Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų (toliau – ir teismas) teisėja Janina Vitunskienė,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. G. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl atsakovės pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė kalėdamas LAVL laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 15 d. iki 2015 m. rugsėjo 22 d. ir nuo 2016 m. sausio 27 d. iki 2016 m. vasario 8 d. netinkamomis, kankinančiomis, žmogaus orumą žeminančiomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus, sąlygomis.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Laisvės atėmimo vietų ligoninė arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas tvirtino, kad jam nebuvo užtikrinta reglamentuota vienam nuteistajam (suimtajam) tenkanti gyvenamojo ploto norma.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 11 ⁴ punkte nurodyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas palatos plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m viso bendro palatos ploto. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Bylos duomenimis (b. l. 68) nustatyta, kad pareiškėjas buvo gydomas nuo 2015 m. rugsėjo 15 d. iki 2015 m. rugsėjo 22 d. Chirurginio (Bendrojo) skyriaus 19 kamerų tipo palatoje, kurios gyvenamasis plotas yra 7,19 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui šioje palatoje teko 2,4 kv. m gyvenamojo ploto.

Laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 27 d. iki 2016 m. vasario 8 d. pareiškėjas kalėjo Chirurginio (Bendrojo) skyriaus 25 kamerų tipo palatoje, kurios gyvenamasis plotas yra 21,25 kv. m, joje įrengta 10 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui šioje palatoje teko 2,13 kv. m gyvenamojo ploto.

Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pareiškėjui, ginčo laikotarpiu gydantis LAVL, reglamentuota gyvenamojo ploto norma nebuvo užtikrinta, todėl yra pagrindas šiame kontekste konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovės veiksmus.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su netinkama kamerų dirbtine apšvieta, nevalomomis kameromis, jų sanitariniais mazgais, neišduodamomis valymo priemonėmis, nevėdinamomis, techniškai netvarkingomis dušo patalpomis (pelėsis, nereguliuojama vandens temperatūra, neveikė vandens nutekėjimo anga) bei nevalomu, nešvariu pasivaikščiojimo kiemu.

Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d., toliau- Higienos norma HN 76:2010) bei Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015).

Higienos normos HN 76:2010 22 punkte nurodyta, jog mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Higienos normos HN 134:2015 14 punkte.

Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai (toliau – ir Higienos norma HN 47:2011) 41 punktą, visose įstaigos patalpose turi būti įrengtas bendras dirbtinis apšvietimas. Palatose dirbtinis apšvietimas turi būti ne mažiau kaip 200 lx, asmens higienos patalpose (tualetai, vonios, dušai) - 100 lx.

Atsakovės atstovė atsiliepime į skundą (b. l. 24) tik nurodė teisės aktus, reglamentuojančius apšvietos reikalavimus gyvenamosiose patalpose, tačiau pareiškėjo pozicijos dėl netinkamos dirbtinės apšvietos ginčo kamerų tipo patalpose bei Chirurginio skyriau dušo patalpose neargumentavo, jokių duomenų apie jos atitiktį galiojančių teisės normų reikalavimams nepateikė, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl netinkamos dirbtinės apšvietos lieka nepaneigtos.

Laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi (Higienos normos HN 76:2010 58 p.). Analogiškos nuostatos įtvirtintos Higienos normos HN 134:2015 37 punkte.

Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį būtina atlikti gyvenamųjų patalpų pagrindinį valymą (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir kt.) (Higienos normos HN 76:2010 59 p.).

Dušinės, prausyklos patalpos valomos kasdieną naudojant valiklius, turinčius dezinfekantų; pagrindinis valymas atliekamas vieną kartą per mėnesį, jo metu valikliais, turinčiais dezinfekantų, nuvalomi langai, sienos, lubos, patalpos išdžiovinamos, išvėdinamos; patalpose ant paviršių neturi būti pelėsių (Higienos normos HN 76:2010 39.4. p.). Pagal Higienos normos HN 134:2015 28.2 punktą, dušinės, prausyklos patalpos kasdien valomos ir dezinfekuojamos.

Higienos normos HN 76:2010 18.4 punkte nurodyta, jog teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai; pasivaikščiojimo kiemai periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi.

Pagal Higienos normos HN 47:2011 38 punktą santechniniai įrenginiai (praustuvės, vonios, unitazai ir kt.) turi būti techniškai tvarkingi, švarūs, be matomų defektų (įtrūkimų, skilimų).

Laisvės atėmimo vietos, policijos areštinė patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (Higienos normos HN 134:2015 12 p.).

Bendrojo naudojimo laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos, jose esantys įrenginiai, inventorius turi būti švarūs, valomi laisvės atėmimo vietos policijos areštinės vadovo nustatyta tvarka (Higienos normos HN 134:2015 34 p.).

Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (Higienos normos HN 134:2015 39 p.).

Atsakovo atstovas į bylą pateikė Laisvės atėmimo vietų ligoninės Patalpų valymo procedūrą, patvirtintą LAVL direktoriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. įsakymu Nr. V-177 (toliau – ir Procedūra) (b. l. 29–35), reglamentuojančią LAVL patalpų, jose esančių paviršių valymo, plovimo ir dezinfekcijos tvarką, kurios 4.1 punkte nurodyta, jog palatas kasdien valo patys suimtieji ir nuteistieji. Valymo inventoriumi ir priemonėmis juos aprūpina pagalbinis darbuotojas. Palatų pagrindinį valymą atlieka palatiniai sanitarai (Procedūros 4.2. p.). Grindys ir sienos palatose valomos kasdien, grindys, dušinių sienos ir lubos valomos kasdien, dušai ir vonios – kaskart po naudojimo (b. l. 39).

Duomenų, kad šios Procedūros LAVL yra nesilaikoma, į bylą nėra pateikta. Priešingai, byloje esančiuose Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose (b. l. 57–58, 64–67) nustatyta, jog LAVL Chirurginio skyriaus 25 kameroje buvo švaru, sienų grindų paviršiai lygūs, sanitariniai įrengimai, tualetai, praustuvai tvarkingi, švarūs. Šio skyriaus dušų, tualeto bei prausyklos paviršiai buvo švarūs, pritaikyti lengvam valymui ir dezinfekcijai. LAVL gydomiems pacientams galimybė naudotis karštu vandeniu duše suteikiama pagal LAVL patvirtintą tvarką, 1 kartą per savaitę arba dažniau esant poreikiui, pagal gydytojo paskyrimą. Karštas vanduo LAVL tiekiamas į LAVL procedūrų kabinetus bei dušo patalpas, nepažeidžiant Higienos normos HN 47:2011 35 punkto reikalavimų. LAVL teritorijoje esantys apsivaikščiojimo kiemeliai (asfaltuoti), buvo išvalyti, švarūs ir atitiko 18.4 punkto reikalavimus, kuriuose nurodyta, kad laisvės atėmimo vietų teritorijoje įrengti pasivaikščiojimo kiemai turi būti periodiškai valomi.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką tokio pobūdžio bylose, pareiga pateikti detalų kalinimo sąlygų apibūdinimą tenka pareiškėjui. Kiekvienu individualiu atveju įvertinamas pareiškėjo tvirtinimo dėl netinkamų higienos sąlygų nuoseklumas, patikimumas ir pagrįstumas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė, kada ir kokioje konkrečioje palatoje jam kalint nebuvo išduotos valymo priemonės, kada buvo nešvarios, techniškai netvarkingos dušo patalpos, kada ir koks kiemelis buvo netvarkingas, nešvarus ir pan., t. y., į bylą nepateikta jokių duomenų apie pareiškėjo reikštas pretenzijas dėl nurodytų galimų pažeidimų LAVL pareigūnams, administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms, todėl, atsižvelgus į LAVL pateiktus duomenis apie gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų tvarkymą, nesant objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad LAVL yra nesilaikoma gyvenamųjų ir bendro naudojimo patalpų valymo tvarkos, abstrakčių, bendro pobūdžio, niekuo nepagrįstų aplinkybių pagrindu šiuo aspektu negali būti konstatuoti neteisėti LAVL veiksmai.

Pareiškėjas tvirtino, kad maudantis dušo patalpoje nebuvo kur pasidėti higienos priemonių.

Ginčo metu galiojusiose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – ir Aprūpinimo normos), patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139, buvo nustatyta, kad dušo patalpoje turi būti įrengta lentynėlė higienos priemonėms (1 vnt. – 15 asmenų).

Byloje esančios dušo patalpos nuotraukos (b. l.95) patvirtina pareiškėjo argumentus dėl lentynėlių higienos priemonėms laikyti dušo patalpoje nebuvimo, todėl šis nusiskundimas laikomas pagrįstu.

Pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl netinkamo aprūpinimo baldais – spintelėmis, tvirtino, kad neturėjo kur laikyti asmeninių daiktų.

Pagal Higienos normos HN 47:2011 21 punktą palatoje kiekvienam pacientui turi būti spintelė paciento asmeniniams daiktams laikyti bei spinta (ar atskira spintos dalis) arba kabykla viršutiniams drabužiams kabinti.

Aprūpinimo normose nurodyta, kad kamerų tipo patalpose turi būti sanitarinis mazgas (1 komplektas), stalas, vienam kalinamam asmeniui skirta metalinė lova, spintelė, taburetė kiekvienam asmeniui arba du stalo ilgio suoliukai, viena maisto produktų spintelė arba lentyna, viena sieninė viršutinių drabužių pakaba, viena šiukšlių dėžė, vienas elektrinis virulys ir valymo inventoriaus komplektas.

Atsakovės atstovės pateiktais duomenimis ( b. l. 68) 19 kameroje buvo 3 spintelės, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, 25 kameroje buvo 5 spintelės, joje įrengta 10 miegamųjų vietų, taigi akivaizdu, kad spintelių skaičius 25 kamerų tipo patalpoje neatitiko aukščiau nurodytų teisės aktų reikalavimų.

Pareiškėjas tvirtino, kad ginčo kamerose nebuvo sudaryta galimybė skalbti ir džiovinti drabužius, drabužius turėjo skalbti po šaltu vandeniu, nebuvo įrengta vieta jų džiovinimui.

Pagal Higienos normos HN 47:2011 64 punktą laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius.

Higienos normos HN 134:2015 24 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietoje naudojami skalbiniai skalbiami ne laisvės atėmimo vietoje esančioje arba laisvės atėmimo vietoje įrengtoje skalbykloje.

Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. V-946 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 47-1:2012 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 47-1:2012), 108 ir 109 punktuose nurodyta, kad lovų, čiužinių, pagalvių, antklodžių užvalkalai bei pacientams išduoti ligoninės drabužiai yra skalbiami ne rečiau kaip vieną kartą per 7 dienas.

Atsakovės atstovė pateikė teismui duomenis, patvirtinančius, kad pacientų drabužiai ginčo laikotarpiu buvo skalbiami pagal skalbimo paslaugas teikiančios uždarosios akcinės bendrovės „Rasa“ su LAVL sudarytą sutartį (b. l. 71–80).

Pareiškėjas skunde nenurodė, kokius drabužius ir kada jis norėjo skalbti, byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo reikštas pretenzijas atsakovės atstovei dėl negalėjimo išsiskalbti ir išdžiovinti drabužius, todėl, nesant tokių duomenų, įvertinus LAVL pateiktus duomenis apie centralizuotai vykdomą pacientų drabužių skalbimą, niekuo nepagrįstos deklaratyvios pareiškėjo pretenzijos atmestinos.

Reikalavimų sanitarinių įrenginių (praustuvių) įrengimui (įrengimo aukščiui, atstumams) kalinimo įstaigų įrengimą reguliuojančiame teisiniame reglamentavime nėra nustatyta, be to, į bylą nepateikta pareiškėjo skundų LAVL administracijai dėl negalėjimo tinkamai pasinaudoti praustuve dėl jo sveikatos būklės, amžiaus, todėl abstraktaus, niekuo pagrįsto tvirtinimo pagrindu šiame kontekste LAVL atsakomybė negalima.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą siejo su netinkamai įrengtais, neužtikrinančiais privatumo, sanitariniais mazgais. Nurodė, kad kamerose sanitarinis mazgas buvo netinkamai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl, atliekant gamtinius reikalus, jį galėjo stebėti kartu su juo kameroje buvę nuteistieji, koridoriuje budintys pareigūnai ar maisto dalintojai. Taip pat nurodė, kad sanitariniame mazge nebuvo įrengta atskira ventiliacijos sistema, tvirtino, kad 19 kameroje buvo įrengtas tupimas klozetas.

Reikalavimai pataisos namų kameros sanitarinio mazgo įrengimui yra nurodyti Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie LR TM direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, Taisyklės), 16.5.punkte, pagal kurį įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

Tačiau Higienos normos HN 76:2010 2 punktas apibrėžia jos taikymo ribas, t. y. nurodo, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atitinkamai teismas atkreipė dėmesį, kad atskiros ventiliacijos sistemos sanitariniame mazge įrengimas yra susijęs su patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl su tuo susiję minėtos higienos normos reikalavimai nagrinėjamu atveju nėra taikomi (LAVT 2017 m. lapkričio 8 d. administracinėje byloje Nr. A-2005-556/2017).

Teismų praktikoje. „tupimo“ tualeto įrengimas kameroje laikomas būtent HN 76:2010 21 punkto reikalavimų neatitikimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2025-624/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017). Šiuo aspektu pareiškėjo teisės ginčo laikotarpiu buvo pažeistos.

Dėl pareiškėjo privatumo pažeidimo naudojantis sanitariniu mazgu, pažymėtina, kad EŽTT ne vienoje byloje nurodė tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą byloje G.prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

Į šią EŽTT praktiką Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose, kuris ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

Byloje esančios ginčo kamerų sanitarinių mazgų nuotraukos (b. l. 96) patvirtina, kad sanitariniai mazgai ginčo kamerose buvo atskirti tik nedidele sienele, įėjimas į jį nebuvo uždengtas, todėl pagal aukščiau nurodytą teismų praktiką, naudojantis tokiu sanitariniu mazgu buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su kalinimu kartu su AIDS sergančiais asmenimis.

BVK 70 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų buvusius ar esamus valstybės tarnautojus, I ir II grupių invalidus, sergančius AIDS nuteistuosius, ribotai pakaltinamus asmenis, doro elgesio ir dirbančius nuteistuosius, taip pat režimą pažeidinėjančius nuteistuosius (BVK 70 str. 4 d.).

Laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigose atskirai arba izoliuoti vieni nuo kitų laikomi vyrai ir moterys, suaugusieji ir nepilnamečiai, nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos (BVK 70 str. 5 d.).

Šio straipsnio 6 dalyje numatyta galimybė būti izoliuotam ir BVK 70 str. 2-5 dalyse nenurodytiems nuteistiesiems, pataisos namų direktoriui tenkinus rašytinį jų prašymą dėl svarbių priežasčių laikyti juos izoliuotus nuo kitų nuteistųjų.

Iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad imperatyvo laikyti LAVL ligonius sergančius AIDS nuo kitų pacientų nėra įtvirtinta. LAVL turi teisę, o ne pareigą laikyti atskirai nuo kitų nuteistųjų sergančius AIDS nuteistuosius. Byloje nėra jokių faktinių duomenų apie pareiškėjo reikštas pretenzijas atsakovės atstovei dėl laikymo su AIDS sergančiais asmenimis, pareiškėjo prašymų laikyti jį atskirai nuo AIDS sergančių asmenų, todėl, teismo nuomone, apgyvendindama pareiškėją su AIDS sergančiais asmenimis, teisės aktų nuostatų LAVL nepažeidė.

Įvertinus aukščiu nustatytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiais nuo 2015 m. rugsėjo 15 d. iki 2015 m. rugsėjo 22 d., nuo 2016 m. sausio 27 d. iki 2016 m. vasario 8 d. buvo kalinamas pažeidžiant reglamentuotą gyvenamojo ploto normą, taip pat konstatuoti kiti pažeidimai (neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, tupimas klozetas 19 kamerų tipo patalpoje, neįrengta lentynėlė higienos reikmenims dušo patalpoje, netinkama apšvieta, 25 kamerų tipo patalpoje trūko spintelių daiktams laikyti).

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Įvertinus nustatytų pažeidimų pobūdį, jų trukmę, nesant duomenų, kad dėl nustatytų pažeidimų sukeltų nepatogumų pareiškėjas kreipėsi į LAVL administraciją, Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą ar kitas kompetentingas institucijas, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, nenustačius, jog atsakovo atstovė būtų siekusi pažeminti pareiškėjo orumą, atsižvelgus į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaujantis teisingumo, protingumo principais, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti jo nurodyta suma. Teismo vertinimu, dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati suma yra 525 Eur, kuri priteistina iš atsakovės pareiškėjui (CK 6.250 str. 1 d.), o kita skundo dalis netenkintina kaip nepagrįsta.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui K. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 525 Eur ( penkis šimtus dvidešimt penkis eurus) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.