Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Lauretos Ulbienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo J. L. nuteistas pagal LR BK 138 str. 1 d. Laisvės apribojimu 1 metams , 284 str. 1 d. laisvės apribojimu 1 metams. Vadovaujantis LR BK 63 str. 5 d. 1 p., J. L. paskirta subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 1(vieneriems) metams, įpareigojant jį nuo 23 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu, būti namuose ir per 1(vienerius) metus atlyginti Vilniaus teritorinei ligonių kasai turtinę žalą.

Iš J. L. priteista 5000 litų neturtinei žalai atlyginti ir 500 litų už advokato atstovavimą teisme D. B. naudai bei 4609 litus 86 centus Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai turtinei žalai atlyginti.

J. L. nuteistas už tai, kad 2011-06-23, apie 21.00 val., viešoje vietoje – prie ežerėlio Gelvonų gatvėje, Vilniuje, vykstant Joninių šventės koncertui, neblaiviam nukentėjusiajam D. B. apkabinus nuteistojo žmoną E. L. ir šiai iš išgąsčio sušukus, pamatęs šią situaciją ir išgirdęs žmonos šūksnį, staiga sudavė vieną smūgį kumščiu nukentėjusiajam D. B. į veidą, tuo padarydamas jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis dešinės akies vokuose su kraujosruva dešinės akies obuolio junginėje, dešinės akiduobės šoninės, vidinės ir apatinės sienos lūžiu bei tokiu įžūliu elgesiu pademonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.

Apeliaciniu skundu nuteistasis J. L. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-12-28 nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, jog nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, skundžiamas nuosprendis nepagrįstas, neteisėtas, nes jis nepadarė veikų, turinčių nusikaltimų, numatytų LR BK 138 str. 1 d. ir 284 str. 1 d., požymių, o teismas apelianto atžvilgiu buvo šališkas ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apelianto teigimu, teismas byloje esančius įrodymus vertino neobjektyviai, rėmėsi vien tik nukentėjusiojo D. B. parodymais, visiškai atmetė jo bei liudytojų E. L. ir J. P. parodymus. Nuteistasis J. L. teigia, kad būtent D. B., būdamas girtas, pažeidė viešąją tvarką, nes viešoje vietoje įžūliais veiksmais prikibo prie jo sutuoktinės, užlaužė jai rankas, dėl ko apeliantas išsigando ir puolė ją ginti, todėl ir sudavė ranka vieną kartą nukentėjusiajam į veidą. Jokių įžūlių ir chuliganiškų, vandališkų veiksmų, demonstruojančių nepagarbą aplinkiniams ir trikdančių visuomenės rimtį ir tvarką, teigia neatlikęs, o suduodamas vieną smūgį į veidą girtam D. B. tik gynė savo sutuoktinę.

Apeliantas skunde taip pat teigia, jog teismas jo atžvilgiu turėjo taikyti būtinosios ginties institutą, nes jis, pamatęs, jog D. B. prievarta laiko suspaudęs jo sutuoktinę, išsigando ir neturėdamas laiko galvoti, kokiu būdu ją apginti, bandė ištraukti iš smurtautojo rankų, o jam priešinantis, sudavė smūgį į veidą. Nurodo, jog tuo metu išgirdęs sutuoktinės šauksmą, pamanė, kad jai gresia realus pavojus, todėl jo gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį. Apeliantas nurodo, jog sužaloti nukentėjusiojo nesiekė, o tik, kad smurtautojas paleistų žmoną. Esant šioms aplinkybėms, apelianto teigimu, jis turėtų būti išteisintas, nes būtinosios ginties ribų neperžengė.

Teismo posėdyje nuteistasis J. L. ir jo gynėjas apeliacinį skundą palaikė, prašė jį tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Nuteistojo J. L. apeliacinis skundas tenkintinas.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 28 d. nuosprendis, kuriuo J. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d., 284 str. 1 d., yra nepagrįstas ir neteisėtas, teismo išvados neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių.

Kaip jau minėta, J. L. pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. ir 284 str. 1 d. nuteistas už tai, kad 2011-06-23, apie 21.00 val., viešoje vietoje – prie ežerėlio Gelvonų gatvėje, Vilniuje, vykstant Joninių šventės koncertui, neblaiviam nukentėjusiajam D. B. apkabinus nuteistojo žmoną E. L. ir šiai iš išgąsčio sušukus, pamatęs šią situaciją ir išgirdęs žmonos šūksnį, staiga sudavė vieną smūgį kumščiu nukentėjusiajam D. B. į veidą, tuo padarydamas jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis dešinės akies vokuose su kraujosruva dešinės akies obuolio junginėje, dešinės akiduobės šoninės, vidinės ir apatinės sienos lūžiu bei tokiu įžūliu elgesiu pademonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.

Šį kaltinimą pirmosios instancijos teismas grindė kaltinamojo J. L., nukentėjusiojo D. B., liudytojų E. L., J. P. parodymais, teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 2167/11 (01).

Ikiteisminio tyrimo metu 2011-09-12 paaiškinime nuteistasis J. L. teigė, jog savigynos tikslais trenkė vieną smūgį D. B. per veidą, kuris, staiga pribėgęs prie jo žmonos iš nugaros , ją sugriebė, dėl ko ji pradėjo šaukti, jis atstūmė Darių nuo jos, po ko pastarasis prišoko prie jo ir jis jam sudavė. Vėliau jie visi kartu stovėjo, D. B. atsiprašė jo žmonos, o jis atsiprašė D. B.. D. medikų pagalbos atsisakė (b. t. 1, b. l. 33). 2011-10-12 apklaustas įtariamuoju J. L. parodė, jog 2011-06-23 apie 19 val. su savo žmona E., žmonos drauge J. , D. B., R. J. ir jo broliu J. susitiko prie jo namų adresu (duomenys neskelbtini) ir ėjo švęsti Joninių šventės prie ežerėlio, esančio netoli Gelvonų gatvės. Kuomet buvo prie ežerėlio, pamatė, kaip prie jo žmonos E. iš nugaros pribėgo D. B., sugriebė jai už rankų , po ko ji išsigandusi suriko. Tuo metu jis buvo už 2-3 m nuo žmonos, jai už nugaros ir, pribėgęs, nežinodamas tolimesnių veiksmų , atstūmė D. B. nuo žmonos ir kumščiu sudavė vieną smūgį jam per veidą (b. t. 1, b. l. 40-41). Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme nuteistasis J. L. paaiškino, jog gynė savo žmoną. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis teigė Joninių šventėje pamatęs, kad kažkoks asmuo laiko jo žmoną ir ši nieko negali padaryti, dėl ko jis pribėgęs sudavė tam asmeniui smūgį į veido sritį. Smūgį sudavė dėl to, kad galvojo, jog kažkas nori pavartoti smurtą prieš jo žmoną (b. t. 1, b. l. 98-105).

Tas pačias įvykio aplinkybes patvirtino nuteistojo sutuoktinė E. L. , parodžiusi, kad įvykio metu ir vietoje, ją kažkas, kaip vėliau paaiškėjo, kad tai buvo nukentėjusysis D. B., sugriebė ją iš už nugaros už rankų ir stipriai laikė, dėl ko ji negalėjo pasisukti , ji išsigandusi sušuko, tada netoliese buvęs jos vyras pribėgęs atitraukė nuo jos D. B. ir sudavė jam smūgį į veidą (b.l. 28, 101 ). Tai, kad nukentėjusysis D. B. sugriebė E. L. jos nurodytomis aplinkybėmis ir ji dėl to išsigandusi sušuko, patvirtino kartu buvusi liudytoja J. P. (b.l. 30, 102). Tai, kad nuteistasis J. L. sudavė smūgį nukentėjusiajam D. B. po to, kai šis buvo apkabinęs E. L. ir ji dėl to sušuko, patvirtino liudytojas A. S. (b.l. 103). Šių aukščiau aptartų asmenų parodymai dėl įvykio situacijos yra detalūs, nuoseklūs, papildo vienas kitą, todėl jais abejoti nėra teisinio pagrindo.

Šie įrodymai patvirtina apelianto J. L. nurodytas įvykio aplinkybes, o ne nukentėjusiojo D. B. parodymus, kuriuose jis teigia, kad J. L. jam sudavė smūgį į veidą dėl to, kad jis kvietė šokiui jo žmoną L. E.. Vertinant nukentėjusiojo D. B. parodymus, matyti, kad jie yra nedetalūs, ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, kad šventės metu užkalbino merginą , stovėjusią šalia, nes norėjo ją pakviesti šokiui, tačiau šalia buvęs jos vyras smogė jam vieną kartą kumščiu į veido sritį (b.l. 6), teisminio nagrinėjimo metu jis jau nurodė, kad E. L. jis buvo apkabinęs , nes norėjo ją iškviesti šokiui, ji nešaukė, bet jos vyras jam iš karto sudavė kumščiu į veidą (b.l. 100).

Taigi kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, apeliantas J. L. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme laikėsi nuoseklios pozicijos, jis pripažino faktines aplinkybes, jog sudavė nukentėjusiajam smūgį, tačiau neigia tyčią norėjęs jį sužaloti ir pažeisti viešąją tvarką, pripažįsta, jog jam sudavė tik gindamas savo žmoną.

Apylinkės teismas, įvertinęs nuteistojo J. L. veiksmus pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 1 d., pasisakė, jog netiki nuteistojo paaiškinimais, kad jis norėjo apginti savo žmoną, tokią savo išvadą motyvuoja neva nuosekliais nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais, iš kurių padarė išvadą, kad joks pavojus kaltinamojo žmonai negrėsė. Iš teismo nuosprendžio motyvų galima matyti, kad teismas nepripažino, jog aptariama situacija buvo būtinosios ginties situacija ir kad nuteistasis J. L. turėjo teisę į būtinąją gintį, t. y. ginti savo sutuoktinę E. L. nuo pradėto pavojingo kėsinimosi.

Pagal baudžiamojoje teisėje nusistovėjusią būtinosios ginties sampratą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis atitinkamai formuojamą teismų praktiką, būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 str. 2 d.: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besikėsinančiųjų į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kaip kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius. Nusikalstami siekiai įgyvendinami įvairiai: grasinama kitiems žmonėms žodžiais, veiksmais, ginklų demonstravimu, nukentėjusieji apsupami, stumdomi, jiems suduodami smūgiai, bandoma pavogti ar atimti jų daiktus, prievarta įsitempti į automobilį, brautis į svetimą butą ir t. t. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, jie patys ar kiti asmenys mato užpuoliko išsitrauktą ginklą, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan. (Kasacinės nutartys 2K-336/2008, Nr. 2K-212/2009, Nr. 2K-59/2010, Nr. 2K-205/2010).

Kolegija, įvertinusi aukščiau aptartus įrodymus, teisminę praktiką, priešingai nei nustatė apylinkės teismas , mano, kad ta situacija , kai nukentėjusysis D. B. laikė nuteistojo žmoną, ją sugriebęs iš už nugaros už rankų , prispaudęs ir jos nepaleisdamas , dėl ko ji išsigandusi sušuko, vertintina kaip būtinosios ginties situacija, tą pamatęs bei išgirdęs išsigandusios žmonos riksmą , nuteistasis J. L. suvokė, kad jo žmonai gresia realus pavojus jos sveikatai, orumui ir tą suvokdamas, jis , kaip jos sutuoktinis turėjo teisę priešintis nukentėjusiojo veiksmams . Kolegija pažymi, kad pagal nustatytas bylos aplinkybes, darytina išvada, jog pavojingas kėsinimasis, nuo kurio kaltinamasis J. L. turėjo teisę ginti savo sutuoktinę, buvo. Kėsinimasis buvo pavojingas, realus ir akivaizdus, viskas vyko greitai, spontaniškai. Be to, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog tiesioginio pavojaus sąlygomis asmuo gali pradėti gintis nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmasis smūgis ar padaryta kitokia žala (Kasacinės nutartys 2K-336/2008, Nr. 2K-212/2009, Nr. 2K-59/2010, Nr. 2K-205/2010).

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teigia byloje neginčijamai nustatęs, jog kaltinamasis atitraukė nukentėjusįjį nuo savo žmonos ir tik po to sudavė smūgį. Pabrėžtina, kad laikinai sustabdytas pavojingas kėsinimasis negali būti pripažįstamas pasibaigusiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimas Nr. 4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“). Kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog įvykį stebėję liudytojai patvirtino, kad viskas vyko greitai, nukentėjusysis buvo apkabinęs E. L. iš nugaros pusės, o ši išsigandusi suriko, po ko jos sutuoktinis J. L. sudavė D. B. vieną smūgį. Esant šioms aplinkybėms, tas laiko tarpas, kai nuteistasis J. L. atitraukė nukentėjusįjį nuo savo sutuoktinės ir po to sudavė jam smūgį į veidą, kolegijos nuomone, negali būti vertintinas kaip per ilgas, kad nuteistojo teisė į būtinąją gintį būtų išnykusi. Be to pabrėžtina, jog būtinosios ginties būklė atsiranda ne tik esant pavojingam kėsinimuisi, bet ir kai yra reali jo grėsmė. Kolegija mano, kad aptarti įrodymai patvirtina, jog susidariusioje situacijoje nuteistasis J. L. galėjo manyti, kad yra susidariusi reali grėsmė jo sutuoktinei.

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, į aptartus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismas nepagrįstai nepripažino, jog baudžiamojoje byloje yra pakankamai įrodymų, jog apeliantas J. L. turėjo teisę į būtinąją gintį, tai yra, ginti sutuoktinę E. L. nuo pradėto pavojingo D. B. kėsinimosi ir tą teisę realizavo, neperžengdamas jos ribų.

Kaip matyti iš aukščiau išdėstytų įrodymų, aptariamas įvykis įvyko viešoje vietoje, tačiau , įvertinus įvykio situaciją, įvykio priežastį bei jo aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad apeliantas neturėjo tyčios pažeisti viešosios tvarkos, jo veiksmai buvo spontaniški, realizuojant būtinosios ginties teisę savo sutuoktinės apgynimui, jo veiksmais viešoji tvarka nebuvo pažeista, kaip nebuvo sutrikdyta viešoji rimtis.

Dėl šių motyvų apeliantas J. L. nuo baudžiamosios atsakomybės atleistinas, esant aplinkybei, šalinančiai jo baudžiamąją atsakomybę, kuri numatyta Lietuvos Respublikos BK 28 str. 1 ir 2 d., baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutrauktina (Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 9 p.)., o skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis dėl apelianto nuteisimo naikintinas (Lietuvos Respublikos BPK 327 str. 1 d. 1 p.).

Skundžiamu nuosprendžiu buvo patenkinti nukentėjusiojo D. B. ieškinys dėl neturtinės žalos priteisimo , Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinys dėl gydymo išlaidų priteisimo , buvo priteistos nukentėjusiojo atstovavimo teisme išlaidos. Priimant sprendimą nuteistąjį J. L. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, jis nelaikytinas kaltu dėl baudžiamosios veikos padarymo, todėl baudžiamajame procese civilinių ieškinių klausimai negali būti išspręsti , jie spręstini civilinio proceso taisyklėmis. Dėl šių motyvų teismo sprendimas dėl ieškinių priteisimo naikintinas, paliekant juos nenagrinėtais.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo J. L. apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-12-28 nuosprendį, priimtą J. L. atžvilgiu , panaikinti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 9 p., esant aplinkybei, numatytai Lietuvos Respublikos BK 28 str. 1 ir 2 d., J. L. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. ir 284 str. 1 d. ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti.

Sprendimą dėl neturtinės žalos ir atstovavimo teisme išlaidų priteisimo D. B. , turtinės žalos priteisimo Vilniaus teritorinei ligonių kasai panaikinti, jų ieškinius palikti nenagrinėtus.

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.