08-31 jis bendrovėje dirbo nelegaliai, nes bendrovė SoDrai pranešė apie valstybinio socialinio draudimo pabaigą 2018-02-01 ir 2018-04-02 dienomis, o laikotarpiais nuo 2017-09-04 iki 2017-09-29 ir nuo 2018-06-08 iki 2018-06-29, kai J. K. turėjo verslo liudijimą, jis taip pat faktiškai dirbo nelegaliai, nes verslo liudijimas buvo panaudotas kaip priedanga jo atliekamam darbui įteisinti. J. K. visais minėtais laikotarpiais faktiškai dirbo tomis pačiomis sąlygomis, kurios buvo nustatytos dirbant pagal darbo sutartį.

G. K. susitarė su bendrovės direktoriumi A. K. dėl darbo stogdengiu, dėl darbo laiko – 8 val./40 val./sav.,/5 d. per sav. ir darbo užmokesčio – 390 eurų per mėnesį, tačiau laikotarpiu nuo 2018-02-02 iki 2018-06-01 jis bendrovėje dirbo nelegaliai, nes bendrovė pranešė SoDrai apie valstybinio socialinio draudimo pabaigą 2018-02-01, o G. K. tęsė darbą tomis pačiomis sąlygomis, kurios buvo nustatytos dirbant pagal darbo sutartį, būdamas neįdarbintu.

Taigi A. D., J. K. ir G. K. darbas visais minėtais laikotarpiais buvo atliekamas darbdavio naudai ir jam vadovaujant bei prižiūrint, darbuotojai, atlikdami darbo funkcijas, pakluso bendrovėje nustatytai darbo organizavimo tvarkai. Bendrovės direktorius A. K., t.y. darbdaviui atstovaujantis asmuo, būdamas atsakingu už darbo santykių kontrolę, darbo sutarčių sudarymą leido dirbti A. D. laikotarpiais nuo 2018-02-02 iki 2018-03-25 ir nuo 2018-04-03 iki 2018-06-29, J. K. laikotarpiais nuo 2017-08-16 iki 2017-10-04, nuo 2018-02-02 iki 2018-03-25 ir nuo 2018-04-03 iki 2018-08-31, taip pat ir G. K. laikotarpiu nuo 2018-02-02 iki 2018-06-01 nelegalų darbą, tokiais veiksmais A. K. kaltinamas pažeidęs Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 42 straipsnio 2 dalį, 43 straipsnio 1 dalį, 65 straipsnio 1, 3, 7 dalis bei padaręs Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalyje numatytą nusižengimą.

Operatyvaus patikrinimo metu nustatyta, kad A. K. laikotarpiu nuo 2017-09-25 iki 2018-02-01 ir nuo 2018-03-26 iki 2018-04-01 bendrovės darbuotojui A. D. tyčia apskaičiavo ir statybos objekte išmokėjo 4450,95 Eur darbo užmokesčio, neįtraukto į bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus, iš jų: 2017 m. 09 mėn. išmokėjo 250 Eur, 10 mėn. – 917,35 Eur, 11 mėn. - 889,56 Eur, 12 mėn. – 1042,96 Eur, 2018 m. 01 mėn. – 1000 Eur, 02 mėn. – 101,08 Eur, 03 mėn. – 250 Eur; laikotarpiu nuo 2017-10-05 iki 2018-02-01 ir nuo 2018-03-26 iki 2018-04-01 J. K. tyčia apskaičiavo ir statybos objekte išmokėjo 2491,57 Eur darbo užmokesčio, neįtraukto į bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus ir registrus, iš jų: 2017 m. 10 mėn. – 600 Eur, 11 mėn. – 470,94 Eur, 12 mėn. – 658,66 Eur, 2018 m. 01 mėn. – 600 Eur; 02 mėn. – 11,97 Eur, 03 mėn. – 150 Eur. Iš vis A. D. ir J. K. išmokėta 6942,52 Eur buhalterinėje apskaitoje neapskaityto darbo užmokesčio. Tuo A. K., kuris pagal savo užimamas pareigas privalėjo užtikrinti tinkamą teisės aktų vykdymą ir buhalterinės apskaitos organizavimą, kaltinamas pažeidęs Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 12 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-02-17 nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių (toliau – taisyklės) 4 ir 7 punktų nuostatas bei padaręs ANK 99 straipsnio 3 dalyje numatytą nusižengimą.

Išmokant pinigus iš kasos fiziniams asmenims, kurie nebuvo bendrovės darbuotojai, kasos išlaidų orderiuose (toliau – KIO) nenurodytas pinigų gavėjo paso arba kito asmens tapatybę įrodančio dokumento pavadinimas, numeris ir gyvenamoji vieta: G. D. išmokėta 600 Eur pagal 2017-10-20 KIO Nr. 10/7, 600 Eur – pagal 2017-10-31 KIO Nr. 10/9, 700 Eur – pagal 2017-11-14 KIO Nr. 11/7, 800 Eur – pagal 2017-11-17 KIO Nr. 11/9, 650 Eur – pagal 2017-11-24 KIO Nr. 11/12, 900 Eur – pagal 2017-12-01 KIO Nr. 12/1, 2500 Eur – pagal 2018-02-15 Nr. 13, 2000 Eur – pagal 2018-03-01 KIO Nr. 14, 2000 Eur –pagal 2018-03-01 KIO Nr. 15; Ž. K. išmokėta 2500 Eur pagal 2017-02-15 KIO Nr. 12; K. J. išmokėta 2300 Eur pagal 2018-03-30 KIO Nr. 19, 2200 Eur – pagal 2018-06-30 KIO Nr. 34; P. P. išmokėta 4000 Eur pagal 2018-06-30 KIO Nr. 33; D. L. išmokėta 2740 Eur pagal 2018-069-30 (taip nurodyta protokole bei operatyvaus patikrinimo pažymoje, rašymo apsirikimas – KIO išrašytas birželio mėnesį, t. 1, b. l. 107),; V. D. išmokėta 350 Eur pagal 2018-07-05 KIO Nr. 36. Tuo bendrovės atskaitingas asmuo – direktorius A. K. kaltinamas pažeidęs Taisyklių 5 punkto 1 dalį bei padaręs ANK 162 straipsnio 1 dalyje numatytą nusižengimą.

Pagal avansų apyskaitas už laikotarpį nuo 2017-07-01 iki 2018-07-31 atskaitingas asmuo – direktorius A. K. J. K. 2017-09-01 išmokėjo 500 Eur ir 2017-09-29 – 380 Eur, iš viso 880 Eur; R. R. 2017-09-29 išmokėjo 810 Eur, 560 Eur ir 1600 Eur, iš viso 2970 Eur; Ž. K. 2017-07-28 išmokėjo 250 Eur ir 600 Eur bei 2017-09-29 išmokėjo 600 Eur ir 500 Eur, iš viso 1950 Eur; E. V. 2018-03-08 išmokėjo 3600 Eur, tačiau jokių apskaitos dokumentų, patvirtinančių pinigų sumokėjimą šiems asmenims prie avanso apyskaitų nepateikė. Tuo A. K. kaltinamas pažeidęs BAĮ 12 straipsnio 1 ir 2 dalis, Taisyklių 9 punktą bei padaręs ANK 187 straipsnio 2 dalyje numatytą nusižengimą (redakcija, galiojusi iki 2019-01-01).

Operatyvaus patikrinimo metu nustatyta, kad bendrovės vadovas A. K. 2016 m. ir 2017 m. suteikė paskolas atitinkamai 46 863 Eur ir 51 220 Eur bendrovei, tačiau šių fizinio asmens suteiktų paskolų duomenų bendrovė nustatyta tvarka ir terminais, t.y. iki 2017-04-15 ir 2018-04-15 nedeklaravo. Tuo bendrovės direktorius pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 40 straipsnio 5 dalį, 551 straipsnio 1 dalį, 76 straipsnio 1 dalį ir VMI viršininko 2004-10-24 įsakymu Nr. VA-172 patvirtintų Juridinių asmenų duomenų apie fiziniams asmenims suteiktas, jų gautas ir grąžintas paskolas, įsiskolinimus, susijusius su atskaitingais fiziniais asmenimis, gautas dalyvių įmokas ir apie išmokas užsienio juridiniams asmenims už suteiktas paslaugas FR0711 formos ir jos priedų FR0711A, FR0711B, FR0711c, FR0711D, FR0711E, FR0711F užpildymo ir teikimo mokesčių administratoriui taisyklių 4 punktą.

Operatyvaus patikrinimo metu nustatyta, kad bendrovė pateikė neteisingus duomenis apie išmokėtas B klasės išmokas, nes pažymoje (FR0471) nenurodė J. K. išmokėtų 3140 Eur išmokų, V. R. išmokėtų 3330 Eur išmokų, S. O. ir L. O. išmokėtų po 1505 Eur išmokų, taip pat deklaravo mažesnių išmokų išmokėjimą R. R. (deklaruota 1600 Eur, faktiškai išmokėta 2970 Eur); Ž. K. (deklaruota 2000 Eur išmokų, faktiškai išmokėta 1950 Eur), G. D. (deklaruota 1840 Eur, faktiškai pagal bendrovės apskaitos dokumentus, t.y. kasos išlaidų orderius išmokėta 4250 Eur). Be to, bendrovė pavėluotai – 2018-04-26 pateikė gyventojams išmokėtų išmokų pagal mokesčių mokėjimo tvarką priskiriamų B klasės pajamos, pažymą (FR0471), kurią privalėjo pateikti iki 2018-02-15. Tuo bendrovės direktorius A. K., būdamas atsakingas už ūkinės ir komercinės veiklos organizavimą, kaltinamas pažeidęs Mokesčių administravimo įstatymo 40 straipsnio 4 ir 5 dalis, 73 straipsnio 1 dalį, 76 straipsnio 1 dalį ir Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 33 straipsnio 2 dalį bei padaręs ANK 205 straipsnio 2 dalyje numatytą nusižengimą (redakcija, galiojusi iki 2019-01-01).

Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo A. K. savo kaltės nepripažino bei paaiškino, kad administracinio nusižengimo protokole nurodyti darbuotojai bendrovėje dirbo pagal darbo sutartis, apie jiems išduotus verslo liudijimus jis nieko nežino. Jis pats bendrovėje dirbo tik vieną valandą per dieną ir pasirašydavo visus dokumentus, kuriuos jam pateikdavo buhalterija. Viską tvarkė projektų vadovas E. K., kuris kartais jam atveždavo dokumentus pasirašyti, o darbų vadovas buvo E. S.. Asmenų, kurie dirbo objekte, jis nėra matęs ir pagal žiniaraščiuose esančius parašus identifikuoti asmenų jis negali. Fizinė jo darbo vieta buvo ofise, tačiau kartais, bet labai retai jis užvažiuodavo pažiūrėti rezultatų į objektus. Visus dokumentus pildydavo buhalterija, t.y. V. P., dirbantis UAB „(duomenys neskelbtini)“. Jis pats jokių buhalterinių dokumentų nepildė, jam juos tik paduodavo ir jis pasirašydavo. Jis klausdavo, ar viskas yra gerai ir jį patikindavo, kad visi dokumentai tvarkomi gerai, tačiau tai patvirtinančių įrodymų jis neprašė. Jis pats buhalterinių žinių neturi, dirba IT srityje. Jis nežinojo, kad įmonė užsakinėjo verslo liudijimus ir pati už juos mokėjo. Buhalteris gal ir turėjo prieigą prie VMI, jis pats prie VMI nebuvo prisijungęs. Visus banko išrašus tikrino buhalteris V., kuris jam sakydavo, kad viskas yra gerai, sueina centas iki cento. Jis nežinojo, kad bendrovėje darbo užmokestis buvo mokamas grynais pinigais, kurie nebuvo apskaityti buhalterijoje. Grynais pinigais disponavo E. K., jis pats prieigos prie grynų pinigų neturėjo. Iš SoDros jis nebuvo gavęs jokių duomenų apie kažkokius neatitikimus. Visą procesą, kas liečia dokumentų tvarkymą, bendrovėje organizavo J. K., o E. labiau dirbo statybvietėje, kontroliavo žmones. Apie VMI patikrinimą nieko negali pasakyti, jis tik atvažiavo, gavo administracinio nusižengimo protokolą, pasirašė ir išvažiavo.

Institucijos atstovas teismo posėdžio metu palaikė administracinio nusižengimo protokolą ir papildomai nurodė, kad A. K. kaltė įrodyta byloje surinkta medžiaga, prašo jam skirti nuobaudą sankcijų vidurkių ribose.

Liudytoja L. K. teismo posėdyje nurodė, kad ji dirbo VMI Kontrolės ir stebėsenos skyriaus I poskyrio vyriausiąja specialiste ir atliko UAB „(duomenys neskelbtini)“ operatyvų patikrinimą. Šiuo metu ji taip pat dirba VMI, tik kitame skyriuje, nes anksčiau nurodytas skyrius buvo reorganizuotas. Liudytoja paaiškino, kad VMI gavo medžiagą iš Darbo inspekcijos, kuri patikrino statybvietėje dirbančius darbuotojus ir nustatė, kad dalis darbuotojų dirba pagal darbo sutartį, o dalis darbuotojų, kurie atlieka tas pačias funkcijas, dirba pagal verslo liudijimus. Nustačius, kad skirtingai įforminti žmonės atlieka tą patį darbą, surinkta medžiaga buvo perduota VMI išsamesniam tyrimui atlikti. VMI atliko patikrinimą, siekiant nustatyti, ar asmenys, dirbantys su verslo liudijimais, atlieka tokius pačius darbus, kaip ir įmonės samdomi darbuotojai, nes pagal įstatymą tokių pačių darbų atlikti negalima. Operatyvaus patikinimo metu jie buvo statybos vietoje, tačiau kiekvieno ten dirbančio asmens netikrino. Bendrovei buvo pateiktas nurodymas pateikti apskaitos dokumentus. Po to jie kvietėsi buvusius bendrovės darbuotojus, kurie patikrinimo metu dirbo pagal verslo liudijimus, bendravo su tais darbuotojais pagal pateiktus dokumentus ir vertino esamą situaciją. Nurodė, kad A. D. paaiškinimus jiems teikė lietuvių kalba. J. K. paaiškinimo rašyti nenorėjo, nurodydamas, kad jis nėra labai raštingas, todėl gali privelti daug klaidų. Liudytoja su juo sutarė, kad ji pati parašys paaiškinimą ir jį išvers. Su J. K. bendravo rusų kalba ir rusų kalba surašė viską, ką jis jai sakė, davė jam paskaityti. Jeigu kas neatitiko, darė pataisymą. Vėliau tekstą išvertė į lietuvių kalbą. Yra nusistovėjusi tokia praktika, kad jeigu asmuo nesupranta lietuviškai, taip jis pats rašo paaiškinimą savo kalba arba paaiškinimus rašo inspektorius. Asmuo gali teikti paaiškinimus savo kalba dalyvaujant tik specialistui, nedalyvaujant vertėjui. Jeigu specialistas žino kalbą, jis gali išversti. G. K. ji labai sunkiai prisikvietė ateiti, jis sutiko pats parašyti paaiškinimą, kuris vėliau buvo išverstas į lietuvių kalbą. Šie trys asmenys buvo įdarbinti UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau vėliau buvo atleisti iš darbo ir dirbo toje pačioje bendrovėje pagal verslo liudijimus. Atlikus patikrinimą buvo padaryta išvada, kad tuo laikotarpiu, kai jie nebuvo įdarbinti, tačiau faktiškai dirbo bendrovėje ir yra nelegalus darbas, o verslo liudijimas yra tik priedanga nelegaliam darbui. Liudytoja neneigė, kad šiems asmenims buvo išduoti verslo liudijimai, bet nei jie paėmė tuos liudijimus, nei žinojo apie tokius. Jie manė, kad visada dirbo pagal verslo liudijimus. G. K. vienu metu buvo įdarbintas ir turėjo verslo liudijimą, tačiau jis visą laiką dirbo tik toje įmonėje, daugiau niekur nedirbo ir jis negalėjo teikti paslaugų kitiems asmenims. Minėti asmenys nežinojo, kada buvo įdarbinti, o kada dirbo pagal verslo liudijimus, taip pat jokių duomenų apie pinigų išmokėjimą jiems arba apie darbo laiko apskaitą žiniaraščiuose nebuvo. Šie duomenys buvo nustatyti iš paaiškinimų. Įstatymas nedraudžia turėti verslo liudijimą ir dirbti tik vienoje įmonėje, tačiau verslo liudijimą išėmė bendrovė, o ne patys asmenys. Tokios situacijos yra galimos, kai asmuo 8 valandas dirba įmonėje, o kitas valandas dirba pagal verslo liudijimą. Jie duomenis tikrino pagal pateiktus dokumentus - žiniaraščius, darbo sutartis, darbo laiko apskaitos žiniaraščius. Jie vertino, kas buvo darbdavio užpildyta ir ką kalbėjo asmenys. Netvarkingai buvo pildoma apskaita, duomenys nebuvo deklaruoti, kasa taip pat buvo sutvarkyta ne visa, nebuvo pateikti pinigų išmokėjimą patvirtinantys faktą dokumentai. Pavyzdžiui, asmuo buvo įdarbintas vienai savaitei, tačiau jokių duomenų fiksavimo apie pinigų išmokėjimą nėra. Buvo išmokėti pinigai asmenims, kurie teikė paslaugas pagal verslo liudijimus, taip pat darbo sutartyse buvo nustatytas labai mažas darbo užmokestis. Užmokestis skyrėsi tiems, kurie dirbo bendrovėje ir kurie dirbo pagal verslo liudijimą. Yra Vyriausybės nutarimas, kuriame nustatyta, kad asmenys, kurie vykdo individualią veiklą, neturi teisės teikti tokių pačių paslaugų juridiniams asmenims, kaip ir asmenys, dirbantys pagal darbo sutartį, nes tokiu atveju, pajamos turi būti skaičiuojamos kitaip. Liudytoja taip pat nurodė, kad ji negali pasakyti, kas kreipėsi į VMI dėl verslo liudijimų išdavimo, nes to netikrino. Iš asmenų duotų paaiškinimų buvo nustatyta, kad tam tikrais momentais jie dirbo neturėdami darbo sutarties, apie jų įdarbinimą nebuvo pranešta SoDrai ir jie neturėjo verslo liudijimų. Liudytoja neprisimena, ar minėti asmenys aiškino, su kuo derino darbo sąlygas. Kiek ji atsimena, darbo sutartyse nebuvo nurodyta darbo sutarties nutraukimo diena, darbo santykių nutraukimo laikas buvo grindžiamas SoDros duomenimis. Neapskaitytų lėšų gavimas buvo grindžiamas tik asmenų paaiškinimais. Į bendrovės sąskaitą pinigai plaukė iš Kipro, galimai iš akcininko. Taip pat pinigai buvo įnešti iš banko sąskaitos į kasą, pinigai buvo naudoti paskoloms ir neapskaityto darbo užmokesčio mokėjimui. Asmenys negali gauti mažiau, dirbdami bendrovėje, nei dirbant su verslo liudijimu. Ką sakė asmenys, tą liudytoja ir fiksavo. Asmens, kuriam mokėjo neapskaitytą darbo užmokestį, nebandė apklausti.

Liudytojas G. K. teismo posėdyje paaiškino, kad nuo 2017 metų rudens jis dirbo statybos objekte, atliko visokius darbus – lygino žemę, išnešdavo šiukšles. Dabar jis neprisimena, kiek laiko dirbo. Tuo metu jis neturėjo darbo, šį darbą jam pasiūlė draugai ir jis nuėjo dirbti. Dėl darbo tarėsi su žmogumi, kurio pavardės jis nežino. Dirbo nuo 8.00 val. iki 17.00 val., buvo vienos valandos pietų pertrauka. Darbo įrankiai buvo įmonės. Jis neatsimena, kokiu pagrindu dirbo, ar pagal verslo liudijimą, ar pagal darbo sutartį. Galimai jis ką nors pasirašinėjo, bet dabar neatsimena. Jis neprisimena, ar turėjo verslo liudijimą, jis pats asmeniškai į VMI dėl verslo liudijimo nebuvo nuvykęs. Į rankas gaudavo 380 eurų dydžio atlyginimą. Bendrovės, kurioje jis dirbo, direktoriaus jis nepažįsta. Jis taip pat neprisimena, ar dirbo 2018 m. birželio mėnesį. Buvo momentai, kai jis nedirbo, nes sirgo tai jis, tai žmona. Tuo metu, kai sirgo, niekas jam nieko nemokėjo. Darbo užmokestį gaudavo grynais, pinigus mokėjo E.. Liudytojas patvirtino savo paaiškinimus, duotus patikrinimo metu (1 t., b.l. 55) bei nurodė, kad jis dirbo kartu su sūnumi. Jis neatsimena, ar sūnus ilgiau už jį dirbo, ar ne. Būdavo taip, kad jis porą dienų dirbdavo, o po to kelias dienas nedirbdavo. Apie tai jis informuodavo E..

Liudytojas A. D. nurodė, kad jis apie keturis mėnesius dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, t.y. pradėjo dirbti 2017 metų rugsėjį, spalio pradžioje įsidarbino ir dirbo iki sausio-vasario mėnesio. Šį darbą jam pasiūlė brolis ir pusbrolis, pasakė, kad reikia fasado darbų darbuotojo, todėl jis ir įsidarbino. Su direktoriumi jis mažai bendravo, matydavo jį tik tuomet, kai jis atvažiuodavo patikrinti darbų, jo vardo ir pavardės neatsimena. Daugiausiai bendravo su darbų vadovu E. S.. J. K. jam yra matytas, jis atvažiuodavo į objektą ir pažiūrėdavo, kaip vyksta darbai, tačiau darbus jiems duodavo darbų vadovas. Iš pradžių bendrovėje jis dirbo pagal individualią veiklą, bet paskui jam pasakė, kad jis bus įdarbintas bendrovėje, todėl jis nuvažiavo į VMI ir nutraukė individualią veiklą. Jam buvo atvežti dokumentai, kuriuos reikėjo pasirašyti. Tai buvo terminuota darbo sutartis trims mėnesiams. Brolis ir pusbrolis taip pat iš pradžių dirbo pagal individualią veiklą. Buvo sutarta suma už konkrečiai padarytą darbą. Visus darbus, t.y. klijavimą, stogo dengimą, restauravimo darbus jie atlikinėjo trise, t.y. jis, jo brolis G. D. ir pusbrolis Ž. K.. Pinigus už atliktą darbą grynais mokėjo E.. Pinigus paduodavo jam arba Ž. K. ir po to jie trise tuos pinigus pasidalindavo. Darbų vadovas sakydavo ką konkrečiai reikia padaryti ir per kelias dienas, tą jie ir darydavo. Jie trise darbus pasiskirstydavo tarpusavyje ir dirbdavo tada, kada norėjo. Darbo užmokestis jiems buvo mokamas už kvadratūrą. Pusbrolis perskaičiuodavo kvadratūrą, eidavo pas darbų vadovą, susitardavo ir jiems atveždavo pinigus. Sumos buvo įvairios - 600, 800 eurų. Kituose darbuose jie nedirbdavo. Pagal individualią veiklą jis dirbo apie mėnesį, o likusius tris mėnesius dirbo pagal darbo sutartį. Brolis ir pusbrolis iš pradžių taip pat dirbo pagal individualią veiklą, apie verslo liudijimą jis nelabai ką žino. Reikalai dėl verslo liudijimo vyko prieš darbo sutarties sudarymą. Pasirašius darbo sutartį, jo darbo sąlygos nepasikeitė. Po VMI patikrinimo jis dar kelias dienas padirbo bendrovėje, bet po to pats iš jos išėjo, nes nelabai buvo darbo. Pateikus liudytojo apžiūrai kasos išlaidų orderius (1 t., b.l. 30-36), A. D. nurodė, kad 30 ir 32 lape yra jo parašas, 31 ir 33 – dėl savo parašo nėra tikras, 34 lape gali būti jo parašas. Kvitus jis pasirašinėjo tris kartus, daugiau niekur jis nepasirašinėjo, nei į žiniaraštį, niekur. Buvo laikas, kai jie nedirbo, tačiau atlikinėjo nedidelius darbus, bet sumos buvo gautos ir atsispindėjo dokumentuose. Savo duotus paaiškinimus VMI jis patvirtina (b.l. 26).

Liudytojas V. P. teismo posėdyje nurodė, kad jis nuo 2016 metų teikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterines paslaugas ir šios paslaugos buvo teikiamos iki 2018 m. gruodžio 31 d. Jo darbo funkcijos buvo sąskaitų-faktūrų suvedinėjimas, darbo užmokesčio skaičiavimas, deklaravimas. Dokumentus jam pateikdavo bendrovės direktorius A. K. arba jo atstovas – projektų vadovas E. K.. Jis gaudavo jau išrašytus ir pasirašytus kasos išlaidų orderius. Patikrinimo metu VMI nustatė, kad kasos išlaidų orderiuose turi būti žmogaus, kuriam išmokami pinigai, duomenys (asmens tapatybę patvirtinančio dokumento pavadinimas, numeris ir gyvenamoji vieta). Tačiau pinigai buvo išmokami pagal sudarytas sutartis, kuriose yra visi asmens duomenys. Jeigu būtų kokie nors trūkumai, jis informuotų apie tai direktorių. A. K. jam jokių nurodymų dėl apskaitos neduodavo. Jis iš direktoriaus gaudavo visus pirminius apskaitai reikalingus dokumentus ir juos suvesdavo. Taip pat į jo funkcijas įeidavo deklaravimas. Jis pripažįsta, kad nebuvo deklaruotos fizinio asmens paskolos, suteiktos bendrovei, nes jie galvojo, kad tai bus trumpalaikė paskola, kuri greitai bus grąžinta. Jis pats priėmė sprendimą, kad tokių paskolų nereikia deklaruoti, nes, kaip jau minėjo, manė, kad šios paskolos bus greitai grąžintos. Kai VMI patikrinimo metu buvo pasakyta, kad tokias paskolas reikia deklaruoti, jis jas deklaravo. A. K. žinojo apie paskolų suteikimą bendrovei, bet jis nežinojo apie tai, kad tos paskolos nebuvo deklaruotos. Liudytojas taip pat nurodė, kad jis pats skambino į VMI ir teiravosi, ar bendrovei tam tikras paslaugas galėtų teikti žmonės, dirbantys pagal verslo liudijimą. Pirmą kartą tuo klausimu į VMI jis skambino dar 2016 metais, porą kartų skambino 2017 metai, taip pat skambino 2018 metais. VMI darbuotojas jį informavo, kad su tokiais kodais gali asmenys bendrovei teikti paslaugas pagal verslo liudijimą. Kai buvo atliekamas patikrinimas, jam pasakė, kad tokių darbų žmonės negali atlikti su verslo liudijimais, juos reikia įdarbinti. Tada jis vėl 2017 m. spalio mėnesį paskambino į VMI, norėdamas tai pasitikslinti ir jam buvo atsakyta, kad taip galima padaryti. Jis turi net vieną įrašytą pokalbį. Vėliau jam perskambino iš VMI ir pasakė, kad jie suklydo. Visus apskaitai reikalingus dokumentus jam teikdavo bendrovės direktorius A. K., o kai jis išėjo tėvystės atostogų – J. K.. Jam nežinoma, ar A. K. turėjo buhalterinių žinių. Taip pat jam nežinomas, ar bendrovė mokėjo už verslo liudijimų išdavimą. Darbo užmokestį jis apskaičiuodavo pagal pateiktus dokumentus. Darbo užmokestis kartais buvo išmokamas grynais pinigai, o kartais – pavedimu. Jis pats priėjimo prie pinigų neturėjo. Dokumentai jam buvo siunčiami elektroniniu paštu, taip pat jie būdavo pateikiami ir popieriniai, juos perduodavo J. K.. Kasos išlaidų orderiuose buvo nurodomas verslo liudijimo numeris, pagal kurį išmokami pinigai. Jie atlikinėjo darbus pagal sutartį, jas traktavau kaip sumokėjimo faktinį dokumentą. Mokėjo per banką ar kasos išlaidos orderius.

Liudytojas J. K. teismo posėdyje paaiškino, kad šiuo metu jis yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, prieš tai dirbo šioje bendrovėje projektų vadovu. Bendrovės direktoriumi tapo po A. K.. Liudytojas paaiškino, kad iš pradžių buvo atliktas Darbo inspekcijos patikrinimas ir jokių nelegalių darbuotojų pas juos nerado. Tada Darbo inspekcija nukreipė medžiagą į VMI , kuri atliko patikrinimą ir jau VMI sprendė, ar gali darbuotojai dirbti su patentu, ar ne. Prieš tai tris kartus buvo skambinta į VMI ir klausiama, ar gali samdyti patentininkus ir jiems buvo duodamas teigiamas atsakymas. Jie padarė klaidą, kad skambino VMI, o ne rašė jiems laiškus. Du kartus į VMI skambino V. P. ir vieną kartą jis pats. Paskutinį kartą, kai skambino į VMI, jiems taip pat buvo duotas teigiamas atsakymas, tačiau po pusvalandžio jiems perskambino ir pasakė, kad negalima. Ši informacija jiems buvo pateikta jau po patikrinimo. Liudytojas taip pat nurodė, kad jų įmonė nėra statybų bendrovė ir darbuotojus jie samdo savo reikmėms. Jų įmonė užsiima namų pardavimu, t.y. sugeneruoja produktą. K. buvo išvaryti iš darbo, nes gėrė, todėl įtaria, kad jie galėtų keršyti. Taip pat dirbo su A. D., jam už darbą buvo sumokėta, todėl jam nežinoma, kuo jis gali būti nepatenkintas. A. D. tuo metu turėjo patentą ir dar dirbo kitoje įmonėje. Dėl darbų dažniausiai tarėsi jis arba E. S.. Darbuotojams buvo parodomi darbai ir jeigu jie galėdavo juos atlikti, su jais sudarydavo rangos sutartį ir jie dirbo. Jis tarėsi su visais trimis asmenimis, nurodytais protokole. Jie negalėjo jiems mokėti už darbą bankiniais pavedimais, nes jie visi turėjo antstolių. Su jais buvo sutarta, kad jie padaro darbus ir tada gauna pinigus. Darbo mastas ir kaina buvo sutarta iš anksto, darbo laikas nebuvo nustatytas. Objektas buvo saugomas. Kartais jie padarydavo darbą ir prašydavo penktadieniais sumokėti avansą. Jis galėdavo jiems sumokėti penktadienį, bet dėl to galutinė suma nekisdavo ir mėnesio gale jie pasirašydavo už galutinę sumą. Tai buvo daroma tam, kad žmonės būtų motyvuoti dirbti. Faktinio mokėjimo periodiškumo nebuvo, jie gaudavo pinigus už atliktą darbą. Darbų priėmimo perdavimo aktus jie pradėjo pildyti tik po patikrinimo, prieš tai jų nebuvo, buvo sutartis ir kvitas. Visus veiksmus, susijusius su apmokėjimu už darbą, reguliavo jis, A. K. tik pasirašydavo kvite. A. funkcija buvo rasti finansavimą, statybose jis nedalyvavo, objekte buvo tik kelis kartus. E. S. buvo objekte, prižiūrėdavo darbuotojus, kad jie nevogtų, kad nepasirodytų girti, taip pat jis liepdavo jam nuvežti pinigus darbuotojams. Darbo priemonės einamosios buvo darbininkų, jeigu reikėdavo sunkesnių darbo priemonių, juos atveždavo E.. Jie nekontroliavo darbuotojų darbo laiko, o tik galutinį rezultatą. Kartais darbuotojai dirbo savaitgaliais, kai E. ten nebūdavo, nes kiekvienas darbininkas yra atsakingas už save, kaip įmonė. Už darbo saugą darbuotojai taip pat buvo patys atsakingi, niekas jiems neturi stovėti virš galvos. Po patikrinimo paaiškėjus, kad yra blogai tvarkoma buhalterija, jie pakeitė buhalterines paslaugas teikiančią įmonę. Liudytojo manymu, prieš tai buvęs buhalteris V. P. turėjo žinoti, kad reikia darbų atlikimo akto. Kadangi buhalteris jo nereikalavo, jie jų ir nerašė, dabartinė buhalterija to reikalauja. Iš pradžių A. D. ir K. dirbo pagalbiniais darbininkais. Po to V. P. buvo pasakyta, kad jie jau nedirba, bet jis SoDrai net neparnešė, kad jie nedirba. Kas liečia verslo liudijimus, tai V. P. atveždavo į objektą kompiuterį, pasakydavo ką reikia paspausti, sumokėti ir gaudavo verslo liudijimą. J. K. sąskaitos buvo užblokuotos, tai V. už verslo liudijimus galėjo pervesti savo pinigus ir po to juos atsiimti grynais, nes kitų būdų nebūdavo, kaip apmokėti už verslo liudijimus. Jeigu asmenys nieko nebūtų žinoję apie verslo liudijimus, tai buvo sutartis, kurioje nurodytas verslo liudijimo numeris. Jeigu asmuo dirbo pagal darbo sutartį, tai jis dirba terminuotą laiką, jeigu pagal verslo liudijimą – gali dirbti kada nori. Užmokestis pagal verslo liudijimą mokamas pagal rezultatą, jeigu dirbama pagal darbo sutartį – pagal darbo laiką. Tai jo (J. K.) mintis buvo, kad jie gali dirbti pagal verslo liudijimą, nes jų netenkino darbo užmokestis, mokamas pagal darbo sutartį. Minėti asmenys teigė, kad jie moka daugiau darbų ir gali dirbti daugiau. Šiuo klausimu jie kreipėsi konsultacijos į VMI ir jiems buvo duotas atsakymas, kad asmenys gali dirbti pagal verslo liudijimus. Įmonėje jie ilgiau dirbo pagal verslo liudijimu, o ne pagal darbo sutartis. Pas juos ne visada buvo pastovūs darbai, kartais reikėjo laukti leidimų, todėl buvo pertraukų tarp darbo sutarčių pabaigos ir verslo liudijimų. Liudytojo apžiūrai pateikus kasos išlaidų orderius (b.l. 35, 36), jis nurodė, kad juose yra nurodyta galutinė suma, išmokėta A. D., kuri galėjo būti išmokėta per tris kartus. Pavyzdžiui, jis atlikdavo dalį darbų ir sakydavo, kad neturi pinigų maistui, todėl jam buvo sumokamas avansas, tačiau galutinė suma dėl to nekinta. Negalėjo būti taip, kad pinigų suma yra sumokama vienam asmeniui, tačiau ji po to buvo dalinama trims asmenims. Jeigu A. D. sakė, kad jis su kažkuo dalinosi pinigais, tai čia yra ne įmonės reikalas. Jie įtarė, kad A. D. galėjo atsivesti pagalbinių darbuotojų, bet jie patys to nematė. Jie rūpinosi, kad objekte nebūtų pašalinių žmonių. Kai minėti asmenys dirbo pagalbiniais, jie dažnai neateidavo į darbą arba galėdavo ateiti į darbą su pagiriomis ir tuomet jie negalėdavo leisti jiems dirbti, buvo forminamos pravaikštos. Tai buvo viena iš priežasčių leisti jiems dirbti pagal verslo liudijimus, nes tuomet jie atsakingiau žiūrėdavo į darbą ir gaudavo tiek, kiek padarydavo. Kasos išlaidų orderius paruošdavo ir juos tvarkydavo V. P., o A. K. juos tik pasirašydavo. Rangos sutartis su darbuotojais su darydavo jis (J. K.). Šiuo metu įmonė neturi nei vieno įdarbinto žmogaus, visi dirba pagal verslo liudijimą. VMI jiems pakeitė veiklos kodą, o pradinis veiklos kodas buvo greičiausiai neteisingai nurodytas. Direktorius A. K. domėjosi tik bendra situacija, t.y. kada bus pabaigti namai. Jis pasitikėjo liudytoju, nes žinojo, kad jis jo neapgaus. Nei jis, nei A. buhalterinių žinių neturėjo ir visa ši situacija kilo dėl nekvalifikuoto buhalterio. Dabar įmonės buhalterija tvarkoma kitaip. Į statybą jis atėjo iš IT srities, kur nėra apgavysčių, o čia vieną dieną kalba taip, o kitą jau visai kitaip. Pas juos nebuvo rastas nei vienas nelegalus darbuotojas, jie dėl to nesamdo ir ukrainiečių.

Liudytojas E. S. teismo posėdyje paaiškino, kad jis UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo įdarbintas pusę etato ir apie šios bendrovės atliktą patikrinimą žino. Jis buvo darbų vadovas, į jo pareigas įeidavo prižiūrėti objekte tvarką, kad nebūtų girtų asmenų. Daugiausia jis bendraudavo su E. K., A. K. yra matęs 3-4 kartus, kai jis atvažiuodavo į objektą. yte jis ateidavo į darbą ir pažiūrėdavo, ar objekte nėra girtų žmonių. Susiskambindavo su V. P. ir aiškinosi, ar asmuo yra įdarbintas, ar ne. Objekte buvo keli asmenys, kurie dirbo pagalbiniais darbuotojais ir jis prižiūrėdavo, ar jie ateina į darbą, ar yra blaivūs. Iš pradžių jie dirbo nekvalifikuotą darbą, bet po to pradėjo sakyti, kad išeis iš darbo, nes gauna tik minimumą ir sakė, kad gali dirbti daugiau. Jis pasakė, kad pakalbės su E. K.. Pasikalbėjus buvo nutarta, kad kvalifikuotą darbą jie dirbs pagal patentą. Dirbant pagal verslo liudijimą jie turėjo daugiau laisvės, į darbą ateidavo kada norėdavo, tik dažniau pradėjo prašyti avanso, tai 10-20 eurų plaktukui, tai dar kam, nes įrankiais jie pasirūpindavo patys. Jie dažnai prašydavo pinigų, todėl kai jiems buvo mokamas atlyginimas, anksčiau sumokėtos sumos iš atlyginimo buvo išskaičiuotos. Pagal verslo liudijimą jie dirbo atsakingiau ir kada norėjo, liudytojas tai matydavo pagal atliktų darbų kiekį, matydavo, kad jie dirbdavo ir šeštadieniais. Jis su jais buvo principingas ir griežtas, nes jeigu matydavo, kad yra išgėrę, liepdavo išeiti. Vieną kartą jis neleido jiems dirbti, nes paskambinęs V. P. sužinojo, kad verslo liudijimas dar nebuvo išduotas. Dėl patikrinimo jis buvo nustebęs, nes pats dirbo kiekvieną dieną ir jeigu būdavo koks nors nesusipratimas, jis iš karto būdavo ištaisomas. Asmenims buvo leidžiama dirbti tik tuomet, kai V. P. jį informuodavo, kad asmuo yra įformintas. Jis prižiūrėdavo, ar asmenys turėdavo patentą, skambindavo V.. J. K. vieną kartą atėjo ir pasakė, kad viskas gerai, tačiau jis paskambino V. ir jis pasakė, kad J. K. bus įformintas tik nuo rytojaus, todėl jo prie darbo neprileido ir jis išėjo. Kartu su juo išėjo ir kartu dirbęs jo tėvas. Liudytojas pažymėjo, kad minėti asmenys įmonėje buvo įdarbinti pagalbiniais darbuotojais nekvalifikuotam darbui, todėl jiems ir buvo mokama minimali alga. Tada jie pasakė, kad gali daryti ir kvalifikacijos reikalingus darbus, t.y. stogą sutvarkyti, pertvarą padaryti ir kad jie dirba kitoje įmonėje, todėl jis net skambino į kitą įmonę, norėdamas tuo įsitikinti. Kai minėti asmenys išreiškė norą dirbti savarankiškai, liudytojas jiems pasakė, kad įrankiais jie turės pasirūpinti patys. Jie patys labiau buvo suinteresuoti dirbti pagal patentą, nes darbo užmokestį gaudavo už konkrečiai atliktą darbų kiekį o liudytojui buvo svarbiausia, kad jie nebūtų girti ir padarytų savo darbą. Dirbant pagal patentą griežtų reikalavimų dėl darbo laiko nebūdavo, jie susitardavo koks darbas ir iki kada maždaug turėjo būti padarytas. Liudytojas pastebėjo, kad jie dirbo ir savaitgaliais. Objekto teritorija buvo aptverta, tačiau jiems pradėjus dirbti pagal patentą liudytojas nekontroliavo, kada jie ateina į darbą ir kada išeina. Mokėjimo klausimais užsiiminėdavo E. K.. Jis tik pasakydavo, kas yra atlikta, paskui buvo surašomas darbų atlikimo aktas ir pagal jį būdavo apmokoma. Buvo keli kartai, kai pinigus jis perduodavo pats, tačiau konkrečių sumų ir kam duodavo pinigus, neatsimena. Atsiskaityti stengdavosi du kartus per mėnesį. Kai jie pradėjo dirbti pagal patentą, tai dažniau pradėjo prašyti pinigų. Už darbą jiems buvo mokoma savaitės pabaigoje, bet pasirašydavo jie už vieną bendrą sumą. Jis kontroliavo tik tai, kad darbas būtų atliktas kokybiškai ir per sutartą laiką. Nebuvo tokių atvejų, kad būdavo mokama alga ir nebūtų duodamas kvitas pasirašyti. Pinigų jie gaudavo tiek, kiek būdavo padaryta darbų. Atlikus darbą buvo surašomas darbų atlikimo aktas. Kiek bus mokama už konkrečiai padarytą darbą, jie tardavosi su E. K.. Užmokestis jiems buvo mokamas pagal nusistovėjusius įkainius.

Dėl nusižengimo, numatyto ANK 95 straipsnio 1 dalyje

Administracine tvarka asmuo gali būti nubaustas tik nustačius jo veikoje visus įstatyme įtvirtintus konkretaus administracinio nusižengimo sudėties požymius. Administracinis nusižengimas yra ANK uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius (ANK 5 str. 1 d.). Administracinių nusižengimų teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta, kai padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių (ANK 591 str. 1 p.).

ANK 95 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims nuo vieno tūkstančio iki penkių tūkstančių eurų. Pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbinės funkcijos, kai darbdavys nustatyta tvarka nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą. DK 42 straipsnio 1 dalis numato, kad darbo sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitaria dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų (šio kodekso 34 straipsnis). Šio straipsnio 2 dalis numato, kad apie darbo sutarties sudarymą ir darbuotojo priėmimą į darbą nustatyta tvarka privaloma pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba) teritoriniam skyriui mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios.

Vadinasi, tam, kad būtų konstatuota nelegalaus darbo, kaip administracinio nusižengimo, sudėtis, turi būti nustatyti šios veikos objektyvieji požymiai, t. y. tai, kad: 1) asmuo pradėjo realiai dirbti; 2) darbdavio ir darbuotojo santykiai turi darbo sutarties požymių (tarp darbdavio ir darbuotojo yra susitarimas; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai); 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių.

Formuojamoje teismų praktikoje, kiek tai susiję su nagrinėjama aktualia faktine situacija, yra nurodoma, kad įstatymai nedraudžia asmeniui savo darbą panaudoti sudarant civilinės teisės reguliuojamas sutartis, užsiimti savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos. Atsakomybė pagal ANK 95 straipsnį galima tik tada, kai konstatuojami darbo sutarties teisiniai santykiai. Asmenų veikla, kuria vykdomos civilinės teisės reguliuojamos sutartys, nepatenka į ANK 95 straipsnio sudėtį. Teismas spręsdamas, kokia sutartis sieja asmenis – darbo sutartis ar civilinė sutartis – privalo vadovautis Darbo kodeksu, Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu ir atsižvelgti į susiformavusią teismų praktiką šiais klausimais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 16 d. nutartis byloje Nr. N575-3332/2009 dėl ATPK 41³ straipsnio taikymo, kuris atitinka ANK 95 straipsnį.). Darbo sutartis turi esminių požymių, skiriančių ją nuo kitų sutarčių. Visų pirma, tai, kad darbuotojas privalo dirbti tam tikrą darbą arba eiti tam tikras pareigas, reiškia, kad jis turi atlikti ne konkrečias užduotis, o vykdyti tam tikrą darbo funkciją. Tuo darbo sutartis skiriasi nuo civilinių sutarčių: rangos, pavedimo, paslaugų teikimo, jungtinės veiklos (partnerystės). Civilinių sutarčių esmė – šalių įsipareigojimas atlikti tam tikrą iš anksto apibrėžtą užduotį, o darbo sutarties atveju darbuotojas privalo atlikti tam tikrą tęstinio pobūdžio funkciją, nesiejamą su gaunamu rezultatu. Kita darbo santykių ypatybė yra tai, kad atlikdamas darbo funkciją, darbuotojas privalo laikytis darbo tvarkos ir paklusti darbdavio nurodymams, o civilinėse sutartyse šalių pavaldumo nėra (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 16 d. nutartis byloje Nr. N575-3332/2009).

Administracinio nusižengimo protokole, kaltinant A. K. pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, nurodoma, kad A. D., J. K. ir G. K. susitarė su bendrovės direktoriumi A. K. dėl darbo pagalbiniu darbininku, darbo laiko ir darbo užmokesčio, tačiau:

- A. D. laikotarpiais nuo 2018-02-02 iki 2018-03-25 ir nuo 2018-04-08 iki 2018-06-29 bendrovėje dirbo nelegaliai, nes bendrovė VSDFV teritoriniam skyriui apie jo valstybinio socialinio draudimo pabaigą pranešė 2018-02-01 ir 2018-04-02, o laikotarpiu nuo 2018-06-08 iki 2018-06-29, kai A. D. turėjo verslo liudijimą, jis taip pat faktiškai dirbo nelegaliai, nes verslo liudijimas, VMI teigimu, buvo panaudotas kaip priedanga jo atliekamam darbui įteisinti. Tokiu būdu protokole konstatuota, kad A. D. nelegaliai dirbo bendrovėje laikotarpiais nuo 2018-02-02 iki 2018-03-25 ir nuo 2018-04-03 iki 2018-06-29;

- J. K. laikotarpiu nuo 2017-08-16 iki 2017-10-04, t.y. nuo faktinės darbo pradžios iki darbo sutarties sudarymo ir pranešimo SoDrai, nebuvo sudaryta darbo sutartis ir nebuvo pranešta prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie jo priėmimą į darbą SoDrai. Taip pat laikotarpiais nuo 2018-02-02 iki 2018-03-25 ir nuo 2018-04-03 iki 2018-08-31 jis bendrovėje dirbo nelegaliai, nes bendrovė SoDrai pranešė apie valstybinio socialinio draudimo pabaigą 2018-02-01 ir 2018-04-02 dienomis, o laikotarpiais nuo 2017-09-04 iki 2017-09-29 ir nuo 2018-06-08 iki 2018-06-29, kai J. K. turėjo verslo liudijimą, jis taip pat faktiškai dirbo nelegaliai, nes verslo liudijimas buvo panaudotas kaip priedanga jo atliekamam darbui įteisinti;

- G. K. laikotarpiu nuo 2018-02-02 iki 2018-06-01 bendrovėje dirbo nelegaliai, nes bendrovė pranešė SoDrai apie valstybinio socialinio draudimo pabaigą 2018-02-01, o G. K. tęsė darbą tomis pačiomis sąlygomis.

Protokole nurodoma, kad A. D., J. K. ir G. K. darbas visais minėtais laikotarpiais buvo atliekamas darbdavio naudai ir jam vadovaujant bei prižiūrint, darbuotojai, atlikdami darbo funkcijas, pakluso bendrovėje nustatytai darbo organizavimo tvarkai.

Dėl A. D.: 2019 m. sausio 7 d. operatyvaus patikrinimo pažymoje nurodoma, kad SoDros duomenimis, A. D. dirbo bendrovėje pagal darbo sutartį nuo 2017-09-25 iki 2018-02-01 ir nuo 2018-03-26 iki 2018-04-02 (1 tomas, b.l. 8). Iš byloje esančios 2017-09-22 darbo sutarties matyti, kad joje, kaip darbdavio atstovas, pasirašė A. K., o A. D. buvo įdarbintas pagalbiniu darbininku už 390 eurų per mėnesį darbo užmokestį (1 tomas, b.l 25). Byloje esantys kasos išlaidų orderiai patvirtina, kad darbo užmokestis A. D. buvo išmokėtas 2017-10-03, 2017-11-06, 2017-12-06, 2017-12-29, 2018-02-01 (1 tomas, b.l. 30-34), t.y. laikotarpiu, kai A. D. dirbo UAB (duomenys neskelbtini) pagal darbo sutartį. Darbo laiko apskaitos žiniaraščiai patvirtina, kad A. D. UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo 2017 m. rugsėjo 25-29 dienomis, 2017 m. spalio, lapkričio, gruodžio mėnesiais, 2018 m. sausio mėnesį ir 2018 m. vasario 1 d. (1 tomas, b.l. 69-71, 74). 2018 m. kovo mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštyje A. D. pavardės nėra (1 tomas, b.l. 75). 2018 m. birželio 7 d. A. D. pasirašė statybos rangos sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama projekto vadovo J. K., dėl fasado darbų atlikimo konkrečiame objekte bei sutarė, kad rangovas A. D. sutartinius darbus pradeda 2018 m. birželio 8 d. ir baigia 2018 m. birželio 29 d., darbų atlikimo kaina yra 4500 Eur (1 tomas, b.l. 28). Verslo liudijimo duomenys patvirtina, kad A. D. verslo liudijimas specialiems statybos darbams buvo išduotas nuo 2018-06-07 iki 2018-06-29 (1 tomas, b.l. 29). Byloje esantys 2018-06-08 ir 2018-06-15 kasos išlaidų orderiai patvirtina, kad A. D. pagal statybos rangos sutartį iš viso buvo išmokėta 4500 eurų (t. 1, b.l. 35, 36).

Dėl J. K.: 2019 m. sausio 7 d. operatyvaus patikrinimo pažymoje nurodoma, kad SoDros duomenimis, J. K. dirbo bendrovėje pagal darbo sutartį nuo 2017-10-05 iki 2018-02-01 ir nuo 2018-03-26 iki 2018-04-02 (1 tomas, b.l. 9). Iš byloje esančios 2017-10-04 darbo sutarties matyti, kad joje, kaip darbdavio atstovas, pasirašė A. K., o J. K. buvo įdarbintas pagalbiniu darbininku už 390 eurų per mėnesį darbo užmokestį (1 tomas, b.l 37). Byloje esantys kasos išlaidų orderiai patvirtina, kad J. K. darbo užmokestis už 2017 m. spalio mėn. buvo išmokėtas 2017-11-06 (1 tomas, b.l. 45), taip pat darbo užmokestis jam buvo mokamas 2017-12-29, 2018-02-01 grynais pinigais (1 tomas, b.l. 49, 50). Darbo laiko apskaitos žiniaraščiai ir priskaitymų-atskaitymų žiniaraščiai patvirtina, kad J. K. UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo 2017 m. spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesiais, 2018 m. sausio mėnesį ir 2018 m. vasario 1 d. (1 tomas, b.l. 69-74). 2018 m. kovo mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštyje J. K. pavardės nėra (1 tomas, b.l. 75). Pažymėtina, kad 2017 m. lapkričio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose J. K. visą mėnesį buvo žymimo pravaikštos ar neatvykimas į darbą be svarbios priežasties (1 tomas, b.l. 70), todėl darbo užmokestis už šį mėnesį jam nebuvo priskaičiuotas ir išmokėtas. 2017 m. gruodžio mėnesį J. K. dirbo tik 5 dienas, 2018 m. sausio mėnesį dirbo 4 dienas, o visomis kitomis darbo dienomis jam taip pat buvo žymimos pravaikštos (1 tomas, b.l. 71, 74). 2017 m. rugsėjo 1 d., 2017 m. rugsėjo 16 d., 2017 m. rugsėjo 22 d. ir 2018 m. birželio 8 d. J. K. pasirašė statybos rangos sutartis su UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamos projekto vadovo J. K., dėl betonavimo ir mūro darbų atlikimo konkrečiuose objektuose, kuriose buvo numatytas darbų atlikimo terminas ir apmokėjimas už konkretų darbą (1 tomas, b.l. 40-42). Verslo liudijimo duomenys patvirtina, kad J. K. verslo liudijimai specialiems statybos darbams buvo išduoti nuo 2017-09-01 iki 2017-09-29 bei nuo 2018-06-07 iki 2018-06-29 (1 tomas, b.l. 43, 44). Pažymėtina tai, kad verslo liudijimų išdavimo terminai sutampa su statybos rangos sutartyse numatytas statybų darbų atlikimo terminais. J. K. pinigai už atliktus darbus pagal išduotus verslo liudijimus buvo mokami 2017-10-06, 2017-10-13, 2017-10-30, 2017-10-31, (1 tomas, b.l. 45-48). Kasos išlaidų orderiai patvirtina, kad pagal 2018-06-08 pasirašytą rangos sutartį J. K. 2018-06-08 buvo išmokėta 2200 eurų ir 2300 eurų (1 tomas, b.l. 51, 52).

Dėl G. K.: 2019 m. sausio 7 d. operatyvaus patikrinimo pažymoje nurodoma, kad SoDros duomenimis, G. K. dirbo bendrovėje pagal darbo sutartį nuo 2017-09-12 iki 2018-02-01 (1 tomas, b.l. 9). Iš byloje esančios 2017-09-11 darbo sutarties matyti, kad joje, kaip darbdavio atstovas, pasirašė A. K., o G. K. buvo įdarbintas stogdengiu už 390 eurų per mėnesį darbo užmokestį (1 tomas, b.l 53). Byloje esantys kasos išlaidų orderiai patvirtina, kad darbo užmokestis G. K. buvo išmokėtas 2017-11-06, 2017-12-06, 2017-12-29, 2018-02-01 (1 tomas, b.l. 59, 61, 63, 64). Darbo laiko apskaitos žiniaraščiai patvirtina, kad G. K. UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo 2017 m. rugsėjo 12-30 dienomis (su pravaikštomis), 2017 m. spalio, lapkričio, gruodžio mėnesiais (su pravaikštomis), 2018 m. sausio mėnesį (su pravaikštomis) ir 2018 m. vasario 1 d. (1 tomas, b.l. 69-71, 74). Verslo liudijimo duomenys patvirtina, kad G. K. verslo liudijimai specialiems statybos darbams buvo išduotas nuo 2017-11-16 iki 2017-11-30 (1 tomas, b.l. 87; 2 tomas, b.l. 10). 2017 m. lapkričio 16 d. G. K. pasirašė statybos rangos sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamos projekto vadovo J. K., dėl mūro darbų atlikimo konkrečiame objekte bei sutarė, kad rangovas G. K. sutartinius darbus pradeda 2017 m. lapkričio 16 d. ir baigia 2017 m. lapkričio 30 d., darbų atlikimo kaina yra 1840 Eur (1 tomas, b.l. 56). Kasos išlaidų orderiai patvirtina, kad pagal sudarytą rangos sutartį ir išduotą verslo liudijimą su G. K. buvo atsiskaityta 2017-11-16, 2017-11-17, 2017-11-24, 2017-12-01 (1 tomas, b.l. 59-60, 62).

Visgi įvertinęs šiuos duomenis, kuriais remdamasi Institucija padarė išvadą apie nelegalų darbą nurodomomis aplinkybėmis (laiku), teismas sprendžia, jog jie nėra pakankami daryti kategorišką ir neabejotiną išvadą, kad minėtos aplinkybės yra įrodytos.

Institucija, surašiusi protokolą, teigia, kad aukščiau minėtų asmenų darbas visais minėtais laikotarpiais, t.y. tiek dirbant pagal darbo sutartį, tiek pagal verslo liudijimą, taip pat laikotarpiais, kai nebuvo sudaryta darbo sutartis ar paimtas verslo liudijimas nesiskyrė, nes darbas buvo dirbamas tomis pačiomis sąlygomis, jis buvo atliekamas darbdavio naudai ir jam vadovaujant bei prižiūrint, darbuotojai pakluso bendrovėje nustatytai darbo organizavimo tvarkai, o verslo liudijimai buvo panaudoti kaip priedanga jų atliekamam darbui įteisinti. Šie teiginiai iš esmės yra grindžiami tik aukščiau nurodytų asmenų paaiškinimais Institucijai, todėl vertinant šiuos paaiškinimus jų patikimumo ir pakankamumo aspektu, jie turėtų būti lyginami kartu su kitais byloje esančiais duomenimis – rašytiniais bei liudytojų parodymais, be to, būtina išsamiai ir atidžiai įvertinti ir šių asmenų (tik dviejų iš jų – A. D. ir G. K.) parodymus teismo posėdžio metu.

Apklaustas teismo posėdyje liudytoju A. D. nurodė, kad jis apie keturis mėnesius dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, t.y. pradėjo dirbti 2017 metų rugsėjį, spalio pradžioje įsidarbino ir dirbo iki sausio-vasario mėnesio. Visus darbus jam duodavo darbų vadovas E. S., J. K. atvažiuodavo į objektą ir pažiūrėdavo, kaip vyksta darbai, o direktoriaus vardo ir pavardės jis apskritai neatsimena, nes su juo bendravo labai mažai. Nurodė, kad jis iš pradžių dirbo pagal individualią veiklą, o po to buvo įdarbintas, tačiau konkrečių laikotarpių nurodyti negalėjo. Buvo sutarta suma už konkrečiai padarytą darbą. Visus darbus jie atlikinėjo trise, t.y. jis, jo brolis G. D. ir pusbrolis Ž. K.. Pinigus už atliktą darbą grynais mokėjo E. S.. Pinigus paduodavo jam arba Ž. K. ir po to jie trise tuos pinigus pasidalindavo. Jie trise darbus pasiskirstydavo tarpusavyje ir dirbdavo tada, kada norėjo. Darbo užmokestis jiems buvo mokamas už kvadratūrą. Pusbrolis perskaičiuodavo kvadratūrą, eidavo pas darbų vadovą, susitardavo ir jiems atveždavo pinigus. Sumos buvo įvairios – 600, 800 eurų. Kituose darbuose jie nedirbdavo. Šio liudytojo teigimu, tiek kaip individuali veikla, tiek dirbant pagal darbo sutartį, darbo sąlygos nepasikeitė. Taip pat buvo laikas, kai jie niekur nedirbo, tačiau atlikinėjo nedidelius darbus, bet sumos buvo gautos ir atsispindėjo dokumentuose.

Duodamas paaiškinimus 2018 m. rugsėjo 24 d., A. D. paaiškino, kad jis bendrovėje dirbo nuo 2017 m. spalio 17 d. iki 2018 m. birželio mėnesio pabaigos. Darbo sutartyje buvo nustatytas darbo laikas nuo 8 val. iki 17 val., išeiginėmis nedirbo. Darbams vadovavo darbų vadovas E. S.. Pagal žodinį susitarimą buvo numatyta, kad jiems bus mokama po 15 eurų/m² už fasado darbus, užmokestį mokėdavo kiekvienos savaitės pabaigoje po 250 eurų į rankas. Visi pinigai buvo duodami jam arba Ž. K., kuriuos jie po to pasidalindavo tarpusavyje. Nuo vasario jiems buvo išduoti verslo liudijimas, kurį bendrovė pati jam nupirko. Teigė, jog jis dirbo spalio, gruodžio, vasario mėnesiais, taip pat nuo balandžio iki birželio mėnesio (1 tomas, b.l. 26).

Liudytojas G. K. teismo posėdyje nurodė, kad jis bendrovėje dirbo nuo 2017 metų rudens – lygino žemę, išnešdavo šiukšles, tačiau kokį konkretų laikotarpį, nurodyti negali. Dėl darbo tarėsi su žmogumi, kurio pavardės nežino. Dirbo nuo 8 val. iki 17 val., darbo įrankiai buvo įmonės. Jis neatsimena, kokiu pagrindu dirbo, ar pagal verslo liudijimą, ar pagal darbo sutartį. Galimai jis ką nors pasirašinėjo, bet dabar neatsimena. Jis neprisimena, ar turėjo verslo liudijimą, jis pats asmeniškai į VMI dėl verslo liudijimo nebuvo nuvykęs. Į rankas gaudavo 380 eurų dydžio atlyginimą. Bendrovės, kurioje jis dirbo, direktoriaus jis nepažįsta. Jis taip pat neprisimena, ar dirbo 2018 m. birželio mėnesį. Buvo momentai, kai jis nedirbo, nes sirgo tai jis, tai žmona. Tuo metu, kai sirgo, niekas jam nieko nemokėjo. Darbo užmokestį gaudavo grynais, būdavo taip, kad jis porą dienų dirbdavo, o po to kelias dienas nedirbdavo, apie tai jis informuodavo E..

Duodamas paaiškinimus 2018 m. lapkričio 15 d., G. K. paaiškino, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ jis dirbo nuo 2017 m. rugsėjo iki 2018 m. birželio, atliko įvairius statybos darbus. Jis nežino, ar su juo buvo sudaryta darbo sutartis, nes jam jos nedavė. Už patentą jis nemokėjo, mokėjo bendrovė. Dirbo su sūnumi J. nuo 8 val. iki 17 val. darbo dienomis, gaudavo minimalų atlyginimą, tačiau kai neišeidavo į darbą, mokėjo mažiau, t.y. už darbą jam mokėjo kiekvieną savaitę, kada jis dirbo. Darbo drabužiai buvo jo, įrankiais ir medžiagomis aprūpindavo firma. Darbo užmokestį išmokėdavo darbų vykdytojas E.. Kada dirbo legaliai, kada negaliai, nežino (b.l. 55).

Teismui nepavyko prisikviesti į teismo posėdį J. K. net ir skyrus jam atvesdinimą. Savo paaiškinimuose Institucijai 2018 m. spalio 18 d. J. K. nurodė, kad bendrovėje pradėjo dirbti nuo 2017 m. rugpjūčio 15 d. ir dirbo iki 2018 m. rugpjūčio pabaigos, iš pradžių dirbo nelegaliai, bet rugsėjo mėnesį jam buvo įformintas patentas, už kurio įsigijimą sumokėjo bendrovė. Jis manė, kad visą laiką dirbo pagal patentą, jam niekas neaiškino, kad su juo buvo sudaryta darbo sutartis, o jis nesigilino į tai, ką pasirašinėjo, darbo sutarties antro egzemplioriaus jam nedavė. Visą laiką jis dirbo tame pačiame objekte su tėvu G. K.. Darbo užmokestį jiems mokėjo vienodą ir tuo pačiu laiku – kiekvieną penktadienį. Darbo užmokestis priklausydavo nuo darbo kiekio ir kokybės, gaudavo nuo 125 Eur iki 175 Eur rudenį, žiemą ir pavasarį, vasaros metu – nuo 150 Eur iki 200 Eur. Už darbo užmokestį pasirašydavo dokumentuose, kuriuos duodavo E. S.. Pinigus pagrinde taip pat išmokėdavo E. S.. Faktiškai dirbo kiekvieną dieną, išeiginės – šeštadienis ir sekmadienis. Jam buvo išduoti du patentai už 2017 m. rugsėjo mėnesį ir už 2018 m. birželio mėnesį, nors jam sakė, kad patentus perka kiekvieną mėnesį. Dirbant pagal darbo sutartį arba pagal patentą darbas buvo vienodas. Jokių darbų priėmimo aktų jis neišrašinėjo. Tėvas su juo dirbo nuo 2017 m. rugsėjo vidurio iki 2018 m. vasaros vidurio. Jis negali tvirtai pasakyti, ar visi parašai kasos išlaidų orderiuose yra jo, ar ne jo (t. 1, b.l. 39).

Teismo posėdyje liudytojas J. K. nurodė, kad jis UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo projektų vadovu, o dabar yra šios bendrovės direktorius. Jis nurodė, kad jie kelis kartus skambino į VMI ir teiravosi, ar gali jų bendrovėje dirbti žmonės pagal verslo liudijimus, jiems visuomet buvo duodamas teigiamas atsakymas ir tik po patikrinimo VMI informavo, kad taip negalima. Liudytojas taip pat nurodė, kad jų įmonė nėra statybų bendrovė ir darbuotojus jie samdo savo reikmėms. K. buvo išvaryti iš darbo, nes gėrė, todėl įtaria, kad jie galėtų keršyti. A. D. už darbą buvo sumokėta, todėl jam nežinoma, kuo jis gali būti nepatenkintas. A. D. tuo metu turėjo patentą ir dar dirbo kitoje įmonėje. Dėl darbų dažniausiai tarėsi jis arba E. S.. darbuotojams buvo parodomi darbai ir jeigu jie galėdavo juos atlikti, su jais sudarydavo rangos sutartį ir jie dirbo. Jis tarėsi su visais trimis asmenimis, nurodytais protokole. Bendrovė negalėjo jiems mokėti už darbą bankiniais pavedimais, nes jie visi turėjo antstolių ir jų sąskaitos buvo areštuotos. Darbo apimtis ir kaina buvo sutarta iš anksto, darbo laikas nebuvo nustatytas. Kartais jie padarydavo darbą ir prašydavo penktadieniais sumokėti avansą. Jis galėdavo jiems sumokėti penktadienį, bet dėl to galutinė suma nekisdavo ir mėnesio gale jie pasirašydavo už galutinę sumą. Tai buvo daroma tam, kad žmonės būtų motyvuoti dirbti. Faktinio mokėjimo periodiškumo nebuvo, jie gaudavo pinigus už atliktą darbą. Darbų priėmimo perdavimo aktus jie pradėjo pildyti tik po patikrinimo, prieš tai jų nebuvo, buvo sutartis ir kvitas. Visus veiksmus, susijusius su apmokėjimu už darbą, reguliavo jis, A. K. tik pasirašydavo kvite. Nurodė, kad A. K. domėjosi tik bendra situacija, t.y. kada bus pabaigti namai, o į darbų vykdymo procesą. E. S. buvo objekte, prižiūrėdavo darbuotojus, kad jie nevogtų, kad nepasirodytų girti, taip pat jis liepdavo jam nuvežti pinigus darbuotojams. Darbo priemonės buvo darbininkų einamosios, jeigu reikėdavo sunkesnių darbo priemonių, juos atveždavo E.. Jie nekontroliavo darbuotojų darbo laiko, o tik galutinį rezultatą. Kartais darbuotojai dirbo savaitgaliais, kai E. ten nebūdavo. Darbų atlikimo aktų jie nepasirašinėjo, nes buhalteris jų nereikalavo, o jis pats buhalterinių žinių neturi. Liudytojas taip pat neneigė, kad buhalteris galėjo sumokėti už šių asmenų verslo liudijimus, tačiau po to darbuotojas tuos pinigus tikriausiai buhalteriui grąžino grynais. Kai šie asmenys dirbo pagal darbo sutartis, darbo užmokestis jiems buvo mokamas pagal darbo laiką, kai pradėjo dirbti pagal verslo liudijimus – pagal konkrečiai atliktą darbą ir tada jie galėjo dirbti kada nori. Minėtiems asmenims dirbant pagal darbo sutartį, jų netenkino minimalus darbo užmokestis, sakė, kad gali atlikti ir kvalifikuotus darbus, todėl jiems buvo pasiūlyta dirbti pagal verslo liudijimus. Bendrovė ne visada turėjo pastovių darbų, kartais reikėjo laukti leidimų, todėl buvo pertraukų tarp darbo sutarčių pabaigos ir verslo liudijimų. Kai minėti asmenys dirbo pagalbiniais, jie dažnai neateidavo į darbą arba galėdavo ateiti į darbą su pagiriomis ir tuomet jie negalėdavo leisti jiems dirbti, buvo forminamos pravaikštos. Tai buvo viena iš priežasčių leisti jiems dirbti pagal verslo liudijimus, nes tuomet jie atsakingiau žiūrėdavo į darbą ir gaudavo tiek, kiek padarydavo. nesikišdavo.

Liudytojas E. S. teismo posėdyje paaiškino, kad jis UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo darbų vadovas, į jo pareigas įeidavo prižiūrėti objekte tvarką, kad nebūtų girtų asmenų. Daugiausia jis bendraudavo su E. K., A. K. yra matęs 3-4 kartus, kai jis atvažiuodavo į objektą. Ryte jis ateidavo į darbą ir pažiūrėdavo, ar objekte nėra girtų žmonių. Susiskambindavo su V. P. ir aiškinosi, ar asmuo yra įdarbintas, ar ne. Objekte buvo keli asmenys, kurie dirbo pagalbiniais darbuotojais ir jis prižiūrėdavo, ar jie ateina į darbą, ar yra blaivūs. Iš pradžių jie dirbo nekvalifikuotą darbą, bet po to pradėjo sakyti, kad išeis iš darbo, nes gauna tik minimumą ir sakė, kad gali dirbti daugiau. Pasikalbėjus su J. K. buvo nutarta, kad kvalifikuotą darbą jie dirbs pagal patentą. Dirbant pagal verslo liudijimą jie turėjo daugiau laisvės, į darbą ateidavo kada norėdavo, tik dažniau pradėjo prašyti avanso, tai 10-20 eurų plaktukui, tai dar kam, nes įrankiais jie pasirūpindavo patys; kai jiems buvo mokamas atlyginimas, anksčiau sumokėtos sumos iš atlyginimo buvo išskaičiuotos. Pagal verslo liudijimą jie dirbo atsakingiau ir kada norėjo, pagal atliktų darbų kiekį matydavo, kad jie kartais dirbdavo ir šeštadieniais. Dirbant pagal patentą griežtų reikalavimų dėl darbo laiko nebūdavo, jie susitardavo, koks darbas ir iki kada maždaug turėjo būti padarytas, liudytojas nekontroliavo, kada jie ateina į darbą ir kada išeina. Mokėjimo klausimais užsiiminėdavo E. K.. Jis tik pasakydavo, kas yra atlikta, paskui buvo surašomas darbų atlikimo aktas ir pagal jį būdavo apmokoma. Buvo keli kartai, kai pinigus jis perduodavo pats, tačiau konkrečių sumų ir kam duodavo pinigus, neatsimena. Atsiskaityti stengdavosi du kartus per mėnesį. Už darbą jiems buvo mokoma savaitės pabaigoje, bet pasirašydavo jie už vieną bendrą sumą. Jis kontroliavo tik tai, kad darbas būtų atliktas kokybiškai ir per sutartą laiką. Nebuvo tokių atvejų, kad būdavo mokama alga ir nebūtų duodamas kvitas pasirašyti. Užmokestis jiems buvo mokamas pagal įkainius.

Vertindamas minėtus surinktus duomenis, teismas pirmiausia pažymi, jog byloje nėra duomenų apie faktiškai darbo vietoje (kuriuo nors iš minėtų inkriminuoto nelegalaus darbo laikotarpių) rastus nelegalius darbuotojus. Pagal Institucijos atstovo bei liudytoja apklaustos L. K. paaiškinimus, iš pradžių patikrinimą atliko Darbo inspekcija, kuri duomenis perdavė vertinti Valstybinei mokesčių inspekcijai. Taigi šiuo aspektu pastebėtina, jog surašant tiek patikrinimo aktą, tiek ir administracinio nusižengimo protokolą, akivaizdu, jog minėtų asmenų - A. D., J. K. ir G. K. paaiškinimais buvo besąlygiškai patikėta ir iš esmės kažkokių kitokių duomenų, išskyrus įmonės pateiktus apskaitos ir kt. dokumentus, nebuvo rinkta. Visgi įvertinęs šių asmenų paaiškinimas, teismas nagrinėjamoje situacijoje vertina, kad vien tik jie nėra pakankami teigti, jog inkriminuotos administracinio nusižengimo, numatyto ANk 95 str. 1 d., aplinkybės yra jais neabejotinai patvirtinamos.

Pirmiausia pažymėtina, kad apklausus du iš minėtų asmenų – A. D. ir G. K. teismo posėdyje, jų parodymai pasižymėjo itin dideliu nekonkretumu – jie negalėjo nurodyti konkrečių laikotarpių, kada dirbo, nors, kaip minėta, iš esmės vien tik jų paaiškinimais Institucijai yra grindžiamos aplinkybės dėl jų faktinio darbo minėtoje įmonėje laikotarpio, juolab jie negalėjo tiksliai nurodyti, kada dirbo pagal darbo sutartį, kada – pagal verslo liudijimus, iš esmės jų parodymai dėl darbo minėtos įmonės statybų objektuose itin abstraktūs, pažymint, kad jie apskritai parodė, kad kartais kažką pasirašydavo, ką jiems duodavo, bet ką ir kada – nežino (nesidomėjo ir pan.), parodžius kasos išlaidų orderius, nurodė, be kita ko, jog parašai galimai jų. Be to, yra ir kitų aplinkybių, susijusių su itin dideliu jų parodymų nekonkretumu – pvz., A. D. net ir Institucijai parodė, kad dirbo įmonėje nuo spalio 17 d. (tikėtina – 2017 metų) iki birželio mėnesio pabaigos (tikėtina – 2018 metų), visgi matyti, kad darbo sutartis su juo buvo sudaryta 2017 m. rugsėjo 22 d. (t. 1, b. l. 25), darbo - valstybinio socialinio draudimo pradžia – 2017 m. rugsėjo 25 d. (t. 1, b. l. 16), bet nurodyto laikotarpio jis nenurodė kaip dirbto laiko, taigi jo parodymai šiuo aspektu nesutampa su rašytine byloje esančia medžiaga, nepaisant to, kaip minėta, jais (aplinkybe dėl dirbto laikotarpio, darbo pobūdžio ir pan.) jais buvo besąlygiškai tikima. Juolab pažymėtina, kad A. D. teismo posėdžio metu nurodė, kad bendrovėje jis dirbo nuo 2017 metų rugsėjo, spalio mėn., dirbo iki kitų metų sausio – vasario mėnesio, kas, pastebėtina, iš esmės atitinka jo darbo bendrovėje pagal darbo sutartį laikotarpį. Visgi kitokių duomenų byloje, patvirtinančių jo nelegalaus (faktinio darbo, atitinkančio darbo teisinių santykių esmę) darbo laikotarpius, nurodytus administracinio nusižengimo protokole, nėra. Taigi šiuo aspektu teismas negali vertinti tokių minėto liudytojų parodymų kaip visiškai patikimų ir nekeliančių abejonių, atsižvelgiant į jau minėtą aplinkybę apie itin didelį jų nekonkretumą ir pan. Pažymėtina tai, kad liudytojas J. K. nurodė, kad bendrovė ne visada turėjo pastovių darbų, kartais reikėjo laukti leidimų, todėl buvo pertraukų tarp darbo sutarčių pabaigos ir verslo liudijimų. Ši aplinkybė bylos medžiaga taipogi nėra paneigta.

Vertinant J. K. ir G. K. parodymus patikimumo aspektu, teismas negali nekreipti dėmesio į liudytojo J. K. nurodytą aplinkybę, kad šie asmenys buvo išvaryti iš darbo, nes gėrė, todėl įtaria, kad jie galėtų keršyti. Įvertinęs byloje esančius darbo laiko apskaitos žiniaraščius, iš kurių matyti, kad minėti asmenys kai kuriais mėnesiais, jiems dirbant pagal darbo sutartis, darbe buvo tik po 4-5 dienas per mėnesį, 2017 m. lapkričio mėnesį jų darbe apskritai nebuvo, todėl žiniaraščiuose buvo žymimos pravaikštos arba neatvykimas į darbą be svarbios priežasties bei už darbą mokama pagal faktiškai dirbtą laiką, teismas pastebi, jog tai iš dalies patvirtina minėto liudytojo parodymus. Pažymėtina, kad ir liudytojas E. S. nurodė, kad yra buvę atvejų, kai jis neleido dirbti asmenims dėl neblaivumo.

G. K., būdamas apklaustas teismo posėdyje liudytoju bei įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, apskritai neprisiminė, kiek laiko dirbo bendrovėje, taip pat jis neatsimena, kokiu pagrindu dirbo, ar pagal verslo liudijimą, ar pagal darbo sutartį, taip pat neatsimena, kokius dokumentus jis pasirašinėjo. Be to, šis liudytojas nurodė, kad būdavo atvejų, kai jis į darbą apskritai neidavo ir niekas jam už tai nemokėdavo. Todėl vadovautis tokiais parodymais, kaip patikimais, konstatuojant nelegalaus darbo buvimo faktą, teismas negali.

Nors J. K., duodamas paaiškinimus VMI, nurodė, kad jis bendrovėje dirbo nuo 2017 m. rugpjūčio 15 d. iki 2018 m. rugpjūčio pabaigos, tačiau teismas atkreipia dėmesį į tai, kad net dirbdamas bendrovėje pagal darbo sutartį, jis kartais darbe nepasirodydavo visą mėnesį (2017 m. lapkritis), o kartais ateidavo į darbą per mėnesį tik po 4-5 dienas, todėl teigti, kad jis jo nurodytu laikotarpiu dirbo bendrovėje nepertraukiamai, įvertinus jo požiūrį į darbą, kuris atsispindi darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, teismas galimybės nemato. Kaip jau buvo minėta, apklausti teismo posėdyje liudytoju J. K., kuris patikslintų, patvirtintų ar paneigtų savo paaiškinime nurodytas aplinkybes, be kita ko – taip sudarant ir atsakomybėn traukiamam asmeniui realią galimybę tinkamai įgyvendinti savo teisę į gynybą, užduodant liudytojui klausimus, tikslinantis aplinkybes ir pan., galimybės nebuvo, nes jis vengė atvykti į posėdį.

Todėl atsižvelgdamas į įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, t. y. jog visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka administracinio nusižengimo protokolą surašiusiai Institucijai ir nesant jokių kitų patikimų įrodymų, patvirtinančių nelegalaus darbo buvimo faktą, grįsti kaltę tik šių asmenų nekonkrečiais ir neišsamiais paaiškinimais teismas negali.

Administracinio nusižengimo protokole taip pat nurodoma, kad A. D., J. K. ir G. K. išduoti verslo liudijimai buvo panaudoti kaip priedanga jų atliekamam darbui įteisinti, todėl verslo liudijimuose nurodyti laikotarpiai taip pat įtraukti į nelegalaus darbo laiką, nes dirbant pagal verslo liudijimus darbo pobūdis nesikeitė. Visgi ir dėl pastarosios protokole nurodytos aplinkybės, teismo vertinimu, pakankamų ir patikimų duomenų byloje nesurinkta.

Kaip jau minėta, vienas iš esminių darbo sutarties požymių yra tas, kad darbuotojas privalo dirbti tam tikrą darbą arba eiti tam tikras pareigas, o tai reiškia, kad jis turi atlikti ne konkrečias užduotis, o vykdyti tam tikrą darbo funkciją. Kita darbo santykių ypatybė yra tai, kad atlikdamas darbo funkciją, darbuotojas privalo laikytis darbo tvarkos ir paklusti darbdavio nurodymams. Civilinių sutarčių esmė (rangos, pavedimo, paslaugų teikimo, jungtinės veiklos (partnerystės) - šalių įsipareigojimas atlikti tam tikrą iš anksto apibrėžtą užduotį ir civilinėse sutartyse šalių pavaldumo nėra, pats atitinkamas paslaugas teikiantis asmuo organizuoja savo darbą, siekiant galutinio rezultato.

Liudytojai J. K. ir E. S. parodė, kad A. D., J. K. ir G. K. išreiškus norą dirbti kvalifikuotą darbą, pasiteiravus VMI, buvo nutarta, kad jie dirbs pagal verslo liudijimą ir darbo užmokestis jiems bus mokamas už konkrečiai atliktą darbą. Jie nurodė, kad dirbant pagal verslo liudijimus, E. S. tik prižiūrėjo, kad minėti asmenys į darbą ateitų blaivūs ir tikrino darbo kokybę; jiems buvo duodamas konkretus darbas (užduotis) ir nustatytas laikas, per kurį jie šį darbą turėjo atlikti, o jau patys asmenys galėdavo pasirinkti laiką, kada jiems yra patogiau dirbti, kaip dirbti, galbūt su pagalba ir pan., nes už darbą jiems buvo mokama pagal galutinį rezultatą, todėl į darbą jie kartais ateidavo ir per išeigines dienas. Iš esmės tokiems jų parodymams neprieštarauja ir A. D. bei J. Ir G. K. nurodytos aplinkybės, jog atlikus konkretų darbą buvo skaičiuojama kvadratūra ir už tai jiems mokama pagal iš anksto sutartą kainą, kartais jie dirbdavo ir per išeigines. Pažymėtini ir A. D. tiek paaiškinimai Institucijai, tiek parodymai teisme, kad jie trise – jis, jo brolis G. D. ir pusbrolis Ž. K., susitarus dėl konkretaus darbo, darbus tarpusavyje pasiskirstydavo patys, taip pat kad arba jam, arba Ž. buvo sumokamas užmokestis, o tada jau jie tarpusavyje trise pasidalindavo, kas, teismo vertinimu, taipogi nepaneigia minėtų liudytojų J. K. ir E. S. paaiškinimų, kad sudarius rangos sutartis, jau patys asmenys organizuodavosi savo darbą, neatmetant galimybės, kad jie dirbdavo ir su kažkuo kitu (su pagalba), be to, kaip parodė E. S., būdavo, kad po penktadienio į objektą atėjus pirmadienį, matydavosi, kad kažkas dirbo ir savaitgalį pagal atliktus darbus.

Taigi šiuo aspektu teismas neturi duomenų, kurie leistų kategoriškai atmesti paaiškinimus, kad iš tikrųjų minėtiems asmenims dirbant pagal darbo sutartį bei jiems dirbant pagal verslo liudijimą, sudarius rangos sutartis, darbo pobūdis skyrėsi bei kad esminis požymis – pavaldumas darbdavio (įmonės) nustatytai tvarkai iš esmės skyrėsi. Iš bylos duomenų matyti, kad dirbant minėtiems asmenims pagal darbo sutartį jiems buvo mokama (darbo užmokestis apskaičiuojamas) už faktiškai dirbtą laiką ir darbo užmokestis nebuvo orientuotas į galutinį rezultatą, kas atsispinti ir kasos išlaidų orderiuose, kuriuose fiksuotas šiems asmenims išmokėtas darbo užmokestis.

Taigi esant tokiems paaiškinimas nėra pagrindo teigti, kad minėtiems asmenims išduoti verslo liudijimai buvo naudojami kaip priedanga jų atliekamam darbui įteisinti, nes nėra paneigta galimybė, kad dirbant pagal verslo liudijimus jiems buvo duota iš anksto apibrėžta užduotis ir terminas, per kurį jie turėjo šią užduotį atlikti, taip pat nepaneigta, kad šie asmenys patys galėjo pasirinkti laiką, kada jie atliks konkrečią užduotį, kas, be kita ko, atsispinti ir su šiais asmenimis pasirašytose statybos rangos sutartyse bei kasos išlaidų orderiuose, kuriuose užfiksuotos šiems darbuotojams išmokėtos sumos pagal verslo liudijimus sutampa su sumomis, nurodytomis statybos rangos sutartyse. Pažymėtina, kad A. D. nurodė, jog jis pasirašė minėtuose kasos išlaidų orderiuose (ar kad parašas panašus į jo – t. y. nepaneigė, kad būtų ne jo parašas), kuriuose nurodyta, kad tai apmokėjimas pagal rangos sutartį, tuo pačiu nurodydamas, kad jis minėtas sumas gavo bei jas pasidalino su jau nurodytais asmenimis – G. D., Ž. K..

Byloje taip pat nėra neabejotinų duomenų, jog verslo liudijimai minėtiems asmenims buvo užsakyti bendrovės ir bendrovė pati už juos sumokėjo. Bylos nagrinėjimo teisme metu iš VMI buvo gauta informacija (2 tomas, b.l. 6), kad už dalį darbuotojų verslo liudijimų sumokėjo V. P., o dalis darbuotojų sumokėjo už verslo liudijimą terminale „Perlas“. Liudytojas J. K. neneigė aplinkybės, jog V. P. padėjo užpildyti minėtiems darbuotojams prašymus VMI ir pateikti juos elektroniniu būdu per VMI portalą, taip pat galėjo iš savo sąskaitos apmokėti už verslo liudijimus G. K. ir J. K., nes minėtų asmenų sąskaitos buvo areštuotos antstolių, tačiau vėliau šie V. P. sumokėti pinigai jam galėjo būti grąžinti minėtų asmenų. Juolab net ir vertinant aplinkybę, jog dviem atvejais buvo apmokėta iš fizinio asmens – V. P. banko sąskaitos, nėra pagrindo vien tik šios aplinkybės pagrindu teigti, kad už verslo liudijimus sumokėjo būtent UAB „(duomenys neskelbtini)“. Kaip minėta, J. K. paaiškino, kodėl galėjo taip atsitikti (dėl to, kad minėtų asmenų sąskaitos buvo areštuotos ir pan.), kas nėra paneigta byloje. Aplinkybė, kad už darbą pagal verslo liudijimus buvo išmokėtos daug didesnės sumos, nei už darbą pagal darbo sutartis, taip pat neduoda pagrindo spręsti, kad pagal verslo liudijimus buvo dirbama nelegaliai, nes, kaip jau buvo minėta, pagal paaiškinimus užmokestis pagal verslo liudijimus buvo mokamas už galutinį darbo rezultatą, t.y. už konkrečiai atliktą darbą ir jis nebuvo orientuotas į patį darbo procesą, be to, tai buvo kitokio pobūdžio darbas – ne pagalbinio darbuotojo, o jau aukštesnės kvalifikacijos darbo, kaip parodė J. K. ir E. S. (tai nėra paneigta patikimais duomenimis byloje).

VMI nurodoma aplinkybė, kad asmuo, dirbantis pagal verslo liudijimą, negali atlikti tokio pobūdžio darbų, kuriuos teikia įmonė, taip pat šiuo atveju nėra pakankama teigti, jog minėtais laikotarpiais (kai darbai buvo atliekami pagal verslo liudijimus) buvo dirbama nelegaliai. Iš liudytojų V. P. ir J. K. parodymų matyti, kad jie ne kartą kreipėsi į VMI konsultacijos dėl darbo pagal patentus galimumo ir jiems buvo duodamas teigiamas atsakymas. Apie tai, kad taip dirbti įmonėje negalima, VMI juos informavo tik po atlikto patikrinimo. Todėl teigti, kad įmonei apie šį apribojimą buvo žinoma, tačiau ji sąmoningai šį apribojimą pažeidė, jokio pagrindo nėra, nes, pagal paaiškinimus, tik nagrinėjimo patikrinimo metu paaiškėjo, kad nurodytas netinkamas veiklos kodas (t. y. kaip J. K., įmonė UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra ir nebuvo statybų bendrovė, neturi atitinkamų atestuotų statybos specialistų ir pan.), kuris buvo pakeistas pakeitus buhalterinę apskaitą tvarkančią įmonę dėl netinkamo teiktų paslaugų atlikimo.

Pažymėtina tai, kad nelegalaus darbo, kaip administracinio nusižengimo sudėtis, gali būti nustatyta tik tokiais atvejais, kai administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, kuriuo gali būti bendrovės vadovas ar kitas jo oficialiai įgaliotas asmuo, organizuoja asmenų įdarbinimą, t.y. jis žino, kad bendrovėje dirbamas nelegalus darbas, bet nesiima jokių priemonių darbo santykiams įteisinti teisės aktų nustatyta tvarka.

Todėl teismas, atsižvelgdamas į ankščiau nurodytas aplinkybes bei į įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, t. y. jog visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka administracinio nusižengimo protokolą surašiusiai Institucijai, daro išvadą, kad šioje byloje nėra surinkta pakankamai patikimų duomenų, pagrindžiančių administracinio nusižengimo protokole nurodytas A. K. inkriminuotas aplinkybes, atitinkamai, pripažintina, kad nėra surinkta pakankamų ir patikimų duomenų, patvirtinančių A. K. kaltę padarius nurodytą administracinį nusižengimą. Pažymėtina, kad tiek Institucijos, tiek ir teismo išvados dėl asmens kaltės padarius inkriminuojamą administracinį nusižengimą negali būti grindžiamos tik prielaidomis ir tikėtinomis išvadomis – inkriminuotos aplinkybės, sudarančios administracinio nusižengimo sudėtį, turi būti pagrįstos pakankamais ir patikimais įrodymais. Šiuo atveju negali būti pripažinta, kad duomenys, kuriais Institucija, surašydama administracinio nusižengimo protokolą dėl nagrinėjamo administracinio nusižengimo, visiškai atitinka šiuos reikalavimus, savo ruožtu rinkti kitus duomenis šioje situacijoje teismas galimybės nebemato (dėl pakankamai seniai vykusių aplinkybių ir pan.).

Taigi konstatavus, kad byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetas neleidžia daryti neabejotinos išvados, kad A. K. padarė ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, jo atžvilgiu administracinio nusižengimo bylos teisena nutrauktina, nenustačius jo veiksmuose administracinio nusižengimo požymių (ANK 591 str. 1 d. p.).

Dėl nusižengimo, numatyto ANK 99 straipsnio 3 dalyje

Pagal ANK 5 straipsnio nuostatas, administraciniu nusižengimu laikoma šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį nustatyta administracinė nuobauda, požymius. Asmuo pripažįstamas kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo, jeigu jis šį teisės pažeidimą padarė tyčia ar dėl neatsargumo (ANK 7 straipsnis). Kaltė yra būtinasis kiekvieno administracinio nusižengimo požymis; nesant asmens kaltės negalima jo administracinė atsakomybė.

ANK 99 straipsnio 3 dalyje yra numatyta atsakomybė už tyčinį Lietuvos Respublikos darbo kodekse, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme, kolektyvinėje arba darbo sutartyje nustatytos darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos pažeidimą arba darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų, neįtrauktų į buhalterinės apskaitos dokumentus, išmokėjimą. Šios teisės normos dispozicija yra blanketinė, todėl jos taikymui būtina nuoroda į kitus teisės aktus, reglamentuojančius darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką. Protokole padarytos nuorodos į kitus teisės aktus:

Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2015 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XII-2215 redakcija) 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 4 punktu, pinigai iš kasos išmokami pagal kasos išlaidų orderį. Pinigai išmokami ir pagal kitus atitinkamai įformintus dokumentus (mokėjimo žiniaraštį, prašymą išduoti pinigus, sąskaitas ir kitus dokumentus), išrašius kasos išlaidų orderį. Taisyklių 7 punktas nustato, kad vienkartinė darbo užmokesčio, premijų, pašalpų, pensijų, stipendijų, tantjemų, dividendų ar kita išmoka asmeniui (ūkio subjekto darbuotojui arba asmeniui, kuris nėra ūkio subjekto darbuotojas) turi būti įforminama kasos išlaidų orderiu. Iš aptarto teisinio reguliavimo išeina, kad išmokamas darbo užmokestis bei kitos su darbo santykiais susijusios išmokos privalo būti įtrauktos į buhalterinės apskaitos dokumentus, o tokios tvarkos pažeidimas užtraukia administracinę atsakomybę pagal ANK 99 straipsnio 3 dalį. Būtent dėl šio pažeidimo – darbo užmokesčio, neįtraukto į bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus, išmokėjimo ir surašytas protokolas šiuo atveju.

Pagal formuojamą teismų praktiką, nagrinėjant tokio pobūdžio administracinio nusižengimo bylas, darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos pažeidimas turėtų būti įrodinėjamas tiesioginiais įrodymais, o kaltinantys liudytojų parodymai turėtų būti patvirtinami kitais objektyviais įrodymais. Tuo tarpu vien tik bendrovės buhalterinės apskaitos ir asmens paaiškinimų neatitikimas negali būti pagrindas kvalifikuoti veiką pagal ANK 99 straipsnio 3 dalies nuostatas (Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. birželio 10 d. nutarimas adm. byloje Nr. AN2-197-417/2019). Be to, ir dalyje dėl šio nusižengimo akcentuotina, kad atitinkamos faktinės aplinkybės turi būti patvirtintos abejonių nekeliančiais ir patikimais duomenimis (įrodymais).

Byloje šis A. K. inkriminuotas nusižengimas yra grindžiamas operatyvaus patikrinimo pažyma (1 tomas, b.l. 7-12), iš kurios išplaukia, jog inkriminuota aplinkybė dėl pažeidžiant nustatytą tvarką (t. y. neapskaityto nustatyta tvarka buhalterinės apskaitos dokumentuose) išmokėto darbo užmokesčio grindžiama išimtinai tik pirminiais apklaustų jau minėtų asmenų paaiškinimais, duotais VMI. Apklausus teismo posėdyje liudytojus A. D. ir G. K., kiek tai susiję su minėta inkriminuota aplinkybes, jie nurodė, kad jie pasirašydavo už visus gautus pinigus, papildomai jokių piniginių lėšų negavo (A. D.). Jokių kitų tiesioginių įrodymų, patvirtinančių neapskaityto darbo užmokesčio mokėjimo faktą (pvz., neoficialių ar juodosios buhalterinės apskaitos dokumentų, žiniaraščių, kitų įmonės veiklos dokumentų ir pan.), byloje nėra.

Operatyvaus patikrinimo pažymoje yra detaliai nurodyta, kaip buvo apskaičiuotos sumos, išmokėtos pažeidžiant jau nurodytą tvarką (t. y. neapskaitytos buhalterinės apskaitos dokumentuose), o būtent – faktu pripažįstant asmenų paaiškinimus apie jiems faktiškai išmokėtas pinigų sumas. Visgi šiuo atveju pirmiausia akcentuotina, kad, kaip jau minėta nutarimo dalyje dėl nelegalaus darbo, minėti paaiškinimai negali būti vertinami kaip nekeliantys abejonių ir patikimi, bei nėra kitų duomenų, juos patvirtinančių. Priešingai – teismas turi pagrindo vertinti šiuos pirminius duomenis apie galimai neapskaityto darbo užmokesčio mokėjimą, o taip pat atitinkamų sumų apskaičiavimą kritiškai. Pavyzdžiui, operatyvaus patikrinimo metu remtasi J. K. paaiškinimais apie jam mokėtas faktines pinigų sumas: t. y. kad darbo užmokestį mokėdavo kiekvieną penktadienį ir gaudavo tiek jis, tiek jo tėvas (G. K.), su kuriuo dirbo kartu, vienodai nuo 125 iki 175 eurų rudenį, žiemą ir pavasarį, bei nuo 150 iki 200 eurų vasaros metu (t. 1, b. l. 38). Iš lentelės operatyvaus patikrinimo pažymoje matyti, jog, pvz., 207 m. spalio mėnesį jam buvo faktiškai išmokėta pagal jo paaiškinimą 600 eurų, pagal bendrovės apskaitos dokumentus – 0 eurų, taigi padaryta išvada, kad neapskaitytas darbo užmokestis – 600 eurų (t. 1, b. l. 9 lapas, antra lapo pusė); analogiškai 0 2017 m. lapkričio mėnesį – pagal jo paaiškinimą faktiškai išmokėta 600 eurų, pagal bendrovės apskaitos dokumentus – 129,06 eurų, taigi neapskaitytas darbo užmokestis – 470,94 eurų; 2017 m. gruodžio mėnesį (skaičiuota, kad šį mėnesį buvo 5 savaitės) – faktiškai pagal paaiškinimą gautas darbo užmokestis – 750 eurų, pagal apskaitos dokumentus sumokėta – 91,34 eurai, neapskaitytas darbo užmokestis – 658,66 eurai ir pan. Visgi toks mechaniškas atitinkamų sumų apskaičiavimas, konstatuojant, kad minėtos sumos buvo faktiškai sumokėtos, šiuo atveju negali būti daromos, ir atitinkamai išvados, kad tikrai buvo tokios sumos išmokėtos, nelaikytinos pagrįstos atitinkamais duomenimis. Pažymėtina, jog, kaip jau minėta, pagal darbo laiko apskaitos žiniaraščius, atitinkamais laikotarpiais, ypač kiek tai susiję su J. K., nurodyta itin daug pravaikštų – t. y. nurodoma, kad tomis dienomis jis faktiškai nedirbo, pagal E. S. bei E. K. paaiškinimus, buvo susidurta su minėto asmens neblaivumu, kai jam nebuvo leidžiama dirbti, arba kai jis iš viso nepasirodydavo – atitinkamai žymint pravaikštas, jo darbo užmokestis buvo skaičiuojamas pagal faktinį dirbtą laiką. Pavyzdžiui, iš darbo laiko apskaitos žiniaraščių, pavyzdžiui, matyti, kad 2017 m. lapkričio mėnesį J. K. iš viso nedirbo nė vienos dienos (t. 1, b. l. 70), priskaitymų – išskaitymų žiniaraštyje nurodyta jam priklausanti išmokėti suma – 0 eurų (t. 1, b. l. 65 antra pusė), visgi galimybės, kad tikrai asmuo faktiškai nurodytą mėnesį galėjo nedirbti – Institucija neėmė domėn, priešingai, traktavo, kad jis dirbo nepertraukiamai, nors, pastebėtina, ir pats J. K. paaiškinime nurodė, kad yra buvę, kai prašydavo išeiginių, tačiau tokių dienų buvo nedaug. Juolab pažymėtina, kad apskaičiuojant Institucijos nuomone – neapskaitytas buhalterinėje apskaitoje sumas, kurios buvo sumokėtos kaip darbo užmokestis, matyti, kad į asmeniui faktiškai sumokėtą darbo užmokestį pagal buhalterinės apskaitos dokumentus nebuvo įtrauktos sumos, kurios buvo sumokėtos jam pagal kasos išlaidų orderius kaip išmokėjimai pagal statybos rangos sutartis (t. y. kaip dirbant pagal verslo liudijimus). Pavyzdžiui, 2017 m. spalio mėnesį iš viso išmokėta 1780 eurų (t. 1, b. l. 46-48) ir nebuvo vertinta, kaip tokia pagal apskaitos dokumentus išmokėta suma koreliuoja su asmens paaiškinimais apie jam mokėtą darbo užmokestį. Savo ruožtu laikytis pozicijos, kad iš tikrųjų asmuo, nurodydamas jo faktiškai kas savaitę gaunamą darbo užmokestį, turėjo omeny tik galimai nelegaliai dirbant gautą darbo užmokestį, išskaičiuodamas kitas (pagal statybos rangos sutartis) gautas sumas, teismas šiuo aspektu irgi nemato pakankamo pagrindo, kadangi iš jo paties paaiškinimų matyti, jog iš esmės kokiu teisiniu pagrindu jis dirbo – J. K. nesigilino, galvojo, kad jam bendrovė visą laiką išima patentus (taip paaiškino) ir pan. Taigi teigti pagal jo paaiškinimo turinį, jog asmuo, duodamas paaiškinimus, aiškiai atskyrė minėtas sumas, kaip minėta, pagrindo nėra, juolab, kaip ne kartą minėta, tiesiogiai ištirti šio asmens paaiškinimus kaip įrodymų šaltinį, teismas galimybės neturėjo, atitinkamai tokios galimybės neturėjo ir asmuo, traukiamas administracinėn atsakomybėn.

Nepaisant minėtos aplinkybės dėl, teismo vertinimu, nepagrįsto skaičiavimo, kaip minėta, būtina atkreipti dėmesį į pirminius duomenų apie faktiškai gautą darbo užmokestį šaltinius – asmenų paaiškinimus. Dėl J. K. pažymėtina, kad jokių duomenų, patvirtinančių jo paaiškinimus apie faktiškai jam mokėtą darbo užmokestį, byloje nėra, priešingai – yra duomenų, keliančių abejones dėl to. Pavyzdžiui, jis paaiškino, kad dirbo su savo tėvu G. K., gaudavo vienodai – mokėdavo kas savaitę, priklausomai nuo sezono - nuo 125 iki 175 eurų rudenį, žiemą ir pavasarį, bei nuo 150 iki 200 eurų vasaros metu (t. 1, b. l. 38). Visgi jo tėvas G. K. tiek paaiškinime Institucijai, tiek ir teisme parodė, kad jis gavo minimalų darbo užmokestį, taip pat nurodė, kad būdavo, kai jis nedirbdavo – tada darbo užmokestis buvo mažesnis ir pan. Taigi jis nepatvirtino sūnaus nurodytų aplinkybių, priešingai – nurodė kitas aplinkybes, kurios iš esmės atitinka darbo sutartyje nurodytą aplinkybę dėl jo darbo užmokesčio. Pažymėtina ir jau nurodyta aplinkybė, kad J. K. ir G. K. santykiai su minėta įmone (jos atstovais) nebuvo draugiški, nes, kaip parodė J. K., jie buvo atleisti dėl pravaikštų, gėrimo ir pan.

Vertindamas aplinkybes dėl patikrinimo metu apskaičiuotų sumų, kurios faktiškai buvo išmokėtos A. D., tačiau neatspindėtos įmonės buhalterinėje apskaitoje (t. y. neapskaityto buhalterinėje apskaitoje darbo užmokesčio mokėjimo), teismas pirmiausia pažymi, jog nėra visiškai aišku, ar apskaičiuojant nurodytas sumas, buvo imti domėn A. D. paaiškinimai, kad jis dirbo kartu su savo broliu G. D. ir pusbroliu Ž. K., bei kad kartais užmokestis už atliktą darbą (pagal rangos sutartis, kaip išplaukia iš duomenų visumos), buvo mokamas jam, kartais – Ž. K., ir tą sumą jie pasidalindavo trise. Taigi šiuo aspektu nėra visiškai aišku, ar Institucijai paaiškindamas, jog jam kas savaitę buvo duodama po 250 eurų, jis turėjo omeny vien tik jam asmeniškai duodamas sumas, ar tai suma, kuri išeidavo jam pasidalinus su kitais jo minimais asmenimis sumą, gautą už atliktus darbus pagal verslo liudijimą, ar į tą sumą įeina galimai ir iš Ž. K. gauta suma (t. y. suma, už kurią pasirašydavo Ž. K. ir kurią, kaip nurodė A. D., jie trise pasidalindavo ir pan._. Pažymėtina, kad išsiaiškinti nurodytų aplinkybių, patikslinti jas ir pan., apklausiant A. D., iš esmės nebuvo dėl jau minėtų itin abstrakčių ir nekonkrečių jo parodymų, kai jis neprisiminė atitinkamų aplinkybių. Taigi ir dalyje dėl skaičiavimų, susijusių su, Institucijos nuomone, neapskaityto darbo užmokesčio mokėjimu A. D., teismas negali daryti išvados, kad pirminiai – t. y. A. D. paaiškinimai yra neabejotini ir aiškūs, jų nepatvirtina jokie kitokie duomenis, pastebint, kad kiti asmenys – G. D., Ž. K. nebuvo apklausti atliekant tyrimą, L. K. paaiškinus, kad nepavyko jų prisikviesti ir pan.

Atkreiptinas dėmesys ir į J. K. ir E. S. paaiškinimus, kad minėtiems asmenims dirbant pagal verslo liudijimus, buvo labai dažnos situacijos, kai jie prašydavo atitinkamų sumų dar nepadarius darbus, pavyzdžiui, baigiantis darbo savaitei, bei kad minėtos sumos buvo duodamos, siekiant juos motyvuoti, o baigus darbą, iš bendros sutartos sumos buvo išskaičiuojamos ir už visą bendrą sumą asmenys pasirašydavo jau po darbo atlikimo.

Be to, šis administracinis nusižengimas gali būti padarytas tik tyčia. Kaip matyti iš administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens, liudytojų V. P., J. K. paaiškinimų, A. K. faktiškai darbuotojams atlyginimų nemokėjo, grynais pinigais apskritai nedisponavo ir buhalterinių dokumentų, taip pat ir kasos išlaidų orderių neišrašinėdavo (tik pasirašydavo kaip bendrovės vadovas), tai darė pasamdyta buhalterinės apskaitos paslaugas teikusi įmonė (buhalteris V. P.) ir apskritai apie apmokėjimo tvarką ir sąlygas nieko nežinojo. Todėl ir dėl minėtų aplinkybių kaltinti A. K. tyčiniu neapskaitytu darbo užmokesčio mokėjimu jokio pagrindo nėra, juo labiau, kad byloje nesurinkta pakankamai vienareikšmių ir neginčytinų jo kaltę dėl inkriminuojamo nusižengimo padarymo patvirtinančių įrodymų.

Kaip minėta, asmuo gali būti pripažintas kaltu, padaręs administracinį nusižengimą, tik surinkus pakankamai neabejotinų jo kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gal būti konstatuota, kai ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Administracinių nusižengimų bylose patraukto administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracini nusižengimo protokolą surašiusi institucija, o visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai.

Atsižvelgus į aukščiau nurodytas aplinkybes teismas sprendžia, kad institucija nesurinko įrodymų apie darbo užmokesčio mokėjimo pažeidimus, todėl bausti A. K. pagal ANK 99 straipsnio 3 dalį, remiantis tik buvusių darbuotojų pirminiais paaiškinimais, kurių nepatvirtina jokie kiti įrodymai, be to, esant abejonių ir dėl jų patikimumo, jokio pagrindo nėra.

Dėl nusižengimų, numatytų ANK 162 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 2 dalyje ir 205 straipsnio 2 dalyje

ANK 162 straipsnio 1 dalis numato atsakomybę už kasos aparatų eksploatavimo ar kasos operacijų tvarkos pažeidimą. ANK 187 straipsnio 2 dalis numato atsakomybę už turto ir (ar) pajamų deklaravimo tvarkos pažeidimą, turto ir (ar) pajamų deklaracijų arba kitų su turtu ir (ar) pajamomis susijusių ataskaitų pavėluotą pateikimą mokesčių administratoriui ar nepateikimą, neteisingų duomenų įrašymą į mokesčių administratoriui pateiktas turto ir (ar) pajamų deklaracijas arba kitas ataskaitas. ANK 205 straipsnio 2 dalis numato atsakomybę už buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų pažeidimą. Tad visi šie administraciniai nusižengimai, kurių padarymu yra kaltinamas A. K., yra siejami su buhalterinės apskaitos netinkamu tvarkymu, atitinkamų pareigų mokesčių administratoriui (dėl deklaracijų pateikimo ir pan.) netinkamu vykdymu (nevykdymu) ir pan., juolab pastebint, kad konkrečios teisės aktų nuostatos, kurių pažeidimu kaltinamas A. K., yra pakankamai specifinės ir susijusios su konkrečiais tvarkant buhalterinę apskaita atliekamais veiksmais.

Byloje esanti 2016 m. sausio 4 d. apskaitos paslaugų teikimo sutartis patvirtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pasamdė UAB „(duomenys neskelbtini)“ teikti buhalterines paslaugas (1 tomas, b.l. 162-165). Liudytojų J. K. ir V. P. teigimu, UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas V. P.. Šios sutarties 1 straipsnyje nurodyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigoja pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktus pirminius dokumentus vesti užsakovo buhalterinę apskaitą, sudaryti jo finansinę atskaitomybę, atstovauti užsakovui mokesčių administratoriaus institucijose ir Valstybinėje socialinio draudimo fondo valdyboje, paslaugų teikimo laikotarpiu teikti užsakovui konsultacijas apskaitos ir mokesčių klausimais. Šios sutarties 4 straipsnio 4 punkte nurodyta, kad vesdamas buhalterinę apskaitą vykdytojas taip pat patikrina, ar pateikti dokumentai atitinka Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus; informuoja užsakovą apie apskaitos tvarkymo naujausius įstatymų reikalavimus. Tad šiuo atveju pripažintina, jog, kaip ir nurodė atsakomybėn traukiamas asmuo - UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas A. K., jis pats neturėdamas jokių buhalterinių žinių, pasisamdė įmonę, kurios profesinė veikla yra buhalterijos tvarkymas bei, kaip nurodė – pasitikėjo šios įmonės profesionalumu bei patikimu (neturėjo pagrindo abejoti tuo).

Dėl kaltinimo, pareikšto pagal ANK 162 straipsnio 1 dalį, A. K. nurodė, kad jis pats kasos išlaidų orderių neišrašinėjo, juos išrašydavo V. P., o jis tik pasirašydavo jam pateiktus dokumentus, pagrįstai tikėdamasis, jog jie bus užpildyti tinkamai. Jis klausdavo buhalterio, ar viskas yra tvarkoje ir šis jį visada užtikrindavo, jog su apskaita yra viskas tvarkoje, viskas sueina centas į centą. Apklaustas teismo posėdyje liudytoju V. P. iš esmės patvirtino tai bei nurodė, kad tai, jog kasos orderiuose nėra nurodyti pinigų gavėjo paso ar kito asmens tapatybę patvirtinančio dokumento pavadinimas, numeris ir gyvenamoji vieta, netraktavo to, kaip pažeidimo, nes visi minėti duomenys buvo nurodyti sutartyse, kurių numerius jis nurodydavo kasos išlaidų orderiuose, todėl nematė prasmės jų dubliuoti, t. y. iš esmės patvirtino, jog būtent jis priėmė sprendimą taip išrašyti kasos išlaidų orderius.

Esant tokiems įrodymams, nėra jokio pagrindo kaltinti A. K. ANK 162 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo padarymu, nes, visų pirma, šis nusižengimas gali būti padarytas tik tyčia, o antra, jis, pasisamdydamas profesionalus, atsakingus už tinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą, turėjo pagrįstą pagrindą tikėti, kad jam pateikiami pasirašymui dokumentai bus užpildyti (suformuoti) tinkamai. Duomenų, kad būtent jis būtų nurodęs tokiu būdu išrašyti kasos išlaidų orderius ir pan., byloje nėra. Todėl šiuo atveju nėra būtinojo administracinio nusižengimo požymio – kaltės, o nesant asmens kaltės administracinė atsakomybė negalima.

Iš administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymų išplaukia, kad jam nebuvo žinoma apie tai, kad prie avanso apyskaitų reikia pateikti papildomus dokumentus, nes buhalteris jo apie tai neinformavo, nors pagal sudarytą apskaitos paslaugų teikimo sutartį, privalėjo tai padaryti. Apklaustas liudytoju V. P. teigė, jog jis mano, kad tai nėra trūkumas. Tad buhalteriui nenustačius šio trūkumo, jis apie tai neinformavo ir direktoriaus, kuris, neturėdamas buhalterinių žinių, apie tai nežinojo ir negalėjo žinoti. Pažymėtini ir iš esmės tai patvirtinantys J. K. – šiuo metu einančio UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pareigas, paaiškinimai, jog po patikrinimo nutraukus sutartį su ankstesne buhalterinę apskaitą tvarkančia įmone, buvo pasamdyta nauja, bei kad šiuo metu jis mato, kaip kitaip – atsakingiau yra tvarkoma buhalterinė apskaita bei kad dabar tvarkantys buhalterinę apskaitą asmenys iš jų reikalauja kitų dokumentų, kurių ankstesnis buhalteris nereikalavo. Šie duomenys irgi reikšmingi tuo aspektu, kad iš esmės patvirtina, jog neturėdamas specialių žinių, susijusių su buhalterinės apskaitos tvarkymu, bei sudaręs sutartį dėl tokių paslaugų teikimo su įmone, veikiančia toje srityje, A. K., nežinodamas specifinių reikalavimų, įtvirtintų teisės aktuose, jų nevykdė, nes to nereikalavo buhalterinę apskaitą tvarkęs subjektas (nenurodė, kad dokumentai būtų su trūkumais ir pan.). Taigi ir šiuo atveju nėra pagrindo išvadai, kad A. K. veikoje būtų tyčia pažeisti nurodytus reikalavimus.

Kiek tai susiję su inkriminuota aplinkybes apie suteiktų paskolų deklaravimą, taip pat pažymėtina, kad visus duomenis tvarkė bei deklaravo V. P., kuris apklaustas nurodė, kad minėtų paskolų nedeklaravo, manydamas, jog paskolos bus trumpalaikės ir greitai grąžintos. Taigi iš šių parodymų akivaizdu, jog būtent betarpiškai pareigą teikti deklaracijas minėtos sutarties pagrindu turėjęs asmuo – V. P. sprendė, žinodamas atitinkamų teisės reikalavimų nuostatas, kad konkrečiu atveju minėtų paskolų deklaruoti nereikia, ir, kaip paaiškino, tik po patikrinimo jis buvo informuotas, kad turėjo tai padaryti. Byloje nėra duomenų, kad A. K. būtų nepateikęs kažkokių apskaitos ir pan. dokumentų, dėl ko ir nebūtų įvykdyta minėta pareiga. Taigi ir dėl šio pažeidimo, teismo vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti būtent A. K. kaltę pažeidus atitinkamus teisės aktus, kiek tai susiję su deklaracijų nepateikimu.

Dėl jau minėtų ir kitų inkriminuotų pažeidimų, susijusių su buhalterinės apskaitos tvarkymu, pažymėtina, kad pagal buhalterinės apskaitos įstatymą, atitinkamos atsakomybės dėl netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektu paprastai laikytinas buhalteris, kuris faktiškai tvarko buhalterinę apskaitą, o įmonės vadovu subjektu gali būti tik tam tikrais atvejais, kai, pavyzdžiui, nepateikia visų pirminių apskaitos dokumentų arba juos teikia sąmoningai pakeitęs jų turinį, suklastojęs ir pan., arba jeigu duoda buhalteriui kokius nors neteisėtus nurodymus, t.y. buhalterio rankomis padaro nusižengimą (pvz., Klaipėdos apygardos teismo nutartis adm. byloje nr. AN2-205-670-606/2019).

Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, A. K., neturėdamas specialių žinių nurodytoje srityje, tik organizavo buhalterinės apskaitos tvarkymą, pasamdęs atitinkamą įmonę, t. y. sudaręs apskaitos tvarkymo sutartį, bei buhalterinę apskaitą tvarkiusiu asmeniu (šiuo atveju – V. P.) pasitikėjo kaip specialistu, teikė jam pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus. Kiek tai susiję su A. K. inkriminuotomis aplinkybėmis – nėra duomenų, kad jam būtų buvę nurodyti kažkokie trūkumai dėl dokumentų (kad kažko trūksta, reikia papildomai sudaryti ar kad jie netinkami ir pan.), kad apskritai buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui jis nebūtų pateikęs apskaitos dokumentų, kas ir būtų lėmę atitinkamų reikalavimų neįvykdymą. Pagal sudarytą sutartį deklaravimas iš viso, kaip minėta, buvo priskirta V. P. kompetencijai. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad direktorius duotų kokius nors neteisėtus nurodymus buhalteriui, be to, nėra ir duomenų, paneigusių A. K. paaiškinimus, kad į buhalterio darbą apskritai nesikišo, nes tam neturėjo ir žinių. Tai konkrečiu atveju leidžia daryti išvadą, kad A. K. ėmėsi visų priemonių, kad būtų tinkamai organizuotas buhalterinės apskaitos tvarkymas įmonėje ir atitinkamai buhalterinę apskaitą galimai netinkamai tvarkiusiam subjektui padarius atitinkamus buhalterinės apskaitos tvarkymo reikalavimų (teisės aktų) pažeidimus, A. K. negali būti laikomas atsakingu už tai (nesant duomenų, kad jo veiksmai būtų lėmę nurodytus pažeidimus ir pan.).

Todėl pripažintina, kad nagrinėjamoje situacijoje A. K. už jam inkriminuotus nusižengimus, susijusius su buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių, deklaracijų, atitinkamų formų mokesčių administratoriui teikimo ir pan. tvarkos pažeidimais, negali būti traukiamas atsakomybėn pagal ANK 162 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 2 dalį ir 205 straipsnio 2 dalį, nes nėra duomenų, patvirtinančių jo kaltę dėl tokių pažeidimų.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 635 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 636 straipsniu, 646 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

A. K. atžvilgiu administracinio nusižengimo bylos teiseną pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio 1 dalį, 99 straipsnio 3 dalį, 162 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 2 dalį (redakcija, galiojusi iki 2019 m. sausio 1 d.) ir 205 straipsnio 2 dalį(redakcija, galiojusi iki 2019 m. sausio 1 d.) nutraukti, nes padaryta veika neturi šių administracinių nusižengimų požymių.

Nutarimas per 20 kalendorinių dienų nuo jo nuorašo išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.