Panevėžio apygardos teismo nutartis

2014-11-12 · Civilinė byla Nr. 2S-768-198/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-11-12
Bylos Nr.
2S-768-198/2014
Teisminio proceso Nr.
2-37-3-00834-2014-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Birutė Jonaitienė
Kreditorius
UAB „ITM Inkasso“
Kategorijos
  • 106.8.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S –768– 198 / 2014Teisminio proceso Nr. 2-37-3-00834-2014-7Procesinio sprendimo kategorijos: 106.8.1;122.2;122.4 (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. lapkričio 12 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Jonaitienė, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus UAB „ITM Inkasso“ atskirąjį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. L2-1002-504/2014 pagal kreditoriaus UAB “ITM Inkasso“ pareiškimą dėl sutartinių palūkanų ir kitų išlaidų priteisimo iš I. R. ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pateikdamas pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo kreditorius be pagrindinės 572,36 Lt skolos, prašo priteisti iš skolininkės I. R. 420,00 Lt sutartinių palūkanų už laikotarpį nuo 2013-01-02 iki 2013-05-02 ir 393,21 Lt kitų išlaidų, įvardintų kreditoriaus negautomis pajamomis, už laikotarpį nuo 2013-05-03 iki 2014-08-04 (bendra vartojimo kredito kainos metinė norma – 55,43 proc.), kurios per dieną sudaro 0,15 proc. laiku negrąžintos sumos.

Žemesnės instancijos teismas

Rokiškio rajono apylinkės teismas 2014 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi kreditoriaus UAB „ITM Inkasso“ pareiškimą skolininkei I. R. dalyje dėl 420,00 Lt sutartinių palūkanų, 393,21 Lt kitų išlaidų (kreditoriaus negautų pajamų) priteisimo atsisakė priimti kaip aiškiai nepagrįstą. Likusioje dalyje kreditoriaus pareiškimą priėmė. Pažymėjo, kad prašomos priteisti sutartinės palūkanos kartu su kitomis išlaidomis (kreditoriaus negautomis pajamomis) viršija pagrindinės skolos sumą ir vertintinos kaip neprotingai didelės, neatitinkančios šalių (kredito davėjo ir vartotojo fizinio asmens) interesų pusiausvyros, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimų. Darė išvadą, jog visiškai patenkinus kreditoriaus pareiškimą, būtų nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė. Teismas, atsižvelgdamas į teismų formuojamą praktiką analogiškose bylose, kai vadovaujantis CPK 431–440 straipsniais, teismui pateikiamas prašymas išduoti teismo įsakymą, kuriame reikalaujama aiškiai per didelių netesybų (ar palūkanų), kitų išlaidų, į tai, kad teismo įsakymo skundimo teisė ribojama (CPK 436 straipsnio 7 dalis), bei į tai, kad teismas netesybas (ir palūkanas) gali mažinti tik ginčo teisenoje, pateiktą kreditoriaus reikalavimą dalyje dėl 420,00 Lt sutartinių palūkanų, 393,21 Lt kitų išlaidų (kreditoriaus negautų pajamų) priteisimo laikė aiškiai nepagrįstu ir šioje dalyje pareiškimą atsisakė priimti.

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu kreditorius UAB „ITM Inkasso“ prašo Rokiškio rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. L2-1002-504/2014 panaikinti ir perduoti klausimą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad kreditoriaus reikalavimas dėl negautų pajamų priteisimo nėra nei absurdiškas, nei nepagrįstas materialiosios teisės prasme, todėl negali būti laikomas aiškiai nepagrįstu CPK 435 str. 2 d. prasme. Kreditorius reikalavimą dėl skolos, delspinigių, palūkanų ir negautų pajamų priteisimo iš skolininko grindė 2012-05-07 vartojimo kredito sutartimi SP 62374 bei vadovavosi LR CK 6.57 str., LR CK 6.249 str., todėl kreditoriaus pareikštas reikalavimas iš esmės yra realus ir pagrįstas. Mano, kad skolininkei pareiškus prieštaravimą ir tokiu būdu tęsiant procesą ginčo teisenos tvarka ir būtų galima įrodyti kreditoriaus reikalavimo pagrįstumą. Nurodo, jog tarp šalių 2012-05-07 sudarytos vartojimo kredito sutarties bendra vartojimo kredito kainos metinė norma yra 55,43 proc., tai yra nesiekia maksimaliai įstatymo leidžiamos ribos. Todėl kreditoriaus manymu, šios įstatymo nuostatos laikymasis suponuoja, kad Vartojimo kredito sutartyje nurodyta metinių palūkanų norma 55,43 proc. yra protinga ir pagrįsta. Teigia, jog visi teismo nutartyje iškelti klausimai gali būti sprendžiami pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, skolininkui CPK 439 str. nustatyta tvarka dėl kreditoriaus pareiškimo pareiškus prieštaravimus, kurie gali būti absoliučiai nemotyvuoti.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (LR CPK 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų LR CPK 329 str. 2 d., nenustatyta. Nuostata, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, reiškia, jog teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo (nutarties) ar jos dalies teisėtumą ir pagrįstumą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad kreditorius UAB “ITM Inkasso“ kreipėsi į teismą, prašydamas priimti teismo įsakymą dėl 572,36 Lt skolos, prašė priteisti iš skolininkės I. R. 420,00 Lt sutartinių palūkanų už laikotarpį nuo 2013-01-02 iki 2013-05-02 ir 393,21 Lt kitų išlaidų, įvardintų kreditoriaus negautomis pajamomis, už laikotarpį nuo 2013-05-03 iki 2014-08-04 (bendra vartojimo kredito kainos metinė norma – 55,43 proc.), kurios per dieną sudaro 0,15 proc. laiku negrąžintos sumos. Pirmosios instancijos teismas atsisakymą priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo dalyje dėl 420,00 Lt sutartinių palūkanų, 393,21 Lt kitų išlaidų (kreditoriaus negautų pajamų) motyvavo tuo, jog šiuo atveju skolininkas yra fizinis asmuo - vartotojas bei kad kreditoriaus prašomos priteisti palūkanos laikytinos aiškiai per didelėmis. Apeliantas nesutinka su tokia pirmos instancijos teismo pozicija ir prašo panaikinti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 7 d. nutartį, kuria jo pareiškimą dėl teismo įsakymo dalyje dėl sutartinių palūkanų ir kitų išlaidų išdavimo buvo atsisakyta priimti.

Taigi nagrinėjamu atveju keliamas klausimas dėl teisės kreiptis į teismą CPK XXIII skyriuje nustatyta tvarka realizavimo. CPK XXIII skyrius nustato bylų dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėjimo ypatumus. Vadovaujantis CPK 435 str. 2 d., teismas nutartimi atsisako priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, jeigu yra CK 137 str. 2 d. nurodytos aplinkybės, jeigu pareiškimas neatitinka CK 431str. 1 ir 2 dalyse numatytų leistinumo reikalavimų arba jeigu pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas. Taigi, viena iš priežasčių, dėl kurių teismas privalo atsisakyti priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, laikytinas aiškus pareiškime nurodytų reikalavimų nepagrįstumas. Nors CPK 435 str. 3 d. numato, kad spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus teismas netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo, bet sistemiškai aiškinant teisės normas, reglamentuojančias CPK XXIII skyriuje numatytą teismo įsakymo išdavimo tvarką, darytina išvada, jog, pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo stadijoje teismas nevertina pareikštų reikalavimų pagrįstumo, įrodymų egzistavimo ar pakankamumo, taip pat sutartinių sąlygų sąžiningumo, o pasisako tik dėl pareikštų reikalavimų galimumo iš esmės, t. y. jų atitikimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Kartu pažymėtina, kad procesinės teisės doktrina ir įstatymai nedraudžia išduoti teismo įsakymą tik dėl dalies reikalavimų nurodytų kreditoriaus pareiškime. Dėl to teismas, nustatęs, kad vienas ar keli iš pareiškime nurodytų reikalavimų yra akivaizdžiai nepagrįsti, gali nutartimi atsisakyti išduoti teismo įsakymą dėl tokio ar tokių reikalavimų ( palūkanų priteisimo, kitų išlaidų ), nurodydamas, jog pareiškėjas turi teisę reikšti juos ginčo teisenoje, o dėl kitų reikalavimų išduoti teismo įsakymą ( pagrindinės skolos priteisimo).

Pažymėtina tai, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad negalima leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita, dėl šių priežasčių tuo atveju, kai yra pateikiamas prašymas išduoti teismo įsakymą, kuriame reikalaujama aiškiai per didelių netesybų (ar palūkanų), teismas, gavęs tokį prašymą, atsižvelgdamas į tai, kad teismo įsakymo skundimo teisė ribojama (CPK 436 straipsnio 7 dalis), bei į tai, kad teismas netesybas (ir palūkanas) gali mažinti tik ginčo teisenoje, turėtų atsisakyti priimti pareiškimą kaip aiškiai nepagrįstą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013-01-08 Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1). Pirmosios instancijos teismas CPK 435 str. 2 d. pagrindu atsisakydamas priimti pateiktą pareiškimą, konstatavo, kad kreditoriaus reikalavimas priteisti 420,00 Lt sutartinių palūkanų, 393,21 Lt kitų išlaidų (kreditoriaus negautų pajamų) vertintinas kaip aiškiai nepagrįstas, nes tokios palūkanos, atsižvelgiant į vartojimo teisinių santykių specifiką, į sutarties sudarymo prisijungimo būdu aplinkybės bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, yra aiškiai per didelės. Nagrinėjamu atveju sutartyje nustatyta bendra vartojimo kredito kainos metinė norma – 55,43 %. Apelianto teigimu, nėra pagrindo pripažinti, kad šiuo atveju palūkanos yra neprotingai didelės, nes dėl tokių palūkanų šalys susitarė sutartimi, be to, jos neviršijo paskolos sutarties sudarymo metu aktualioje LR Vartojimo kredito įstatymo 21 str. numatytos bendros vartojimo kredito kainos, t. y. 200 proc. Pažymėtina, kad nustatant palūkanas šalių susitarimu, išlieka grėsmė, kad ekonomiškai stipresnė šalis gali siekti nesąžiningai pasinaudoti savo pranašesne padėtimi ir nustatyti neprotingai dideles palūkanas. Kasacinis teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad susitarimų dėl palūkanų vertinimas susijęs su viešo intereso gynimu, nes nekontroliuojamos palūkanų normos gali peraugti į lupikavimą, o tai prieštarautų viešajai tvarkai. Todėl teismas turi teisę vertinti atitinkamus susitarimus dėl palūkanų dydžio ir pasisakyti, ar toks susitarimas nepažeidė iš esmės šalių interesų pusiausvyros (CK 6.228 str.), ar jis neprieštarauja sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijams (CK 1.5 str., 6.37 str. 3 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-10-22 nutartis c.b. Nr. 3K-3-908/2001; 2003-09-22 nutartis c.b. Nr. 3K-3-830/2003).

Pažymėtina ir tai, kad apeliantas neginčija skundžiama nutartimi nustatytų faktinių aplinkybių, kad tarp šalių buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, kad ji sudaryta prisijungimo būdu, dėl ko skolininkės galimybės derėtis dėl sutarties sąlygų buvo ribotos. Todėl siekiant apginti silpnesniosios sutarties šalies – vartotojo – teises ir teisėtus interesus, sutarties laisvės principas gali būti ribojamas, nes vartotojas yra priverstas priimti jam siūlomas sutarties sąlygas. Kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, interesai turi būti ginami teismo iniciatyva ir nesant konkretaus šio asmens pareikšto reikalavimo, nes tokios kategorijos bylose teismas yra aktyvus. Vartotojų teisių apsauga ir gynimas vertinami kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai ar net visai visuomenei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-28 nutartis c. b. Nr. 3K-3-536/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-12-01 nutartis c.b. Nr. 3K-3-541/2009).

Kaip nurodyta, dėl tokių bylų nagrinėjimo specifikos jau pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo stadijoje teismas turi diskrecijos teisę įvertinti pareiškimo atitiktį (neprieštaravimą) imperatyvioms teisės normoms. Įstatymas numato teisinį instrumentą, apribojantį akivaizdžiai (aiškiai, matomai) neapgrįsto pareiškimo priėmimą - CPK 435 str. 2 d. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, esant tokiai situacijai, siekiant nustatyti ir įvertinti, ar apelianto reikalavimas dėl palūkanų priteisimo yra pagrįstas, ar atitinka sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeidžia skolininko, kaip vartotojo, ir apelianto interesų pusiausvyros, būtina atlikti išsamų teisminį tyrimą ir šio apelianto reikalavimo pagrįstumo klausimą išspręsti pagal ginčo teisenos taisykles.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės ir materialinės teisės normas, pagrįstai atsisakė priimti apelianto pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo dalyje dėl procesinių palūkanų ir kitų išmokų kas sudaro pagrindą teigti, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o kreditoriaus atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Rokiškio rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Birutė Jonaitienė