- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-02-17
- Bylos Nr.
- Ik-1324-562/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03423-2010-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rosita Patackienė, Arūnas Dirvonas, Rūta Miliuvienė
- Pareiškėjas
- D. V.
- Atsakovas
- Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai
- Advokatai
- Faina Kukliansky
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rositos Patackienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Arūno Dirvono ir Rūtos Miliuvienės, sekretoriaujant Astai Statkevičienei, dalyvaujant pareiškėjui D. V., pareiškėjo atstovei advokatei Fainai Kukliansky, atsakovės atstovams Virginijai Mulvinaitei ir Tomui Čaplinskui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo D. V. skundą atsakovei Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo ir bylos nutraukimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas D. V. (toliau – pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriame prašo panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – VTEK, Komisija) 2010-10-25 sprendimą Nr. KS-71 ir bylą nutraukti.
Pareiškėjas nesutinka su VTEK sprendimu, kad jis, dalyvaudamas ir pirmininkaudamas Kultūros rėmimo fondo tarybos 2010-03-04 posėdyje, kuriame nuspręsta iš dalies finansuoti dokumentinį filmą „Manęs nėra” (30 000 Lt) bei internetinės svetainės internetinį (virtualų) žydų kalendorių „Šalom” (7 000 Lt), dėl kurių paraiškas dėl valstybės paramos skyrimo pateikė VšĮ Lietuvos tautų informacijos rūmai, pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – Įstatymas) 3 straipsnio 2 punktą, 11 straipsnio 1 ir 2 dalis, nes jis anksčiau buvo VšĮ Lietuvos tautų informacijos rūmų dalininku ir direktoriumi, o šiuo metu dalininke yra jo sutuoktinė M. V.
Paaiškino, kad jis neturėjo jokio asmeninio suinteresuotumo, galinčio turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas. Pareiškėjo sutuoktinė M. V. niekada nedirbo VšĮ Lietuvos tautų informacijos rūmuose, niekada negaudavo atlygio už savo darbą, o buvo ir yra VšĮ Lietuvos tautų informacijos rūmų dalininkė. VTEK neįrodė, jog dalyvaudamas Kultūros rėmimo fondo tarybos posėdyje svarstant ir priimant sprendimus, susijusius su VšĮ Lietuvos tautų informacijos rūmų, kurios dalininkė yra jo sutuoktinė, projektais, pareiškėjas ar jo artimas žmogus galėjo turėti kokį nors asmeninį suinteresuotumą. Dėl šios priežasties, pareiškėjo nuomone, VTEK neįrodė ir interesų konflikto Įstatymo 2 str. 4 d. prasme. Todėl Komisijos išvada, kad pareiškėjas turėjo nusišalinti, sprendžiant klausimą, yra nepagrįsta ir neteisėta. Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad jis buvo atleistas iš kultūros viceministro pareigų 2010-07-01. VTEK posėdis įvyko ir sprendimas priimtas 2010-10-25, kai pareiškėjas jau nėjo jokių pareigų valstybės tarnyboje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. S756-55/2008 2008-02-01 konstatavo, kad Viešųjų ir privačių interesu derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 22 straipsnyje nėra tokių nuostatų, kurios aiškiai ir nedviprasmiškai įgalintų Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją tirti ir įvertinti (priimant atitinkamą sprendimą) asmenų, nebedirbančių valstybinėje tarnyboje, veiksmus ar neveikimą, atliktus tuo metu, kai jie dar dirbo valstybinėje tarnyboje. Be to, kaip teisingai buvo pastebėta LVAT 2006-11-14 sprendime, Komisijos pateikiamas įvertinimas (sprendimo priėmimas) paprastai gali paliesti (teisinių pasekmių sukėlimo jiems prasme) tik dirbančius valstybinėje tarnyboje asmenis (Viešųjų ir privačiu interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 15 straipsnis, 23 straipsnio 8 dalis), o Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas visų pirma orientuotas į asmenis, dirbančius valstybinėje tarnyboje.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovė palaikė skundą ir prašė jį tenkinti. Pareiškėjo atstovė papildomai paaiškino, kad po Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo ir kitų atsakovės atsiliepime minimų įstatymų pakeitimų teismų praktika nesikeitė.
Vyriausioji tarnybinės etikos komisija atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą (b. l. 27-29).
Paaiškino, kad skunde pateiktoje LVAT nutarties (adm. byla Nr. A-756-55/2008) ištraukoje teismas, tinkamai neišanalizavęs Komisijos kompetenciją reglamentuojančių teisės aktų, susiaurino Komisijos įstatymų leidėjo jai suteiktas galias. Nurodytoje nutartyje LVAT, vadovaudamasis pažodiniu (gramatiniu) “asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje” sąvokos aiškinimu, daro akivaizdžiai Įstatymo nuostatų neatitinkančią išvadą, jog Įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas orientuotas tik į asmenis, dirbančius valstybinėje tarnyboje. Šiuo atveju visiškai nesuprantama yra tai, kodėl neatsižvelgiama į kitas Įstatymo nuostatas. Pavyzdžiui, į penktojo skirsnio nuostatas, vienareikšmiškai įgalinančias Komisiją vertinti ir asmenų, nustojusių eiti pareigas valstybinėje tarnyboje, elgesį. Tokią Komisijos kompetenciją pripažįsta ir jos visiškai neginčija kiti Lietuvos teismai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-12-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1211/2001 m.). Pažymėjo, kad ginčijamu atveju Komisijos veiklą reguliuoja ir jos įgalinimus praplečia specialus Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymas, įsigaliojęs 2008-08-18, todėl šiuo atveju Komisijai taikytinos tik bendrosios teismo nutartyje minimo Viešojo administravimo įstatymo nuostatos. 2006-10-01 įsigaliojusio Lietuvos Respublikos valstybės politikų elgesio kodekso 6 straipsnio 2 dalis, 8 straipsnio 4 punktas ir Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 17 straipsnio 4 punktas įgalino Komisiją vertinti ir asmenų, su valstybine tarnyba nesaistomų jokiais darbo ar tarnybos teisiniais santykiais, elgesį. Atsakovės nuomone, vien jau tokių Komisijos veiklos ir kompetencijos apimties juridinio reglamentavimo pokyčių visiškai pakanka, kad ginčijamu atveju kaip precedentu nebūtų vadovaujamasi minėtoje LVAT nutartyje nurodytais motyvais. Pažymėjo, kad įstatymų leidėjas nustatė tokį teisinį reguliavimą, kuris jo specialiai šiam tikslui įsteigtą Komisiją įgalina nustatyta tvarka kontroliuoti, kad nepriekaištingos reputacijos netekusiems (o taip atsitinka ir pažeidus Įstatymo nuostatas) bet kokio statuso asmenims kelias į valstybinę tarnybą būtų užkirstas ar bent jau atitinkamą terminą apribotas. Pareiškėjas savo elgesiu susikompromitavo būdamas išskirtinai aukšto statuso tarnautoju, kuriam neabejotinai yra taikomas itin aukštas tarnybinės etikos standartas. Kategoriškai nesutinka su tuo, kad nepriekaištingos reputacijos netekęs pareiškėjas išvengtų dėl to jam kylančių neigiamų pasekmių tik todėl, kad jis iki Komisijai priimant sprendimą neteko valstybės tarnautojo statuso. Komisijos nuomone, minėta teismo pozicija nepagrįstai atveria kelią pareiškėjui be jokių suvaržymų pretenduoti į bet kurias, net ir pačias aukščiausias pareigas valstybinėje tarnyboje. Mano, kad Komisija savo sprendimu pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas, būdamas išskirtinio statuso (pareigų) valstybės tarnautojas, tuo piktnaudžiavo – t. y., pažeisdamas imperatyvias Įstatymo 3 straipsnio 2 punkto ir 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, dalyvavo Kultūros rėmimo fondo tarybos posėdyje svarstant ir priimant sprendimus dėl piniginių lėšų skyrimo VšĮ Lietuvos tautų informacijos rūmų, kurios dalininkė yra jo sutuoktinė, o pats pareiškėjas anksčiau ėjo šios įstaigos vadovo pareigas, projektams. Šiuo atveju yra akivaizdus viešosios įstaigos Lietuvos tautų informacijos rūmų, kurios dalininkė yra pareiškėjo artimas asmuo, turtinis suinteresuotumas gauti finansavimą projektams. Atsižvelgdama į tai, mano, kad ginčijamas VTEK sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Teismo posėdyje atsakovės atstovai palaikė atsiliepimo motyvus ir prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą. Papildomai paaiškino, kad VTEK tyrimas užsitęsė, nes pareiškėjas su Komisija nebendradarbiavo.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, dėl kurių ginčo nėra. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010-02-24 nutarimu Nr. 176 „Dėl Kultūros rėmimo fondo tarybos sudėties” Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos viceministras D. V. paskirtas Kultūros rėmimo fondo tarybos pirmininku (b. l. 34). Kultūros rėmimo fondo tarybos 2010-03-04 posėdyje, kuriam pirmininkavo D. V., buvo nuspręsta iš dalies finansuoti dokumentinį filmą „Manęs nėra” (30 000 Lt) bei internetinės svetainės internetinį (virtualų) žydų kalendorių „Šalom” (7 000 Lt), dėl kurių paraiškas 2009-12-01 Kultūros rėmimo fondo tarybai pateikė VšĮ Lietuvos tautų informacijos rūmai (b. l. 42-88). VšĮ Lietuvos tautų informacijos rūmų dalininku ir direktoriumi tam tikru laikotarpiu buvo D. V., t. y. VšĮ Lietuvos tautų informacijos rūmų 2006-09-20 visuotiniame dalininkų susirinkime nutarta D. V. perduoti A. B. priklausančią dalį ir skirti D. V. VšĮ Lietuvos tautų informacijos rūmų direktoriumi (b. l. 95-96). VšĮ Lietuvos tautų informacijos rūmų dalininkų susirinkimui D. V. 2008-12-05 pateikė prašymus sutikti perleisti jo dalį sutuoktinei M. V. ir nuo 2008-12-08 atleisti jį iš VšĮ Lietuvos tautų informacijos rūmų direktoriaus pareigų (b. l. 97-98). VšĮ Lietuvos tautų informacijos rūmų 2008-12-11 visuotiniame susirinkime minėti prašymai patenkinti (b. l. 99). Pareiškėjas neginčija, kad jo sutuoktinė iki šiol yra VšĮ Lietuvos tautų informacijos rūmų dalininkė.
Vyriausiosios tarnybinės etikos komisija 2010-04-29 internetiniame tinklalapyje www.delfi.lt publikuoto straipsnio „Kultūros viceministras galimai supainiojo interesus” pagrindu (b. l. 31-32) pradėjo tyrimą dėl Kultūros ministerijos viceministro D. V. tarnybinės veikos atitikties Įstatymo nuostatoms (Komisijos 2010-05-07 posėdžio (pasitarimo) protokolo išrašas, b. l. 36). Atlikusi tyrimą Komisija 2010-10-25 priėmė sprendimą Nr. KS-71 „Dėl D. V.“, kuriame pripažino, kad buvęs Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos viceministras D. V., 2010-03-04 dalyvaudamas Kultūros rėmimo fondo tarybos posėdyje svarstant ir priimant sprendimus, susijusius su VšĮ Lietuvos tautų informacijos rūmų, kurios dalininkė yra jo sutuoktinė, projektais (dokumentiniu filmu „Manęs nėra“ ir internetiniu (virtualiu) žydų kalendoriumi „Šalom“), nevykdė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 2 punkto prievolės teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto bei elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra, ir pažeidė šio įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.
Pareiškėjas skundžia šio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nurodant, kad Komisija neįrodė jo asmeninio suinteresuotumo, taip pat Komisija neturi teisės pripažinti asmenį pažeidusiu Įstatymo reikalavimus, jeigu sprendimo priėmimo metu jis nebedirba valstybės tarnyboje, nors nagrinėjamą veiką padarė, turėdamas valstybės tarnyboje dirbančio asmens statusą.
D. V. kultūros ministro 2010-07-01 įsakymu Nr. P3-169 nuo 2010-07-01 atleistas iš kultūros viceministro pareigų (b. l. 110). Šiuo metu jis neina pareigų valstybės tarnyboje. Ši aplinkybė byloje nekvestionuojama.
Pareiškėjas, būdamas viceministru ir dalyvaudamas Kultūros rėmimo fondo tarybos veikloje, nevykdė Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų prievolių viešųjų interesų viršenybei užtikrinti, tarp jų ir teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra (3 straipsnio 2 punktas).
Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo tikslas - siekis suderinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir visuomenės viešuosius interesus, užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią atsirasti bei plisti korupcijai valstybinėje tarnyboje (Įstatymo 1 straipsnis). Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad interesų konfliktas - tai situacija, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas ar vykdydamas pavedimą, privalo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą, kurie susiję ir su jo privačiais interesais. Įstatymas privačius interesus apibrėžia kaip asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, asmeninį turtinį ar neturtinį suinteresuotumą, galintį turėti įtakos jo sprendimams atliekant tarnybines pareigas (2 straipsnio 2 dalis). Asmeninis suinteresuotumas – tai valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens (ar jam artimo asmens) moralinė skloa, moralinis įsipareigojimas, turtinė ar neturtinė nauda arba kitas panašaus pobūdžio interesas (2 straipsnio 6 dalis). Įstatymas draudžia dirbančiam valstybinėje tarnyboje asmeniui dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Todėl Įstatyme nustatytos teisinės priemonės privatiems ir visuomenės viešiesiems interesams suderinti, interesų konfliktui išvengti - prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo tiesioginį vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą bei asmenis, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą ir nusišalinti nuo dalyvavimo tolesnėje procedūroje. Institucijos vadovas ar jo įgaliotas atstovas gali nepriimti pareikšto nusišalinimo ir įpareigoti asmenį dalyvauti tolesnėje procedūroje (Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 11 straipsnio 1 dalis, 2 dalis). Taigi, valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo privalo elgtis taip, kad visuomenei net nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra, ir vykdyti Įstatymo 11 straipsnio nuostatas. Nagrinėjamu atveju tokios abejonės kilo - visuomenės informavimo priemonėse paskelbtas straipsnis dėl galimo kultūros viceministro viešųjų ir privačių interesų supainiojimo.
Komisijos kompetencijoje yra tirti konkretaus valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens elgesio atitiktį Įstatymo nuostatoms (Įstatymo 22 straipsnis, 23 straipsnis). Nagrinėjamu atveju Komisija nustatė, kad pareiškėjas nesiėmė priemonių interesų konfliktui išvengti ir nenusišalino nuo klausimo, galinčio sukelti interesų konfliktą, sprendimo. Tokios Komisijos išvados iš esmės yra teisingos, atsižvelgiant į pareiškėjo buvusias ir esamas sąsajas su VšĮ Lietuvos tautų informacijos rūmais - neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjas tam tikru laikotarpiu buvo VšĮ Lietuvos tautų informacijos rūmų dalininkas ir direktorius, o Kultūros rėmimo fondo tarybos 2010-03-04 sprendimo dėl valstybės paramos skyrimo priėmimo metu VšĮ Lietuvos tautų informacijos rūmų dalininkė buvo jo sutuoktinė M. V. Tai jau yra pakankamas pagrindas valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens privačių ir viešųjų interesų konfliktui atsirasti, sprendžiant bet kokius su VšĮ Lietuvos tautų informacijos rūmais susijusius klausimus, o nagrinėjamu atveju pareiškėjas dalyvavo posėdyje priimant sprendimus dėl valstybės paramos skyrimo VšĮ Lietuvos tautų informacijos rūmų pateiktoms paraiškoms. Todėl ginčo situacija atitinka Įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintą interesų konflikto apibrėžimą. Kadangi Įstatymas savo esme yra prevencinis, Įstatymo pažeidimui konstatuoti nėra būtina nustatyti, kad pareiškėjas savo privačius interesus realizavo viešųjų interesų sąskaita, užtenka to, kad jis nesiėmė Įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui išvengti (tokią praktiką formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007-11-26 nutartyje administracinėje byloje Nr. A14-844/2007, 2009-07-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-873/2009 ir kt.), t. y. nebūtina įrodinėti, kad dėl pareiškėjo dalyvavimo aptariamo klausimo sprendime, jis pats ar jam artimas asmuo turėjo kokią nors naudą. Įstatymo prasme nesvarbu, ar sprendimo dėl valstybės paramos skyrimo kultūros ir meno projektams dokumentiniam filmui „Manęs nėra” ir internetinės svetainės internetiniam (virtualiam) žydų kalendoriui „Šalom” rezultatas būtų toks pat, jeigu pareiškėjas būtų tinkamai atlikęs savo pareigą nusišalinti nuo aptariamo klausimo svarstymo. Svarbu yra tai, kad pareiškėjas nesilaikė Įstatymo reikalavimo teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra (3 straipsnio 2 punktas), o tai reiškia, kad jis pažeidė Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas.
Tačiau skundžiamas sprendimas yra naikintinas, nes Vyriausioji tarnybinės etikos komisija sprendimą priėmė peržengdama savo kompetencijos ribas. Nei Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatyme, nei Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatyme nėra nuostatų, kurios aiškiai ir nedviprasmiškai įgalintų Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją tirti ir įvertinti (priimant atitinkamą sprendimą) asmenų, nebedirbančių valstybinėje tarnyboje, veiksmus ar neveikimą, atliktus tuo metu, kai jie dar dirbo valstybinėje tarnyboje. Ir Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas, ir Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymas įgalina Komisiją tirti tik valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų veikos atitiktį Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatoms. Teismas šiuo atveju vadovaujasi teisės aiškinimu, kurį pateikia LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2008 02 01 nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-55/2008. Šioje nutartyje buvo sprendžiama dėl proceso atnaujinimo ir tuo pačiu dėl VTEK įgalinimų ribų. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija šioje nutartyje pažymėjo, kad įstatymo viršenybės principas ir jo suponuojamas reikalavimas viešojo administravimo institucijai veikti tik jai suteiktų įgalinimų ribose išskirtinę reikšmę įgyja, kai viešojo administravimo institucija atlieka tyrimą ir priima sprendimą, kad asmuo pažeidė jam taikomus teisės aktų reikalavimus. Viešojo administravimo institucijos sprendimas, pripažįstantis, kad asmuo pažeidė teisės aktų reikalavimus, paprastai asmeniui sukelia ne tik konkrečias neigiamas teisines pasekmes (teisių suvaržymą ar atėmimą, pareigų atsiradimą ar pasikeitimą, ar pan.), bet ir kitas neigiamas pasekmes (geros reputacijos praradimą ar pablogėjimą, dvasinius išgyvenimus, ar pan.). Todėl tirti įtariamus teisės aktų reikalavimų pažeidimus ir priimti sprendimą, konstatuojantį, kad jie buvo pažeisti, viešojo administravimo institucija gali tik tada, kai tokie įgalinimai teisės aktais jai yra suteikti aiškiai ir nedviprasmiškai, o visos abejonės dėl viešojo administravimo institucijos įgalinimų tokiais atvejais turi būti vertinamos asmens, kurio atžvilgiu atliekamas tyrimas, naudai (lot. – in dubio pro reo). Priešingu atveju būtų nepaisoma pagrindinių šiuolaikinės demokratinės ir teisinės valstybės principų. Išanalizavusi Įstatymo nuostatas, LVAT išplėstinė teisėjų kolegija padarė išvadą, kad Įstatyme nėra tokių nuostatų, kurios aiškiai ir nedviprasmiškai įgalintų Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją kontroliuoti, kaip šio įstatymo reikalavimų laikosi asmenys, nebedirbantys valstybinėje tarnyboje.
Nagrinėjamo ginčo atveju pasikeitė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnybos įstatymo nuostatos. Minėtoje LVAT nutartyje VTEK įgalinimų ribos buvo apibrėžtos Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnybos įstatymo 22 ir 23 straipsniuose. Priimant nagrinėjamą VTEK sprendimą, jau galiojo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymas, į kurį buvo perkelta dalis Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnybos įstatymo nuostatų. Šiam ginčui svarbios yra Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 17 straipsnio nuostatos, apibrėžiančios VTEK įgaliojimus. Įstatymo 17 straipsnio 1 punkte išliko nuostata, kad VTEK prižiūri, kaip įgyvendinami Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas, kiti VTEK kompetencijai priskirti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų tarnybinės etikos ir elgesio normas reglamentuojantys teisės aktai. Įstatymo17 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad VTEK tiria fizinių ir juridinių asmenų pranešimus, skundus ir prašymus dėl valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų veiklos atitikties Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatoms. Toks aiškinimas atitinka LVAT 2008 02 01 nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-55/2008 pateiktam išaiškinimui, kad tirti įtariamus teisės aktų reikalavimų pažeidimus ir priimti sprendimą, konstatuojant, kad jie buvo pažeisti, viešojo administravimo institucija gali tik tada, kai tokie įgalinimai teisės aktais jai yra suteikti aiškiai ir nedviprasmiškai, o visos abejonės dėl viešojo administravimo institucijos įgalinimų tokiais atvejais turi būti vertinamos asmens, kurio atžvilgiu atliekamas tyrimas, naudai (lot. – in dubio pro reo ). Tokia LVAT praktika patvirtinama ir kitose nagrinėtose bylose ( LVAT 2010-10-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1262/2010). Pažymėtina, kad teismus saisto jų pačių ir aukštesnės instancijos teismų sukurtos teisės aiškinimo taisyklės. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime akcentavo, kad Lietuvos Respublikoje Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą ir pažymėjo, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Ši nuostata taip pat įtvirtinta Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, skundžiamas sprendimas naikinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 2 p., 127 str., 129 str., teisėjų kolegija
nusprendė:
pareiškėjo D. V. skundą patenkint.
Panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2010-10-25 sprendimą Nr. KS-71 „Dėl D. V.“.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.