- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-02-01
- Bylos Nr.
- 2A-147/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Donatas Šernas, Alė Bukavinienė, Nijolė Piškinaitė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Vigrima“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Broksita“
- Trečiasis asmuo
- akcinei bendrovei SEB bankui
- Advokatai
- Tadas Blažys
- Kategorijos
- 30.12.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Nijolės Piškinaitės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Broksita“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 30 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1272-431/2010 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vigrima“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Broksita“, trečiajam asmeniui akcinei bendrovei SEB bankui dėl įpareigojimo grąžinti prekes.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
I. Ginčo esmė
Į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovui bankrutuojančiai UAB „Broksita“ kreipėsi ieškovas UAB „Vigrima“ ir prašė įpareigoti atsakovą grąžinti rūšiniais požymiais apibrėžtų ieškovui priklausančių 3 136,45 Lt vertės prekių, likusių pas atsakovą: laiptų pakopų 40x300x1200 -15 vienetų, laiptų pakopų 40x300x900 -15 vienetų, tąšų 40x50x3000 -110 vienetų, 12x40x3000- 10 vienetų, 45x40x3000 -56 vienetus, 40x40x3000 -138 vienetus.
Ieškinyje nurodė, kad 2007 m. birželio 8 d. UAB „Vigrima“ ir atsakovas sudarė Prekių tiekimo sutartį, kuria ieškovas įsipareigojo pagal atsakovo užsakymą tiekti prekes, o atsakovas - priimti šias prekes ir už jas sumokėti sutartą kainą po prekių pardavimo. Iki 2008 m. gruodžio mėnesio UAB „Vigrima“ skolininkui tiekė prekes. UAB „Broksita“ dalį prekių pardavė ir su ieškovu pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras atsiskaitė tik iš dalies, todėl įsiskolinimas ieškovui už parduotas prekes sudarė 8 087,27 Lt. Ieškovas, įvertinęs tai, jog parduotų prekių natūra susigrąžinti neįmanoma, turėdamas teisę reikalauti skolos grąžinimo, prisiteisė skolą už prekes, o vėliau skolininkui iškėlus bankroto bylą atitinkamai sumai pateikė kreditorinį reikalavimą bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Tačiau turėdamas papildomų duomenų apie tai, jog atsakovo sandėliuose yra neparduotų prekių, ieškovas pateikė reikalavimą bankroto administratoriui dėl prekių grąžinimo. Pagal ieškovo turimus suvestinius duomenis ir skaičiavimus atsakovo sandėliuose yra likusių neparduotų prekių, už kurias ieškovas nėra prisiteisęs skolos. Šalių skolų suderinimo akte nurodyta suma 11 223,72 Lt, iš jų 8 087,27 Lt priteista už prekes suma. Atsakovo neparduotų ir grąžintinų ieškovui prekių likutis sudaro 3 136,45 Lt. Todėl ieškovas, įvertęs tai, jog bankrutuojanti įmonė neketina atsiskaityti už parduotas prekes, atitinkamai sumai anuliavo buhalterinę ūkinę operaciją. Sutartimi šalys susitarė, jog prekės lieka pardavėjo nuosavybė ir pardavėjas jas gali bet kada susigrąžinti, t.y. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį su išlyga dėl nuosavybės teisės, pagal kurią numatė, jog pirkėjas (atsakovas) neturi disponavimo parduodamu daiktu teisės tol, kol neįvykdo sutartyje nurodytų sąlygų. Sutartimi nustatyta nuosavybės teisės perėjimo sąlyga yra visiškas atsiskaitymas už parduotas prekes. Šios sąlygos atsakovas neįvykdė, todėl nei jis pats, nei atsakovo turtą administruojantis bankroto administratorius neturėjo ir neturi teisės disponuoti pas atsakovą esančiais prekių likučiais ir iš jų tenkinti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimus, nes ginčo dalykas bankrutuojančiai įmonei nepriklauso. Todėl bankroto administratoriaus veiksmai bankroto procese parduodant ar kitais būdais realizuojant bankrutuojančiai įmonei nepriklausantį turtą būtų neteisėti. Ieškovas, vadovaudamasis sutartimi ir įstatymu, turi teisę reikalauti iš atsakovo grąžinti šiam perduotas dar nerealizuotas prekes.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. kovo 30 d. sprendimu ieškinį patenkino: įpareigojo atsakovą bankrutuojančią UAB „Broksita“ grąžinti ieškovui UAB „Vigrima“ rūšiniais požymiais apibrėžtas ieškovui priklausančias 3 135,27 Lt su PVM vertės prekes: 15 vienetų laiptų pakopų 40x300x1200, 15 vienetų laiptų pakopų 40x300x900, 110 vienetų tąšų 40x50x3000, 10 vienetų tašų 12x40x3000, 56 vienetus tašų 45x40x3000, 138 vienetus tašų 40x40x3000. Teismas taip pat nusprendė grąžinti UAB „Vigrima“ 94 Lt sumokėtą žyminį mokestį, priėmė atsisakymą nuo 1,18 Lt reikalavimo ir šioje dalyje bylą nutraukė.
Teismas nustatė, kad 2007 m. birželio 8 d. pasirašytoje prekių tiekimo sutartyje buvo numatyta, jog nuosavybės teisė įgijėjui pereina tik po to, kai jis įvykdys sutartyje nustatytą tam tikrą sąlygą (CK 4.49 str. 3 d.): sutarties priedu Nr. 4 šalys susitarė pakeisti sutarties punktą 8.1, papildomai nurodydamos, kad neapmokėtos prekės lieka pardavėjo nuosavybe ir jas pardavėjas gali bet kada susigrąžinti. Pasak teismo, nuosavybės teisės perėjimo sąlyga yra visiškas atsiskaitymas už parduotas prekes, kurios atsakovas neįvykdė, todėl nei atsakovas, nei jo turtą administruojantis bankroto administratorius neturėjo ir neturi teisės disponuoti pas atsakovą esančiais prekių likučiais ir iš jų tenkinti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimus, kadangi ginčo dalykas bankrutuojančiai įmonei nepriklauso. Aiškindamas tikrąją šalių valią pagal sutarties sąlygas, teismas padarė išvadą, jog ieškovas tiekė prekes atsakovui, kad šis jas realizuotų, o realizavęs sumokėtų ieškovui sutartyje nustatyta tvarka ir terminais. Priešingas sutarties sąlygų aiškinimas, pasak teismo, neatitiktų nei sutarties esmės, nei faktiškai susiklosčiusių santykių. Sutarties 8 punkto pagrindu atsakovas neturėjo pareigos atsiskaityti už gautas prekes tol, kol jų nenupirks tretysis asmuo, o nerealizavimo atveju prekė gali būti grąžinama jos savininkui arba, jeigu prekės paklausa nėra išnykusi ir tolimesnis jos laikymas nesukelia nuostolių, gali būti toliau pas atsakovą tikintis, kad ateityje bus nupirkta. Teismas padarė išvadą, kad tiek sutarties nuostatos, tiek sutartyje numatyta atsiskaitymo ir mokėjimų tvarka (7 p.) atitinka CK normų, reguliuojančių komiso teisinius santykius, turinį (CK 6.780 str., 6.786 str., 6.789 str.). Teismas taip pat padarė išvadą, kad ieškovas teisėtai ir pagrįstai išrašė kreditinę PVM sąskaitą faktūrą, atitinkamai sumai anuliuodamas buhalterinę operaciją. Pasak teismo, ieškovas pasirinko teisės gynybos būdą reikalauti grąžinti tą daliųjų daiktų dalį, už kurią atsakovas nesumokėjo, todėl jis turi teisę reikalauti atsakovo bankroto administratorių grąžinti ieškovui priklausančias 3 136,45 Lt vertės prekes (CK 4.95 str.). Teismas nustatęs, kad atsakovas, priimdamas prekes pagal šalių sudarytą sutartį, nuosavybės teisės į jas neįgijo, padarė išvadą, kad jis negalėjo už savo prievoles prekių įkeisti trečiųjų asmenų naudai. Aplinkybę, kad atsakovas perduotas prekes įtraukė ne į užbalansinę įmonės sąskaitą, teismas vertino kaip neturinčią įtakos šalių sutartimi nustatytam parduodamo turto teisiniam režimui, nurodęs, kad netinkamas atsakovo buhalterinės apskaitos tvarkymas nepanaikina ir nepakeičia šalių sutartinių santykių turinio. Atsakovo ir trečiojo asmens veiksmus, kuriais atsakovas įkeitė bankui atsakovui nepriklausančius prekių likučius, teismas pripažino prieštaraujančiais CK 4.206 straipsnio 2 dalyje ir 4.202 straipsnyje nustatytai taisyklei ir padarė išvadą, kad ieškovo prašomos išreikalauti prekės negalėjo būti įkeitimo objektu ir nėra apsunkintos įkeitimo teise. Pasak teismo, aplinkybė, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. kovo 27 d. išdavė ieškovui teismo įsakymą dėl 8 087,27 Lt skolos išieškojimo, nelaikytina prezumcija sutarties sąlygų bei jomis nustatytų teisių ir pareigų aiškinimui.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas BUAB „Broksita“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
1. Teismas pažeidė CK 6.193 straipsnyje numatytas sutarčių aiškinimo taisykles. Prekių tiekimo sutartis galėjo būti kvalifikuota tik kaip prekių pirkimo, o ne kaip komiso sutartis. Tarp šalių niekada nebuvo ginčo dėl sudarytos sutarties kvalifikavimo. Sutartyje šalys pačios numatė, kad sudaro pirkimo-pardavimo sutartį. Bylos nagrinėjimo metu dėl sutarties kvalifikavimo ginčo nekilo, sutartį šalys laikė pirkimo-pardavimo sutartimi, tačiau teismas į šalių procesinius dokumentus ir paaiškinimus neatsižvelgė (CPK 185 str.).
2. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad komisionierius tik vykdo pavedimą parduoti prekes, ką jis privalo atlikti naudingiausiomis komitentui sąlygomis. Teigia, kad jokio ryšio tarp pardavimo sąlygų galutiniams pirkėjams ir įsigijimo iš ieškovo nebuvo, t.y. atsakovas neturėjo parduoti prekių galutiniams vartotojams ieškovui kuo naudingesnėmis sąlygomis.
3. Teismo išvada, kad atsakovas neturėjo tikslo nusipirkti prekių iš ieškovo savo poreikiams, todėl tarp šalių sudaryta sutartis yra komiso sutartis, yra nepagrįsta. Tai, kad atsakovas prekes iš ieškovo įgydavo ne asmeniniams naudojimui, o perpardavimui, sutarties nedaro komiso sutartimi, kadangi ne įsigijimo tikslas atskiria pirkimo-pardavimo sutartį nuo komiso sutarties, o tai, ar apskritai atsakovas prekes iš ieškovo įsigijo ir kokiomis sąlygomis įsigijo.
4. Teismas ydingai aiškino tarp šalių sutartą mokėjimo tvarką ir jos vykdymą. Teismas nevertino sutarties 7.1 punkto ir faktinio sutarties vykdymo. Sutartimi šalys susitarė dėl prekių pirkimo pardavimo ir atsiskaitymo po prekių realizacijos, bet ne vėliau kaip po 90 d. po prekių pateikimo, o ne dėl komiso santykių.
5. Pagal sutarties 1.1 punktą po prekių perdavimo prekių nuosavybės teisė pereidavo atsakovui. Išreikalauti šių prekių, perdavęs nuosavybės teisę ir riziką, po bankroto bylos iškėlimo ieškovas negali, nes tai prieštarautų ĮBĮ 14 straipsnio 1 daliai.
6. 138 vienetų tašų ieškovas negali išreikalauti natūra, nes šioje dalyje ieškovo reikalavimas yra patenkintas: 8 087,27 Lt sumai ieškovo kreditorinis reikalavimas yra patvirtintas ir skolos mokėjimas vykdomas ĮBĮ nustatyta tvarka.
7. Sprendimas negali būti įvykdytas, nes prekės yra perleistos tretiesiems asmenis ir pas atsakovą jų nėra. Apribojimų parduoti ieškovo perduotas prekes nebuvo. Net 2010 m. kovo 16 dienai tašų nebebuvo tiek, kiek teismas įpareigojo atsakovą grąžinti, o 2010 m. kovo 29 d. ieškovo reikalaujamų prekių neliko visai.
8. Iš ieškovo gautos prekės buvo įkeistos AB SEB bankui, t.y. visos atsakovo turimos prekės buvo įkeitimo objektu. Kol įkeitimas nėra pripažintas negaliojančiu, šis įkeitimas suvaržo prekes ir prekės negali būti grąžintos be suvaržymų ir neišieškojus skolos (CK 6.345 str. 1 d., 4.198 str. 2 d.), t.y. ieškovas gali savo teises ginti, tik pareikšdamas kreditorinį reikalavimą likusiai 3 136,45 Lt sumai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas UAB „Vigrima“ prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 30 d. sprendimo dalį pakeisti, išreikalaujant ieškovui priklausančius už prekes gautus 3 135,27 Lt, ieškovo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patirtas išlaidas pripažinti administravimo išlaidomis ir jas priteisti iš atsakovo administravimui skirtų lėšų. Atsiliepime teigia, kad atsakovas siekė prekiauti ieškovo prekėmis ir atsiskaityti su ieškovu už tretiesiems asmenims parduotas arba neparduotas prekes, kurias pageidavo pasilikti savo prekybos vietose, o ieškovas siekė didmeninėmis kainomis tiekti prekes atsakovui, gauti pajamas iš pardavimų ir užsitikrinti savo teisę neapmokėtas ir neparduotas prekes susigrąžinti iš atsakovo. Sutarties nuostatos nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis įstatymams, o CK normų taikymui sutartis nenustatė pirmenybės. Šalis turi teisę pasirinkti vieną iš kelių savo teisių gynybos būdų arba taikyti kelis būdus, jeigu bankrutuojančiai įmonei perduotas turtas dalus. Iš sutarties nuostatų šalių santykių turinys yra aiškus bei nereikalaujantis jokio papildomo sutarties normų aiškinimo, nekeliantis jokių neaiškumų ar abejonių. Teigia, kad ieškovas išsiderėjo bendrųjų taisyklių išlygas, kurios buvo įtvirtintos sutarties prieduose numatytais pakeitimais. Kreditorinio reikalavimo bankroto byloje patvirtinimo aplinkybė buvo žinoma, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tačiau ja apeliantas nesirėmė. Pagal paties atsakovo 2010 m. kovo 9 d. pateiktus likučių rodmenis buvo nustatyta, jog atsakovas turi pakankamą kiekį konkrečiais rūšiniais požymiais apibrėžtų prekių, kurias galima išreikalauti iš atsakovo, ir, abiem šalims pripažįstant prekių likučių egzistavimo aplinkybę, ieškovas atskirai jos neįrodinėjo. Atsakovo teiginiai, kad jis per 13 dienų išpardavė visus atsakovo prekių likučius, pagrįsti nepatvirtintu kompiuterinės apskaitos programos išrašo nuorašu, taip pat nenurodytas faktinis pirkėjas, nepateikti įrodymai apie įmonės gautas lėšas, apie kreditorių susirinkimo patvirtintas turto pardavimo kainas. Bankroto administratoriaus veiksmai, kuomet jis, likus vienai dienai iki teismo sprendimo paskelbimo dienos galimai perleido ginčo prekes tretiesiems asmenims, prisidengdamas laikinųjų apsaugos priemonių nebuvimu nagrinėjamoje byloje, vertintini pagal BK 184 str. 1 d., dėl kurios ieškovas prašo teismo priimti atskirąją nutartį CPK 332 str. nustatyta tvarka, ir kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, siekiant susikurti pagrindą apeliacijai, vilkinti teisingo teismo sprendimo įvykdymą (CPK 95 str.), dėl kurių ieškovas toliau patiria bylinėjimosi išlaidų. Netinkamai administruojant bankrutuojančią įmonę yra veikiama prieš įmonės ir kreditorių interesus, dėl ko yra patiriamos bylinėjimosi išlaidos, kurios pripažintinos administravimo išlaidomis. Teigia, kad tokia pati teisė iš administravimo išlaidų tenkinti ieškovo reikalavimą dėl išlaidų, patirtų advokato teisinei pagalbai apmokėti, priklauso ir ieškovui. Administratoriaus priimami sprendimai netenkinti įmonės kreditorių reikalavimų jiems privaloma tenkinti tvarka arba netenkinti trečiųjų asmenų keliamų reikalavimų dėl jiems priklausančio turto grąžinimo, taip pat laikytini vienašaliais sandoriais, susijusiais su administruojamos įmonės veikla, todėl tokių sprendimų padariniai ir dėl to patiriamos išlaidos laikytinos administravimo išlaidomis ir išreikalautinos iš atsakovo (LAT 2009 m. birželio 26 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-301/2009). Išlaidos, patiriamos priešingos proceso šalies tuo atveju, jeigu bankroto administratorius netinkamai ar aplaidžiai bei nesilaikydamas jam privalomų profesionalo elgesio standartų, vykdo savo funkcijas (ĮBĮ 11 str. 3 d. 14 p.), pripažintinos procesą pralaiminčios bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidomis. Ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos, priteistinos iš pralaimėjusios šalies, atitinkamai turėtų būti pripažintos administravimo išlaidomis ir priteistinos iš atsakovo. Administratoriui perleidus ginčo prekes, modifikuojasi ginčo dalykas, prekių ekvivalentas pinigais išreikalautinas iš atsakovo ne ĮBĮ tvarka, o CK 4.95 str. pagrindu, be to, spręstinas administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės klausimas ginčo prekių vertės ribose, nes jis veikė savo rizika. Administratorius, nesilaikydamas jam nustatytų reikalavimų, padarė turtinę žalą (nuostolius), todėl ieškinyje nurodyta prekių vertė yra ieškovo nuostoliai, atsiradę dėl atsakovo administratoriaus kaltės (ĮBĮ 11 str. 6 d., 13 d.).
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą trečiasis asmuo AB SEB bankas prašo atsakovo apeliacinį skundą patenkinti. Atsiliepime teigia, kad UAB „Broksita“ neveikė kaip UAB „Vigrima“ įgaliotinis, o realizuodavo prekes kaip jų savininkas. Bankas yra sąžininga šio sandorio šalis, nes nedisponavo jokia informacija, kuri galėjo kelti abejonę tuo, jog įkaito davėjas bankui įkeičia turtą, kuris jam nepriklauso nuosavybės teise. Išreikalavimo teisę pardavėjas turi iki tol, kol daiktai dar nėra įkeisti (CK 6.345 str. 1 d.).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 30 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai
Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas.
Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Broksita“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 30 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Šioje byloje nagrinėjamas ginčas kilo iš esmės dėl 2007 m. gruodžio 17 d. tarp šios bylos šalių sudarytos konsignacijos sutarties pagrindu atsakovui perduotų daiktų - prekių - nuosavybės teisės ir ieškovo teisės šiuos daiktus išreikalauti.
Nuosavybės teisė įgyjama CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais, vienas iš kurių yra nuosavybės teisės įgijimas sandorių pagrindu. Pagal CK 4.49 straipsnio 1 dalies nuostatą, daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus (turtą) įgyja nuo jų perdavimo momento, jeigu sutartis ar įstatymas nenustato kitaip. Įgyjant nuosavybę sandorio pagrindu, yra svarbi sutarties šalių valia dėl momento, nuo kurio daikto įgijėjas pagal sandorį įgyja nuosavybės teisę. Šalių teisė susitarti dėl tokio momento kildinama iš sutarties laisvės principo, įtvirtinančio šalių laisvę sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti sutarties sąlygas, tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 straipsnis). Aiškindamas CK 4.49 straipsnyje įtvirtintas nuostatas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs: „kai yra šalių susitarimas dėl nuosavybės teisės perėjimo momento, bendroji taisyklė, kad nuosavybės teisė į daiktą pereina nuo daikto perdavimo momento, netaikoma“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2004, 2009 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2009).
Byloje nustatyta, kad ginčo turtą (prekes) ieškovas perdavė atsakovui sandorio - 2007 m. birželio 8 d. tiekimo sutarties - pagrindu. Ginčo dėl šios aplinkybės nėra. Todėl sprendžiant tarp šios bylos šalių kilusį ir šioje byloje nagrinėjamą ginčą, svarbu yra nustatyti aplinkybę, ar atsakovui perėjo nuosavybės teisė į šios sutarties pagrindu jam perduotą turtą (prekes) bei aplinkybes, susijusias su šalių susitarimu dėl nuosavybės teisės perėjimo momento ir nuosavybės teisės perėjimo apskritai.
Iš byloje esančio 2007 m. birželio 8 d. tiekimo sutarties Nr. PT07/0011 nuorašo bei ieškovo atstovo paaiškinimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje seka išvada, kad, pasirašydamos sutartį, parengtą pagal tipines sąlygas, jos šalys tuo pačiu metu pasirašė šios sutarties priedus, tarp jų ir priedą Nr. 4 „Sutarties punktų pakeitimas“, kuriuo pakeitė tiekimo sutarties 7.1 ir 8.1 punktus (b.l. 11, 13). Dėl šios aplinkybės ginčo taip pat nėra. Šiuo sutarties priedu pakeisdamos sutarties 8.1 punktą, šalys nustatė, kad neapmokėtos prekės lieka pardavėjo (t.y. ieškovo) nuosavybe ir pardavėjas (ieškovas) jas gali bet kada susigrąžinti. Tai reiškia, kad sutartimi šalys susitarė dėl perkamų-parduodamų daiktų (prekių) nuosavybės teisės perėjimo momento, todėl šiuo atveju bendroji taisyklė, kad nuosavybės teisė į daiktą pereina nuo daikto perdavimo momento, netaikoma (CK 4.49 str. 3 d.). Tuo tarpu sutarties 1.1 punktu, apibrėžiančiu sutarties objektą, šalys nustatė savo įsipareigojimus, pagal kuriuos sutartyje nustatytomis sąlygomis pardavėjas (ieškovas) įsipareigojo tiekti prekes pirkėjui (atsakovui) prekes ir perduoti jas pirkėjo nuosavybėn. Atsižvelgiant į aptartą sutarties 8.1 punkto sąlygą, sutarties 1.1 punktu nustatytas pardavėjo (ieškovo) įsipareigojimas sutartyje nustatytomis sąlygomis perduoti prekes pirkėjo nuosavybėn niekaip nepakeičia šalių susitarimo dėl perkamų-parduodamų daiktų (prekių) nuosavybės teisės perėjimo momento ir reiškia, kad pardavėjas įsipareigojo perduoti prekes pirkėjo (atsakovo) nuosavybėn po to, kai pastarasis sumokės sutartimi nustatytą šių prekių kainą. Byloje nėra ginčo ir dėl tos aplinkybės, kad už ginčo prekes atsakovas neatsiskaitė. Todėl pagrįsta yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovui neįvykdžius nuosavybės teisės perėjimo sąlygos - visiško atsiskaitymo už parduotas prekes, nei atsakovas, nei jo turtą administruojantis bankroto administratorius neturėjo ir neturi teisės disponuoti pas atsakovą esančiais prekių likučiais ir iš jų tenkinti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimus, nes ginčo dalykas bankrutuojančiai įmonei nepriklauso.
Pagal CK 4.206 straipsnio 2 dalies nuostatą, įkaito davėjas turi būti įkeičiamojo daikto savininkas arba asmuo, kuriam priklauso turtinė teisė, esanti įkeitimo objektu, išskyrus atvejus, kada įstatymas nustato, kad įkeitimo objektas gali būti įgytas įkaito davėjo nuosavybėn ateityje.
Taigi, pagal bendrąją įstatymo nustatytą taisyklę, įkaito davėjas turi būti įkeičiamo daikto arba įkeičiamos turtinės teisės savininkas. Pagal byloje esančio hipotekos registro išrašo (b.l. 34-42) turinį, trečiajam asmeniui akcinei bendrovei SEB bankui atsakovas įkeitė pinigines lėšas ir prekių atsargas, kurių savininkas yra pats atsakovas UAB „Broksita“. Nustačius, kad ginčo prekių savininkas yra ieškovas UAB „Vigrima“, ši aplinkybė reiškia, kad ginčo prekės nebuvo įkeistos. Todėl apelianto teiginys, kad ginčo prekes suvaržo įkeitimas ir jos negali būti grąžintos be suvaržymų ir neišieškojus skolos, o ieškovas gali savo teises ginti tik pareikšdamas kreditorinį reikalavimą likusiai 3 136,45 Lt sumai, nepagrįstas faktiniais bylos duomenimis ir įstatymu bei prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, todėl nepagrįstas.
Apeliantas taip pat teigia, kad teismas klaidingai kvalifikavo sutartį, nes ydingai aiškino tarp šalių sutartą mokėjimo tvarką ir jos vykdymą, nevertino sutarties 7.1 punkto ir faktinio sutarties vykdymo. Teigia, kad šalys susitarė dėl prekių pirkimo pardavimo ir atsiskaitymo po prekių realizacijos, bet ne vėliau kaip po 90 d. po prekių pateikimo, o ne dėl komiso santykių.
Teisėjų kolegija pažymi, kad sutarties 7.1 punktu, pakeistu 2009 m. vasario 5 d. šalių rašytiniu susitarimu (b.l. 14) šalys nustatė parduodamų prekių apmokėjimo tvarką, pagal kurią pirkėjas (atsakovas) įsipareigojo už jam pagal sutartį patiektas prekes sumokėti pardavėjui po jų realizacijos (pardavimo), o atsiskaityti už per ataskaitinį mėnesį parduotas prekes iki ne vėliau kaip iki 15-os ateinančio mėnesio dienos. Tačiau ši sutartimi nustatyta atsiskaitymo tvarka neturi jokios įtakos šioje nutartyje aptartam šalių susitarimui dėl nuosavybės teisių teisės perėjimo momento, kuris nėra pakeistas ir galioja, ir priešingai, atsakovas, kaip pirkėjas, pažeidęs sutartimi prisiimtą įsipareigojimą sumokėti už patiektas prekes sutartyje nustatyta tvarka ir nesumokėjęs už jas, netampa šių prekių savininku, o ieškovui, kaip patiektų prekių savininkui, išlieka sutartyje (8.1 p.) bei įstatyme (CK 4.95 str.) nustatyta teisė šias prekes bet kada susigrąžinti, ką pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Todėl negalima sutikti su apelianto teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas, aiškindamas šalių teisinius santykius, neištyrė bylos esmės ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, o vien aplinkybė, kad šalių sudarytos tiekimo sutarties nuostatas pirmosios instancijos teismas vertino kaip CK normų, reguliuojančių komiso teisnius santykius, turinį atitinkančias nuostatas, negali būti pagrindas panaikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą (CPK 328 str.).
Apeliantas taip pat teigia, kad 138 vienetų tašų ieškovas negali išreikalauti natūra, nes šioje dalyje ieškovo reikalavimas yra patenkintas: 8 087,27 Lt sumai ieškovo kreditorinis reikalavimas yra patvirtintas ir skolos mokėjimas vykdomas ĮBĮ nustatyta tvarka.
Iš tiesų, Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartimi, priimta atsakovo UAB „Broksita“ bankroto byloje, buvo patvirtintas UAB „Vigrima“ 8 548,27 Lt finansinis reikalavimas (b.l. 47). Tačiau byloje esantis šios bylos šalių finansininkų pasirašytas skolų suderinimo aktas įrodo, kad 2009 m. kovo 13 d. atsakovo skola ieškovui sudarė 11 223,72 Lt. Tai reiškia, kad ieškovo finansinis reikalavimas yra patvirtintas ne visai sumai, už kurią ieškovas buvo pateikęs prekių atsakovui ir kuria atsakovas liko neatsiskaitęs. Pažymėtina, kad ginčo prekės yra rūšiniais, o ne individualiais požymiais apibrėžiami daiktai, todėl, kaip pagrįstai teigia ieškovas, nustatyti, pagal kurią PVM sąskaitą faktūrą ieškovo patiektos prekės yra parduotos galutiniam vartotojui, o pagal kurią - likę pas atsakovą, neįmanoma. Nustačius, kad atsakovas nėra atsiskaitęs už patiektas prekes ir dalis prekių yra neparduotos, ieškovas, kaip prekių savininkas, remdamasis sutarties nuostatomis, turi teisę jas susigrąžinti. Taigi, pirmosios instancijos padarė pagrįstą išvadą, kad dėl reikalaujamų prekių ieškovas nėra pareiškęs kreditorinio reikalavimo ir todėl turi teisę reikalauti įpareigoti bankroto administratorių jas grąžinti (CK 4.95 str.).
Ieškovas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti įvykdytas, nes prekės yra perleistos tretiesiems asmenis ir pas atsakovą jų nėra. Tokiam teiginiui pagrįsti atsakovas pateikė 2010 m. kovo 29 d. d. einamųjų prekių likučių sąrašą (b.l. 137). Tačiau ieškovo teiginio apie prekių pardavimo faktą šis dokumentas negali patvirtinti, nes jis neatitinka oficialiems dokumentams keliamų reikalavimų: iš šio sąrašo turinio nėra aišku, kas ir kokių duomenų pagrindu jį sudarė, sąrašo nėra pasirašęs joks jį sudaręs ir/ar už jame nurodytų duomenų tikrumą atsakingas asmuo, jis nepatvirtintas įmonės spaudu. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad sąrašas sudarytas 2010 m. kovo 29 d. data, t. y. likus vienai dienai iki skundžiamo sprendimo paskelbimo. Taigi, apelianto teiginys apie prekių pardavimo faktą objektyviais duomenimis nepagrįstas, todėl nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiu, kad skundžiamas sprendimas negali būti įvykdytas.
Negalima sutikti ir apelianto teiginiu, kad apribojimų parduoti ieškovo perduotas prekes nebuvo. Kaip jau minėta šioje nutartyje, pagal prekių tiekimo sutarties 8.1 punktą neapmokėtos prekės lieka pardavėjo (t.y. ieškovo) nuosavybe ir pardavėjas (ieškovas) jas gali bet kada susigrąžinti. Byloje esantis ieškovo UAB „Vigrima“ 2009 m. spalio 8 d. raštas įrodo, kad atsakovui neapmokėjus likusių prekių, kurių bendra kaina 3136,45 Lt, ieškovas faktiškai pareikalavo prekes grąžinti (b.l. 20). Taigi ieškovui, kaip prekės savininkui, pasinaudojus teise reikalauti neparduotas prekes susigrąžinti, atsakovui atsirado pareiga grąžinti prekes natūra ir išnyko teisė jas parduoti tretiesiems asmenims (sutarties 8.1 p.). Tokiu atveju atsakovas, prekių negrąžindamas, jas valdo neteisėtai, todėl ieškovas įgijo teisę jas išreikalauti (CK 4.95 str.).
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, išreikalaujant iš atsakovo už prekes gautus pinigus, bei bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas pripažinti administravimo išlaidomis ir jas priteisti iš atsakovo administravimui skirtų lėšų.
Atsižvelgdama į šiuos ieškovo prašymus, teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip jau minėta, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis (CPK 320 straipsnio 1, 2 d.). Ieškovas nėra padavęs apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 30 d. sprendimo, todėl jo reikalavimas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, išreikalaujant iš atsakovo už prekes gautus pinigus, išeina už bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų ir negali būti nagrinėjamas. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamuoju sprendimu priteisdamas ginčo turtą (prekes) natūra (įpareigodamas atsakovą jas grąžinti ieškovui), nurodė ir šio turto vertę, kaip tai ir nustatyta CPK 272 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatą, teismo nurodyta natūra priteisiamo turto vertė turi būti išieškoma iš atsakovo, jeigu sprendimą vykdant paaiškėtų, kad priteisiamo turto nėra.
Pažymėtina, kad bylinėjimosi išlaidų klausimą teismas sprendžia, vadovaudamasis tokių išlaidų paskirstymą reglamentuojančiomis CPK VIII skyriaus normomis, tarp jų ir CPK 93 bei 98 straipsnių normomis, kurios nustato bylinėjimosi išlaidų paskirstymą tarp šalių bei išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimą. Tačiau šios CPK normos tokių išlaidų išieškojimo tvarkos nenustato. Tuo tarpu ieškovo atsiliepime išdėstytas prašymas bylinėjimosi išlaidas pripažinti administravimo išlaidomis ir jas priteisti iš atsakovo administravimui skirtų lėšų yra susijęs būtent su priteistų sumų išieškojimo tvarka. Kadangi atsakovas yra bankrutuojanti įmonė, išieškojimo tvarką šiuo konkrečiu atveju nustato Įmonių bankroto įstatymo normos. Taigi, nagrinėjant bylą pagal bankrutuojančiai įmonei pareikštą ieškinį dėl turto išreikalavimo, teismas neturi teisinio pagrindo nustatyti priteisiamų sumų išieškojimo tvarkos.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovas taip pat pateikė jo išlaidų, patirtų advokato pagalbai apeliacinėje instancijoje apmokėti, dydį patvirtinančius įrodymus ir paprašė šias išlaidas priteisti iš atsakovo.
Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 7 ir 8.11, 8.18 punktų nuostatas, rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimą į apeliacinį skundą yra 1 200 Lt (1,5 (koeficientas)*800 Lt minimali mėnesinė alga), o už vieną atstovavimo valandą teisme – 120 Lt (0,15 (koeficientas)*800 Lt). Atsižvelgiant į tai, kad byla nėra itin sudėtinga, į advokato darbo ir laiko faktines sąnaudas, nėra pagrindo nukrypti nuo rekomendacijų nustatytų maksimalių dydžių. Todėl ieškovui iš atsakovo priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 1 320 Lt: 1 200 Lt už atsiliepimą į apeliacinį skundą ir 120 Lt už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Vigrima“ iš atsakovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Broksita“ 1 320 Lt išlaidų už apeliacinės instancijos teisme dalyvavusio advokato pagalbą.