- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-25
- Bylos Nr.
- 2A-1416-823/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-06061-2012-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas
- Teisėjai
- Goda Ambrasaitė-Balynienė (pran.), Ona Gasiulytė, Vidas Stankevičius
- Atsakovas
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos Aplinkos inžinerija
- Ieškovas
- UAB „Aplinkos inžinerija“
Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Godos Ambrasaitės-Balynienės, kolegijos teisėjų Onos Gasiulytės ir Vido Stankevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Aplinkos inžinerija“ ieškinį atsakovui dėl skolos ir delspinigių priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Aplinkos inžinerija“ kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos priteisti 61 130,53 Lt skolos, 2 804,58 Lt delspinigių, bei 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Nurodė, kad ieškovas UAB „Aplinkos inžinerija“ ir atsakovas Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atviro konkurso „Žemės reformos žemėtvarkos projektų planų skaitmenizavimas“ pagrindu 2011 m. spalio 18 d. sudarė paslaugų pirkimo - pardavimo sutartį (toliau – ir Sutartis), pagal kurią ieškovas UAB „Aplinkos inžinerija“ įsipareigojo atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos suteikti žemės reformos žemėtvarkos projektų planų skaitmenizavimo paslaugas, o atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos įsipareigojo už ieškovo faktiškai suteiktas paslaugas atsiskaityti. Tiek pagal konkurso sąlygas, tiek pagal šalių sudarytos Sutarties nuostatas, buvo susitarta dėl fiksuotų paslaugų įkainių, kurie negalėjo būti keičiami visą Sutarties galiojimo terminą. Sutartyje nebuvo numatyta galutinė paslaugų kaina, o buvo numatyti tik preliminarūs paslaugų kiekiai, kurie privalėjo būti atsakovo patikslinti per 5 dienas nuo sutarties pasirašymo pateiktame „Planų surinkimo grafike“. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos „Planų surinkimo grafiko“ per sutartyje nustatytą 5 dienų terminą ieškovui nepateikė, tačiau Sutarties šalys 2011 m. spalio 18 d. pasirašė atsakovo teritoriniuose žemėtvarkos skyriuose saugomų žemės reformos žemėtvarkos projektų planų perdavimo ieškovui grafiką, kuriuo susitarė, kad tikslūs paslaugų kiekiai bus užfiksuoti atsakovo teritorinių skyrių perdavimo — priėmimo aktuose. Ieškovas atsakovui paslaugas suteikė tinkamai, tačiau atsakovas su ieškovu UAB „Aplinkos inžinerija“ neatsiskaitė ir jam liko skolingas 61 130,53 Lt: 7 270,38 Lt pagal 2012 m. kovo 20 d. PVM sąskaitą - faktūrą Nr. AI09-363 ir 53 860,15 Lt pagal 2012 m. balandžio 6 d. PVM sąskaitą - faktūrą Nr. AI09-370. Atsakovas į 2012 m. birželio 5 d. ieškovo reikalavimą dėl susidariusio įsiskolinimo sumokėjimo neatsakė ir susidariusio įsiskolinimo nepadengė. Apskaičiuojant delspinigius turi būti taikomas Sutarties 28 punkte nustatytas delspinigių dydis, kuris sudaro 0,05 % palūkanų, skaičiuojamų nuo tinkamai suteiktų, tačiau neapmokėtų paslaugų, neapmokėtos kainos dalies už kiekvieną uždelstą dieną.
Atsiliepimas
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio su pareikštu reikalavimu nesutiko. Nurodė, kad Sutarties 6 punkte nurodyta paslaugų teikimo kaina – 849 181,74 Lt, yra galutinė, o už paslaugas, kurios nenumatytos teikti pagal Sutartį, apmokėjimas yra negalimas, kadangi šios paslaugos yra atskiras viešojo pirkimo objektas. Sutarties 25 punkte numatyta, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, turi teisę naudotis UAB „Aplinkos inžinerija“ teikiamomis paslaugomis, tačiau už UAB „Aplinkos inžinerija“ dėl kokių nors priežasčių suteiktas paslaugas, kurios nėra sutarties dalykas nebus mokama. Už ieškovo suteiktas paslaugas buvo sumokėta visa sutartyje numatyta 849 181,74 Lt suma. Nacionalinė žemės tarnyba už sutartyje nenurodytas, tačiau atsakovui suteiktas, paslaugas, viršijančias sutarties kainą, neturi galimybės apmokėti. Atsakovas laiku ir tinkamai mokėjo už paslaugas, kurios neviršijo sutartyje numatytos galutinės kainos, todėl ieškinyje paskaičiuotas 2 804,58 Lt delspinigių dydis yra nepagrįstai didelis.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. spalio 29 d. sprendimu UAB „Aplinkos inžinerija“ ieškinį tenkino – iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ieškovo UAB „Aplinkos inžinerija“ naudai priteisė 63 935,11 Lt skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2012 m. liepos 20 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 42 88,39 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teismas nustatė, kad tiek pagal konkurso sąlygas, tiek pagal Sutarties nuostatas, buvo susitarta dėl fiksuotų paslaugų įkainių, kurie negali būti keičiami visą sutarties galiojimo terminą. Nors „Planų surinkimo grafikas“ ieškovui nebuvo pateiktas, Sutarties šalys 2011 m. spalio 18 d. pasirašė atsakovo teritoriniuose žemėtvarkos skyriuose saugomų žemės reformos žemėtvarkos projektų planų perdavimo ieškovui grafiką, kuriame nurodyta, kad tikslūs paslaugų kiekiai bus užfiksuoti atsakovo teritorinių skyrių perdavimo-priėmimo aktuose. Ieškovas paslaugas atsakovui suteikė. Kadangi atsakovas nėra visiškai apmokėjęs ieškovui už suteiktas paslaugas, iš atsakovo ieškovo naudai priteistina suma sudaro 61 130,53 Lt, atsakovas taip pat privalo sumokėti ieškovui 2 804,58 Lt Sutartyje numatytų delspinigių.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, neatsižvelgė į tai, kad Sutartis yra viešojo pirkimo sutartis. Sutartyje nurodyta galutinė kaina, su kuria ieškovas sutiko Sutartį pasirašydamas. Nors Sutartyje nurodyti orientaciniai paslaugų kiekiai, ji pasibaigia išnaudojus visą paslaugų pirkimui skirtą pinigų sumą. Kainos keitimas yra vienos esminių Sutarties sąlygų keitimas, kuris gali būti atliekamas tik iš naujo vykdant viešąjį pirkimą.
2) Ieškovas, pateikęs 2012 m. kovo 20 d. PVM sąskaitą-faktūrą, nepaisant to, kad ji nebuvo visiškai apmokėta nes pasibaigė pirkimui skirtos lėšos, toliau teikė paslaugas ir 2012 m. balandžio 6 d. pateikė naują sąskaitą – faktūrą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.248 straipsnio 4 dalies nuostatų ir be pagrindo neatsižvelgė į ieškovo kaltę.
Žemesnės instancijos teismas
3) Teismo sprendimu priteista delspinigių suma – 2 804,53 Lt, yra nepagrįstai didelė, be to, nėra nenurodyti jos priteisimo motyvai. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba tinkamai ir laiku mokėjo ieškovui UAB „Aplinkos inžinerija“ už paslaugas, kurių kaina neviršijo Sutarties 6 punkte numatytos galutinės kainos, todėl šiuo atveju nėra pagrindo skaičiuoti delspinigių.
Šalies argumentai
4) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš atsakovo priteisė procesines palūkanas. Kadangi atsakovas yra biudžetinė įstaiga, nėra pagrindo teigti, kad jis galėjo naudotis ieškiniu prašoma priteisti suma ar gauti iš šios sumos naudos.
5) Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nevertino bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo ir netaikė Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas UAB „Aplinkos inžinerija“ prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1) Sutarties pasirašymo metu tikslios paslaugų apimtys nebuvo aiškios, todėl fiksuota sutarties kaina negalėjo būti nustatoma. Tiek pagal konkurso sąlygas, tiek pagal Sutarties nuostatas buvo susitarta dėl fiksuotų paslaugų įkainių, kurie negalėjo būti keičiami visą sutarties galiojimo terminą. Apeliantas „Planų surinkimo grafiko“ per sutartyje nustatytą 5 dienų terminą ieškovui nepateikė, o Sutarties šalys 2011 m. spalio 18 d. pasirašė atsakovo teritoriniuose žemėtvarkos skyriuose saugomų žemės reformos žemėtvarkos projektų planų perdavimo ieškovui grafiką, kuriuo susitarė, kad tikslūs paslaugų kiekiai bus užfiksuoti atsakovo teritorinių skyrių perdavimo – priėmimo aktuose. Paslaugų perdavimo – priėmimo aktai buvo gauti ir pasirašyti apelianto teritorinių skyrių. Apeliantas nepasinaudojo Sutarties 25 punkte numatyta teise ir ieškovo suteiktų paslaugų ar jų dalies neatsisakė.
2) Visos Sutarties pagrindu ieškovo suteiktos paslaugos buvo įvardintos Sutarties 6 punkte ir kiekvienai iš šių paslaugų minėtame Sutarties punkte buvo nustatytas įkainis. Jokios kitos paslaugos ieškovo atsakovui teikiamos nebuvo, todėl apeliantas nepagrįstai vadovaujasi Sutarties 10 punktu.
3) Sutartyje nustatytas delspinigių dydis buvo pasiūlytas paties apelianto, kuris rengė Sutarties projektą. Dėl šios priežasties nepagrįsti apelianto argumentai, kad Sutartyje numatytas delspinigių dydis yra per didelis.
4) Biudžetinės įstaigos civiline tvarka atsako analogiškai kaip ir privatūs juridiniai asmenys, todėl ieškovo nuostoliai procesinių palūkanų forma privalo būti kompensuojami.
5) Nagrinėjama byla yra pakankamai sudėtinga, joje keliami įvairūs procesinės ir materialinės teisės aiškinimo ir taikymo klausimai, susiję su viešųjų pirkimų institutu, bendrąja sutarčių teise, netesybomis ir kt., todėl atliktų darbų apimtis atitinka pirmosios instancijos teismo priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat ex officio patikrina, ar nėra absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė.
Ginčas byloje kilęs dėl tarp šalių sudarytos paslaugų pirkimo - pardavimo sutarties aiškinimo sprendžiant dėl atsakovo pareigos atsiskaityti su ieškovu už suteiktas paslaugas. Paslaugų suteikimo fakto, kiekio ar kokybės šalys neginčija.
Pagrindinės sutarčių aiškinimo taisyklės, įtvirtintos CK 6.193 straipsnyje bei suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, bet ir įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą (Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2010; 2010 m. liepos 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2010). Aiškinant sutartį, subjektyvusis sutarties aiškinimo principas derinamas su jos teksto lingvistine analize; visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykių praktiką, elgesį po sutarties sudarymo. Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2008). Sutiktina su apelianto argumentu, kad aiškinant tarp šalių sudarytą sutartį turi būti atsižvelgiama ir į tai, kad ji sudaryta viešojo pirkimo būdu, t.y. aiškinant Sutarties nuostatas turi būti vertinamos ir viešuosius pirkimus reglamentuojančios materialinės teisės nuostatos. Viešojo pirkimo sutarčių atveju, sutarties laisvės principas ginčo sutarties šalims turi būti taikomas tiek, kiek jo neapriboja Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) normos ir paskelbto viešojo pirkimo dokumentai.
Vadovaujantis VPĮ 18 straipsnio 6 dalies 3 punktu, pirkimo sutartyje, kai ji sudaroma raštu, turi būti nustatyta kaina arba kainodaros taisyklės, nustatytos pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos patvirtintą metodiką. Vadovaujantis Viešųjų pirkimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės direktoriaus 2003 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. 1S-21 patvirtintos Viešojo pirkimo-pardavimo sutarčių kainos ir kainodaros taisyklių nustatymo metodikos 6 punktu, kainodaros taisyklėse gali būti numatyti šie kainos apskaičiavimo būdai: fiksuotos kainos nustatymas; fiksuoto įkainio nustatymas; įkainio bazės nustatymas; dalinis sutarties vykdymo išlaidų padengimas. Fiksuota kaina nustatoma, kai iš anksto (iki pirkimo pradžios) perkančioji organizacija gali pirkimo dokumentuose nurodyti pakankamai tikslų reikalingų prekių, paslaugų ar darbų kiekį, ir pateikdamas pasiūlymą tiekėjas turi realias galimybes numatyti ir įvertinti sutarties vykdymo išlaidas bei gali prisiimti riziką dėl šių išlaidų dydžio (Metodikos 9 punktas). Fiksuotas įkainis nustatomas, kai iš anksto (iki pirkimo pradžios) perkančioji organizacija nežino tikslaus numatomų pirkti prekių kiekio ar tikslios pagal sutartį teiktinų paslaugų ar vykdytinų darbų apimties, tačiau rengdamas pasiūlymą tiekėjas turi realias galimybes iš anksto numatyti ir įvertinti sutarties vykdymo išlaidas pirkimo objekto mato vienetui ir gali prisiimti riziką dėl sutarties vykdymo išlaidų pirkimo objekto mato vienetui dydžio. Paprastai fiksuotas įkainis turėtų būti nustatomas, kuomet sudaromos sutartys, pagal kurias tiekiamų prekių, teikiamų paslaugų ar vykdomų darbų kiekis priklauso nuo aplinkybių, sunkiai prognozuojamų pirkimo metu, taip pat nuo tarpinių sutarties vykdymo rezultatų (Metodikos 11,12 punktai). Pažymėtina, kad kainodaros taisyklės turi atitikti tiek perkančiosios organizacijos, tiek tiekėjo interesus. Perkančioji organizacija negali prisiimti per didelės rizikos dėl sutarties kainos, iš kitos pusės, perkančioji organizacija neturi siekti, kad tiekėjas veiktų jam nepalankiomis sąlygomis (Metodikos 4.2 punktas).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad perkančiosios organizacijos, pirkimo dokumentuose nustatydamos pirkimo sąlygas, be kitų principų bei VPĮ nuostatų, turi nepažeisti ir skaidrumo principo, inter alia reiškiančio šių (pirkimo sąlygų) aiškumą, tikslumą, nedviprasmiškumą. Viešojo pirkimo sutarčių, kaip ir kitų sandorių, šalys vykdydamos priešpriešinius įsipareigojimus dėl viena kitos, trečiųjų asmenų veiklos ar sandorio pobūdžio neišvengiamai susiduria su įvairiomis grėsmėmis. Svarbu, kad ši rizika kaip galima būtų teisingiau padalyta tarp šalių, nelemtų akivaizdžios šalių nelygybės (CK 6.228 straipsnis). Tai ypač aktualu viešojo pirkimo sutarčių atveju, nes iš esmės jos sudaromos prisijungimo būdu, perkančiajai organizacijai nustatant esmines jos sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2013).
Kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tarp šalių sudarytoje Sutartyje nustatytas fiksuotas įkainis, o ne fiksuota kaina. Tokia išvada darytina sistemiškai aiškinant Sutarties 6,8, 10 punktų nuostatas, taip pat Sutarties 23 punktą, pagal kurį tikslūs paslaugų kiekiai turi būti nurodyti atsakovo per 5 darbo dienas nuo Sutarties sudarymo dienos, t.y. ieškovui nebuvo ir negalėjo būti žinomi Sutarties sudarymo metu. Fiksuoto įkainio nustatymas nepažeidžia VPĮ reikalavimų, todėl nepagrįstas apelianto teiginys, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, netinkamai įvertino tarp šalių sudarytos sutarties pobūdį. Sutartyje numačius fiksuotus įkainius, ir šiems išlikus nepakitus, nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, kad atsiskaitymas su ieškovu reikštų Sutarties kainos keitimą, kuris galėtų būti atliekamas tik naujo viešojo pirkimo būdu.
Apelianto teigimu, Sutarties 6 punkte nurodyta kaina turi būti vertinama kaip galutinė, nes paslaugos atsakovo buvo perkamos atsižvelgiant į šiam tikslui skirtą finansavimą. Kolegija pažymi, kad Sutarties 6 punkte aiškiai nurodyta, kad kaina skaičiuojama pagal orientacinius paslaugų kiekius, o Sutarties 8 punktas imperatyviai draudžia sutarties galiojimo laikotarpiu keisti paslaugų įkainius, o ne paslaugų kainą. Pagal Sutarties nuostatas, paslaugų kiekiai ir su tuo susijusi galutinė kaina buvo visiškai kontroliuojama atsakovo, kuris, kaip pagrįstai pažymi ieškovas, pats užsakė atitinkamą paslaugų kiekį ir jį priėmė. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovui tenka pareiga atsiskaityti už pagal Sutartį jam realiai ir tinkamai suteiktas paslaugas. Apelianto teiginiai, kad ieškovas elgėsi nesąžiningai nekontroliuodamas, kad suteiktų paslaugų bendra vertė neviršytų Sutarties 6 punkte nurodytos sumos, nepagrįsti, nes, kaip jau minėta, tokia teisė ir pareiga pagal Sutarties nuostatas tenka būtent atsakovui. Kolegija taip pat sutinka su ieškovo vertinimu, kad Sutarties 10 punktas, kuriuo be kita ko remiasi atsakovas, taikytinas paslaugoms, nenumatytoms Sutarties 1 ir 6 punktuose, o ne paslaugoms, viršijančioms orientacinę bendrą Sutarties kainą.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pagrįstai tenkino ieškovo reikalavimą įsiskolinimo už suteiktas paslaugas dalyje, o apeliacinio skundo argumentai šios pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumo nepaneigia.
Tarp šalių sudarytos Sutarties 28 punkte numatyti 0,05 procento delspinigiai už kiekvieną uždelstą dieną, pirkėjui (atsakovui) tinkamai neatsiskaičius už faktiškai ir tinkamai suteiktas paslaugas. Apeliantas nesutinka su ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria ieškovui priteisti Sutartyje numatyti delspinigiai, motyvuodamas tuo, kad delspinigiai yra nepagrįstai dideli, o pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl delspinigių priteisimo – nemotyvuota. Kolegija su šiais apelianto argumentais nesutinka. Ginčijamame sprendime aiškiai nurodyta, kad atsakovo pareiga mokėti delspinigius kyla iš Sutarties (CK 6.71 straipsnis). Vadovaujantis CK 6.73 straipsnio 2 dalimi, teismui suteikta teisė sumažinti sutartines netesybas tais atvejais, kai netesybos aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta. Argumentus, pagrindžiančius CK 6.73 straipsnio 2 dalies taikymo sąlygas, privalo pateikti atsakovas (CPK 178 straipsnis), kuris jokių argumentų, pagrindžiančių, kodėl konkrečiu atveju Sutartyje numatytos netesybos yra aiškiai per didelės, teismui nepateikė. Priešingai, Sutarties projektą rengė pats atsakovas, taigi Sutartyje nurodytas delspinigių dydis buvo pasiūlytas jo paties. Apelianto vertinimu, Sutartyje numatyti delspinigiai neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra aiškiai pažymėjęs, kad teisės aktai nenurodo, koks netesybų dydis yra aiškiai per didelis, neprotingai didelis ar lupikiškas, todėl šis klausimas priklauso teismų praktikos sričiai, o netesybų dydžio mažinimo galimybė yra saistoma kiekvienos konkrečios bylos individualių aplinkybių (Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-332/2013).
Kolegija taip pat sutinka su ieškovo pozicija, atmesdama atitinkamus apelianto argumentus, kad pareiga mokėti procesines palūkanas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) nepriklauso nuo skolininko teisinio statuso, o šios sumos priteisimo pagrindas – kreditoriaus (ieškovo) galimybės naudotis atitinkama pinigų suma bylos nagrinėjimo laikotarpiu apribojimas, o ne galimas skolininko pelnas. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl procesinių palūkanų priteisimo taip pat yra teisėta ir pagrįsta.
Iš į bylą pateiktų dokumentų matyti, kad ieškovas prašė priteisti jam iš atsakovo 4288,39 Lt teisinės pagalbos išlaidų, iš jų 1918 Lt sumokėto žyminio mokesčio, 1950 Lt (be PVM) advokato pagalbos išlaidų ir 9 Lt (be PVM) išlaidų už paiešką registruose (b.l. 79-81). Būtent tokia suma priteista ieškovui ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu. Kolegijos vertinimu, sprendimo motyvuojamoje dalyje nurodyta priteistinų advokato pagalbos išlaidų suma – 1927 Lt, yra rašymo apsirikimas, kadangi ši suma nesutampa su nurodyta sprendimo rezoliucinėje dalyje, o iš sprendimo motyvuojamosios dalies turinio nėra pagrindo daryti išvados, kad prašoma priteisti advokato pagalbos išlaidų suma pirmosios instancijos teismo buvo mažinama. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Dėl šios priežasties atmestini apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš jo ieškovo naudai priteisė sumokėtą žyminį mokestį. Ginčijamu sprendimu priteista advokato pagalbos išlaidų suma, priešingai nei teigia apeliantas, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių (850 Lt (MMA, galiojusi teismo sprendimo priėmimo metu) x3x80 proc. už ieškinio surašymą, be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, prašoma priteisti suma apėmė ir užmokestį už atstovavimą teisme (b.l. 83)). Kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos kategoriją, mažinti ieškovui priteistas teisinės pagalbos išlaidas nebuvo teisinio pagrindo.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Ieškovas nėra pateikęs teismui bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas patvirtinančių dokumentų, todėl šios išlaidos ieškovui nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.