Panevėžio apygardos teismo nutartis

neviešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – A. P. skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2024 m. balandžio 24 d. nutarties, kuria pratęsta A. P. taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. birželio 5 d. nutartimi, A. P., padariusi baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalyje, atleista nuo baudžiamosios atsakomybės, būdama ribotai pakaltinama, ir jai taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

2. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. vasario 22 d. nutartimi priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos stebėjimo sąlygomis pakeista į priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, kuri tęsiama iki šiol, paskutinį kartą pratęsta skundžiama Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2024 m. balandžio 24 d. nutartimi.

4. Teismo posėdžio metu prokurorė prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

5. Skundas atmetamas.

6. Išnagrinėjęs skundo argumentus, teismui pateiktą medžiagą bei skundžiamą teismo nutartį, teismas konstatuoja, kad Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2024 m. balandžio 24 d. nutartimi pagrįstai pratęsta A. P. taikoma priverčiamoji medicinos priemonė.

7. Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo tikslas yra išgydyti asmenį, padariusį įstatymo uždraustą pavojingą veiką, jį prižiūrint ar izoliuojant gydymo metu nuo visuomenės, taip siekiant apsaugoti tiek visuomenę nuo tokio asmens galimų pavojingų veikų, tiek patį uždraustą veiką padariusį asmenį nuo jam gresiančių pavojų. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir BPK 405 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris parinkdamas medicinos priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (BK 98 straipsnis), bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, kuri yra rekomendacinio pobūdžio. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas turi diskreciją savo nuožiūra spręsti klausimą dėl būtinybės asmeniui taikyti priverčiamąsias medicinos priemones ir parinkti tokių priemonių rūšį. Kita vertus, baudžiamasis įstatymas nustato pagrindinius kriterijus, į kuriuos teismas atsižvelgia parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones: 1) psichikos sutrikimą ir jo sunkumą, 2) padarytos veikos pobūdį, 3) pavojų, kurį asmuo gali kelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-343-648/2015) bei du kriterijus, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: 1) asmens psichinė sveikatą, 2) su ja susijusį asmens socialinį pavojingumą.

8. Pirmosios instancijos teismas pratęsdamas priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis taikymo terminą padarė išvadą, kad A. P. šiuo metu dar reikalingas tolimesnis stebėjimas ir gydymas tomis pačiomis, bendro stebėjimo sąlygomis, kadangi jos psichinė būklė išlieka be ryškesnės dinamikos, dar nepakankamai stabili. Klinikiniame vaizde vyrauja jos gynybiškumas, ji išlieka nekritiška susirgimui, įvykdytai neteisėtai veikai ir alkoholio vartojimui, o pastarasis išprovokuodavo jos ligą ir neigiamus jos požymius, kurie pasireiškia manija, nuotaikų svyravimu, dėl kurių ji tampa socialiai pavojinga aplinkiniams, todėl laikoma, kad jos socialinis pavojingumas nepakankamai sumažėjęs ir šiuo metu išlieka. Be to, šiuo metu nėra galimybių užtikrinti jos gydymo tęstinumo ambulatorinėmis sąlygomis, kadangi jos mama šiuo metu neturi galimybių ją prižiūrėti ir rūpintis, nors ji pati teigia, kad yra draugas, kuris ją galėtų pasirūpinti, bet tas draugas nei susisiekė su socialiniais darbuotojais, ar gydytoju, nei atvyko į teismą, jos reikalais nesidomi.

9. Komisijos išvadoje dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pratęsimo medicininės apžiūros 2024 m. balandžio 5 d. išvadoje Nr. 170 nurodoma (b. l. 3-4), kad pacientės psichikos būsena stebėjimo laikotarpiu išliko be ryškesnės dinamikos, dar nepakankamai stabili. Komisijos metu išvaizda tvarkinga, bendrauja formaliai, palaiko akių kontaktą, išlieka gynybiška, nusiskundimų sveikata neišsako. Orientacija savyje, vietoje ir laike nesutrikusi. Pokalbio metu nežymiai įsitempusi, nerimo nestebima. Nuotaikos fonas pažemintas, emocijos kiek stokoja stabilumo, linkusios nežymiai dirgti. Mąstymas vidutinio tempo, pakankamai nuoseklus. Dėmesio koncentracija pokalbiui gera. Haliucinacijų, kliedesių nekonstatuota. Su kitais pacientais bendrauja gana ribotai. Noriai lanko užimtumo veiklas. Medicinos personalo nurodymus vykdo, paskirtus medikamentus vartoja gana noriai. Skyriuje elgesys be konfliktų ar agresijos, taisyklių pažeidimų nefiksuota, impulsų kontrolė struktūruotoje aplinkoje pakankama. Ateities planai stokoja aiškumo. Psichikos sutrikimo, įvykdytos neteisėtos veikos ir alkoholio vartojimo atžvilgiu nekritiška. Socialiniai ryšiai – mama, kuri šiuo metu neturi galimybių prižiūrėti ir rūpintis paciente (augina pacientės vaikus). Rekomenduojama tęsti priverstinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis.

10. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ligoninės atstovas papildomai paaiškino, kad A. P. psichikos būklė išliko panaši, struktūruotoje aplinkoje elgiasi tvarkingai. Stebima kritikos stoka savo ligai, būsenai, nes mano, kad yra įkalinimo įstaigoje ir savo nustatyta atbuvo, todėl turi važiuoti namo. Mano, kad namuose ji dar gali nevartoti vaistų. A. P. turi socialinį būstą, tačiau priverstinio ambulatorinio gydymo sąlygų nesilaikė, vartojo alkoholį, konfliktavo su kaimynais. Skirti vaistai jai nebuvo keisti. Namuose vartodavo alkoholį, todėl išsiprovokuodavo jai diagnozuota psichikos ligą, nuotaikų svyravimas, manija, ji būdavo pikta.

11. Pastebėtina, kad skunde pateiktos aplinkybės dėl A. P. psichikos būklės bei A. D. galimybės pasirūpinti ją buvo įvertintos, todėl remdamasis minėtais duomenimis apeliacinės instancijos teismas pritaria skundžiamoje nutartyje padarytai išvadai, kad A. P. šioje stadijoje dar reikalingas tolesnis stebėjimas ir gydymas tomis pačiomis sąlygomis.

12. Taigi, vertindamas asmens psichinę sveikatą ir jo galimybę gydymą tęsti ambulatorinio stebėjimo sąlygomis, pirmos instancijos teismas klaidos nepadarė ir priėmė bylos duomenimis pagrįstą sprendimą, todėl A. P. apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi,

nutaria:

atmesti asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – A. P. skundą ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2024 m. balandžio 24 d. nutartį.

Nutartis neskundžiama.