Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vyginto Mažuikos, Laimutės Sankauskaitės., Birutės Valiulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), veikdama Kauno apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-147-584/2022 pagal pareiškėjų V. R., A. M., V. O., A. K., A. R., T. K., S. S. pareiškimą dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį nustatymo, suinteresuoti asmenys D. K., Kauno miesto savivaldybė, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, valstybės įmonė Turto bankas, valstybės įmonė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

18. Nesutinka ir su sprendimo dalimi, kuria pareiškėjų naudai iš apeliantės priteistos bylinėjimosi išlaidos bei tai, kad pareiškėjai ir apeliantė šioje byloje turėjo priešingus interesus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai

23. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Be to, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamoje byloje absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti apeliacinio skundo ribas, teisėjų kolegija nenustatė (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys).

24. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo nustatytas nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį faktas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

25. Byloje nustatyta, kad pareiškėjai kreipėsi į teismą prašydami nustatyti, jog jie įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą – garažus, esančius (duomenys neskelbtini). Prašymas grindžiamas tuo, jog jie, karinio dalinio vado leidimais statytis garažą arba pirkimo - pardavimo sutartimis, patvirtintomis karinio dalinio vado, 1978 m. - 1993 m. laikotarpiu pasistatė arba nusipirko garažus, buvusius garažų kooperatyve „Ryšininkas“, kariniame miestelyje Nr. 6, (duomenys neskelbtini). (dabartinis adresas (duomenys neskelbtini)). Teigė, kad pastatę ar įgiję statinius, jais naudojosi, remontavo ir prižiūri iki šiol.

26. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad įgyjamosios senaties institutas yra skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011). CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą. Minėta nuostata leidžia daryti išvadą, kad įgyjamoji senatis yra pirminis nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, t. y. šiuo pagrindu asmuo įgyja nuosavybės teisę, neperimdamas nuosavybės iš kito asmens, o iki nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu tas asmuo yra daikto valdytojas, kurio valdymas atitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, bet ne savininkas. CK 4.23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė. Daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai.

27. Įstatymo leidėjas yra įtvirtinęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma. Pirma, pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnio nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas. Antra, daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis). Trečia, asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką, o daikto valdymas laikomas teisėtu ir atsiradusiu sąžiningai, kol neįrodyta priešingai (CK 4.23 straipsnio 2 dalis, 4.26 straipsnio 2, 3 dalys, 4.70 straipsnio 1 dalis). Ketvirta, visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). Penkta, visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Atviro daikto valdymo sąlyga pagal CK 4.68 straipsnio nuosavybės teisei įgyjamąja senatimi pripažinti gali būti nustatyta nepriklausomai nuo to, ar daikto valdymo faktas buvo įregistruotas viešame registre. Šešta, daiktas valdomas nepertraukiamai. Pagal CK 4.71 straipsnio 1 dalį daikto valdymas laikomas nepertraukiamu, kai asmuo daiktą nepertraukiamai valdė nuo valdymo teisės į daiktą įgijimo iki nuosavybės teisės į tą daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi. Septinta, visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą. Aštunta, valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, t.y., pareiškėjas nekilnojamąjį daiktą valdė ne mažiau kaip 10 metų; kilnojamąjį daiktą – ne mažiau kaip 3 metus. Nustačius minėtas nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi sąlygas, valdymo teisės pagrindu teismo sprendimu pareiškėjai gali būti pripažinta nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi į daiktą, jeigu dėl konkretaus daikto įgijimo nuosavybės teise įgyjamosios senaties pagrindu nėra apribojimų ar draudimų (CK 4.68 – 4.71 straipsniai).

28. Iš nagrinėjamoje byloje pateiktų įrodymų visumos, jų pagrindu nustatytų faktinių aplinkybių, šalių pateiktų procesinių dokumentų turinio, teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjai įrodė visas įstatyme nustatytas privalomas sąlygas, kad patvirtinti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, t.y. faktą, jog pareiškėjai įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą – garažus, esančius (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad visi pareiškėjai daugiau kaip 10 metų sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai kaip savus valdo 10 garažų, pastatytų SSRS karinio miestelio egzistavimo metu ir šios aplinkybės jokiais įrodymais apeliantė nepaneigė (CPK 178 straipsnis). Pagal CK 4.71 straipsnio 2 dalies nuostatas sumuojamas ir ankstesnių valdytojų valdymo laikas, todėl teismo išvada, kad įgyjamosios senaties laiko skaičiavimas prasidėjo nuo garažų pastatymo, yra pagrįsta, nes iki 2016 m. kovo mėnesio dėl garažų valdymo teisėtumo pretenzijų pareiškėjams nebuvo pareikšta. Dėl paminėto, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nustatytų aplinkybių visumą, pagrįstai nustatė prašomą nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą.

29. Apeliantė teigia, kad ginčo garažai buvo pastatyti galimai nesilaikant statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, negavus statybos leidimų, dėl ko jie negali būti nuosavybės teisės objektu. Byloje nėra ginčo, kad ginčo garažai pastatyti ženkliai anksčiau nei prieš 10 metų ir pastatyti buvusioje TSRS karinio dalinio teritorijoje. Pareiškėjai nurodo, kad leidimus statyti garažus 1978 m. – 1988 m. laikotarpiu buvo išdavęs karinio dalinio vadas, vadovaujantis Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1972-06-02 nutarimu Nr. 197 „Dėl individualių automobilių garažų statybos ir mokamų stovėjimo aikštelių įrengimo sutvarkymo”. Byloje nepaneigti pareiškėjų teiginiai, kad garažai buvo sukurti arba pačių pareiškėjų lėšomis arba fizinių asmenų, iš kurių pareiškėjai garažus įsigijo, lėšomis. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad jeigu prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimą įgyjamąja senatimi į nekilnojamąjį daiktą, sukurtą statybos būdu, įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Statinys, kaip nekilnojamasis daiktas, sukuriamas statybos būdu ar esamo daikto rekonstrukcija (CK 4.47 straipsnio 4, 12 punktai, Lietuvos Respublikos statybos įstatymas ir kiti statybą reglamentuojantys teisės aktai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021-03-31 nutartyje nurodoma, kad jeigu ir nėra objektyvių ir pakankamų įrodymų, jog fizinių asmenų lėšomis sukurtų garažų statyba buvo vykdoma laikantis statybos procesą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, nėra pagrindas pripažinti, kad garažai, į kuriuos pareiškėjai prašė pripažinti jų nuosavybės teisę įgyjamosios senaties pagrindu, negali būti privačios nuosavybės teisės objektai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021-03-31 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021).

30. Iš UAB „Skena“ 2021-05-10 išvados matyti, kad ginčo garažai iš esmės atitinka su konstrukcijomis, inžinerinėmis sistemomis ir pan. susijusius teisės aktų nustatytus reikalavimus, kuriuos turėjo atitikti garažai, pastatyti 1978-1989 m. laikotarpiu. Šią išvadą pasirašęs kompetetingas asmuo apžiūrėjo garažus vietoje, apžiūros rezultatus detaliai aprašė ir apžiūros rezultatų pagrindu konstatavo, kad garažai atitinka esminį statinių mechaninio atsparumo ir pastovumo reikalavimą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šios išvados patikimumu. Apeliantė nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė neginčijamų įrodymų, sudarančių pagrindą konstatuoti, kad ginčo garažai įstatymų nustatyta tvarka būtų pripažinti savavališkos statybos objektu. Dėl paminėto, atmestini apeliantės teiginiai, kad ginčo garažai pastatyti savavališkai, dėl ko jie negali būti civilinių teisinių santykių apyvartos objektu.

31. Apeliantė teigia, kad nesant įrodymų, teismas konstatavo, jog garažai buvo sukurti kaip kooperatinė nuosavybė. Aukščiau minėtoje 2021-03-31 nutartyje kasacinis teismas pažymėjo, kad pagal naujausią kasacinio teismo formuojamą praktiką, sprendžiant klausimą dėl turto priklausymo, būtina aiškintis turto kilmę, iš kokių finansavimo šaltinių jis buvo sukurtas. Jeigu turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu, jis tokiu ir turi būti laikomas. Į bylą pateiktų karinio dalinio vadų leidimų ir kitų atsakingų asmenų pasirašytų dokumentų turinys įrodo, kad juos gavusiems asmenims leidžiama patiems statytis garažus. Byloje nėra duomenų, jog prie ginčo garažų statymo galėjo prisidėti kiti fiziniai ar juridiniai asmenys. Be to, minėtoje kasacinio teismo nutartyje nurodyta, jog privačios nuosavybės objektais gali būti fizinių asmenų lėšomis sukurti garažai.

32. Nors sutiktina, kad pareiškėjai nepateikė neginčijamų duomenų, jog garažų statybos darbus atliko patys, savo lėšomis įsigytomis statybinėmis medžiagomis, tačiau įvertinus, kad karinio dalinio vado bei Raudonosios vėliavos Pabaltijo karinės apygardos butų eksploatacijos dalies Kauno rajono namų valdybos Nr. 3 leidimai statyti garažus buvo išduoti 1982-04-06, 1982-04-21, 1988-06-15, todėl neatmestina, kad medžiagų pirkimą patvirtinantys dokumentai, kooperatyvo “Ryšininkas” steigimo dokumentai yra prarasti, tiek dėl per ilgo laikotarpio, tiek ir karinių dalinių išvedimo, o kartu ir dokumentų išvežimo, iš Lietuvos Respublikos teritorijos (CPK 182 straipsnis). Be to, dalį garažų pareiškėjai 1981-05-14, 1982-04-06, 1984-08-23, 1993-03-25 įsigijo jau pastatytus, jų pirkimą-pardavimą patvirtino karinio dalinio vadas, todėl pareiškėjai V. O., A. R. ir kt. pateikti medžiagų pirkimo dokumentus negali. Neginčijamų duomenų, kad garažai buvo pastatyti ne pareiškėjų ar prieš jų įsigijimą kitų asmenų lėšomis, teismui nepateikta (CPK 178 straipsnis).

33. Apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nesiaiškino aplinkybių, ar buvo įkurtas ir įregistruotas teisės aktų nustatyta tvarka kooperatyvas „Ryšininkas“, byloje nėra kooperatyvo įkūrimą patvirtinančių dokumentų. Su šiais argumentais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai - išrašas iš garažų statybos kooperatyvo „Ryšininkas“ 1981 m. susirinkimo protokolo, 1981-05-14 karinio dalinio vado raštas, 1982-04-06, 1982-04-21 leidimai, 1986-10-02 vado pažymos patvirtina, kad kooperatyvas „Ryšininkas“ karinio dalinio teritorijoje buvo įsteigtas ir egzistavo.

34. Kritiškai vertintinas apeliantės teiginys, kad karinis dalinys nevaldė žemės sklypo ir todėl negalėjo suteikti asmenims statybą leidžiančio dokumento, o vien karinio dalinio vadų suteikti leidimai ar vėlesnis pirkimo - pardavimo sandorio patvirtinimas nesuteikia statinio statybos teisėtumo. Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerijos 2015-10-06 duomenys patvirtina, kad Kauno teritorijoje veikė R. F. karinė dalis Nr. 65426. Minėto dalinio teritorijoje ir buvo pastatyti ginčo garažai. Kadangi kariniam daliniui buvo skirta konkreti teritorija, todėl neatmestina, kad šioje teritorijoje vykdomų statybų klausimų Lietuvos Respublikos valstybinės institucijos nespręsdavo ir Kauno miesto valstybinės priežiūros tarnybos negalėjo išduoti jokių leidimų statyboms uždarame kariniame dalinyje. Leidimai statyboms karinių dalinių teritorijose buvo reglamentuojami SSSR Gynybos ministro įsakymais, o konkretaus karinio dalinio teritorijoje statybos, be karinio dalinio vado įsakymų, nebuvo vykdomos.

35. Iš 1993-08-31 perdavimo-priėmimo akto Nr. 231 matyti, kad R. F. įgalioti asmenys perdavė Lietuvos Respublikos įgaliotam asmeniui karinį dalinį ir akte apie pastatų perdavimą duomenų nėra. Nors 1991-12-20 Lietuvos Respublikos įstatymo “Dėl SSSR karinių dalinių bei kitų karinių struktūrų neteisėtai valdomo turto ir sandorių Lietuvos Respublikos teritorijoje“ nuostatos nustatė, kad SSSR karinių dalinių, organizacijų ir kitų struktūrų sukurtas turtas Lietuvos Respublikos teritorijoje yra Lietuvos nuosavybė, tačiau byloje nepaneigta, kad garažai buvo sukurti dalinyje dirbančių (tarnavusių) asmenų lėšomis, tik dalinio teritorijoje. Kad ginčo garažai yra Lietuvos Respublikos turtas, neginčijami įrodymai teismui nepateikti.

36. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas netyrė, kodėl keitėsi statybos metai kadastrinėse bylose, tvirtina, kad neaišku, kuo vadovaujantis teismas nustatė, kad garažų statybos metai yra 1980 m.. Bylos duomenimis nustatyta ir teismo nurodyta, kad visų garažų kadastro ir registro bylas parengė Valstybės įmonės Registrų centro Marijampolės filialo matininkė V. K.. Visų nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylų Pagrindinio pastato, jo dalių ir priestatų kadastro duomenyse (1A formoje) privaloma užpildyti skiltis „statybos pradžios metai“ ir „statybos pabaigos metai“. Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylų 1A formoje šie duomenys buvo įrašyti kaip privalomi rekvizitai, matininkei netyrus nei garažų statybos pradžios, nei pabaigos metų. Pareiškėjai pakartotinai kreipėsi į Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylas parengusią Valstybės įmonės Registrų centro Marijampolės filialo matininkę dėl minėtų duomenų patikslinimo ir šie duomenys keturiose Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylose yra patikslinti. Kitose šešiose nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylose, kurios buvo pateiktos kartu su pradiniu pareiškimu, įrašyti 1980-1982 statybos pradžios ir pabaigos metai. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su teismo išvada, jog šešiose Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylose, kaip keturiose pataisytose bylose, nurodyti apytiksliai statybos pradžios ir pabaigos metai (1980-1982) neįrodo tikslaus kiekvieno konkretaus garažo statybos pradžios ir pabaigos laiko, tačiau Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylose nurodyti statybos metai atspindi statybos laikotarpį, kuriuo garažai buvo statyti, tai yra laikotarpį, kurio metu veikė SSRS kariuomenės karinis miestelis ir kurio teritorijoje buvo statomi garažai, pagal išduotus leidimus. Dėl paminėto darytina išvada, kad teismas išsamiai ištyrė byloje esančias kadastro ir registro bylas bei padarė pagrįstą išvadą dėl garažų statybos laikotarpio.

37. Apeliantės argumentai, jog garažai, kuriuos pareiškėjai perėmė ir valdo iki šiol, nebuvo teisiškai įregistruoti, turėtų prasmę tik tokiu atveju, jei pareiškėjai būtų kreipęsis į teismą kitu teisiniu pagrindu ­– dėl turto valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo. Nagrinėtoje byloje pareiškėjai prašė patvirtinti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą ir pareiškėjui tenka prievolė įrodyti tik tas aplinkybes, kad jis teisėtai perėmė daiktą valdyti, yra tokio daikto sąžiningas valdytojas, valdymas atitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas. Jeigu garažai būtų teisiškai registruoti, pareiškėjams kreiptis į teismą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktų nustatymo nebūtų pagrindo.

38. A. K. miesto savivaldybės teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė bylos įrodymus ir pažeidė CPK 185 straipsnyje numatytas įrodymų vertinimo taisykles, atmestini. Pagal CPK 176, 185 straipsnių nuostatas, vertindamas šalių pateiktus įrodymus, teismas vadovaujasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-05-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo taisyklių nepažeidė. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir vien ta aplinkybė, jog teismas, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad skundžiamas sprendimas būtų priimtas neįvertinus pateiktų įrodymų, kurie turi įtakos priimant sprendimą, visumos.

39. Apeliantė nesutinka ir su teismo sprendimo dalimi, kuria pareiškėjų naudai iš apeliantės priteistos bylinėjimosi išlaidos ir teigia, kad pareiškėjai ir apeliantė neturėjo priešingų interesų. Su šiais apeliantės argumentais nėra pagrindo sutikti.

40. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad ypatingosios teisenos tvarka yra ne ginčo teisena, ja nagrinėjama daug ir skirtingų kategorijų bylų (CPK 442 straipsnis), todėl dėl situacijų įvairovės dalyvaujančių byloje asmenų interesai gali būti nevienodi ar priešingi. Ar dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas, ar jų interesai yra priešingi, svarstant klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, gali būti sprendžiama pagal tai, ar sutampa dalyvaujančių asmenų pozicija dėl reikalavimo dalyko. Lietuvos Aukščiausiasois Teismas kaip pavyzdį yra nurodęs, kad jeigu reikalavimo dalykas yra panaikinti asmens priimtą sprendimą, pripažinti atliktą veiksmą neteisėtu, įpareigoti asmenį atlikti tam tikrą veiksmą, kai tas asmuo nesutinka su reikalavimais, rodo, kad pareiškėjo ir suinteresuoto asmens interesai yra skirtingi ir (ar) priešingi. Tai yra pagrindas nukrypti nuo bendrosios teismo išlaidų neatlyginimo taisyklės ir jas paskirstyti proporcingai padalijant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-03-18 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-80-695/2020).

41. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjams padavus pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktų nustatymo, Kauno miesto savivaldybė visuose procesiniuose dokumentuose (atsiliepime į pradinį pareiškimą, atsiliepime į apeliacinį skundą, atsiliepime į kasacinį skundą, atsiliepime į patikslintą pareiškimą) prieštaravo pareiškėjų reikalavimų patenkinimui. Be to, skirtingas pozicijas dėl reikalavimo dalyko rodo ir apeliacinio skundo pateikimas bei jo turinys. Nurodytos aplinkybės pagrindžia, jog apeliantės bei pareiškėjų suinteresuotumas bylos baigtimi ir interesai yra skirtingi (priešingi), todėl pirmosios instancijos teismas, iš suinteresuoto asmens priteisdamas pareiškėjams bylinėjimosi išlaidas, nepažeidė CPK 443 straipsnio 6 dalies nuostatų.

42. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teisėjų kolegijai sutinkant su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apelianto argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

43. Dėl paminėto, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad priimdamas sprendimą, pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmingas bylai aplinkybes, jas tinkamai įvertino, todėl naikinti ar keisti pagrįstą sprendimą nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

44. Pareiškėjai prašo priteisti 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Nors prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos advokato pagalbai apmokėti neviršija Teisingumo ministro 2004-04-04 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose užmokesčio dydžio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą, tačiau jos neatitinka advokato darbo ir laiko sąnaudų, nes atsiliepimą į apeliacinį skundą parengęs atstovas, dalyvavo pirmosios instancijos teisme, jam buvo žinomos bylos aplinkybės, todėl prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos mažintinos iki 600 Eur, jas priteisiant sumokėjusiam asmeniui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš suinteresuoto asmens Kauno miesto savivaldybės (juridinio asmens kodas 111106319) pareiškėjai V. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 600 Eur (šešis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.