- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-11-20
- Bylos Nr.
- 2A-2139-264/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolia Indreikienė (pirm.), Virginija Lozoraitytė, Aušra Baubienė (pran.)
- Atsakovas
- J. P.
- Ieškovas
- E. K.
- Kategorijos
- 30.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 34.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų: Aušros Baubienės (pranešėja), Nijolios Indreikienės (kolegijos pirmininkė) ir Virginijos Lozoraitytės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. P. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-40-214/2012 pagal ieškovo E. K. ieškinį atsakovei J. P. dėl iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos ir atsakovės J. P. priešieškinį ieškovui E. K. dėl paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, nuosavybės teisės į statinius pripažinimo, servituto nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pašalinti jam priklausančio ½ dalies namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) valdymo pažeidimus, iškeldinant atsakovę J. P. su visa jai priklausančia manta, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Ieškinyje nurodė, kad atsakovė savavališkai ir be teisinio pagrindo gyvena ieškovui priklausančioje gyvenamojo namo dalyje. Atsakovė nėra sudariusi nuomos sutarties, nemoka nuomos mokesčių. Atsakovė šioje namo dalyje pradėjo gyventi dar esant gyvam I. P., jam 2009-05-12 mirus, iš namo dalies, kurioje jis gyveno, neišsikraustė. Dėl atsakovės ir jos giminaičių (anūkų) agresyvaus elgesio negali gyventi jam teisėtai priklausančioje namo dalyje. Atsakovė netinkamai prižiūri be teisinio pagrindo valdomą E. K. priklausantį turtą (namo dalis yra apleista, pjaunami medžiai, nugriauta tvora).
Atsakovė pateikė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti 2009-10-02 paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą Nr. 6500 negaliojančiu ir taikyti restituciją natūra; pripažinti jai nuosavybės teise į ½ dalį mirusiajam I. P. (mirė 2009-05-12) priklausiusio turto, t.y. ½ dalies gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalies pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalies kitų statinių – kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių adresu (duomenys neskelbtini), sukurto jungtinės veiklos būdu; nustatyti servitutą – patekti į priteistus pastatus. Ginčo objekte atsakovė gyveno nuo 1982 m. kartu su mirusiuoju I. P., su kuriuo vedė bendrą ūkį, įrenginėjo namo dalį, kurioje gyveno, pirko statybines ir namo įrengimo medžiagas, namų apyvokos daiktus, ir tokiu būdu sukūrė bendrą jungtinę nuosavybę, kurios ½ dalis priklauso atsakovei. Dėl to turi būti panaikinta 2009-10-02 ieškovui išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, nes jis gautas apgaulės būdu, ieškovas gaudamas šį liudijimą nutylėjo, kad dalis mirusiojo turto priklauso atsakovei, taip pat buvo jai pažadėjęs suteikti teisę gyventi ginčo valdoje iki gyvos galvos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno rajono apylinkės teismas 2012 m. kovo 1 d. sprendimu ieškinį patenkino, priešieškinį atmetė; iškeldino J. P. su visa jai priklausančia manta iš ½ dalies namo, esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant jai kitos gyvenamosios patalpos; priteisė iš atsakovės 1500,00 Lt išlaidų, susijusių su advokato teisinės pagalbos teikimu, 137,00 Lt žyminio mokesčio ieškovo naudai bei 18,06 Lt išlaidų, susijusių su dokumentų įteikimu valstybės naudai.
Dėl paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo. Teismas nustatė, kad I. P. mirė 2009-05-12, 2009-09-01 notarų biure buvo užvesta paveldėjimo byla Nr. 80/2009. Paveldėjimo objektas yra ½ gyvenamojo namo, ½ ūkio pastatų, ½ kiemo statinių (tvora, šulinys, lauko tualetas), esančius (duomenys neskelbtini). Palikimą priėmė ir paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą gavo mirusiojo anūkas E. K.. Minėtas nekilnojamasis turtas priklauso po ½ dalį ieškovui E. K. ir M. P. (po santuokos nutraukimo su I. P.). Be to, M. P. ir E. K. 2010-09-16 įsigijo 0,1281 ha valstybinės žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Teismas nurodė, kad paveldėjimo pagrindu atsiradusi įpėdinio E. K. nuosavybė gali būti paneigta tokio subjekto, kurio turtinės teisės yra pažeistos, t.y. asmens, kuris turi materialiąją teisę – paveldėti palikėjo turtą (jo dalį). Šis subjektas įpėdinio nuosavybės teises gali nuginčyti tik įstatymo nustatytu pagrindu. Asmuo, pretenduojantis į palikimą, gali pareikšti ieškinį palikimą priėmusiam asmeniui per vienerius metus nuo palikimo atsiradimo dienos arba nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo. Teismas, ištyręs byloje pateiktus įrodymus, sprendė, kad ieškovas tinkamai priėmė palikimą po I. P. mirties, jis yra tinkamas paveldėtojas. Atsakovė byloje neįrodė, kad ieškovo paveldėtas turtas taip pat priklausė ir jai, todėl atsakovės priešieškinio reikalavimą dėl paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo atmetė.
Dėl nekilnojamojo daikto pripažinimo sukurto jungtinės veiklos būdu ir servituto nustatymo. Teismas nurodė, kad byloje ištirti įrodymai nesudaro pagrindo daryti išvados apie J. P. ir I. P. bendrosios jungtinės nuosavybės sukūrimą ginčo turte. VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro išrašas–pažymėjimas patvirtina, kad pastato – gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) statybos pabaigos metai yra 1974 m., baigtinumas 100 proc. Atsakovė nurodė, kad ginčo objekte pradėjo gyventi nuo 1982 m., t. y. ginčo objektas jau pilnai egzistavo atsakovės atsikraustymo momentu. Atsakovė nepateikė jokių pagrįstų įrodymų, patvirtinančių, kad ji su mirusiuoju vedė bendrą ūkį, rekonstravo gyvenamąjį namą, atliko vidaus remonto darbus. Byloje pateikti daiktų pirkimo dokumentai tik įrodo faktą, kad už daiktus mokėjo I. P.. SODRA pažyma apie 1999-01-2012-01 laikotarpiu priskaičiuotas pensijas, kompensacijas ir pašalpas patvirtina, kad atsakovės pajamos nebuvo pakankamos didelės, todėl jos prisidėjimas prie turto sukūrimo nėra pagrįstas. Liudytojų E. Š., S. V. parodymus teismas vertino kritiškai, nes šie asmenys su atsakove susiję giminystės ryšiais ir gali būti suinteresuoti duoti jai palankius parodymus. Atsakovės argumentas, kad ji prižiūrėjo ginčo objektą nėra pagrįstas byloje įrodymais, nes buvo susidaręs įsiskolinimas už elektros energiją, dėl ko buvo įspėta dėl galimo elektros energijos tiekimo nutraukimo. Teismas konstatavo, kad byloje esančių rašytinių įrodymų visuma, taip pat liudytojų parodymai nepagrindžia atsakovės teiginių, kad ji ir I. P. vedė bendrą ūkį kaip sutuoktiniai. Be to, byloje apklausti liudytojai tik patvirtino, kad tarp minėtų asmenų nebuvo susiklostę normalūs šilti tarpusavio santykiai, jie nuolat girtaudavo, pykdavosi, I. P. ne kartą varydavo atsakovę iš savo namų.
Dėl iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos. Teismas nurodė, kad 2011-05-10 buvo išsiųstas Advokatų kontoros raginimas atsakovei išsikeldinti iš ginčo patalpų, tačiau atsakovė neišsikėlė. Išperkamosios nuomos sutartys bei kiti dokumentai liudija, kad buities daiktai buvo perkami bei užsakymai ginčo objektui buvo atliekami I. P. vardu. Analogiškų dokumentų išduotų atsakovės vardu byloje nepateikta. Ieškovas yra ½ dalies gyvenamojo namo savininkas ir turi teisę reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu (CK 4.98 str.). Atsakovė ieškinyje teigia, kad ji ginčo objekte gyveno su I. P., o jam mirus ji sutarė su ieškovu, kad jis suteiks jai teisę gyventi šiame turte iki gyvos galvos. Teisminio nagrinėjimo metu atsakovė paneigė šiuos savo argumentus ir nurodė, kad su ieškovu nebuvo jokių kalbų, kad jis leistų gyventi jai ginčo patalpose. Jokių dokumentų, įrodančių teisę naudotis ginčo nekilnojamuoju turtu atsakovė byloje nepateikė, būsto nuomos sutartis su ja nebuvo sudaryta, gyvenamosios vietos šiame būste nėra deklaravusi, įrodymų byloje, kad savo lėšomis būtų prisidėjusi prie būsto įrengimo, remonto ar nuolatinio būsto išlaikymo byloje nepateikta. Teismas sprendė, kad atsakovė neteisėtai naudojasi namo dalimi ir tuo pažeidžia ieškovo teisę naudotis jam nuosavybės teise priklausančia gyvenamąja patalpa savo nuožiūra, todėl yra pagrindas iškeldinti atsakovę nesuteikiant jai kitos gyvenamosios patalpos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovė J. P. apeliaciniu skundu (2 t. b. l. 1-5) prašo panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliacinį skundą apeliantė grindžia šiais argumentais:
1. Teismas nevertino pateiktų duomenų apie mirusiojo ir atsakovės bendrą gyvenimą. Iš teismui pateiktų procesinių dokumentų komplekto (prie priešieškinio) matyti, kad mirusiojo brolis ir sesuo patvirtina faktą, kad mirusysis ir atsakovė vedė bendrą ūkį nuo 1982 m. Tačiau teismas labiau vertino abejotinos reputacijos moteriškių liudijimus, juolab, kad jos gali būti ieškovo atstovės geriausios draugės, kurios gali būti suinteresuotos bylos baigtimi. Jų parodymai vertintini kritiškai, nes prieštarauja vieni kitiems, t.y. liudytojos teigia, kad mirusysis su atsakove bendro ūkio nevedė, tačiau nuolat išgėrinėjo, mušdavosi, jokių rekonstrukcijų neatliko. Tačiau kaip nevedant bendro ūkio, galima muštis ir t.t. Mirusiojo ir atsakovės bendro gyvenimo faktą įrodo ir ieškovo atstovės laiškai. Teismui pateiktos sutartys su išperkamosios nuomos sutartimis ir kvitai. Pagal datas nurodytas ant šių kvitų matyti, kad joms apmokėti buvo panaudotos bendros lėšos, tame tarpe lėšos gaunamos iš pensijos bei papildomų darbinių pajamų.
Žemesnės instancijos teismas
2. Teismas nurodė, kad gyvenamasis namas buvo baigtas statyti iki bendro gyvenimo mirusiojo ir atsakovės pradžios, tačiau iš teismui pateiktų procesinių dokumentų matyti, kad 1974 m. buvę sutuoktiniai pasidalino turtą, o vienas iš dalinamų objektų buvo nepilnai įrengtas gyvenamasis namas. Atsakovė su mirusiuoju baigė įrengti ½ dalį gyvenamojo namo. Tai patvirtina ir pridėti kvitai apie medžiagų pirkimą bei ieškovo atstovės laiškai atsakovei.
3. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad SODRA pažyma apie 1999-01 – 2012-01 laikotarpiu priskaičiuotas pensijas, kompensacijas ir pašalpas tik patvirtina, kad apeliantės pajamos nebuvo pakankamos didelės, todėl jos prisidėjimas prie turto sukūrimo nėra pagrįstas. Iš pateiktų nuotraukų matyti, kad mirusiojo ir atsakovės gyvenimas nebuvo periodiškas, truko ilgą laiką, jis buvo pastovus, todėl įrodo partnerystės faktą. Teismų praktika nurodo, kad nėra reikalaujama, kad sugyventiniai, bendrai įgydami turtą, sudarytų tarpusavyje rašytinį susitarimą, numatantį, jog tas turtas įgyjamas bendrojon nuosavybėn. Nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus tokių asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Atsakovė ir mirusysis sukurdami jungtinę veiklą kartu, tuo pilnai suvokdami ir suprasdami, niekieno neįtakojami, t.y. laisva valia, kas akivaizdžiai įrodo, kad buvo išankstinis - žodinis mirusiojo ir atsakovės susitarimas sukurti jungtinės veiklos produktą, t.y. įrengti ½ dalį gyvenamojo namo, savo įnašais, Šalys gyvenamojo namo įrengimui sujungė savo pinigus, turtą, darbą ir žinias, kuris tikrai neturėjo būti vienodas ar tos pačios rūšies. Todėl bendrojoje nuosavybės teisėje turėjo turtinį interesą į sukuriamą daiktą.
4. Teismas vertindamas, kad jungtinė veiklos sutartis turėjo būti sudaryta notarinės formos, o ne žodinė, pažeidžia šalių valią, nes rašytinės - notarinės formos sutartyje šalys turėjo aptarti tik pelno pasidalinimą arba naudojimosi tvarkos nustatymą, ši nuostata netaikoma net nuostolių dalyboms. Šiuo atveju šalys kūrė ne pelno objektą, dalį gyvenamojo namo, dėl naudojimosi tvarkos su ieškovo atstove nekonfliktavo, ji buvo nustatyta kuriant jungtinę veiklą, t.y. vienas galas gyvenamojo namo ieškovo atstovei, kitas mirusiajam su atsakove, todėl jungtinės veiklos sutartis nereikalavo notarinės formos. Galiojant 1964 metų CK žmogus ir/ar jo šeima galėjo turėti tik vieną namą, butą, garažą, jei žmogus įsigydavo antrą vienarūšį turtą, tai per vienerius merus turėjo jį parduoti. Remiantis tuo faktu, kad ūkinėse knygose buvo įrašytos 2 šeimos, t.y. ieškovo atstovės ir mirusiojo, šalims leido laikyti atitinkamą skaičių gyvulių, turėti didesnį plotą gyvenamojo namo, ir išvengti kitų suvaržymų numatytų 1964 metų CK.
Atsiliepimas
Ieškovo E. K. atstovė M. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t. b. l. 15-17) prašo palikti Kauno rajono apylinkės teismo 2012-03-01 sprendimą nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teismas laikėsi ne tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bendros praktikos, bet ir tinkamai ištyrė rašytinius įrodymus. Ginčo objektas buvo I. P. ir M. P. santuokoje įgytas turtas, kuris 1974 m. nutraukus santuoką buvo padalintas jiems pusiau. Kad namas buvo pastatytas ir įrengtas iki atsikraustant atsakovei, patvirtina ne tik byloje pateiktas 1978 m. balandžio 27 d. išduotas valstybinio asmeninio gyvenamo namo priėmimo aktas, bet ir liudytojai. Mirusiojo brolio ir sesers raštelis nelaikytinas tinkamu ir svariu įrodymu, grindžiančiu bendros jungtinės nuosavybės sukūrimą, nes yra bendro pobūdžio, nenurodant atsakovės ir mirusiojo susitarimo dėl bendros jungtinės nuosavybės sukūrimo, jis nebuvo patvirtintas notaro. Atsakovė skunde remiasi netiesioginiais įrodymais, t. y. M. P. laiškais, rašytais susijaudinus, kuomet nebegalima buvo kentėti nuolatinių pasilinksminimų už sienos. Be to, tam tikros frazės parašytos perkeltine prasme. Minėtas laiškas įrodo, kad atsakovė, gaudama raginimus išsikraustyti, piktavališkai ir toliau be nuomos sutarties gyveno jai nuosavybės teise nepriklausančiame ginčo objekte. Atsakovė nenurodė kokius daiktus ji pirko ir kokia lėšų dalimi prisidėjo prie neva bendro ūkio vedimo bei nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Jos pajamos buvo mažos, atsakovė pati sunkiai galėjo išsilaikyti pati save, todėl negalėjo prisidėti prie neva bendrai vedamo ūkio. Atsakovė tik prie apeliacinio skundo pridėjo sveikinimo atvirutes bei nuotraukas, kuriomis neva grindžiančia bendro gyvenimo faktą. Šie įrodymai vertintini kritiškai, nes atsakovė turėdama galimybę pirmosios instancijos teismui pateikti šiuos įrodymus jų nepateikė, šios nuotraukos neįrodo fakto, kad buvo ketinimas vesti bendrą ūkį. Atsakovės ir mirusio I. P. partnerystės santykių neva nuo 1982 m. faktas negali būti nustatytas, nes jis nebuvo įregistruotas civilinės metrikacijos skyriuje ar kitoje institucijoje.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai bei išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių pagrindų.
Apeliacinis skundas grindžiamas įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančių procesinių teisės normų pažeidimu.
Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą.
Byloje nustatyta, kad po I. P. mirties 2009-05-12, liko palikimas: ½ dalis gyvenamojo namo, kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini). 2009-10-02 paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą pagrindu šį turtą paveldėjo ieškovas (mirusiojo anūkas). VĮ Registrų centro duomenimis ½ dalis ginčo nekilnojamojo turto įregistruota ieškovo asmeninės nuosavybės teise. Dėl kitos ½ dalies gyvenamojo namo bei kitų statinių, įregistruotų ieškovo atstovės M. P. nuosavybės teise, ginčo tarp šalių nėra (1 t. b. l. 19-20).
Apeliantė teigia, kad ji su mirusiuoju daugiau nei 20 metų gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį, bendru darbu bei lėšomis įrengė bei rekonstravo I. P. asmeninės nuosavybės teise priklausiusią ½ dalį gyvenamojo namo, todėl sukūrė bendrąją dalinę nuosavybę.
Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad atsakovė byloje neįrodė bendro ūkio vedimo su mirusiuoju, gyvenamojo namo rekonstrukcijos, vidaus remonto darbų atlikimo, atsakovės priešieškinio reikalavimą dėl paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo atmetė. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.
Dėl nekilnojamojo daikto pripažinimo sukurto jungtinės veiklos būdu ir servituto nustatymo.
Pagal 1964 m. CK 474 str.1 d. (2000 m. CK 6.969 str.) bendram tikslui pasiekti, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu. To paties straipsnio 2 d. nustatyta, kad jungtinės veiklos sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, yra bendroji dalinė jų nuosavybė.
Teismų praktikoje yra nurodyta, kad, nesant rašytinės jungtinės veiklos sutarties, tokios sutarties sudarymas ir vykdymas gali būti patvirtintas kitomis įstatymo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (šalių paaiškinimais, netiesioginiais rašytiniais įrodymais).
Apeliantė procesiniuose dokumentuose bei teisme savo paaiškinimuose teigia, kad su I. P. gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį nuo 1982 m., nurodydama, kad namas buvo nepilnai įrengtas, ji dirbo, turėjo lėšų, kartu baigė jį įrengti, vėliau rekonstravo. Nurodė, kad pirko statybines medžiagas, sutvarkė elektros ūkį, įrengė kanalizaciją, sudėjo plastikinius langus, pirko baldus, buitinę techniką, savo lėšų įdėjo iki 1000 Lt.
Nagrinėjamoje byloje esantys duomenys: VĮ Registrų centro išrašas, 1978-04-27 statybos priėmimo aktas (1 t. b. l. 19-20, 90) patvirtina, kad gyvenamasis namas pastatytas 1974 m. ir priduotas naudojimui 1978 m., ūkinis pastatas bei kiti statiniai pastatyti 1969-1980 m. laikotarpiu, tokiu būdu gyvenamasis namas, kaip nuosavybės teisės objektas, atsirado įstatymams neprieštaraujančiu pagrindu – pastatant individualų namą (CK 4.47 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Todėl apeliantės teiginiai, kad namas jai apsigyvenant pas I. P., buvo nepilnai įrengtas, nepagrįsti ir prieštarauja šiems rašytiniams įrodymams, kurie turi didesnę įrodomąją galią.
Apeliantės nurodyti kaip liudytojai A. P., A. K., R. K. nebuvo apklausti liudytojais teisme, apeliantė neprašė jų kviesti ir apklausti, apeliaciniame skunde taip pat tokio prašymo nereiškė. Minėtų asmenų vardu surašyti paaiškinimai, kuriuose teigiama, jog atsakovė gyveno kartu su I. P. nuo 1982 m., neatitinka rašytiniams įrodymams keliamų reikalavimų, todėl teismas pagrįstai jais nesirėmė ir nevertino (CPK 177, 185 str.) (1 t. b. l. 74-76).
Pirmosios instancijos teisme apklaustos liudytojos M. M., G. K., M. A. S. parodė, kad namą pastatė gyvendami santuokoje M. P. ir I. P., nurodė skirtingus atsakovės apsigyveno pas I. P. laikotarpius (1990 m., apie 2000 m.) (1 t. b. l. 114-115). Atsakovės pakviestas liudytojas E. Š. negalėjo paaiškinti nuo kada atsakovė apsigyveno pas I. P.. Liudytoja S. V. paaiškino, kad gyveno kartu nuo 1982 m. (1 t. b. l. 126). Teisėjų kolegijos nuomone, minėti liudytojai iš dalies patvirtina apeliantės nurodytą aplinkybę, kad ji nuo 1982 m. gyveno kartu su I. P. ir vedė bendrą ūkį. Tačiau nei liudytojas E. Š., nei S. V. nenurodė konkrečių aplinkybių dėl namo įrengimo darbų bei pagerinimų apimties, laikotarpio, todėl jų parodymai nepakankami ir nepatvirtina, kad ginčo turtas sukurtas atsakovei gyvenant kartu su I. P.. Nors skundžiamame teismo sprendime dėl to nepasisakyta, tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo skundžiamo sprendimo panaikinimui.
Byloje esantys 2010-2011 m. datuoti pranešimai, kuriuose atsakovė raginama išsikelti iš ieškovui priklausančios namo dalies (1 t. b. l. 70-73) patvirtina tik tai, kad apeliantė gera valia neišsikelia iš ieškovui priklausančios namo dalies.
Prie apeliacinio skundo pateiktos fotonuotraukų su nurodytomis datomis 1985, 1987 m., 1996 m. kopijos (2 t. b .l. 8-11) tikėtinai pagrindžia gyvenimo kartu faktą, tačiau neįrodo, kad prie ginčo turto sukūrimo atsakovė prisidėjo savo darbu ir lėšomis (CPK 178 str.).
Apeliantės argumentai dėl prie priešieškinio pateiktų rašytinių įrodymų netinkamo įvertinimo atmestini.
Byloje esantys rašytiniai įrodymai apie buitinės technikos, baldų pirkimą 2005 m., 2007 m. laikotarpiu I. P. vardu (1 t. b. l. 55-56, 59-61, 65) neįrodo ½ dalies gyvenamojo namo rekonstrukcijos ir namo pagerinimo iš esmės.
1997-11-18 nuosavybės ir eksploatacinės atsakomybės ribų aktas surašytas vartotojo I. P. vardu, 1997-12-19 PVM sąskaita-faktūra dėl gelžbetonių atramų išrašyta R. vardu, todėl nei patvirtina, nei paneigia apeliantės nurodytų aplinkybių. Iš kitų rašytinių įrodymų: 2004-01-22 talono apie tepalinio radiatoriaus įsigijimą, 2008-09-22 sąskaitos dėl vamzdžių ir kt. medžiagų pirkimo, 2008-08-25 kvitų apie sieninių plytelių, laminato, rozečių, vamzdžių ir kt. statybinių medžiagų įsigijimą (iš viso už 1047,76 lt ), 2008-07-24 PVM sąskaitos-faktūros dėl giluminio siurblio, šarvuotų durų įsigijimo, nėra galimybės nustatyti kas šias medžiagas pirko, neaišku kur jos panaudotos (1 t. b. l. 62, 63, 66-69). Pagal Statybos įstatymo 2 str. sąvokų aiškinimą nebaigtas statinys – statinys, kurio statybos darbai, nustatyti statinio projekte ir teisės aktuose, yra neužbaigti, o statinio rekonstravimas – statybos rūšis, kurios tikslas – perstatyti statinį (pakeisti statinio laikančiąsias konstrukcijas, pakeičiant statinio išorės matmenis – ilgį, plotį, aukštį ir pan.). Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių atsakovės teiginius apie statybos užbaigimą po 1982 m., kad buvo atlikta ginčo turto rekonstrukcija, ar kad panaudojus minėtas medžiagas (1 t. b. l. 62, 63, 66-69), ginčo turtas būtų iš esmės pagerintas. Pažymėtina tai, kad prižiūrėti ir išlaikyti turtą yra savininko pareiga, todėl bet koks jo remontas, susidėvėjusių įrengimų, vamzdžių keitimas negali būti vertinamas kaip rekonstrukcija ar turto pagerinimas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptartų įrodymų visuma neleidžia daryti išvados, kad ginčijamas turtas yra jungtinės veiklos rezultatas, todėl priešieškinys kaip neįrodytas atmestas pagrįstai (CPK 178 str.).
Apeliantė apeliaciniame skunde remiasi Lietuvos Aukščiausiojo teismo priimtomis nutartimis: 2011-03-28 nutartimi Nr.3K-3-134/2011 ir 2011-10-24 nutartimi Nr.3K-3-410/2011, tačiau nagrinėjama byla skiriasi savo faktinėmis aplinkybėmis.
Dėl iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos
Nagrinėjamoje byloje ieškovo pareiga įrodyti, kad jis yra turto savininkas ir kad jo teisės yra pažeistos. Ieškiniu prašoma iškeldinti atsakovę CK 6. 612 str. pagrindu kaip įsikėlus į ją be nuomos sutarties.
2011-11-07 Kauno rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) seniūno pažymoje nurodytais duomenimis iš įrašų 1991-1995 m., 1998-2002 m. ūkinėse knygose, nustatyta, kad ginčo valdoje adresu (duomenys neskelbtini), atsakovė nebuvo deklaravusi savo gyvenamosios vietos (1 t. b. l. 88), nuomos sutartis tarp šalių nesudaryta. Todėl pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad atsakovė neteisėtai naudojasi namo dalimi ir tuo pažeidžia ieškovo teisę naudotis jam nuosavybės teise priklausančia gyvenamąja patalpa savo nuožiūra, pagrįstai ieškinį tenkino.
Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliacinio skundo motyvais naikinti ar keisti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra teisinio pagrindo. Todėl Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 1 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.