- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-12-15
- Bylos Nr.
- I-1651-162/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-01100-2017-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalia Gumuliauskienė
- Pareiškėjas
- G. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
2017 m. lapkričio 27 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl 4 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas G. J. kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 4 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą, kildinamą iš pareiškėjo laikymo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje (toliau – ir Klaipėdos AVPK) laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 13 d. iki 2015 m. spalio 29 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus (b. l. 4-6).
Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina iš Klaipėdos AVPK areštinės pareigūnų neteisėtų veiksmų, patalpinant jį į areštinės kameras, neatitinkančias higienos normų reikalavimų. Teigia, kad Klaipėdos AVPK areštinėje laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 13 d. iki 2015 m. spalio 29 d. kamerose buvo laikomas pažeidžiant minimalų areštinės kamerų plotą vienam asmeniui. Akcentuoja, kad kameroje buvo šalta, drėgna, netinkamas apšvietimas bei ventiliacija. Kameros buvo nesuremontuotos, sienos ir lubos padengtos pelėsiu bei grybeliu. Kamerose buvo buitinių parazitų. Pažymi, jog sanitarinis mazgas buvo atskirtas nuo bendros kameros erdvės tik 1,30 m sienele, todėl buvo pažeistas privatumas naudojantis tualetu. Pareiškėjas nurodo sergantis sunkiomis nepagydomomis ligomis (žmogaus imunodeficito virusu ir hepatitu), o dėl netinkamų sąlygų nuolat pasireikšdavo galvos ir gerklės skausmai.
Tvirtina, kad tokiu būdu buvo laikomas nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis, dėl to patyrė pažeminimą, nepatogumus. Mano, kad buvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis.
Šalies argumentai
Pareiškėjas apie teismo posėdį informuotas tinkamai šaukimu (b. l. 45). Alytaus pataisos namai pateikė patvirtinimą apie procesinių dokumentų įteikimą (b. l. 44). Pareiškėjas skunde nurodė, kad teismo posėdyje dalyvauti nepageidauja (b. l. 6).
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu (b. l. 10-15) su pareiškėjo skundu sutinka iš dalies. Prašo pripažinti pažeistą pareiškėjo teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 13 d. iki 2015 m. spalio 29 d. – viso 210 parų. Teisės aktais nustatyto minimalus plotas, turintis tekti vienam areštinės kameroje laikomam asmeniui, galėjo neatitikti 44 paras, tačiau tik 5 paras ploto neatitikimas siekė nuo 1,49 kv. m iki 1,72 kv. m. Galimo pažeidimo trukmė ir mastas leidžia jį vertinti kaip nežymų ir neintensyvų, kuris pareiškėjui negalėjo sukelti jokių kančių.
Nurodo, kad Klaipėdos visuomenės sveikatos centras 2015 m. kovo 30 d. ir 2015 m. spalio 2 d. atliko Klaipėdos AVPK areštinės kamerų patikrinimus. 2015 m. kovo 30 d. patikrinimas atliktas kamerose Nr. 3, 4, 15, 23, 25, 34, 35, kuriose buvo laikomas pareiškėjas. Patikrinimų metu konstatuota, kad oro temperatūra, santykinė oro drėgmė atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (Higienos norma HN 37:2009) 24 punkto reikalavimus. Konstatuota, kad įrengta mechaninė ventiliacija, kamerose yra skaidraus stiklo langai, kurie atidaromi, taip užtikrinant papildomą ventiliaciją. Nuo lubų ir sienų tinkas nebyra, pelėsio nėra. Nors Klaipėdos visuomenės sveikatos centras nors ir nustatė, kad natūrali ir dirbtinė apšvieta bei oro judrumas šiltuoju metų periodu neatitiko Higienos normos HN 37:2009 reikalavimų, tačiau tai nebuvo vertinama kaip pažeidimas, kadangi natūralios ir dirbtinės apšvietos, vėdinimo sistemų pakeitimui reikalinga atlikti pastato rekonstrukcijos darbus. Pabrėžia, kad veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Teigia, kad Klaipėdos AVPK areštinė atitiko visus tokios paskirties patalpoms keliamus reikalavimus bei veikė pripažinus ją tinkama eksploatacijai.
Tam, kad užtikrinti areštinėje laikomų asmenų teisę į privatumą naudojantis tualetu, Klaipėdos AVPK areštinės kamerose esančių sanitarinių mazgų zonos yra atskirtos nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirti 120-130 cm aukščio pertvara. Kiekvienas asmuo, abejojantis dėl esamo privatumo naudojantis tualetu, naudojasi įrengta, patekimą į sanitarinio mazgo zoną atitveriančia, atitvarų aukščio užuolaida (širma). Galiojantys teisės aktai nereikalauja sanitarinio mazgo zonas įrengti atskiroje patalpoje. Pažymi, kad visos be išimties areštinės kamerose esančios sanitarinių mazgų zonos yra įrengtos kamerų kampuose, todėl atidarius stebėjimo langelį ar net duris ir nepatekus į kamerą, nėra jokios galimybės matyti asmens, besinaudojančio tualetu.
Nurodo, kad areštinėje profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją) vykdo UAB „Kauno grūdai“ ir tvirtina, jog graužikų ar kitokių buitinių parazitų kamerose niekada nebuvo pastebėta. Duomenys apie tai fiksuoti Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 13 d. bei 2015 m. spalio 8 d. patikrinimo aktuose.
Pažymi, jog duomenų apie tai, kad pareiškėjas jo buvimo Klaipėdos AVPK areštinėje metu administracijai ar kitoms institucijoms teikė skundus dėl blogų kalinimo sąlygų, nėra. Pareiškėjas į bendruomenės slaugytoją kreipėsi 13 kartų dėl galvos, danties, gerklės skausmo. Teigia, kad tokie nusiskundimai yra nesirūpinimo savo sveikata pasekmė, kita dalis nusiskundimų yra infekcinio pobūdžio, todėl nėra jokio pagrindo juos sieti su laikymo areštinėje sąlygomis.
Tvirtina, jog reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjo įvertintas 4 000 Eur už kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, nėra adekvatus, t. y. neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų. Vertinant pareiškėjo patirtus nepatogumus, teisės pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.
Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantis Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovas į teismo posėdį neatvyko. Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 42).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 77 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad proceso dalyvių neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Į teismo posėdį neatvykus proceso šalims nei jų atstovams, byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka (ABTĮ 78 straipsnio 5 dalis).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų laikymo sąlygų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (minėta, toliau – ir Klaipėdos AVPK) areštinėje laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 13 d. iki 2015 m. spalio 29 d. atlyginimo priteisimo.
Dėl teisės aktų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą
Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas pagal bausmių vykdymo ir kardomojo kalinimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinime (Administracinė jurisprudencija Nr. 26, 2014, p. 541) nurodyta, kad pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą. Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga.
Dėl minimalaus kameros ploto neužtikrinimo
Pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina inter alia (be kita ko) iš jo laikymo kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. kovo 1 d., t. y., ginčui aktualiu laikotarpiu) 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Toks laikymas teritorinės policijos įstaigos areštinėje turi būti nedelsiant nutrauktas, kai tai tampa nebereikalinga. Šiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40-43 straipsnius, nuostatos. Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles tvirtina vidaus reikalų ministras, suderinęs su teisingumo ministru. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Minėto įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.
Areštinių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 182, 7 punkte nurodyta, jog areštinės savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Ministro Pirmininko potvarkiais, teisingumo ministro ir Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymais, kitais teisės aktais ir šiomis taisyklėmis.
Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės) 80 punktas nustato, kad policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).
Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės viršininko 2017 m. rugsėjo 20 d. tarnybiniame pranešime Nr. 30-PR2-19404 „Dėl G. J. skundo“ (toliau – ir Tarnybinis pranešimas) pateiktais duomenimis (b. l. 16-18) nustatyta, kad pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas periodiškai laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 13 d. iki 2015 m. spalio 29 d. viso 210 parų. Tarnybinio pranešimo duomenys įrodo, kad pažeidžiant teisės aktais nustatytą minimalaus ploto normą pareiškėjas buvo laikomas 44 paras, o būtent, 2014 m. lapkričio 24-25 d., 2015 m. sausio 5-8 d., 2015 m. sausio 10-12 d., 2015 m. sausio 14-15 d., 2015 m. sausio 23-26 d., 2015 m. sausio 28 d., 2015 m. vasario 24-27 d., 2015 m. kovo 25-26 d., 2015 m. balandžio 29 d. – 2015 m. gegužės 13 d., 2015 m. gegužės 18-22 d., 2015 m. liepos 15-17 d., 2015 m. rugsėjo 2-3 d., 2015 m. spalio 14-16 d., 2015 m. spalio 23-29 d. Iš pateiktų duomenų matosi, kad 24 paras ploto neatitikimas siekė nuo 21 kv. cm iki 3 kv. cm; 15 parų – nuo 27 kv. cm iki 43 kv. cm; 5 paras ploto neatitikimas siekė: 1,49 kv. m (2015 m. sausio 6 d., kamera Nr. 3); 1,77 kv. m (2015 m. sausio 14-15 d., kamera Nr. 4) bei 1,72 kv. m (2015 m. rugsėjo 2-3 d., kamera Nr. 15). Esant šioms aplinkybėms konstatuotina, jog buvo pažeistas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktas.
Dėl privatumo pažeidimo pasinaudojant tualetu
Pareiškėjas teigia, kad netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, nes atskirtas nuo gyvenamojo ploto tik 130 cm aukščio pertvara, todėl nebuvo užtikrintas jo privatumas pasinaudojant tualetu.
Sanitarinių mazgų įrengimą, apimantį ginčo laikotarpį, reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009, galiojusi nuo 2009 m. spalio 9 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d.), kurios 20 punkte nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara.
Areštinių veiklos taisyklių 7.13 punkte nustatyta, jog policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas.
Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantis Klaipėdos AVPK atsiliepime nurodė, kad Klaipėdos AVPK areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai atskirti 120-130 cm aukščio pertvara ir toks jų įrengimas atitinka teisės aktų nuostatas. Taip pat nurodė, kad nors sanitarinio mazgo erdvė areštinės kamerose nebuvo visiškai atitverta nuo likusio kameros ploto, tačiau kiekvienas asmuo, abejojantis dėl esamo privatumo naudojantis tualetu, gali naudotis įrengta, patekimą į sanitarinio mazgo zoną atitveriančia, atitivarų aukščio užuolaida.
Atsakovės atstovas teiginį dėl tinkamai įrengtų sanitarinių mazgų ir privatumo užtikrinimo grindžia Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 8 d. patikrinimo aktu. Byloje pateiktame Klaipėdos visuomenės sveikatos centras 2015 m. spalio 8 d. patikrinimo akte Nr. K3-472 nurodyta, kad Klaipėdos AVPK kameroje Nr. 23 esantis sanitarinis mazgas nuo kameros bendro ploto atskirtas 120-130 cm aukščio pertvara, kaip ir reglamentuota Higienos normos HN 37:2009 20 punktas (b. l. 30-32).
Tačiau taikant nacionalinį teisinį reguliavimą atsižvelgtina į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu, pavyzdžiui, kad žema (120 cm) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio reikalavimų, kadangi taip nesudaromos sąlygos privatumui ir ši vieta visada matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glovatov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05). Nagrinėjamu atveju atsakovas nurodė (ką patvirtina ir bylos duomenys), jog Klaipėdos AVPK areštinėje sanitarinis mazgas nuo kameros bendro ploto atskirtas 120-130 cm aukščio pertvara. Nors sanitarinio mazgo atitvėrimas tokia sienele ir laikomas atitinkančiu higienos normos reikalavimus, įtvirtinus nacionaliniuose teisės aktuose, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje, atsižvelgiant į minėtus EŽTT išaiškinimus, vertinta, kad toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1773-438/2017, 2017 m. lapkričio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2233-442/2017 ir kt.).
Nors veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (Higienos normos HN37:2009 2 punktas), tačiau į policijos areštines uždaryti asmenys turi būti laikomi tokiomis sąlygomis, kurios užtikrintų jiems saugią aplinką. Todėl nors teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga įrengti uždarą sanitarinį mazgą, tačiau atsakovė turi teisinę pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, jog užtikrintų pareiškėjo teisę naudotis tinkamai įrengtu tualetu, t. y. tokiu tualetu, kuris būtų įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017).
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad kiekvienas asmuo gali naudoti patekimą į sanitarinio mazgo zoną atitveriančią užuolaidą, tačiau įrodymų, kad tokia užuolaida areštinės kameros iš tiesų buvo, teismui nėra pateikta.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendroji įrodymų instituto taisyklė, kuri reiškia, kad kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pareigą pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti, šiuo atveju atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta.
Sprendžiama, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog sanitarinis mazgas kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengtas taip, kad pareiškėjas galėjo privačiai juo pasinaudoti ir nepatirti nepatogumų (pareiškėjas visą buvimo areštinėje laiką kamerose buvo su kitais asmenimis), todėl konstatuojama, kad atsakovės atstovas pažeidė Areštinės veiklos taisyklių 7.13 punktą.
Dėl kitų sveikatos saugos reikalavimų neužtikrinimo
Areštinėse laikomų asmenų teises ir pareigas, policijos pareigūnų veiklą ir darbo organizavimą užtikrinant teritorinių policijos įstaigų areštinėse laikomų asmenų apsaugą ir areštinės vidaus tvarką reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (įsigaliojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015).
Higienos norma HN 37:2009, galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d., nustatė policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą. Higienos normos HN 37:2009 5-15 punktuose pateiktos bendrosios nuostatos, numatančios, kad policijos areštinėje laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 punktas). Higienos normos HN 37:2009 21 punkte numatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Areštinių kamerų ir karcerio dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Policijos areštinės kameroje ir karceryje įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx (Higienos normos HN 37:2009 22 punktas). Higienos normos HN 37:2009 24 punkte nurodyta, jog policijos areštinės kamerų ir karcerio pakankama oro temperatūra šiltuoju metų periodu turi būti – 18–28 °C, santykinė drėgmė – 30–75 %, oro judrumas – 0,15–0,5 m/s; šaltuoju metų periodu oro temperatūra – 18–26 °C, santykinė drėgmė – 30–75 %, oro judrumas – 0,05–0,2 m/s.
Higienos normos HN 134:2015, įsigaliojusios nuo 2015 m. lapkričio 1 d., 3 punkte nurodyta, jog <...> veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Higienos normos HN 134:2015 14 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx . Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C (16 punktas). Higienos normos HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas jokių skundų Klaipėdos AVPK administracijai dėl netinkamų laikymo sąlygų bei kitų skunde dėl žalos atlyginimo nurodytų pažeidimų nėra teikęs, todėl teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentų pagrįstumą bei atsakovės atsikirtimus į pareikštą skundą, vadovaujasi byloje atsakovės atstovo pateiktais rašytiniais duomenimis.
Faktinę aplinkybę dėl Klaipėdos AVPK areštinės tinkamumo eksploatavimui įrodo Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos generalinio komisaro 1999 m. birželio 11 d. patvirtintas leidimas pradėti eksploatuoti Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 1-ojo padalinio 1-ąją dalį, kuriame nurodyta, jog areštinėje yra <...> langai (stiklas, grotuoti jėgos ir signalinėmis grotomis), apšildymas centrinis, <...> patalpų apšvietimas natūralus ir dirbtinis; įrengtas natūralus ir mechaninis vėdinimas (b. l. 33-34), Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m. vasario 22 d. įsakymas Nr. 5-V-142 leisti pradėti eksploatuoti Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 2-ąją dalį nuo 2005 m. vasario 21 d. (b. l. 37) bei Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2005 m. vasario 18 d. Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 2-osios dalies rekonstrukcijos įvertinimo aktas Nr. 5-IN-31 (b. l. 35-36), kuriame pažymėta, jog areštinės įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 37:2002 „Areštinės. Įrengimo bei eksploatavimo taisyklės“ ir kitų teisės aktų reikalavimus.
Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 13 d. patikrinimo akte Nr. K3-98 nurodyta, kad 2015 m. kovo 30 d. buvo patikrintos kameros Nr. 3, 4, 5, 15, 23, 25, 34, 35, 38, 39 ir nustatyta, kad 2015 m. kovo 18 d. skunde (ne pareiškėjo) nurodyti faktai, kad Klaipėdos AVPK 3, 4, 5, 15, 23, 25, 34, 35, 38, 39 kamerose šalta ir drėgna, nėra ventiliacijos – nepasitvirtino, tačiau pasitvirtino, kad kamerose netinkama dirbtinė apšvieta (b. l. 26-29). Pažymėta, jog apšvietimo sistemos pakeitimui reikalinga atlikti patalpų rekonstrukcijos darbus, todėl mažesnė dirbtinė apšvieša nevertinta kaip pažeidimas. Šiame patikrinimo akte pažymėta, kad visose išvardintose kamerose yra skaidraus stiklo langai, yra mechaninė ištraukiamoji ventiliacija bei kameros vėdinamos ir per skaidraus stiklo atidaromus langus. Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 8 d. patikrinimo akte Nr. K3-472 nurodyta, jog patikrinimas buvo atliktas 2015 m. spalio 2 d., kurio metu nustatyta, kad kamerose Nr. 14 ir Nr. 23 dirbtinė ir natūrali apšvieta bei ventiliacija neatitiko Higienos normos HN 37:2009 24 punkto reikalavimus, tačiau šie pažeidimai nevertintini kaip pažeidimai, kadangi apšvietimo ir pastato vėdinimo sistemos pakeitimui reikalinga atlikti patalpų rekonstrukcijos darbus (b. l. 30-32).
Remiantis aptartais patikrinimo aktais, kurie laiko atžvilgiu sutampa su ginčo laikotarpiu, spręstina, jog nors Klaipėdos visuomenės sveikatos centras buvo nustatęs pažeidimus dėl oro judrumo, natūralios ir dirbtinės apšvietos, tačiau šie pažeidimai nevertinti kaip pažeidimai, kadangi jų pašalinimas susijęs su pastato rekonstrukcija.
Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kameroje Nr. 2, 3, 4, 15, 19, 23, 24, 25, 32, 33, 34, 38, 39, 40, iš kurių minėtais Klaipėdos visuomenės sveikatos centro patikrinimais buvo tikrintos kameros Nr. 3, 4, 15, 23, 25, 34, 39, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ir nustatyta, kad kamerų oro temperatūra atitiko teisės aktų reikalavimus, tik nustatytas pažeidimas dėl mažesnės dirbtinės apšvietos bei netinkamos ventiliacijos, tačiau vadovaujantis Higienos normos HN 134:2015 3 punktu, nurodyti dirbtinės apšvietos bei ventiliacijos neatitikimai Higienos normos HN 37:2009 24 punkto reikalavimams nelaikytini pažeidimu, kadangi šiems pažeidimams pašalinti reikalinga atlikti Klaipėdos AVPK areštinės rekonstrukcijos darbus.
Pareiškėjas teigia, kad kamerose buvo buitinių parazitų, kamerų sienos apipelijusios ir padengtos grybeliu.
Higienos normos HN 134:2015 20 punkte nurodyta, jog laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, jog kalinimo įstaigose atsiradus parazitų ar graužikų turi būti imamasi veiksmų tam, kad jie būtų išnaikinti (pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją; EŽTT 2015 m. sausio 27 d. sprendimas byloje Neshkov ir kt. prieš Bulgariją).
Iš nurodyto teisinio reglamentavimo bei EŽTT praktikos darytina išvada, jog kalinimo įstaigų pareiga stengtis, kad parazitai ir graužikai neatsirastų, o jiems atsiradus – išnaikinti, t. y. teisinis reglamentavimas nenustato, jog graužikų ar parazitų atsiradimas savaime laikytinas pažeidimu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015).
Klaipėdos visuomenės sveikatos centras 2015 m. balandžio 13 d. patikrinimo akte Nr. K3-98 bei 2015 m. spalio 8 d. patikrinimo akte Nr. K3-472 nustatė, kad areštinėje profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją) vykdo UAB „Kauno grūdai“, atlikti darbai registruojami. Tai leidžia spręsti, kad Klaipėdos AVPK atliekami buitinių parazitų stebėjimo ar šalinimo darbai. Klaipėdos visuomenės centras patikrinimo metu nenustatė, jog Klaipėdos AVPK areštinės kamerose buvo buitinių parazitų. Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 13 d. patikrinimo akte Nr. K3-98 nurodyta, kad patikrintose kamerose, dušinėje ant sienų, lubų pelėsių nebuvo, kameros ir įrenginiai švarūs; 2015 m. spalio 8 d. patikrinimo akte Nr. K3-472 konstatuota, jog nepasitvirtino skunduose išdėstyti faktai, kad kamerose nuo sienų ir lubų byra tinkas, kad ant sienų ir lubų yra pelėsis.
Remiantis aptartomis aplinkybėmis, pareiškėjo teiginys apie buitinių parazitų buvimą kamerose bei pelėsiu padengtų kameros patalpų laikytinas nepagrįstu.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
Pareiškėjas prašo priteisti 4 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo, teigdamas, jog dėl to, kad buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patyrė nepatogumus, pablogėjo sveikata.
Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų nustatytais atvejais.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikties visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra konstatavusi, kad dėl kalinimo perpildytoje kameroje asmuo gali patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis (2008 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444–619/2008, publikuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“, Nr. 4 (14), 2008).
Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871//02). Europos Žmogaus Teisių Teismas 2011 m. sausio 25 d. sprendime (byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05) yra konstatavęs, kad valstybės, nepriklausomai nuo finansinių ar kitokių sunkumų, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui. Ta aplinkybė, kad kalėjimas yra perpildytas ir jame trūksta vietų, neatleidžia kalėjimo administracijos nuo pareigos pasirūpinti kalinio sveikata.
Pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalį atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).
Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais: 1) teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą; arba 2) už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.
Pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje neužtikrinant privatumo pasinaudojant tualetu buvo laikomas 210 parų bei pažeidžiant minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto normą – 44 paras. Minėta, kad 24 paras ploto neatitikimas siekė nuo 21 kv. cm iki 3 kv. cm; 15 parų – nuo 27 kv. cm iki 43 kv. cm bei 5 paras – nuo 1,49 kv. m iki 1,77 kv. m.
Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiama) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, už nedidelio ploto neatitikimo pažeidimus, kurie truko ne itin ilgą laiką, neturtinė žala paprastai nėra atlyginama pinigais, o pakanka satisfakcija laikoma pažeidimo konstatavimas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1-858/2017). Nagrinėjamu atveju pažeidžiant minimalaus vienam asmeniui tenkančią ploto normą pareiškėjas buvo laikomas ilgą laiką, penkias paras ploto neatitikimas buvo žymus, todėl pareiškėjo patirta dvasinė skriauda turi būti atlyginta pinigais.
Nagrinėjamoje byloje taip pat nustatyti pažeidimai dėl pareiškėjo teisės į privatumą pasinaudojant tualetu pareiškėjui užtikrinimą, trukusį 210 parų.
Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją; į pragyvenimo lygį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015); į piliečių bendrą materialinį lygį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011). Taip pat, atsižvelgiama ir į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje už kiekvieną kalinimo dieną, kurią buvo pažeista minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto norma, asmeniui priteisiama nuo 6 iki 9 eurų (pvz., 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-2199-662/2015 ir A-2183-662/2015; 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1656-858/2015; 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1938-442/2015, 2016 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2314-822/2016, ).
Teismas, atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bei remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad pareiškėjui dėl minimalaus kalinimo ploto neužtikrinimo neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 308 eurų (7 eurai už parą), o dėl neužtikrintos pareiškėjo teisės į privatumą pasinaudojant tualetu – 250 eurų.
Dėl šių priežasčių pareiškėjo reikalavimas priteisti jam 4 000 eurų neturtinės žalos yra tenkinamas iš dalies.
Nustatytų faktinių bei teisinių aplinkybių pagrindu pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant iš atsakovės 558 eurus neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo G. J. skundą tenkinti iš dalies.
Pareiškėjui G. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 558 Eur (penkis šimtus penkiasdešimt aštuonis eurus) neturtinei žalai atlyginti.
Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.