Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkės), Gintaro Dzedulionio, Ainoros Kornelijos Macevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 6 d. nuosprendžio, kuriuo D. J. pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 str. 1 d., ir nubaustas 30 MGL (1129,8 Eur) dydžio bauda.

D. J. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas vienerius metus naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones (BK 68 str.).

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės Z. R. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies, priteista subsidiariai iš AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo, o, draudimo atlyginimo nepakankant žalai visiškai atlyginti, ir iš nuteistojo D. J. Z. R. naudai 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Iš nuteistojo D. J. nukentėjusiajai Z. R. priteista 868,86 Eur proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. J. vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, o būtent:

2013-11-23 apie 10.45 val., Vilniuje, vairuodamas jam priklausantį automobilį Alfa Romeo GT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiavo Konstitucijos prospektu nuo Geležinio Vilko gatvės. Privažiavęs prie Konstitucijos pr.-Šeimyniškių g.-Kalvarijų g. sankryžos, degant jo važiavimo kryptimi žaliam šviesoforo signalui, įvažiavo į minėtą sankryžą ir važiavo per sankryžą tiesiai. Išvažiuodamas iš sankryžos į Šeimyniškių gatvę ir atsiradus kliūčiai, kurią jis galėjo pastebėti, t.y. į Šeimyniškių gatvės važiuojamąją dalį jo atžvilgiu iš dešinės pusės į kairę, degant raudonam šviesoforo signalui, įžengusią ir link kitos gatvės pusės einančią pėsčiąją Z. R., gim. 1936 m., bei iškilus grėsmei eismo saugumui, nesulėtino greičio ir nesustabdė transporto priemonės, nesukeldamas pavojaus pėsčiajai, ją partrenkė ir sužalojo. Dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų pėsčiajai Z. R. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Tokiu būdu, D. J. pažeidė Kelių eismo taisyklių (LR Vyriausybės 2008-07-16 nutarimo Nr.768 redakcija) 134 punkto reikalavimus ir, atsiradus minėtoms pasekmėms, padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 str. 1 d.

Apelianto nuomone, teismo nuosprendyje minimos kasacinės nutartys neturi nieko bendro su nagrinėjamoje byloje esančia faktine situacija.

Pažymėjo, kad kaltinamajame akte išdėstytos D. J. pateiktos kaltinimo faktinės aplinkybės, tačiau tarp jų neminimas joks greičio viršijimas. Neminimas todėl, kad pasitvirtinę vairuotojo parodymai apie jo važiavimą 60 km/h greičiu ir 2014-12-12 Specialisto išvadoje Nr. 11-1739(14) padarytos išvados patvirtina, kad tarp nežymaus greičio viršijimo (Specialisto išvados 5 psl. nustatytas automobilio greitis 60,66 km/h) ir eismo įvykio nėra priežastinio ryšio. Nes 10 km/h viršytas greitis nėra eismo įvykio būtinoji sąlyga ir galėtų užtraukti nebent administracinę atsakomybę. Todėl vienintelis vairuotojui pareikštas kaltinimas yra dėl KET 134 punkto reikalavimų pažeidimo, kuriame apie greičio viršijimą nekalbama. Tačiau nuosprendžio 15 psl. pirmosios instancijos teismas iš pradžių nurodė, o po to paprieštaravo pats sau: taigi kirsdamas sankryžą užsidegus žaliam šviesoforo signalui (važiuodamas), jis KET reikalavimus pažeidė, nes viršijo leistiną greitį. Tačiau minėta aplinkybė, t.y. leistino greičio viršijimas kaltinamajam D. J. neinkriminuota. Deja, vėliau nuosprendyje daugybę kartų ir kaip kaltės įrodymas, ir kaip svarbi aplinkybė parenkant bausmę ir skiriant baudžiamojo poveikio priemonę nurodomas tas pats kaltinamajam neinkriminuotas nežymus greičio viršijimas. Pirmosios instancijos teismas šališkai pavertė kaltinamąjį nedrausmingu vairuotoju, sistemingai pažeidinėjančiu KET (nuosprendžio 18 psl.), tačiau 16 kartų už KET pažeidimą (įskaitant vieną - už važiavimą keleivio vietoje neprisisegus saugos diržo) vairuotojas D. J. padarė per 13 metų, kai turėjo vairuotojo pažymėjimą, ir per 10 metų - skaičiuojant nuo pirmos nuobaudos iki paskutinės. Nei prokuroras, nei nukentėjusiosios atstovas, nei teismas neaptiko tarp D. J. administracinių nuobaudų nė vienos, kuri būtų buvusi skirta už šiurkštų administracinį teisės pažeidimą. Taigi nesunkių administracinių pažeidimų akcentavimas, kai jie sudaro ne daugiau nei 1,5 nuobaudos per metus - aiškiai prieštarauja sąžiningumo, protingumo, teisingumo ir proporcingumo principams. Teismo nuosprendis nepagrįstas bei neteisėtas ir dėl vairuotojo atsakomybės neteisėto ir dirbtinio sunkinimo; niekuo nepateisinamos baudžiamojo poveikio priemonės atimti teisę vairuoti parinkimo dalyse, kai 2014-12-12 Specialisto išvadoje pabrėžiama, kad pagrindinė eismo įvykio kaltininkė yra šiurkščiai Kelių eismo taisykles pažeidusi pėsčioji, kuri sužalota nesunkiai, o vairuotojas jokiais šiurkščiais KET pažeidimais nekaltinamas.

Dėl vairuotojo neteisėtos veikos nepadarymo ir kaltės nebuvimo apeliantas nurodė, kad duodama paaiškinimus teisme, specialistė L. L. pagrįstai atkreipė dėmesį į dvi teisiškai reikšmingas sąvokas ir dvi skirtingas situacijas kelio važiuojamojoje dalyje: pavojinga situacija kilo tuomet, kai pėsčioji įžengė į važiuojamąją dalį. Avaringa situacija tada, kai vairuotojas turi imtis tam tikrų veiksmų, reaguojant į pėsčiosios veiksmus, t.y. stabdyti ir panašiai (nuosprendžio 9 psl.). Įžengdama nuo šaligatvio į 9,9 metrų pločio važiuojamosios dalies pirmąją juostą pėsčioji jokio tiesioginio pavojaus eismo saugumui sukelti negalėjo. Tačiau pėsčioji sukėlė avaringą/avarinę situaciją, kai matydama trečiąja juosta artėjantį (visą laiką tiesiai važiuojantį) automobilį dėl logiškai nepaaiškinamų priežasčių pradėjo bėgti į trečiąją eismo juostą. Nors perbėgti trečiosios eismo juostos neturėjo jokių galimybių - ką patvirtino jos partrenkimas automobilio prekiniu dešiniu kampu. Jeigu transporto priemonę vairuojantis asmuo sukelia BK 281 str. numatytus padarinius patekęs į avarinę situaciją, susidariusią dėl nukentėjusio ar kito eismo dalyvio padarytų KET pažeidimų, teismas sprendžia, ar konkrečioje situacijoje jis turėjo realią galimybę išvengti nusikalstamų padarinių. Techninė galimybė pradėti stabdymą neturi nieko bendra su konkrečios situacijos įvertinimu, kai vairuotojas dėl konkrečių aplinkybių visumos pagrįstai pradeda numatyti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti nusikalstami padariniai. Svarbiausią vietą šioje byloje turėjo užimti kruopštus pėsčiosios visų veiksmų įvertinimas, tačiau specialistei, prokurorui ir teismui pėsčiosios veiksmai atrodė reikšmingi tik jos įžengimo į važiuojamosios kelio dalies pirmąją juostą, o tolesni pėsčiosios veiksmui apskritai nebuvo tiriami ir iš esmės nebuvo vertinami. Teismui pasirodė svarbūs daugybę kartų susipainiojusio liudytojo D. M. parodymai, kurie neva patikimesni už nuoseklius liudytojos J. E. parodymus, kuri patvirtino, kad pėsčioji buvo sustojusi antrojoje juostoje. Teismas nuosprendyje nebandė paneigti bylos duomenų, kad pėsčioji žiūrėjo į automobilio pusę, jį matė, tačiau netikėtai vairuotojui ir liudytojai J. E., įbėgo į trečiąją eismo juostą.

Motyvuojamoji dalis

D. J. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą bei apeliacinį skundą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nuosprendyje išdėstytos teismo išvados atitinka bylos aplinkybes, nuosprendyje išsamiai ir nešališkai išanalizuoti visi bylos duomenys ir padaryta teisinga išvada, kad D. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 str. 1 d. Nuteistasis D. J. neigia savo kaltę, tačiau teisme ištirti ir nuosprendyje aptarti įrodymai patvirtina, jog kaltinamasis padarė šią nusikalstamą veiką.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl nustatytų faktinių eismo įvykio aplinkybių, apelianto padaryto KET pažeidimo ir priežastinio ryšio tarp jo bei kilusio eismo įvykio, jo padarinių, įvertinus byloje surinktus įrodymus, ir siekia kitokių išvadų, paneigiančių jo kaltę.

Kvalifikuojant veiką pagal BK 281 str. 1 d., svarbu nustatyti KET pažeidimą, padarinius (nesunkus sveikatos sutrikdymas) ir priežastinį ryšį tarp KET pažeidimo ir atsiradusių padarinių. Jeigu KET pažeidžia keli eismo dalyviai, reikia išsiaiškinti, kurio iš eismo dalyvių padarytas KET pažeidimas buvo būtina padarinių atsiradimo sąlyga ir priežastis. Teismų praktikoje pripažįstama, kad svarbus priežastinio ryšio nustatymo etapas Kelių eismo taisyklių pažeidimo bylose yra būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymas. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymo esmė yra nustatyti, kurio eismo dalyvio padarytas KET pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Ji nustatoma modeliuojant situaciją tokiu būdu, kad paeiliui eliminuojamas vieno iš eismo dalyvio padarytas KET pažeidimas, paliekant kito eismo dalyvio KET pažeidimą ir sprendžiant, ar tokiu atveju kiltų eismo įvykis su atsiradusiais padariniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-127/2010, 2K-578/2011).

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2013 m. lapkričio 23 d. 10.45 val. Konstitucijos pr.-Šeimyniškių g.-Kalvarijų g. sankryžoje įvyko eismo įvykis, kuriame dalyvavo apeliantas D. J., vairavęs automobilį Alfa Romeo GT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir kurio metu buvo sužalota pėsčioji Z. R.. Pagal specialisto išvadą Nr. G 2504/14(01) Z. R. nustatytas stuburo krūtinės 12-o ir juosmens 1-o slankstelių lūžiai su tarpketerinio raiščio (tarp Th12 ir L1) plyšimu, kairės kojos šeivikaulio apatinio trečdalio (skeveldrinis), ir kairio blauzdikaulio vidinės kulkšnies lūžiai su kairės pėdos panirimu ir kiti sužalojimai. Nukentėjusiosios patirti lūžiai vertinami kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Taip pat byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad apeliantas eismo įvykio metu važiavo trečiąja Šeimyniškių g. juosta per žalią šviesoforo signalą, tuo tarpu nukentėjusioji Z. R. kirto Šeimyniškių g., degant jai draudžiamam – raudonam šviesoforo signalui.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, susijusiais su KET 134 p. nuostatų, nustatančių pareigas vairuotojui, atsiradus kliūčiai kelyje –ne vien absoliučiai apibrėžtą pareigą sulėtinti ir sustabdyti transporto priemonę, bet ir alternatyvią pareigą apvažiuoti kliūtį, vertinimu, o taip pat nukentėjusiosios, sudariusios kliūtį, veiksmų kelio važiuojamojoje dalyje įtakos eismo įvykio kilimui vertinimu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pateikė konkrečius ir išsamius motyvus, kodėl vienais liudytojų parodymais remiasi ir jais grindžia savo išvadas dėl nuteistojo kaltės dėl BK 281 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo (šiuo atveju tai liudytojo D. M. parodymai apie nesaugų nuteistojo važiavimo būdą bei pėsčiosios matomumą), o kitus (liudytojos J. E. parodymus, kad nukentėjusioji bėgdama per kelią stabtelėjo) atmeta (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai). Teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo argumentų, kad D. J. nurodoma versija, jog nukentėjusioji stabtelėjo važiuojamojoje kelio dalyje atsirado tik teisme, jam jau susipažinus su visa ikiteisminio tyrimo bylos medžiaga, o ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis šios aplinkybės nenurodė, be to šie parodymai sutapo su liudytojo D. M., taip pat mačiusio nukentėjusiosios judėjimą per kelią, parodymais, kad nukentėjusioji per kelią ėjo nestabteldama. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi ne liudytojos J. E. parodymais, bet liudytojo D. M. parodymais, dėl kurių nekilo abejonių.

Kita vertus, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje rėmėsi specialisto išvada ir teismo posėdyje apklaustos ekspertės L. L. paaiškinimais, kad nukentėjusioji sudarė kliūtį D. J., įžengdama į važiuojamąją kelio dalį ir nuo to momento vairuotojas turėjo imtis KET 134 p. numatytų pareigų, o galimas nukentėjusiosios stabtelėjimas kelio važiuojamojoje dalyje, tik galėjo pailginti jos buvimo laiką kelio važiuojamojoje dalyje, o tuo pačiu ir padidinti kaltinamojo galimybę pastebėti kliūtį – nukentėjusiąją. Todėl apelianto argumentas, kad nukentėjusiosios elgesys (stabtelėjimas prieš jo kelio juostą) jam davė pagrindą tikėtis, jog nukentėjusioji, stabtelėjusi ir pastebėjusi artėjantį automobilį, nebejudės pirmyn ir susidūrimas neįvyks, nepagrįstas, nes nukentėjusiosios tolesni veiksmai kelio važiuojamoje dalyje neturi reikšmės, nustatant priežastinį ryšį su kilusiu eismo įvykiu ir jo pasekmėmis. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad apelianto sprendimas – staigiai pajudėti iš vietos reguliuojamoje sankryžoje, o pamačius pėsčiąją važiuojamojoje dalyje tikėtis, kad ji sustos ir jį praleis arba būdama antrojoje eismo juostoje, eis atgal, buvo aiškiai netinkamas. Dėl aptartų aplinkybių apelianto argumentai, jog teismas neįvertino liudytojos J. E. parodymų dėl pėsčiosios stabtelėjimo, yra nepagrįsti, kaip ir nepagrįsti argumentai, kad specialistė L. L. davė prieštaringus paaiškinimus dėl liudytojų parodymų reikšmės specialisto išvadai.

Pažymėtina, jog byloje nėra objektyvių duomenų dėl specialistės L. L. kompetencijos trūkumo, teikiant išvadas dėl eismo įvykio; pateiktos specialistės išvados yra logiškos, atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes, todėl apelianto argumentai, jog, nežinodama, kokias alternatyvias pareigas turi vairuotojas, ekspertė L. L. buvo žinomai nekompetentinga aptarti visus galimus teisėtus vairuotojo elgesio variantus, yra deklaratyvūs ir atmestini.

Pirmosios instancijos teismas, palyginęs liudytojų parodymus (D. M., J. E.) su apelianto parodymais, įvertinęs specialisto išvadas, eismo įvykio schemos protokolus, padarė įrodymais pagrįstą išvadą, kad apeliantui nebuvo kliūčių pamatyti pėsčiąją, kai ji įžengė į važiuojamąją kelio dalį, t.y. pradiniu kliūties susidarymo momentu, nes matomumas buvo geras, o eismas neintensyvus. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog apeliantas neginčija 2014 m. gruodžio 12 d. specialisto išvados Nr. 11-1739 (14) (2 t., b.l.113-124), jog tuo atveju, jeigu automobilio Alfa Romeo vairuotojas D. J., važiuodamas 50 km/h, 60 km/h ar 61 km/h greičiu, turėjo objektyvią galimybę matyti pėsčiąją pradiniu grėsmės eismo saugumui kilimo momentu, t.y. pėsčiajai įžengus į kelio važiuojamąją dalį, tai stabdydamas automobilį pradiniu grėsmės eismo saugumui kilimo momentu, būtų turėjęs techninę galimybę išvengti pėsčiosios partrenkimo, nes atstumas, kuriuo automobilis buvo nuo pėsčiosios partrenkimo vietos pradiniu kliūties susidarymo momentu yra didesnis už stabdymui reikalingą atstumą. Pagal KET 134 p. reikalavimus, pasirinkdamas alternatyvius variantus išvengti kliūties ar iškilusios grėsmės eismo saugumui, vairuotojas turi įvertinti, kuris iš jų nesukels pavojaus kitiems eismo dalyviams (šiuo atveju judančiai keliu pėsčiajai). Be to, atkreiptinas dėmesys į ekspertės L. L. apklaustos apeliacinės instancijos teismo posėdyje, atliekant dalinį įrodymų tyrimą, duotus paaiškinimus, jog bandymas apvažiuoti judančią kliūtį eismo saugumo prasme yra nepriimtini veiksmai ir būtent pažeidžiantys KET 134 p. reikalavimus, nes apvažiuojantysis judančią kliūtį negali iš anksto numatyti, kuria kryptimi judės kliūtis. Taigi, laikytina, kad apeliantas turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiosios partrenkimo, pasirinkęs saugų kliūties įveikimo būdą ir stabdęs automobilį pradiniu kliūties susidarymo momentu, t.y. tuo momentu, kai pastebėjo į kelio važiuojamąją dalį įžengusią pėsčiąją, tačiau to nepadarė. Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino kaltinamojo ir jo gynėjo prašymo dėl eismo įvykio ekspertinio tyrimo, atmesdamas galimybę kaltinamajam ir jo gynėjui formuluoti būtinus ekspertams užduoti klausimus, atmestini, kadangi prašymas skirti ekspertinį eismo įvykio tyrimą buvo pateiktas ir apeliacinės instancijos teismui, atliekant dalinį įrodymų tyrimą, tačiau buvo teikiami klausimai, išimtinai susiję su teisės normų vertinimu ir taikymu, o ne su specialiosiomis žiniomis.

Apeliantas, savo argumentus, kad tiek specialistas, tiek teismas nenagrinėjo KET 134 p. numatytų alternatyvų vairuotojui išvengti kliūties, grindė kasacinės instancijos teismo suformuota praktika – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 6 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr.2K-195/2007. Tačiau pažymėtina, jog šioje kasacinės instancijos teismo nutartyje būtent ir nurodyta, kad transporto priemonės vairuotojas neprivalo lėtinti greičio ar stabdyti transporto priemonę vien tik dėl to, kad yra teorinė tikimybė, jog kiti eismo dalyviai gali nesilaikyti eismo taisyklių ir pažeisti transporto priemonės vairuotojo pirmumo teisę, kol dar nėra tiesioginio pavojaus eismo saugumui. Kasacinės instancijos teismas pažymėjo, kad reguliuojamose kelių sankryžose grėsmė eismo saugumui atsiranda tik tada, kai kiti eismo dalyviai, pažeisdami ar nepažeisdami eismo taisykles, įeina ar įvažiuoja į važiuojamąją kelio dalį arba akivaizdu, kad jie tuoj kirs transporto priemonės judėjimo kryptį ir tokiu veiksmu sukelia grėsmę eismo saugumui. Taigi, apelianto nurodoma kasacinio teismo praktika patvirtina skundžiamo nuosprendžio pagrįstumą, nes šiuo atveju susiklostė būtent tokia situacija, kuomet kilo tiesioginis pavojus eismo saugumui ir apeliantas privalėjo lėtinti greitį ar stabdyti transporto priemonę, nes jam pradėjus judėti nuo sankryžos, pėsčioji jau buvo važiuojamojoje kelio dalyje (nors ir nesilaikydama eismo taisyklių reikalavimų).

Apeliantas kelia abejones liudytojo D. M. parodymų patikimumu, teigdamas, kad liudytojas D. M. nurodė, jog apelianto vairuojamas automobilis Alfa Romeo važiavo nesaugiai – užsidegus žaliam šviesoforo signalui staigiai „rovė“ iš vietos, tačiau apklausiamas teismo posėdyje negalėjo prisiminti, kurioje sankryžoje jis stovėjo ir kurioje sankryžoje stovėjo apeliantas. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, tai nesudaro pagrindo šio liudytojo parodymus apie esmines šioje byloje nagrinėtinas aplinkybes vertinti kaip nepatikimus, nes minėti liudytojo parodymai yra apie dvi skirtingas aplinkybes, kurios, natūralu, galėjo būti įsimintos skirtingai, taigi savaime neprieštarauja vieni kitiems.

Apelianto argumentas, kad skundžiamame nuosprendyje teismas pasisakė dėl nežymaus greičio viršijimo, kaip neigiamai charakterizuojančios apeliantą aplinkybės, nors jam kaltinimas dėl greičio viršijimo nebuvo pareikštas, nepagrįstas. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai tyrė šią aplinkybę, vertindamas liudytojo D. M. parodymus bei nustatydamas faktines eismo įvykio aplinkybes.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliantas važiavo, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių reikalavimus, t.y. nestabdė prieš važiuojamojoje kelio dalyje atsiradusią kliūtį (t.y. pėsčiąją), kurią turėjo objektyvią galimybę pastebėti, ir būtent šis pažeidimas buvo tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su kilusiais padariniais kaip būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Jei apeliantas, pamatęs pėsčiąją, judančią važiuojamojoje kelio dalyje degant jos atžvilgiu raudonam šviesoforo signalui, būtų savalaikiai stabdęs ar net visiškai sustabdęs automobilį ir ją praleidęs, eismo įvykis nebūtų įvykęs. Kita vertus, kaip teisingai pabrėžia apeliantas, pėsčioji (nukentėjusioji) Z. R. taip pat pažeidė Kelių eismo taisyklių 50 p. reikalavimus – ėjo per gatvę degant raudonam šviesoforo signalui. Taigi ir pėsčiosios Kelių eismo taisyklių 50 p. pažeidimas buvo būtinoji eismo įvykio kilimo sąlyga. Iš esmės abipusę kaltę dėl eismo įvykio konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl civilinio ieškinio. Tačiau pėsčioji, pažeidusi eismo taisykles, padarinių, numatytų BK 281 str. 1 d., nesukėlė. Tuo tarpu D. J., pamatęs kliūtį, turėjo pareigą pasirinkti tokius veiksmus, kurie užtikrintų pėsčiajai saugų gatvės kirtimą, t.y. stabdyti automobilį ar visiškai sustoti, tačiau to jis nepadarė, sukeldamas eismo įvykį ir padarydamas nukentėjusiajai Z. R. nesunkų sveikatos sutrikdymą. Byloje nustatytos D. J. automobilio valdymo aplinkybės, nekreipimas dėmesio į kliūties ypatumus (gyva, judanti kliūtis), pasirinktas rizikingas, neabejotinai sukeliantis grėsmę pėsčiajai, kliūties išvengimo būdas rodo, kad nuteistasis šiuo atveju, nors ir važiuodamas, esant leistinam šviesoforo signalui, turėjo būti atidus ir atsargus, valdydamas didesnio pavojaus šaltinį, tačiau taip nesielgė dėl nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 str. 3 d.). Todėl įvertinus aptartas aplinkybes, nėra pagrindo išvadai, kad priežastinis ryšys skundžiamu nuosprendžiu buvo nustatytas netinkamai.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad D. J. BK 281 str. 1 d. numatytą veiką padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo, nenumatęs, kad dėl jo veikimo (KET 134 p. pažeidimo) gali atsirasti BK 281 str. 1 d. numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Tokia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada neprieštarauja ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimams dėl BK 281 str. 1 d. taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-276-696/2016).

Apeliantas apeliaciniame skunde kelia baudžiamojo poveikio priemonės jam taikymo pagrįstumą, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nemotyvuotai ir nepagrįstai taikė jam specialiosios teisės atėmimą. Sutikti šiuo argumentu nėra pagrindo.

LR BK 68 str. nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, tarp jų teise vairuoti kelių transporto priemones, tais atvejais, kai, naudodamasis šiomis teisėmis, asmuo padaro nusikalstamą veiką. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad D. J. nusikalstamą veiką padarė, naudodamasis teise vairuoti kelių transporto priemones, pažeisdamas KET reikalavimus, eismo įvykio metu buvo nesunkiai sutrikdyta pėsčiosios Z. R. sveikata. Pirmos instancijos teismas, svarstydamas baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo apeliantui klausimą, įvertino, jog D. J. anksčiau 16 kartų baustas administracine tvarka už KET pažeidimus, tame tarpe už leistino greičio viršijimą, vieną kartą baustas už tai, kad nepasirinko saugaus greičio ir atsitrenkė į sieną. Dalis administracinių nuobaudų yra galiojančios. Šių aplinkybių visumos pagrindu teismas padarė išvadą, kad D. J. nėra pakankamai drausmingas vairuotojas, sistemingai daro KET pažeidimus. Būtent šiais motyvais pirmosios instancijos teismas grindė sprendimą paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis teise vairuoti transporto priemones 1 metams. Teisėjų kolegija neturi pagrindo su šiais argumentais nesutikti.

Teismų praktikoje pažymima, kad teismo pareiga pagrįsti spendimą negali būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nekartoti (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Heile v. Finland), būtina atsakyti į esminius skundo argumentus. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijai iš esmės sutinkant su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl D. J. kaltės, laikoma netikslingu smulkiai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, kuriais apeliantas ginčija savo kaltę ir kurie, teisėjų kolegijos vertinimu, dėl jau aptartų esminių aplinkybių nusikalstamai nerūpestingo D. J. elgesio nepaneigia.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles, numatytas BPK 20 str., įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas bei aiškino ir taikė teisės normas, todėl D. J. pagrįstai pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 str. 1 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 6 d. apkaltinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo D. J. apeliacinį skundą atmesti.