Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolitos Cirulienės, kolegijos teisėjų Evaldo Burzdiko ir Egidijaus Tamašausko,

dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui Justui Jankauskui ir atsakovės atstovui advokatui Domantui Skebui,

apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo M. L. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-125-199/2011 pagal ieškovo M. L. ieškinį atsakovei UADB „Ergo Lietuva“ (tretieji asmenys A. L. ir N. V.) dėl žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Byloje nustatyta, kad ieškovas per draudimo tarpininko veiklą vykdantį N. V. su atsakove 2009-09-24 sudarė Transporto priemonių draudimo sutartį pagal Transporto priemonių draudimo taisykles Nr. 030, apdrausdamas savo vardu registruotą automobilį TOYOTA HILUX. Transporto priemonių draudimo liudijime Nr. 851-0316210 nurodyta, kad automobilis apdraustas nuo visų rizikų (t. 1, b. l. 26). Draudimo sutartis su ieškovu sudaryta remiantis Taisyklėmis, kuriose yra apibrėžti nedraudžiamieji įvykiai. Taisyklių 4.1.1 p. nustato, kad nedraudiminiais įvykiais, už kuriuos draudimo įmonė neprivalo mokėti draudimo išmokų, laikomi įvykiai, kurių metu žala padaroma draudimo objektui, kai transporto priemonė naudojama nesilaikant transporto priemonės eksploatavimo taisyklių (t. 1, b. l. 10-17). Ieškovas, sudarydamas draudimo sutartį, buvo supažindintas su draudimo taisyklėmis, gavo jų kopiją, pasirašė draudimo polise ties šias aplinkybes patvirtinančiu įrašu (t. 1, b. l. 26). Ieškovas ir tretysis asmuo nekėlė reikalavimo pripažinti negaliojančiu draudimo taisyklių 4.1.1 p. Teismas, vadovaudamasis administracinio teisės pažeidimo byloje esančiais dokumentais, kurių pagrindu tretysis asmuo administracine tvarka pripažintas kaltu dėl eismo įvykio, nes vairuodamas transporto priemonę sustojo ir paliko ją stovėti neužtraukęs rankinio stabdžio, dėl ko mašina nuriedėjo nuo kalno į Nevėžio upę ir nuskendo (t. 1, b. l. 28)), bei paties trečiojo asmens prisipažinimu kaltu dėl eismo įvykio, paaiškinant, kad pritrūko jėgų iki galo užtraukti rankinį stabdį (t. 1, b. l. 53), konstatavo, kad tretysis asmuo nesilaikė transporto priemonės eksploatavimo taisyklių, t. y. nepakankamai užtraukė rankinį stabdį, nepakėlė jo svirtelės į viršų, kad automobilis neriedėtų, nepasuko ratų, neperjungė pavaros į pirmą arba atbulinę eigą bei neužblokavo ratų, dėl ko automobilis nuskendo. Be to, tretysis asmuo Nutarimo dėl administracinio teisės pažeidimo (t. 1, b. l. 28), kuriuo jis pripažintas kaltu dėl eismo įvykio ir paskirta bauda, neskundė. Automobilio eksploatavimo vadove nurodyta, kad statydamas automobilį ant kalvos vairuotojas turi priešakinius ratus pasukti taip, kad šie įsiremtų į kelkraštį – tai neleis automobiliui riedėti; įjungti rankinį stabdį ir perjungti pavarą į pirmą arba atbulinę eigą (rankinė pavarų dėžė); jei reikia – užblokuoti ratus (nagrinėjamos bylos priedo „TOYTA eksploatavimo vadovas“ b. l. 122-133). Pareiga susipažinti su minėtomis taisyklėmis tenka pačiam vairuotojui (t. 1, b. l. 61-63). Teismas nesutiko su ieškovo pozicija, kad atsakovė jį turėjo supažindinti su automobilio eksploatavimo taisyklėmis, nes, teismo teigimu, pats savininkas, įsigijęs transporto priemonę, turi rūpintis saugiu eksploatavimu, antraip, gali sukelti pavojų tiek sau, tiek kitiems. Byloje apklaustas liudytojas V. G. parodė, kad jis ATPK protokolą (t. 1, b. l. 37) surašė pagal vairuotojos parodymus. Protokolo surašymo metu automobilis iš upės jau buvo ištrauktas, jis jį apžiūrėjo - rankinis stabdis nebuvo užtrauktas. Liudytojo nuomone, tikėtina, kad galėjo buvo ne iki galo užtrauktas, o vėliau visai atsileisti. Jeigu automobilio ratai būtų pasukti, automobilis nebūtų nuriedėjęs. Teismas nesutiko su ieškovo pozicija, jog jis sudarė vartojimo sutartį, nes, teismo nuomone, tarp šalių buvo sudaryta draudimo sutartis, šalis sieja draudimo teisiniai santykiai.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą nepateiktas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str., nenustatyta.

CK 6.987 str. nustatyta, kad draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis. Draudimo sutartis sudaroma standartinių sutarties sąlygų - draudimo rūšies taisyklių pagrindu prisijungimo būdu. Draudimo rūšies taisyklėse, be kitų reikalavimų, turi būti numatyta draudiminiai ir nedraudiminiai įvykiai. Nedraudiminiai įvykiai yra esminė draudimo sutarties sąlyga, todėl nedraudiminiai įvykiai jose turi būti apibrėžti aiškiai ir nedviprasmiškai, o esant abejonėms, draudimo sutarties sąlygos turi būti aiškinamos sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (CK 6.193 str. 4 d.), o neigiamų padarinių atsiradimo rizika tokiu atveju tenka pačiam draudikui (LAT 2009-02-09 nutartis civilinėje byla Nr. 3K-3-32/2009). Asmuo, sudarydamas draudimo sutartį, siekia apsaugoti savo turtinius interesus nuo galimos žalos. Draudimo funkcija yra kompensuoti draudėjo patirtą žalą, nustačius, kad ji padaryta draudimo objektui. Draudimo apsauga – tai draudiko įsipareigojimas sumokėti draudimo išmoką įvykus draudiminiam įvykiui – draudimo sutartyje nurodytam atsitikimui (CK 6.987 str., Draudimo įstatymo 2 str. 11 dalis). Įstatyme ir konkrečiose draudimo rūšies taisyklėse nustatytos išimtys, kai draudėjo patirta žala visiškai ar iš dalies nekompensuojama, dėl to draudėjui kreipusis dėl draudimo išmokos išmokėjimo draudikas turi teisę jos visiškai arba iš dalies nemokėti. Tokią teisę draudikas turi nedraudiminio įvykio atveju, draudiminiam įvykiui įvykus dėl įstatyme numatytos draudėjo kaltės formos, draudėjui pažeidus draudimo sutarties sąlygas, kitais įstatymo numatytais atvejai. Taigi draudiko prievolės išmokėti draudimo išmoką pagal įstatymuose nustatytą teisinį reglamentavimą ir draudimo sutartį atsiradimas siejamas su draudiminio įvykio fakto nustatymu (CK 6.987 str.). Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl draudiko (atsakovo) prievolės draudėjui (ieškovui) išmokėti draudimo išmoką, atlyginančią žalą draudėjui dėl jam priklausančios transporto priemonės apgadinimo, atsakovui įvykį pripažinus nedraudiminiu.

Kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog tarp šalių sudaryta draudimo sutartis nelaikytina vartojimo sutartimi. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, jog draudimo sutartys ne visais atvejais yra vartojimo sutartys (LAT 2007-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2007; 2008-01-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-45/2008). Sutarčių aiškinimo taisyklės nustatytos CK 6.193 straipsnyje. Pagal CK 6.193 str. 2 dalį sutarčių sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą, jos sudarymo aplinkybes. Ginčo šalių sudaryta sutartis yra dėl transporto priemonės (KASKO) draudimo, sudaryta prisijungimo būdu. Į tai atsižvelgiant turi būti aiškinamas šios sutarties sąlygų turinys. Siekiant nustatyti, ar ginčo atveju draudimo sutartis laikytina vartojimo sutartimi, reikia palyginti, ar draudimo sutarties požymiai atitinka vartojimo sutarties požymius. Vartojimo sutarties sampratą pateikia CK 1.39 str. 1 dalis. Pagal šią normą vartojimo sutarčiai yra būdingi du požymiai. Pirma, prekes ar paslaugas turi įsigyti fizinis asmuo. Antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas turi įsigyti ne dėl savo ūkinės-komercinės veiklos, o savo asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikių tenkinimui. Šie du požymiai reikalauja, kad teisiškai vertinant sutartį, svarbu nustatyti, koks asmuo, t. y. fizinis ar juridinis asmuo, yra galutinis prekių ar paslaugų vartotojas, taip pat prekių ir paslaugų įsigijimo tikslą. Be to, atsižvelgtina ir į vartotojų apsaugos srityje priimtas Europos Sąjungos institucijų direktyvas, kurios sako, jog sutartis turėtų būti kvalifikuojama kaip vartojimo, jeigu šalis yra vartotojas – bet kuris fizinis asmuo, kuris veikia siekdamas tikslų, nesusijusių su jo prekyba, verslu ar profesija (taip nustato daugelis ES direktyvų, tame tarpe 1993-04-05 Tarybos direktyvos 93/13/EBB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 2 straipsnis, LAT 2003-05-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2003). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog bylą nagrinėjęs teismas draudimo sutarties be pagrindo nevertino kaip vartojimo, nes neatsižvelgė į tai, kas yra paslaugos gavėjas ir koks yra paslaugos įsigijimo tikslas. Akivaizdu, kad pagal transporto priemonės (KASKO) draudimo sutartį vartotojas yra fizinis asmuo, t. y. ieškovas, sudaręs sutartį savo asmeninei naudai (asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti) – ne verslo ar profesijos tikslais. Todėl šiuo atveju draudimo sutartis teisine prasme vertintina kaip vartojimo sutartis ir jai turi būti taikomos specialios teisės normos, taikomos vartojimo sutartims, t. y. Vartotojų teisių gynimo įstatymo ir CK nuostatos, reglamentuojančios vartojimo sutarčių ypatumus. Be to, vartotojas, kaip ekonomiškai silpnesnė vartojimo sutarties šalis, neabejotinai yra suinteresuotas, kad iš vartojimo santykių kilęs ginčas būtų sprendžiamas kuo ekonomiškiau laiko ir išlaidų atžvilgiu.

LAT 2004-04-05 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2004 išaiškinta, jog draudimo sutarties šalys paprastai nesideri dėl sutarties sąlygų, nes jas, kaip standartines, parengia draudikas, o draudėjas apsisprendžia: sudaryti sutartį pagal šias sąlygas ar ne, t. y. sutartis sudaroma prisijungimo būdu (CK 6.160 str. 2 dalis, 6.185 str. 1 dalis). Draudimo sutarties specifika, pasireiškianti draudiko teise atitinkamos draudimo rūšies taisyklėse vienašališkai nustatyti sutarties sąlygas, įpareigoja draudiką kitai šaliai – draudėjui tinkamai atskleisti šias standartines sutarties sąlygas. Kaip bet kurių sutartinių santykių, taip ir draudimo teisinių santykių šalims privalomos yra tos sąlygos, kurių laikytis jos aiškiai susitarė. Išvadą, kad draudėjas sutiko laikytis tam tikrų sąlygų, galima padaryti tik tuo atveju, jeigu jis su tomis sąlygomis susipažino arba turėjo protingą galimybę susipažinti ir aiškiai, įstatymo nustatyta forma išreiškė savo sutikimą. CK 6.989 str. 1 dalis nustato, kad draudimo sutarties forma turi būti rašytinė, todėl visos sutarties sąlygos turi būti įtrauktos į rašytinės sutarties tekstą arba į jos priedą. Draudimo sutartis yra fiduciarinė (grindžiama šalių tarpusavio pasitikėjimu). Abi jos šalys privalo atskleisti viena kitai esminę reikšmę turinčią informaciją, t. y. tokią informaciją, kurią žinodama, šalis gali apskritai nesudaryti sutarties arba ją sudarytų kitomis sąlygomis. Atsižvelgiant į įstatymo reikalavimą šalims visas draudimo sutarties sąlygas įforminti raštu, taip pat, vadovaujantis civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, sutarties laisvės, teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių principais, tokios reikšmingos informacijos sąvoka kitai sutarties šaliai turi būti kiek įmanoma aiškiau atskleista, konkretizuota, ir įtraukta į sutartį arba kitą dokumentą, esantį sudėtine sutarties dalimi. Jeigu sutarties sąlygos vis dėl to suformuluojamos nepakankamai aiškiai, teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl sutarties sąlygų vykdymo tinkamumo, sutartis aiškina, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 str.).

Taigi tais atvejais, kai pagrindas atleisti draudiką nuo draudimo išmokos mokėjimo yra konkrečių sutarties sąlygų nesilaikymas, teismas, nagrinėdamas ginčus dėl atsisakymo mokėti draudimo išmokas, turi nustatyti, ar šias sąlygas draudikas tinkamai atskleidė, ar draudėjas su jomis sutiko ir žinojo jų nesilaikymo pasekmes.

Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 030 (ERGO Lietuva, TPDT-2009) (toliau – Taisyklės) 4.1.1 p., kuriuo remiasi atsakovė pripažindama įvykį nedraudiminiu, nustatyta, jog nedraudiminis įvykis yra tuomet, jei transporto priemonė naudojama atlikti veiksmus, kurių atlikimui ji nėra pritaikyta, arba naudojama nesilaikant transporto priemonės eksploatavimo taisyklių.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nors ieškovas ir gavo Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 030 (ERGO Lietuva, TPDT-2009) (toliau – Taisyklės) kopiją (1 t., b. l. 10-25) bei pasirašė draudimo polise (patvirtindamas, kad prieš sudarant šią sutartį su draudimo liudijime nurodytomis draudimo taisyklėmis buvo supažindintas ir jų kopiją gavo, 1 t. b. l. 26), tačiau, kolegijos nuomone, ieškovas nebuvo tinkamai supažindintas su Taisyklėmis, nes jam net nebuvo nurodytos konkrečios Taisyklių 4.1.1 p. minimos Eksploatavimo taisyklės, su jomis jis nebuvo supažindintas ir jos jam nebuvo įteiktos, tokiu būdu jam tinkamai neišaiškinant nedraudiminių įvykių sąrašo. Aplinkybė, kad ieškovui nebuvo pateiktos susipažinti jokios Eksploatavimo taisyklės ir neišaiškinta, kaip konkrečiai netinkamai eksploatuojant transporto priemonę draudiminė išmoka draudėjui nėra mokama, kolegijos nuomone, šioje byloje yra esminė. Pažymėtina, jog toks aktas, kaip Eksploatavimo taisyklės, nurodytos Taisyklių 4.1.1 p., net nėra pateiktos į bylą, o atsakovas savo argumentus dėl įvykio pripažinimo nedraudiminiu, nesilaikius eksploatavimo taisyklių, grindžia pateikti Eksploatavimo vadovu Hilux Toyota. Vadinasi, sudarytoje draudimo sutartyje yra nukreipta į Eksploatavimo taisykles, kurios realiai net neegzistuoja ir vien dėl ko ieškovui sutarties sudarymo metu negalėjo būti atskleistas jų turinys. Nustatyta, kad draudiko atstovas, sudarydamas draudimo sutartį, net nesidomėjo, ar draudėjas yra susipažinęs su transporto priemonės eksploatavimo taisyklėmis, ir jokia forma draudėjui nenurodė, kad bet kurių tose eksploatavimo taisyklėse nustatytų reikalavimų nesilaikymas (tame tarpe ir rankinio stabdžio neužtraukimas sustojus važiuojant į kalvą) jam apskritai yra aktuali aplinkybė. Šie faktai patvirtina, kad konkrečių transporto priemonės eksploatavimo sąlygų sutarties šalys, prieš sudarydamos sutartį, nesukonkretino ir nenumatė tokių sąlygų nesilaikymo pasekmių. Nesant aiškiai nustatytų įpareigojimų draudėjui laikytis tam tikrų apdrausto turto naudojimo reikalavimų, kolegijos nuomone, draudėjas negali būti laikomas atsakingu už jų nesilaikymą. Priešingas sutarties sąlygų aiškinimas neatitiktų CK 6.193 str. 1 dalies reikalavimo sutartis aiškinti sąžiningai, leistų draudikui nukrypti nuo jo paties nustatytų sutarties sąlygų, vienašališkai keisti sutartimi prisiimtus įsipareigojimus sau naudinga linkme, o tai prieštarautų anksčiau minėtiems civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, sutarties laisvės, teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių principams. Kadangi draudimo sutartis buvo sudaryta prisijungimo būdu, šios sutarties sąlygos yra standartinės, t. y. vienašališkai parengtos draudiko, draudėjas pripažįstamas silpnesne sutarties šalimi. Dėl šios priežasties draudėjo teisės ir interesai turi būti ginami prioritetiškai, siekiant apsaugoti jį nuo galimų nesąžiningų draudimo sutarties standartinių sąlygų ir tokiu būdu užtikrinant nelygiaverčių sutarties šalių interesų pusiausvyrą (LAT 2002-06-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-911/2002; 2004-04-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2004; LAT 2009-07-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-333/2009). CK 6.193 str. 4 dalis nustato, kad visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje stipresniajai šaliai - draudikui - draudimo veikla yra profesinė veikla, jam keliami didesni reikalavimai, taikoma griežtesni sutartinės atsakomybės kriterijai, nei kitai draudimo sutarties šaliai. Atsakovė nuolat dalyvaudama draudimo santykiuose turi didelę šių santykių patirtį, jai suteikta teisė parengti standartines sutarties sąlygas, todėl jai tenka ir pareiga užtikrinti sutarties sąlygų teisinį apibrėžtumą, jų suderinamumą. Ieškovas nesiverčia draudimo veikla, jis sudarė draudimo sutartį standartinėmis sąlygomis prisijungimo būdu, todėl esantys sutartyje teisiniai neaiškumai bei galimi prieštaravimai tarp sutarties sąlygų aiškintini ieškovo naudai. Taisyklių 4.1.1 punkte įtvirtintą sąlygą aiškinant taip, kaip atsakovė, vartotojas būtų įpareigojamas vykdyti neaiškiai ir nesuprantamai išreikštas draudimo sutarties sąlygas, su kuriomis jis neturėjo realios galimybės susipažinti iki sutarties sudarymo, be teisės jų atsisakyti, pažeidžiančias šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, vartotojo teises ir interesus, kas atitiktų CK 6.188 str. 2 dalies 9 punkte nustatytą sutarties nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų ir, vadovaujantis teismine praktika (LAT 2011-06-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011), turėtų būti pripažinta negaliojančia ab initio (CK 6.188 str. 7 dalis), kaip prieštaraujanti bendriesiems sąžiningumo reikalavimams iš esmės pažeidžianti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai. Dėl šios priežasties kolegija kaip visiškai nepagrįstą vertina atsakovės bei pirmosios instancijos teismo pakartotą argumentą, jog ieškovas ir tretysis asmuo nekėlė reikalavimo pripažinti negaliojančiu draudimo taisyklių 4.1.1 p.. Kolegijos nuomone, sutarčių aiškinimo taisyklės, nustatytos CK 6.193 str., neleidžia sutarties aiškinti kitaip, nei atsižvelgiant į visų sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, į sutarties esmę bei tikslą. Todėl toks sutarties sąlygų traktavimas, kaip jį pateikia atsakovė, akivaizdžiai neatitinka sutarčių aiškinimo, taip pat protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 str.), dar daugiau, iš viso paneigia tokios rūšies draudimo sutarties (turto, transporto priemonės draudimas) esmę bei tikslą, kurie nurodyti ir įstatyme (Draudimo įstatymo 86 str., CK 6.987 str.), ir draudimo liudijime (draudimas nuo visų rizikų) bei Taisyklėse, apimantį ir eismo įvykio rizikos draudimą, siekiant išvengti turto praradimo ar jo sužalojimo eismo įvykio metu galimai atsirasiančių turtinių nuostolių.

Be to, kolegija pažymi, jog, vadovaujantis teismine praktika, jeigu draudėjas teigia, kad įvyko draudiminis įvykis, o draudikas su tokiu faktu nesutinka, tai pagal Draudimo įstatymo 82 str. 6 dalį draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką (LAT 2004-04-05 nutartis byloje Nr. 3K-3-250/2004; 2006-09-25 nutartis byloje Nr. 3K-3-516/2006). Kolegijos nuomone, aplinkybė, kad tretysis asmuo transporto priemonę naudojo nesilaikydamas eksploatavimo taisyklių, taip pat yra atsakovės neįrodyta. Tiek iš trečiojo asmens paaiškinimų, išdėstytų 2009-11-30 ATP protokole Nr. 724958 (t. 1, b. l. 27), tiek iš trečiojo asmens 2009-11-30 prašymo atsakovei dėl draudimo išmokos turinio (t. 1, b. l. 60) matyti, kad tretysis asmuo nurodė rankinį stabdį užtraukęs. Vien remiantis A. L., vairavusios automobilį, prielaida, kad ji kalta dėl įvykio, nes rankinio troso neužtraukė iki galo, kam, jos manymu, pritrūko jėgų (t. 1, b. l. 53), pripažinti įvykį nedraudiminiu, kolegijos nuomone, yra neteisėta. Pažymėtina, jog byloje net nėra duomenų, neginčytinai patvirtinančių, kad rankinis stabdis nebuvo užtrauktas bent iš dalies. Policijos pareigūnai 2009-11-30 dokumentuose (t. 1, b. l. 27, 30, 31) konstatuodami, jog rankinis stabdis buvo neužtrauktas, nesirėmė jokiais realiais įrodymais, kuriais jie ir negalėjo remtis, nes dokumentai buvo surašyti dar iki automobilį ištraukiant iš upės, todėl teismui nebuvo jokio pagrindo jais vadovautis. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareigūnai, surašę pirminius dokumentus, būtų dalyvavę ištraukiant automobilį ir jį apžiūrint. Byloje nebuvo padarytos iš vandens ištraukto automobilio salono nuotraukos, kurios nekeltų abejonių dėl automobilio nuriedėjimo priežasties, be to, nebuvo atlikta jokia ekspertizė. Be to, pažymėtina ir tai, jog ATP protokolas bei Nutarimas dėl administracinio teisės pažeidimo nebuvo surašyti remiantis transporto priemonės ratų nepasukimu, pavaros neperjungimu į pirmą arba atbulinę eigą bei ratų neužblokavimu, o byloje nėra jokių duomenų, jog eismo įvykio metu buvo tiriama ar kitaip vertinama trečiojo asmens veiksmai, susiję su nurodytomis aplinkybėmis, o pareigūnų parodymai buvo pateikti tik kaip prielaidos. Kita vertus, pažymėtina, jog Eksploatavimo vadove vairuotojui yra tik patariama (bet nenurodoma besąlygiškai ir neuždraudžiama to nedaryti) statant automobilį ant kalvos priešakinius ratus pasukti taip, kad jie atsiremtų į kelkraštį, įjungti rankinį stovėjimo stabdį ir perjungti pavarą į (...) į pirmąją arba atbulinę eigą. Kadangi atsakovė neįrodė imperatyviai suformuluotų eksploatavimo taisyklių pažeidimo fakto, t. y. aplinkybių, suteikiančių jai teisę nemokėti ieškovui draudimo išmokos (LR Draudimo įstatymo 82 str. 6 p.), kolegijos nuomone, apylinkės teismas visiškai nepagrįstai nustatė, kad tretysis asmuo šių taisyklių nesilaikė. Trečiojo asmens pripažintas pažeidimas, manant rankinį stabdį užtraukus ne iki galo, kolegijos nuomone, vertintinas kaip mažareikšmis, kurio pagrindu atsakovė neturi jokio teisėto pagrindo atsisakyti mokėti draudiminę išmoką (atlyginti žalą). Priešingu atveju tokia atsakovės pozicija absoliučiai paneigtų draudimo instituto esmę ir draudimo sutartimi keliamus tikslus. Taisyklių 4.1.1 p. sąlyga, nagrinėjamu atveju įvertinus transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimo laipsnį, yra ribojanti draudiminės apsaugos apimtį trečiojo asmens atžvilgiu. Šalys turi aiškiai susitarti, kiek įmanoma ją sukonkretinti, kad nebūtų sudarytos sąlygos draudikui nepagrįstai atsisakyti mokėti draudimo išmoką, paneigiant pačią draudimo sutarties esmę (LR Draudimo taisyklių 82 str. 7 d.; LAT 2010-05-10 nutartis c. b. Nr. 3K-3-210/2010; 2007-11-29 nutartis c. b. Nr. 3K-3-536/2007). Byloje nėra nustatyta, kad tretysis asmuo nesiėmė visų įmanomų, apdairiam asmeniui būdingų, priemonių siekiant išvengti eismo įvykio (CK 6.1014 str. 1 ir 2 d.).

CK 6.1014 str. 1 d. numatyta, jog draudikas atleidžiamas nuo išmokos mokėjimo, jeigu draudiminis įvykis įvyko dėl draudėjo, apdraustojo ar naudos gavėjo tyčios. Šio straipsnio 2 d. numatyta, jog įstatymas gali nustatyti atvejus, kuriais draudikas atleidžiamas nuo draudimo išmokos mokėjimo dėl to, kad draudiminis įvykis įvyko dėl draudėjo ar naudos gavėjo didelio neatsargumo. Draudimo įstatymo 89 str. numatyta, kad turto draudimo sutartyje galima nustatyti atvejus, kada draudikas atleidžiamas nuo pareigos mokėti draudimo išmokas, jei draudžiamasis įvykis įvyksta dėl draudėjo ar apdraustojo didelio neatsargumo, tačiau tokie atvejai turi būti aptariami individualiai. Akivaizdu, jog šiuo atveju su draudėju individualiai nebuvo aptarta Taisyklių 4.1.1 p. išdėstyta sąlyga, susijusi su konkrečių automobilio eksploatavimo taisyklių nesilaikymu, susijusiu su dideliu neatsargumu, kaip tai yra privaloma pagal Draudimo įstatymo 89 str., priešingos aplinkybės atsakovas neįrodė (CPK 12 str., 178 str.). Draudimo taisyklėse yra nurodytos standartinės ir visiems vienodos draudimo sąlygos (Draudimo įstatymo 2 str. 22 p., CK 6.992 str.). Atsižvelgiant į tai konstatuotina, jog net nėra jokio teisinio pagrindo atsakovei remtis vairuotojos dideliu neatsargumu šioje situacijoje.

Ieškovas pareikštą ieškinį grindė 2010-02-11 turto vertintojo IĮ ,,A. Pavasario firma“ sudaryta Kelių transporto priemonės TOYOTA, v. Nr. (duomenys neskelbtini) vertinimo ataskaita Nr. 10-0110 (1 t., b. l. 64-89), pagal kurią automobilio pradinė vertė prieš eismo įvykį buvo 34.500 Lt, likutinė po eismo įvykio – 6.500Lt, skirtumas tarp šių verčių (rekomenduotina vertė žalai atlyginti) – 28.000 Lt. Draudimo taisyklių 13.1.4 p. nustato, kad ,,išlaidas, reikalingas transporto priemonės arba jos dalių vertei, kuri buvo draudžiamojo įvykio metu, atkurti, nustato draudiko paskirtas asmuo. Tam reikalingus dokumentus, ypač nuotraukas, privalo pristatyti draudėjas, jei nesusitariama kitaip. Tas pats galioja ir nustatant transporto priemonės vertę prieš draudiminį įvykį, taip pat transporto priemonės dalių po įvykio likutinę vertę.“ Taisyklių 13.1.5 p. numatyta, jog ,,draudiko paskirto asmens išvados yra privalomos draudėjui, jei nėra įrodoma, kad jos neatitinka tikrosios padėties.“ Vadinasi, draudimo sutartimi šalys susitarė, kad žalos dydį nustato draudiko paskirtas asmuo, kurio išvados yra privalomos draudėjui, jeigu jis neįrodo, kad tos išvados neatitinka tikrosios padėties. Šiuo atveju atsakovės paskirtas transporto priemonių ekspertas apskaičiavo, kad automobilio pradinė vertė prieš eismo įvykį buvo 37.000 Lt, likutinė po eismo įvykio – 12.645 Lt, o skirtumas tarp šių verčių – 24.355 Lt (1 t., b. l. 134). Kadangi ieškovas, kolegijos nuomone, neįrodė, kad atsakovės paskirto asmens išvados neatitinka tikrosios padėties, kolegija, iš dalies tenkindama ieškinį, iš atsakovo priteisia ieškovui neišmokėtą draudimo išmoką, paskaičiuotą atsakovo paskirto asmens ir sudarančią 24.055 Lt (24.355-300), t. y. papildomai išskaičiavus 300 Lt draudimo liudijime (1 t., b. l. 26) nustatytą 300 Lt išskaitą. Pažymėtina, jog Taisyklių 14.1.12 p. nurodyta, kad draudimo liudijime gali būti nustatytos išskaitos dydis, kuris galioja kiekvienai transporto priemonei ir kiekvienam draudiminiam įvykiui. Atsižvelgdama į tai, jog draudimo išmoka priteistina pagal atsakovės, o ne pagal ieškovo pateiktą turto vertinimą, atitinkamai netenkintinas ir ieškinio reikalavimas priteisti 500 Lt išlaidas už transporto priemonės būklės įvertinimą (1 t., b. l. 90-91).

Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 330 str.), ieškinį tenkinant iš dalies ir priteisiant iš atsakovės 24.055 Lt neišmokėtą draudimo išmoką bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo ieškinio iškėlimo teisme dienos (2010-06-22) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, atitinkamai perskirstytinos ir bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 4 d.), priteisiant iš atsakovės ieškovui 721,65 Lt žyminio mokesčio už patenkintą ieškinio dalį bei 84,4 proc. turėtų 2.042,99 Lt (2 t., b. l. 36, 38, 39) advokato pagalbos išlaidų pirmosios instancijos teisme, t. y. 1.724,28 Lt, valstybei 39,8 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, bei iš ieškovo priteisia atsakovei 15,6 procentus jo turėtų advokato pagalbos išlaidų pirmosios instancijos teisme, t. y. 280,8 Lt, bei valstybei 7,36 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Be to, iš atsakovės priteistina ieškovui jo sumokėto mokesčio už apeliacinį skundą žyminio mokesčio dalis, t. y. 721,65 Lt.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno miesto apylinkės teismo 2011-03-07 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės UADB „Ergo Lietuva“ (į. k. 110012799) ieškovui M. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) 24.055 Lt neišmokėtą draudimo išmoką bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo ieškinio iškėlimo teisme dienos (2010-06-22) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 721,65 Lt žyminio mokesčio už ieškinį bei 1.724,28 Lt advokato pagalbos išlaidų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovo M. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei UADB „Ergo Lietuva“ (į. k. 110012799) 280,8 Lt advokato pagalbos išlaidų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti valstybei iš atsakovės UADB „Ergo Lietuva“ (į. k. 110012799) 39,8 Lt ir iš ieškovo M. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) 7,36 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, sumokant išieškotojui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR FM , į .k. 188659752 surenkamąją sąskaitą Nr LT 24 7300 0101 1239 4300 „Swedbank“ AB, į. k. 5660.

Priteisti iš atsakovės UADB „Ergo Lietuva“ (į. k. 110012799) ieškovui M. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) 721,65 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.