- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-02-05
- Bylos Nr.
- eI-370-583/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-01601-2017-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Remigijus Arminas, Laimutė Jokubauskaitė, Aušrelė Mažrimienė
- Pareiškėjas
- Mažeikių rajono savivaldybės administracijos
- Atsakovas
- Palangos miesto savivaldybės administracijai
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Laimutės Jokubauskaitės ir Aušrelės Mažrimienės,
dalyvaujant pareiškėjos Mažeikių rajono savivaldybės administracijos atstovui Michailui Norbutui,
2018 m. sausio 23 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Mažeikių rajono savivaldybės administracijos prašymą atsakovei Palangos miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja Mažeikių rajono savivaldybės administracija (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi prašymu į teismą prašydama panaikinti atsakovės Palangos miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovė) 2017 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. (4.17)-D3-3714 „Dėl adreso nesuteikimo“ (toliau- ir skundžiamas sprendimas) ir įpareigoti atsakovę suteikti adresą statiniams, statinių išdėstymo plane pažymėtiems indeksais: (duomenys neskelbtini).
Pareiškėja nurodo, kad 2017 m. spalio 6 d. raštu Nr. R8-233-4388 kreipėsi į atsakovę prašymu dėl adreso suteikimo poilsio nameliams, statinių išdėstymo plane pažymėtiems indeksais (duomenys neskelbtini). Atsakovė skundžiamu sprendimu netenkino parašymo suteikti adresus aukščiau paminėtiems statiniams. Skundžiamame sprendime nurodoma, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje pasisakė, kad remiantis teisės aktais poilsio paskirties nameliai priskirtini I grupės nesudėtingiems statiniams. Statant I grupės nesudėtingą statinį pritarimas supaprastintam statybos projektui nereikalingas, todėl konstatuojama, jog poilsio nameliai kaip nesudėtingi statiniai, negali būti suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kadastro įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 4 punkto prasme. Pareiškėja pabrėžia, jog aukščiau minėtas Nekilnojamojo kadastro įstatymo punktas neteko galios nuo 2015 m. lapkričio 1 d., todėl aplinkybė, kad poilsio nameliai priskirtini I grupės nesudėtingiems statiniams, negalėjo būti pagrindu atsisakyti tenkinti 2017 m. spalio 6 d. prašymą.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Pareiškėja akcentuoja, jog ginčijamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kadangi jame neįvardijama kokiais teisės aktais remiantis jis yra priimtas. Pažymi, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teismine praktika administracinis teismas, spręsdamas visuomeninius konfliktus, neturi pareigos už viešojo administravimo sistemos subjektą parinkti teisinį kvalifikavimą ir po to pats tą teisinį kvalifikavimą vertinti. Atsižvelgdamas į šias ir kitas prašyme paminėtas aplinkybes pareiškėja prašo teismą pripažinti skundžiamą sprendimą nepagrįstu, nemotyvuotu ir jį panaikinti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjos Mažeikių rajono savivaldybės administracijos atstovas Michailas Norbutas nurodė, kad palaiko prašymą, prašo ji tenkinti prašyme išdėstytu argumentų pagrindu. Laikosi nuomonės, kad pasikeitus teisiniam reguliavimui atsirado sąlygos leidžiančios statinių kompleksui suteikti adresą. Pažymėjo, kad ginčijame sprendime atsakovė negalėjo remtis nurodytomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis, kadangi apeliacinis instancijos teismas spręsdamas administracinius ginčus rėmėsi senos redakcijos Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio normomis, kurios buvo nebeaktualios nagrinėjant pareiškėjos 2017 m. spalio 6 d. prašymą. Pareiškėjos atstovo teigimu aplinkybė, jog statiniai nėra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, nėra pagrindas atsisakyti suteikti statinių kompleksui adresą.
Atsiliepimas
Atsakovė Palangos miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos prašymą nurodo, kad su prašyme išdėstytais argumentais nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Teigia, kad adresų objektai yra pastatai ar jų kompleksai, kurie yra ar gali būti suformuoti kaip atskiras nekilnojamasis daiktas. Adreso objektas nėra tie pastatų priklausiniai, laikinieji pastatai, kurie negali būti suformuoti kaip atskirieji nekilnojamieji daiktai. Vadovaujantis teisės aktų normomis pareiškėjos poilsio nameliai priskirtini I grupės nesudėtingiems statiniams. Statant I grupės nesudėtingą statinį rašytinis pritarimas supaprastintam statybos projektui nereikalingas.
Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnyje buvo nustatyta, kad duomenys, sukaupti Valstybinio žemės kadastro duomenų registre ir Respublikiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure, perrašomi į Nekilnojamojo turto registrą nuo 1998 m. sausio 1 d. Nekilnojamojo turto registro nuostatų nustatyta tvarka. Nuostatų 8 punktas numatė, kad registro objektai yra Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnyje nurodytas nekilnojamasis turtas - 1) žemės sklypai; 2) pastatai ir statiniai; 3) butai daugiabučiuose namuose; 4) kitos patalpos ir inžineriniai įrenginiai, kurie jų savininko rašytiniu prašymu Respublikiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure yra inventorizuoti kaip nekilnojamasis turtas. Atkreipia dėmesį, jog iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog ginčo statiniai, įsigaliojus Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymui į Nekilnojamojo turto registrą kaip nekilnojamasis turtas perrašyti nebuvo, o tai leidžia daryti išvada, kad ginčo statiniai nebuvo pripažinti nekilnojamaisiais daiktais, nors ir buvo inventorizuoti Klaipėdos tarpmiestiniame techninės inventorizacijos biure.
Šalies argumentai
Pareiškėja dėl ginčo statinių teisinės registracijos kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji teisėtai pastatė, nepertraukiamai valdė ir nuosavybės teise priklauso ginčo statiniai, esantys adresu (duomenys neskelbtini), Palanga. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. kovo 10 d. išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. e3K-3-120-695/2017 atmetė Mažeikių rajono savivaldybės kasacinį skundą ir paliko galioti žemesnės instancijos teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjos pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo netenkintas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje byloje konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nenustatė, jog statiniai, į kuriuos pareiškėja prašo pripažinti nuosavybės teises, buvo pateikti teisiškai įregistruoti. Aplinkybė, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjos poilsio nameliai nustatyta tvarka buvo įregistruoti ir įsigaliojus Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymui, būtų perrašyti į Nekilnojamojo turto registrą, leidžia daryti išvadą, kad ginčo statiniai nebuvo pripažinti nekilnojamaisiais daiktais, todėl negali būti adresų objektais.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT prie ŽŪM) atsiliepimu prašo atmesti prašymą kaip nepagrįstą. Atsiliepime pateikiami argumentai iš esmės analogiški atsakovės pateiktiems argumentams. Papildomai pažymima, jog teritorijoje, preliminarus adresas Kopų g. 37, Palangoje, kurioje yra pareiškėjos statiniai, valstybinės žemės sklypas nesuformuotas. NŽT prie ŽŪM Palangos skyrius vykdydamas žemės naudojimo kontrolės funkcijas, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-120-695/2017, Palangos miesto savivaldybės mero 2017 m. gegužės 30 d. raštą Nr. (19.5)-D12-135 „Dėl namelių nukeldinimo“ ir vykdydamas NŽT prie ŽŪM direktoriaus pavedimą Nr. 1PAV-347-(1.8E.) „Dėl laikinų statinių pašalinimo iš valstybinės žemės“, 2017 m. gruodžio 21 d. raštu Nr. 16SD-2010-(14.16.104.) „Dėl valstybinės žemės atlaisvinimo“ įpareigojo pareiškėją geranoriškai iki 2018 m. vasario 15 d. atlaisvinti užimtą valstybinę žemę ir pašalinti iš jos neregistruotus Nekilnojamojo turto registre statinius – 11 vnt. poilsio namelių ir pastatą – virtuvę, esančius nesuformuotame valstybinės žemės sklype šalia statinių, adresu (duomenys neskelbtini), Palanga.
Atsakovės Palangos miesto savivaldybės administracijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovai į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą proceso šalims pranešta tinkamai. Atsakovė ir trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimuose į pareiškėjos prašymą prašė administracinę bylą nagrinėti jų atstovams nedalyvaujant. Byloje pakanka rašytinių duomenų išnagrinėti ją iš esmės, todėl byla nagrinėtina iš esmės atsakovės ir trečiojo suinteresuotojo asmens atstovams nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Palangos miesto savivaldybės administracijos 2017 m. spalio 26 d. sprendimo Nr. (4.17)-D3-3714 „Dėl adreso nesuteikimo“, kuriuo atsakovė atsisakė tenkinti Mažeikių rajono savivaldybės administracijos 2017 m. spalio 6 d. prašymą, teisėtumo ir pagrįstumo.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatyta, kad pareiškėja 2017 m. spalio 6 d. prašymu Nr. R8-233-4388 „Dėl adreso suteikimo“ kreipėsi į atsakovę prašydama suteikti jos valdomam nekilnojamųjų nesudėtingų pirmos grupės statinių (poilsio namelių) kompleksui, unikalūs numeriai ir žymėjimas statinių išdėstymo plane: (duomenys neskelbtini)), adresą (duomenys neskelbtini), Palanga. Pareiškėja prašyme teigia, jog nuo 1968 m. valdo, prižiūri ir naudojasi 11 poilsio namelių ir prausyklą, adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, Kretingos rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1968 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. 115 pagrindu. Pažymi, kad vadovaujantis galiojančia Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kadastro įstatymo 5 straipsniu, nekilnojamojo turto kadastro objektais laikomi nekilnojamieji daiktai – statiniai (taip pat nebaigti statyti), kurių statybai reikalingas statybą leidžiantis dokumentas (kai jis yra privalomas), arba statiniai, kurie pastatyti kitą statybos teisėtumą patvirtinanti dokumentą. Remiantis 2003 m. kovo 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 278 „Dėl dokumentų, tiektinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įgytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašo patvirtinimo“ statybos teisėtumą patvirtinančiu dokumentu, jeigu statiniai pastatyti miesto gyvenvietėje iki 1991 m. liepos 25 d. gali būti vykdomojo komiteto sprendimas skirti žemės sklypą statybai.
Atsakovė ginčijamu sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą, kadangi nėra pateikta įrodymų, jog statinių, statinių išdėstymo plane pažymėtų indeksais: (duomenys neskelbtini), statyba buvo vykdoma laikantis statybos procesą reglamentuojančių norminių teisės aktų reikalavimų. Pažymėjo, jog vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika poilsio nameliams adresai negali būti suteikiami. Nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog statiniai negali būti registruojami Nekilnojamojo turto registre kai nėra pateikti įrodymai, kad jie buvo pastatyti gavus statybos leidimą ir statyba užbaigta statinį priėmus naudoti.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 27 punktu, adresų suteikimas žemės sklypams, kuriuose pagal jų naudojimo paskirtį (būdą) ar teritorijų planavimo dokumentus leidžiama pastatų statyba, pastatams, butams ir kitoms patalpoms, pavadinimų suteikimas gatvėms, savivaldybės teritorijose esantiems pastatams, statiniams ir kitiems objektams, šių adresų ir pavadinimų keitimas ar panaikinimas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka yra savarankiškoji savivaldybės funkcija. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 2092 „Dėl adresų formavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Adresų formavimo taisyklių 4 punktas numato, jog adresų objektai yra: 1) žemės sklypai, kuriuose pagal detaliojo plano sprendinius planuojama statyti pastatus, taip pat sodininkų bendrijų žemės sklypai, neužstatyti pastatais; 2) žemės sklypai su juose esančiais pastatais, suformuoti kaip vienas nekilnojamasis daiktas; 3) pastatai ar jų kompleksai, kurie yra arba gali būti suformuoti kaip atskiras nekilnojamasis daiktas; 4) pastatuose esančios gyvenamosios patalpos ir negyvenamosios patalpos, kurios yra arba gali būti suformuotos kaip atskiras nekilnojamasis daiktas. Adreso objektas nėra pastatų priklausiniai, laikinieji pastatai, kurie negali būti suformuoti kaip atskiri nekilnojamieji daiktai.
Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 1 dalis numato, kad Nekilnojamojo turto registre registruojami šie nekilnojamieji daiktai, jeigu jie nustatyta tvarka yra suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai ir jiems suteiktas unikalus numeris: 1) žemės sklypai; 2) statiniai; 3) butai daugiabučiuose namuose; 4) patalpos. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad nekilnojamojo turto kadastro objektais laikomi nekilnojamieji daiktai: 1) žemės sklypas: 2) statinys (taip pat nebaigtas statyti), kurio statybai reikalingas statybą leidžiantis dokumentas (kai jis privalomas), arba statinys, kuris pastatytas turint kitą statybos teisėtumą patvirtinantį dokumentą; 3) patalpa, šio Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatytais būdais suformuota kaip atskiras nekilnojamasis daiktas.
Pareiškėja prašyme akcentuoja, jog įsigaliojus naujai Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo redakcijai, aplinkybė, kad poilsio nameliai priskirtini I grupės nesudėtingiems statiniams, negali būti pagrindu atsisakyti tenkinti prašymą suteikti poilsio namelių kompleksui adresą. Analizuojant Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo redakcijas nustatyta, jog Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo redakcijose galiojusiose nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d. 5 straipsnio 1 dalies 2 punktas reglamentavo, jog nekilnojamojo turto kadastro objektu laikomas statinys (taip pat nebaigtas statyti) kurio statybai ar rekonstravimui reikalingas statyti naują statinį ar leidimas rekonstruoti statinį. Minėtų redakcijų Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 4 punktas numatė, kad atskiru nekilnojamojo kadastro objektu negali būti statinys, kurio statybai ar rekonstravimui nereikalingas leidimas statyti naują statinį ar leidimas rekonstruoti statinį. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo Nr. VIII-1764 5, 9, 11 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymas (Nr. XII-1832), kurio pagrindu Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktą pakeitė aukščiau paminėta 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto redakcija, o 5 straipsnio 2 dalies 4 punktas pripažintas netekusiu galios. Įvertinus aukščiau paminėtas aplinkybes konstatuotina, kad pareiškėjo argumentai, jog teisinio reguliavimo pasikeitimai įtakojo jų teisinę padėtį yra pagrįsti ir atsakovė nagrinėdama pareiškėjos prašymą privalėjo atsižvelgti į teisinio reguliavimo pokyčius.
Pareiškėja prašyme nurodo, kad skundžiamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kadangi jame neįvardijama kokiais teisės aktais remiantis priimtas individualus administracinis aktas, todėl kyla abejonė dėl tokio akto teistumo bei pagrįstumo.
Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2617-575/2016; 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-756-450/2010 ir kt.). Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2617-575/2016; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-2124/2013 ir kt.). Įvertinus aukščiau paminėtą teisinį reguliavimą ir teisminę praktiką darytina išvada, jog atsakovė turėjo pareigą skundžiame sprendime nurodyti aiškius ir suprantamus argumentus, kokiomis faktinėmis aplinkybėmis bei teisės normomis remiantis buvo nutarta atsisakyti tenkinti pareiškėjos 2017 m. spalio 6 prašymą Nr. R8-233-4388 „Dėl adreso suteikimo“.
Analizuojant skundžiamo sprendimo turinį matyti, jog atsakovė atsisakymą suteikti pareiškėjos valdomų statinių kompleksui adresą motyvavo išskirtinai tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojama jurisprudencija. Skundžiame sprendime atsakovė nenurodo teisės normų bei faktinių aplinkybių kuriomis remiantis priimtas individualus administracinis aktas. Pažymėtina, jog Lietuvos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad teismų precedentai yra teisės šaltiniai - auctoritate rationis (lot. k. argumentavimo galia), rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Todėl teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami (žr. Lietuvos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą). Įvertinus aukščiau paminėtas aplinkybes konstatuotina, kad teismų praktika yra laikytina teisės šaltiniu, todėl aplinkybė, jog atsakovė skundžiame sprendime rėmėsi išskirtinai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pateiktu teisiniu kvalifikavimu nesudaro prielaidos individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad tuo atveju, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2617-575/2016; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. A-556-336/2011 ir kt.).
Skundžiame sprendime paminėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 8 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-662-2556/2014 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 21 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. eA-1730-502/2016. Taip pat sprendime remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52-563/2009, 2017 m. vasario 20 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52-916/2017 ir 2017 m. kovo 10 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje e3K-3-120-695/2017. Vadovaujantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ pateikiamais duomenimis aukščiau minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose buvo nagrinėjamas Palangos miesto savivaldybės administracijos priimtų sprendimų, kuriais atsisakyta suteikti adresą I grupės nesudėtingiems statiniams – poilsio nameliams, teisėtumas ir pagrįstumas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiose nutartyse pasisakė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimai, kuriais nuspręsta, jog Palangos miesto savivaldybė administracija pagrįstai atsisakė suteikti adresus poilsio nameliams, yra teisėti bei paliktini nepakeisti. Vis dėlto pažymėtina, kad aukščiau minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse sprendžiant ginčijamų sprendimų teisinio kvalifikavimo pagrįstumą bei teisėtumą, teismas rėmėsi Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo redakcija galiojusia iki 2015 m. lapkričio 1 d. Kaip jau ir aukščiau paminėta, pareiškėja prašyme laikosi pozicijos, kad pasikeitus teisiniam reguliavimui atsirado prielaidos jai priklausančius statinius pripažinti adresų objektais ir suteikti jiems adresą. Todėl sutiktina su pareiškėjos argumentais, kad atsakovė nagrinėdama pareiškėjos prašymą suteikti adresą statinių kompleksui privalėjo įvertinti Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo redakcijos, galiojančios nuo 2016 m. gegužės 1 d., teisinį reglamentavimą. Pažymėtina ir tai, kad skundžiamame sprendime cituojamose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuota teisminė praktika dėl teisinio reguliavimo, kuris jau buvo pasikeitęs vertinant pareiškėjos 2017 m. spalio 6 d. prašymo pagrįstumą.
Paminėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog administracinis teismas, spręsdamas visuomeninius konfliktus, neturi pareigos už viešojo administravimo sistemos subjektą parinkti teisinį kvalifikavimą, ir po to pats tą teisinį kvalifikavimą vertinti (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinio 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2617-575/2016; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 25 d. sprendimą Nr. A-556-34/2014 ir kt.).
Įvertinus aukščiau paminėtų aplinkybių ir bylos rašytinių įrodymų visumą darytina išvada, kad atsakovės Palangos miesto savivaldybės administracijos 2017 m. spalio 26 d. sprendimas Nr. (4.17)-D3-3714 „Dėl adreso nesuteikimo“ neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų – nėra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, todėl naikintinas.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios už tikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.
Pažymėtina, jog administracinio akto panaikinimas grąžina šalis į status quo ante ir sukelia Palangos miesto savivaldybės administracijai pareigą atlikti veiksmus, susijusius su ankstesnės padėties atkūrimu, t. y. pareigą iš naujo nagrinėti pareiškėjos Mažeikių rajono savivaldybės administracijos 2017 m. spalio 6 d. prašymą Nr. R8-233-4388 „Dėl adreso suteikimo“.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas,
nusprendžia:
Pareiškėjos Mažeikių rajono savivaldybės administracijos prašymą tenkinti.
Panaikinti atsakovės Palangos miesto savivaldybės administracijos 2017 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. (4.17)-D3-3714 „Dėl adreso nesuteikimo“.
Įpareigoti Palangos miesto savivaldybės administraciją iš naujo išnagrinėti Mažeikių rajono savivaldybės administracijos 2017 m. spalio 6 d. prašymą Nr. R8-233-4388 „Dėl adreso suteikimo“.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.