Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Ramūno Šarkos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Astos Vailionės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. S. skundą atsakovėms Lietuvos kalėjimų tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, neturtinės žalos atlyginimo ir procesinių palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Dėl kilusio ginčo ir byloje nustatytų faktinių aplinkybių

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo viršininko 2024 m. liepos 31 d. sprendimo Nr. SN-22-1986 ir Lietuvos kalėjimų tarnybos 2024 m. rugsėjo 3 d. sprendimo Nr. 2S-4724, kuriais netenkinti pareiškėjo prašymai dėl leidimo jam turėti ir naudoti garso grotuvą su priedais medicininiais tikslais (šviesos ir garso terapijai), teisėtumo ir pagrįstumo, bei įpareigojimo sudaryti sąlygas minėtą grotuvą įsigyti ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovė atsiliepime nurodo, jog Regionų administraciniame teisme nagrinėjama kita administracinė byla Nr. eI1-15979-780/2024, kurioje pareiškėjas remiasi tomis pačiomis aplinkybėmis, susijusiomis su LSMUL Kauno klinikų gydytojo psichiatro rekomendacijomis. Vis dėlto, šios bylos nėra tapačios, nes skiriasi tiek jų teisinis pagrindas, tiek reikalavimų dalykas. Todėl nėra pagrindo sutikti su atsakove, kad pareiškėjas dėl analogiškų reikalavimų kelia dvi atskiras bylas.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas E. S., atliekantis laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių 1-ajame kalėjime, 2024 m. liepos 2 d. buvo konvojuotas į LSMUL Kauno klinikas psichiatro konsultacijai. Gydytojo išvadoje nurodyta, kad pareiškėjui rekomenduojama taikyti šviesos ir garso terapiją, kaip pagalbinę priemonę siekiant pagerinti jo psichoemocinę būklę –(duomenys neskelbtini).

Lietuvos kalėjimų tarnybos gydytoja, atsižvelgusi į LSMUL Kauno klinikų psichiatro rekomendacijas, 2024 m. liepos 15 d. pareiškėjui išdavė medicininį pažymėjimą Nr. 51661, kuriuo buvo rekomenduota atnaujinti pareiškėjui šviesos ir muzikos (garso) terapiją, siekiant sumažinti–(duomenys neskelbtini). Gydytojo rekomendacijoje nurodyta, kad garso terapijai skiriamas naudoti garso grotuvas su priedais (kolonėlėmis, laidais, pultu valdymui).

Remdamasis medicininiu pažymėjimu Nr. 51661 pareiškėjas 2024 m. liepos 17 d. pateikė Pravieniškių 1-ojo kalėjimo administracijai prašymą leisti įsigyti ir turėti garso grotuvą su priedais – kolonėlėmis, laidais, valdymo pultu. Pareiškėjas nurodė, kad tokios priemonės jam reikalingos gydytojo rekomenduotai šviesos ir muzikos (garso) terapijai vykdyti.

Dėl ginčijamų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo

Pareiškėjas nesutinka su minėtais sprendimais, teigdamas, kad jie nepagrįsti, nemotyvuoti ir riboja jo teisę į sveikatos priežiūrą, kuri yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje bei tarptautiniuose žmogaus teisių dokumentuose. Pareiškėjo nuomone, administracija turėjo ne atmesti prašymą, o, kilus abejonių dėl gydytojo paskyrimo turinio, kreiptis į atitinkamus medikus dėl jam rekomenduojamos taikyti muzikos (garso) terapijos atlikimo išaiškinimo.

Nuteistieji, atsižvelgiant į bausmės atlikimo vietos tipą ir grupę, kurioje yra laikomi, turi teisę bausmės atlikimo vietoje turėti asmeninių daiktų, kurių jie gali įsigyti arba gauti perduodamų. Bausmės atlikimo vietose nuteistiesiems leidžiamų turėti asmeninių daiktų sąrašus, daiktų kiekį ir bendrą masę nustato teisingumo ministras (BVK 38 straipsnio 1 dalis).

Vertindamas laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų statusą bei teises ir pareigas, Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, kad nuteistųjų kalinimas paprastai yra susijęs su tam tikrais sunkumais ir ribojimais, tačiau kalinimo metu nuteistieji nepraranda savo teisių, įtvirtintų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija). Priešingai, tam tikrais atvejais nuteistajam reikalinga papildoma apsauga dėl jo padėties pažeidžiamumo ir dėl to, kad valstybė dėl šio asmens prisiima atsakomybę. Šiame kontekste Konvencijos 3 straipsnis nustato valstybės institucijoms pozityvią pareigą užtikrinti, kad nuteistojo kalinimo sąlygos užtikrintų pagarbą žmogaus orumui, o įtvirtinti ribojimai neviršytų kančios ir sunkumų, kurie yra neišvengiami kalinimo metu, nuteistojo sveikata ir gerovė taip pat turi būti tinkamai saugomi (žr., pvz., 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96; 2010 m. sausio 22 d. sprendimą Norbert Sikorski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 17599/05).

EŽTT yra nurodęs, kad nuteistiesiems turi būti užtikrintos visos Konvencijoje garantuojamos teisės ir laisvės. Įkalinimo aplinkybės, ypač susijusios su saugumu ir nusikaltimų prevencija, pateisina tų teisių apribojimus, tačiau bet koks apribojimas kiekvienu atveju turi būti pagrįstas ir būtinas demokratinėje visuomenėje; „būtinumas“ reiškia, kad teisės į privatų gyvenimą apribojimas turi kilti dėl „primygtinio socialinio poreikio“ ir turi būti proporcingas siekiamiems teisėtiems tikslams. Nustatant šiuos ribojimus valstybėms narėms suteikta vertinimo laisvė, tačiau jos apimtis priklauso nuo daugelio aspektų, įskaitant apribojamos veiklos prigimtį ir apribojimais siekiamų tikslų. Bet kuriuo atveju, valstybei tenka pareiga įrodyti, kad būtinybė nustatyti apribojimą atsirado dėl primygtinio socialinio poreikio (2018 m. gruodžio 4 d. sprendimas Kazlauskas ir Nanartonis prieš Lietuvą, pareiškimų Nr. 234/15 ir 22357/15). EŽTT šiame sprendime taip pat nurodė, jog valstybės gali nustatyti tam tikrus reikalavimus, kokius daiktus nuteistieji gali turėti, tačiau pabrėžė, kad tokiais reikalavimais (tam tikrais draudimais) turi būti siekiama teisėto tikslo. Aptariamos valstybės laisvės apimtis, ypač kalbant apie teisės aktuose įtvirtintus visiškus draudimus, priklauso nuo daugelio aspektų, įskaitant apribojamos veiklos prigimtį, apribojimais siekiamų tikslų ir to, ar apribojimas būtinas demokratinėje visuomenėje.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – Viešojo administravimo įstatymo) 3 straipsnio 5 punkte yra įtvirtintas išsamumo principas, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektas į prašymą ar skundą turi atsakyti aiškiai ir argumentuotai, nurodydamas visas prašymo ar skundo nagrinėjimui įtakos turėjusias aplinkybes ir konkrečias teisės aktų nuostatas, kuriomis rėmėsi, vertindamas prašymo ar skundo turinį.

Reikalavimai, taikytini administraciniam sprendimui, yra įtvirtinti Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje. Pagal šio įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktus, administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 punktas) bei administracinio sprendimo motyvai (6 punktas).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, kurios iš esmės yra labai panašios į aktualios redakcijos 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintas nuostatas, yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1470-756/2018, 2019 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-432-502/2019, 2021 m. rugsėjo 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2099-602/2021). Nurodyta teisės norma yra siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1548-629/2020, 2021 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2422-602/2021). Individualiam administraciniam aktui taip pat yra keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-658/2013).

Aptarto teisinio reguliavimo ir formuojamos teisminės praktikos kontekste, atsakovė, gavusi pareiškėjo prašymą dėl leidimo įsigyti, turėti ir naudotis jo nurodytu garso grotuvu su prie šio esančiais priedais kaip medicinos priemonėmis būtent gydymosi tikslu, privalėjo vertinti, ar pareiškėjo nurodomi daiktai – garso grotuvas su priedais (kolonėlėmis, laidais, valdymo pultu), yra ne tik elektros prietaisai, bet kartu ir medicinos priemonės Taisyklių 42.5.16 papunkčio prasme, vertinti, kaip jos gydytojo rekomenduotos naudoti, todėl esant būtinybei turėjo gauti ir papildomą gydytojo vertinimą (paaiškinimą) dėl šių priemonių naudojimo būdo, o administraciniame sprendime nurodyti argumentus bei įrodymus, reikšmingus nagrinėjamu klausimu, pateikti teisinį sprendimo priėmimo pagrindą, o jeigu administracinis sprendimas susijęs su tam tikrais ribojimais – įvertinti, ar šis apribojimas yra teisėtas ir proporcingas, nepažeidžia Konvencijoje įtvirtintų pareiškėjo teisių, ar šiuo atveju primygtinis socialinis poreikis pateisina taikomą draudimą įsigyti, turėti ir naudoti pareiškėjo nurodytus daiktus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjui gydytojas iš tiesų pateikė medicininę rekomendaciją dėl garso terapijos taikymo ir paskyrė konkretų elektros prietaisą, kurio pagalba tokia terapija turi būti taikoma. Kaip buvo minėta, 2024 m. liepos 2 d. pareiškėjas buvo konvojuotas į LSMUL Kauno klinikas, kur konsultuotas gydytojo psichiatro, o šis pateikė rekomendacijas, viena iš jų – atnaujinti šviesos ir muzikos (garso) terapiją. Atitinkamai, 2024 m. liepos 15 d. pareiškėjui buvo išduotas medicininis pažymėjimas Nr. 51661, kuriame, be kita ko, buvo paskirta naudoti garso grotuvą su priedais (kolonėlėmis, laidais, valdymo pultu) muzikos terapijai taikyti siekiant –(duomenys neskelbtini).

Nors iš pažymėjimo Nr. 51661 nėra aišku, kokiomis sąlygomis ši terapija turi būti vykdoma – pareiškėjui savarankiškai klausant muzikos ar tik su specialisto priežiūra atliekant terapijos seansus, neaišku, kokia turi būti jos trukmė ar periodiškumas – tačiau tai savaime nereiškia, kad toks paskyrimas yra teisiškai nereikšmingas ar kad jo pagrindu pareiškėjo prašymas turėjo būti automatiškai atmestas.

Pažymėtina, kad gydytojo psichiatro pateikta rekomendacija ir jai įgyvendinti paskirta priemonė yra rašytinė, išdėstyta oficialiame medicininiame pažymėjime, o joje konkrečiai nurodytas terapijos tikslas – (duomenys neskelbtini), ir terapijos forma – muzikos (garso) terapija, pasitelkiant garso grotuvą su priedais. Todėl viešojo administravimo subjektas, gavęs pareiškėjo prašymą, pagrįstą medicinine išvada, privalo ne tik remtis dokumente pateikta rekomendacija, bet ir imtis veiksmų kilusiems neaiškumams pašalinti, ypač kai sprendžiamas su sveikatos apsauga susijęs klausimas. Tiek kalėjimo administracija, tiek Lietuvos kalėjimų tarnyba, kilus pagrįstoms abejonėms dėl gydytojo paskyrimo įgyvendinimo aiškumo, privalėjo kreiptis į gydymo įstaigą ar konkretų gydytoją ir išsiaiškinti: ar pareiškėjui rekomenduojama terapija gali būti atliekama savarankiškai; kokios tiksliai priemonės tam būtinos; koks yra terapijos dažnumas ir pobūdis; ar nurodytas gydymo būdas galimas tik su medicinos specialisto priežiūra. Tačiau nei kalėjimo administracija, nei Lietuvos kalėjimų tarnyba neturi nei teisės, nei kompetencijos vertinti gydytojų rekomendacijų tikslingumo ir juo labiau neturi teisės kvestionuoti paskirto gydymo efektyvumo, nes tai yra specialiomis medicinos mokslo ir praktikos žiniomis grindžiamos išvados ir sprendimai, o tokių žinių atsakovė neturi.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad ginčijamuose sprendimuose nebuvo įvertinta, ar konkreti rekomendacija suteikia teisę pareiškėjui pačiam asmeniškai turėti grotuvą kaip medicinos priemonę ir gydymo tikslu juo naudotis savarankiškai, ar suteikia teisę tik į garso terapiją, vykdomą su medicinos specialisto priežiūra. Atsakovė skundžiamuose sprendimuose nenurodė, kodėl ši gydytojo rekomendacija nėra laikoma reikšminga ir neįgyvendinama, nepatikslino, ar buvo kreiptasi į medicinos personalą dėl paaiškinimų ar papildomų duomenų apie gydymo būdą, taip pat nebuvo pateikta aiškių ir pakankamų argumentų, dėl kokių priežasčių galėtų kilti rizika nuteistojo sveikatai ar saugumui naudojant garso grotuvą.

Ginčijamuose sprendimuose atsakovė apsiribojo abstrakčiu ir išsamiai neargumentuotu teiginiu, kad garso grotuvas nėra įtrauktas į leidžiamų daiktų sąrašą, nes nenurodė, ar buvo nagrinėta galimybė išduoti leidimą pagal Taisyklių 42.5.16 punktą – kaip gydytojo rekomenduotai medicinos priemonei, o jeigu garso grotuvo tokia priemone nelaiko, dėl kokių priežasčių. Minėtos aplinkybės nebuvo išsamiai ištirtos, nors jos buvo esminės, sprendžiant dėl pareiškėjo prašymo pagrįstumo.

Teismas pažymi, kad Lietuvos kalėjimų tarnybos administracija turi teisę pagal savo kompetenciją spręsti, ar įmanoma įgyvendinti gydytojų paskyrimus konkrečioje įstaigoje, atsižvelgiant į saugumo, resursų ir taisyklių reikalavimus, tačiau neturi medicininės kompetencijos vertinti gydytojų paskyrimų turinio ar jų reikalingumo, nes toks vertinimas priskirtinas išimtinai medicinos specialistams. Kitaip tariant, kalėjimo administracija gali spręsti, ar turi sąlygas užtikrinti paskirtą terapiją, tačiau negali savo nuožiūra vertinti, ar toks gydymas yra reikalingas, nes tai medicininiai klausimai, kuriuos gali atsakyti tik gydytojai.

Teismų praktikoje taip pat nuosekliai laikomasi pozicijos, kad viešojo administravimo institucijos, spręsdamos dėl gydymo priemonių, turi remtis medicininėmis išvadomis ir, esant neaiškumams, kreiptis į specialistus, o ne interpretuoti rekomendacijas ir jų įgyvendinimą (žr., pvz., LVAT 2021 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2312-968/2021). Tai reiškia, kad Kalėjimų tarnyba savo abejones dėl to, kaip gydytojų rekomendacija turi būti įgyvendinama turi išsklaidyti atlikusi išsamų pareiškėjo prašymo nagrinėjimą ir surinkusi papildomus duomenis dėl rekomendacijos įgyvendinimo būdo iš gydytojų, bet negali vien tik savo abejonėmis dėl rekomendacijos įgyvendinimo būdo, o juo labiau dėl jos tikslingumo, grįsti atsisakymo tenkinti pareiškėjo prašymą.

Vertindamas atsakovės pateiktas alternatyvas gydytojo rekomenduotai muzikos (garso) terapijai (siūlymą įsigyti radijo imtuvą ar dalyvauti muzikiniuose užsiėmimuose), teismas pažymi, kad sprendžiant dėl galimybės įgyvendinti konkrečią gydytojo rekomendaciją, turi būti vertinama, ar alternatyvos yra lygiavertės medicininės paskirties priemonės. Šiuo atveju byloje nėra medicinos žiniomis pagrįstų duomenų, kad radijo imtuvas ar kiti pareiškėjui siūlomi užsiėmimai galėtų pakeisti gydytojo rekomenduotą garso terapiją. Todėl sprendimas atmesti prašymą vien remiantis tuo, kad yra kitų priemonių, kurios, administracijos nuomone, galėtų padėti pareiškėjui, neatitinka išsamumo, proporcingumo, individualaus vertinimo principų bei yra nemotyvuotas.

Aptartame kontekste teismas sprendžia, kad atsakovė iš esmės neišnagrinėjo pareiškėjo prašymo dėl jo teisės įsigyti, turėti ir naudotis garso grotuvu su prie šio esančiais priedais kaip medicinos priemone, nes nenurodė aiškaus ir objektyviais duomenimis pagrįsto ginčijamų sprendimų faktinio ir teisinio pagrindo, neįvertino visų su draudimu įsigyti ir turėti juos susijusių aplinkybių, kurios reikšmingos sprendžiant kilusį ginčą: Taisyklių 42.1–42.5 punktų kontekste nekvalifikavo, ar prašomi daiktai patenka į medicininių priemonių kategoriją; nepateikė aiškių argumentų dėl gydytojo rekomendacijos vertinimo; nepatikslino gydytojo rekomendacijos esmės ir įgyvendinimo būdo; nenurodė aiškių, išsamių ir pakankamų motyvų, kurie turėjo įtakos priimant ginčijamus sprendimus; pareiškėjo teisių suvaržymų nevertino teisėtumo ir proporcingumo principų kontekste; nepagrindė, ar šiuo atveju primygtinis socialinis poreikis pateisina taikomą draudimą įsigyti ir turėti pareiškėjo nurodytus daiktus.

Atsižvelgęs į nurodytus argumentus, teismas sprendžia, kad atsakovė, priimdama ginčijamus sprendimus, neveikė taip, kaip turėjo veikti viešojo administravimo subjektas, nesilaikė Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, skundžiami sprendimai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies nuostatų, todėl naikintini kaip neteisėti bei nepagrįsti, o Lietuvos kalėjimų tarnyba įpareigotina iš naujo išnagrinėti pareiškėjo E. S. prašymą dėl leidimo įsigyti, turėti ir naudoti rekomenduotą garso grotuvą su priedais (kolonėlėmis, laidais, pultu valdymui) ir priimti įstatymo reikalavimus atitinkantį sprendimą.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Pareiškėjas taip pat prašo teismo priteisti jam 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Pareiškėjas pabrėžia, kad atsisakymas jam išduoti garso grotuvą su priedais daro neigiamą poveikį jo psichinei būklei, pareiškėjas patiria didelius nepatogumus, dvasines ir emocines kančias ir nepilnavertiškumo jausmą.

Šiuo atveju, nors teismas ir pripažino, kad atsakovės sprendimai dėl pareiškėjo prašymo įsigyti garso grotuvą buvo nemotyvuoti ir neatitiko teisės aktų reikalavimų, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad dėl šių sprendimų patyrė konkrečią neturtinę žalą.

Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Išgyvenimai ir jų priežastys turi būti tokio pobūdžio ir lygmens, kad juos galima būtų vertinti kaip pakankamai reikšmingus, lyginant su eiliniais, ir gilius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas savo skunde konkrečiai neįvardijo iš ko konkrečiai susideda jo prašoma atlyginti neturtinė žala, savo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis ar įrodymais. Skundo argumentai dėl tariamai padarytos jam neturtinės žalos yra nekonkretūs, deklaratyvūs, paremti vien tik abstrakčiais teiginiais ir bendromis frazėmis apie įstatymų numatytą asmens teisę į žalos atlyginimą. Tačiau atsakovės pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nei į įstaigos psichologus, nei į gydytojus nesikreipė dėl pasekmių negavus naudotis garso grotuvo.

Atsakovės pateikta 2024 m. rugsėjo 30 d. Resocializacijos skyriaus pažyma, Nr. RV-22-9035, patvirtina, kad pareiškėjas į įstaigos psichologus dėl patiriamo psichologinės būklės pablogėjimo, emocinių kančių ir dvasinių išgyvenimų, diskomforto, orumo pažeminimo, nepilnavertiškumo jausmo, kuriuos galėjo sukelti tai, kad nebuvo leista naudotis garso grotuvu su priedais (kolonėlės, laidai, valdymo pultas), šviesos ir garso terapijos taikymui, nesikreipė.

Iš 2024 m. rugsėjo 10 d. ambulatorinio apsilankymo aprašymų matyti, kad po skundžiamų sprendimų priėmimo pareiškėjas skundėsi kitais sveikatos sutrikimais, bet ne garso terapijos netaikymo pasekmėmis.

Iš 2024 m. spalio 13 d. ambulatorinio apsilankymo aprašymo matyti, kad pareiškėjas nesiskundė garso terapijos netaikymo pasekmėmis, o gydytojas konstatavo, kad psichikos būsena nėra ženkliai pablogėjusi, nėra indikacijų siųsti III lygio psichiatro konsultacijai. Gydymas koreguotas, su paskyrimais sutinka.

Taigi, pareiškėjas neįrodė, kad dėl skundžiamų sprendimų jis patyrė realias ir esmines pasekmes sveikatai, kurios pagal išgyvenimų mąstą ir intensyvumą laikytinos neturine žala. Priešingai, jo apsilankymų pas gydytojus po skundžiamų sprendimų priėmimo rezultatai patvirtina, kad gydymas jam koreguotas vaistais, bet nebuvo pakartotinai spręstas garso terapijos taikymo klausimas, jis nesiskundė šios terapijos netaikymo pasekmėmis.

Nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo atsirasti (kilti) valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį. Todėl atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas sprendžia, jog administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinės žalos atsiradimą, nenustatyta ir nėra teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos.

Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjo reikalavimas dėl 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmetamas kaip nepagrįstas.

Atmetus pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, taip pat atmetamas reikalavimas priteisti 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86– 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo viršininko 2024 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. SN-22-1986.

Panaikinti Lietuvos kalėjimų tarnybos 2024 m. rugsėjo 3 d. sprendimą Nr. 2S-4724.

Įpareigoti atsakovę Lietuvos kalėjimų tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo E. S. 2024 m. liepos 17 d. prašymą dėl leidimo įsigyti, turėti ir naudoti rekomenduotą garso grotuvą su priedais (kolonėlėmis, laidais, pultu valdymui).

Likusią dalį skundo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.