Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2019-01-24 · Administracinė byla Nr. A-2044-525/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-01-24
Bylos Nr.
A-2044-525/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01542-2018-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Artūras Drigotas (pirm.), Dalia Višinskienė, Laimutis Alechnavičius (pran.)
Pareiškėjas
A. K.
Atsakovas
Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-2044-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01542-2018-6Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. sausio 24 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. (A. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas A. K. (A. K.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2018 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-440/441 (214/614; 215/615; 616, 617) (toliau – ir Sprendimas), kuriuo pareiškėjui A. K., pareiškėjo motinai, Bangladešo Liaudies Respublikos pilietei B. K., pareiškėjo sutuoktinei, Japonijos pilietei A. K. ir pareiškėjo nepilnametei dukteriai, Japonijos pilietei A. K. buvo panaikinti galiojantys leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir atsisakyta išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjas akcentavo, jog 2014 m. nusipirko UAB ,,Ordina“, kurioje jis, jo žmona ir žmonos mama buvo akcininkai. Kadangi pareiškėjas plėtojo verslą, Migracijos departamentas išdavė jam leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Per metus nuo leidimų laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo, pareiškėjas pasamdė 6 darbuotojus ir atidarė japoniškų prekių parduotuvę, o nuo 2015 m. birželio 8 d. įdarbino Lietuvos Respublikos piliečius. Pareiškėjas padidino įstatinį kapitalą, todėl Migracijos departamentas suteikė leidimus laikinai gyventi Lietuvoje, galiojančius iki 2018 m. spalio 30 d. UAB ,,Ordina“ patyrė nuostolių, todėl pareiškėjas nusipirko UAB ,,Aikos grupė“ (toliau – ir Bendrovė) akcijų bei atvyko į Migracijos departamentą dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo. Dėl UAB ,,Ordina“ darbuotojų neatsakingo darbo ir patirtų nuostolių pareiškėjas pardavė jos akcijas. 2017 m. gruodžio 28 d. pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui savo dukros dokumentus, prašydamas išduoti naują leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Pareiškėjo žmona nepateikė dokumentų Migracijos departamentui dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, kadangi Nyderlanduose pateko į avariją. Pareiškėjo žmonai 2017 m. spalio 18 d. Nyderlanduose buvo suteiktas leidimas gyventi, vadovaujantis Japonijos ir Olandijos sutartimi, pagal kurią Japonijos pilietis, investuojantis Olandijoje, gauna leidimą gyventi. Pareiškėjo dukra taip pat gavo leidimą gyventi Nyderlanduose dėl to, kad pareiškėjo žmona gavo leidimą gyventi ir nuo 2017 m. lapkričio 15 d. gyvena Nyderlanduose. Bendrovėje pareiškėjas dirbo finansų direktoriumi. Bendrovės darbuotoja R. L. paskirtas užduotis atlikdavo netinkamai arba pavėluotai ir pareiškėjas norėjo ją atleisti iš darbo, tačiau ji išėjo savo noru. Minėtas asmuo pateikė Migracijos departamentui melagingus parodymus, nes siekė pareiškėją apšmeižti. Pareiškėjo žmona dirbo UAB ,,Ordina“, gaudavo atlyginimą, taip pat dirbo Bendrovėje, o 2017 m. sausio 6 d. lankėsi poliklinikoje, esančioje (informacija neskelbtina). Migracijos departamentas atliktų patikrinimų metu rado pareiškėją tiek darbo vietoje, tiek namuose. Pareiškėjas pažymėjo, kad turi leidimą gyventi Nyderlanduose, o šiuo metu nori vykdyti verslą Bendrovėje ir panaikinti patirtus finansinius nuostolius.

Atsiliepimas

3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad 2015 m. spalio 20 d. priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir išduoti naują leidimą laikinai gyventi, galiojantį 3 metus. Taip pat Migracijos departamentas 2015 m. spalio 20 d. sprendimu pakeitė pareiškėjo sutuoktinei ir dukrai leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir išdavė naujus leidimus laikinai gyventi, galiojančius iki tol, kol galios pareiškėjo leidimas laikinai gyventi. Migracijos departamentas 2018 m. sausio 11 d. pakeitė leidimą laikinai gyventi pareiškėjo motinai, Bangladešo Liaudies Respublikos pilietei, ir išdavė jai naują leidimą laikinai gyventi, galiojantį kol galios pareiškėjo leidimas laikinai gyventi. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba (toliau – ir Migracijos valdyba) buvo išdavusi pareiškėjui, jo sutuoktinei, nepilnametei dukrai ir motinai leidimus laikinai gyventi, galiojančius iki 2018 m. spalio 30 d. Pareiškėjas 2017 m. gruodžio 8 d. kreipėsi į Migracijos departamentą, nurodydamas, kad yra Bendrovės dalyvis, ir pateikė prašymą išduoti jam naują leidimą laikinai gyventi. Taip pat pareiškėjas 2017 m. gruodžio 28 d. Migracijos valdybai pateikė prašymą išduoti naują leidimą laikinai gyventi ir savo nepilnametei dukrai. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė neaiškius, prieštaraujančius vienas kitam dokumentus, kurie neįrodė, kad Bendrovė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki jo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdė steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas internetinę prekybą galėjo vykdyti bet kurioje valstybėje, pareiškėjui nebuvo būtina gyventi Lietuvoje. Tarp pareiškėjo valdomų įmonių sudarytos sutartys bei atlikti pinigų pervedimai buvo atliekami siekiant imituoti Bendrovės vykdomą veiklą ir gauti leidimą laikinai gyventi, tokiu būdu legalizuojant savo buvimą Lietuvos Respublikoje ir visoje Šengeno erdvėje. Olandijos įmonės, kurios buvo Bendrovės klientės, buvo valdomos pareiškėjo. Pareiškėjas didžiąją laiko dalį praleido Nyderlandų Karalystėje, nes ten jo du verslai ir gyvena šeimos nariai. Migracijos departamento surinktų įrodymų visuma patvirtino, kad pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančius duomenis, siekė piktnaudžiauti migracijos procedūromis.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2018 m. balandžio 27 d. Sprendimo, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje ir neišduotas naujas leidimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

7. Teismas nustatė, jog pareiškėjas 2017 m. gruodžio 8 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą skubos tvarka išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodydamas, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Taip pat pareiškėjas 2017 m. gruodžio 28 d. Migracijos valdybai pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi savo nepilnametei dukrai, nes jo sutuoktinė ligoninėje Nyderlanduose. Migracijos valdyba atliko patikrinimą Bendrovės adresu. Atlikus patikrinimą, jokių iškabų apie Bendrovės veiklą nebuvo nerasta, taip pat buvo nustatyta, kad nurodytu adresu esantis pastatas apleistas. Patikrinimas buvo atliktas ir pareiškėjo deklaruotu gyvenamosios vietos adresu (informacija neskelbtina), tačiau patikrinimo metu pareiškėjas elgėsi agresyviai, reiškė nepasitenkinimą. Atliekant tyrimą, buvo surinkti Bendrovės darbuotojų paaiškinimai. I. M. 2018 m. vasario 26 d. pateiktame paaiškinime teigė, kad bendrovėje dirbo direktore nuo 2017 metų. Bendrovė turėjo maisto prekių kioską (informacija neskelbtina), tačiau išsikraustė ir ieško naujų patalpų. Bendrovė turėjo japoniškų prekių elektroninę parduotuvę, kurią perpirko 2017 metais. Per 2018 metus užsakymų iš internetinės parduotuvės neturėjo. Darbuotoja teigė, kad ji deklaravo pajamas, skaičiavo atlyginimus, vedė tabelį, atliko Bendrovės buhalterinę apskaitą. E. K. 2018 m. vasario 26 d. pateiktame paaiškinime teigė, kad UAB ,,Ordina“ dirbo administratore, o pasikeitus įmonės pavadinimui, dirbo pardavimų vadybininke, vėliau buvo perkelta dirbti pardavėja į Naujininkuose atsidariusį kioską, tačiau 2017 m. gruodžio 8 d. išėjo iš darbo, nes jos netenkino einamos pareigos. Bendrovei ,,Ordina“ buvo iškelta bankroto byla, todėl ji buvo atleista. Bendrovės ofisas buvo (informacija neskelbtina). Darbuotoja pažymėjo, kad pareiškėjo žmona gulėjo ligoninėje Nyderlanduose, pareiškėjas dažniausiai būdavo Nyderlanduose, o ne Lietuvoje. Bendrovės darbuotojas E. M. 2018 m. vasario 28 d. pateiktame paaiškinime teigė, kad bendrovėje dirbo informacinių technologijų specialistu, dirbo puse etato (nuo 13 val. iki 17 val.). Bendrovės direktorė I. M. nurodė, kad Bendrovėje dirbo pareiškėjas, kurio darbas susijęs su finansais, jis buvo Bendrovės akcininkas. Pareiškėjo motina dirbo valytoja, tačiau darbuotojas teigė, jog jos nebuvo matęs, o pareiškėjo brolis dirbo kioske (informacija neskelbtina), tačiau kioskas uždarytas. Bendrovė turėjo dvi internetines parduotuves, pardavinėjo japonišką produkciją, jos ofisas (informacija neskelbtina). Pareiškėjas ir Bendrovės direktorė didžiąją laiko dalį būna ofise, nebent išvykdavo į Olandiją. Pareiškėjas Olandijoje turėjo įmonę. R. L. 2018 m. vasario 28 d. pateiktame paaiškinime nurodė, kad dirbo bendrovėje ,,Ordina“ pardavėja, vėliau apskaitininke, o nuo 2017 m. birželio 2 d. iki 2017 m. gruodžio 1 d. dirbo direktore. Darbuotoja teigė, kad pareiškėjas ją vertė priimti neteisingus buhalterinius sprendimus, pareiškėjas didžiąją laiko dalį praleido Nyderlanduose, nes ten jo žmona ir dukra, Nyderlanduose jis turėjo dvi įmones, kurios pirko prekes iš bendrovės. Migracijos valdyba 2018 m. vasario 6 d. atliko patikrinimą Bendrovės veiklos adresu (informacija neskelbtina) ir nustatė, kad statinys nepažymėtas jokiu numeriu, patalpos apleistos, jokių asmenų patalpose nerasta, nėra jokių iškabų ar reklamų apie vykdomą veiklą. 2018 m. vasario 20 d. atlikus patikrinimą pareiškėjo gyvenamojoje vietoje buvo nustatyta, kad namo garažo patalpose įrengta gyvenamoji zona, kurioje gyveno pareiškėjas, jokios veiklos Bendrovė šiuo adresu taip pat nevykdė. Migracijos valdybai atlikus patikrinimą adresu (informacija neskelbtina), buvo nustatyta, kad reklaminiame stende nurodytas Bendrovės pavadinimas, įrengtos 3 darbo vietos, o patikrinimo metu darbo vietoje buvo pareiškėjas ir direktorė I. M.. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, Migracijos valdyba padarė išvadą, kad Bendrovė veiklos nevykdo ir yra įsteigta tik tam, kad trečiosios šalies piliečiai galėtų gauti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

8. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ, Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis. Taip pat vadovavosi Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Tvarkos aprašas) 100 punktu (100.4, 100.5, 100.6, 100.8, 100.9, 100.10, 100.11, 100.12 papunkčiai).

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2016 m. spalio 1 d. nuomojasi butą, esantį (informacija neskelbtina). Pareiškėjas, jo sutuoktinė, nepilnametė dukra ir pareiškėjo mama laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 13 d. iki 2020 m. lapkričio 13 d. deklaravę gyvenamąją vietą (informacija neskelbtina), o Bendrovė įregistruota (informacija neskelbtina). Bendrovė ,,Ordina“ 2017 m. birželio 8 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė bendrovei „Nipponmart“ prekės ženklą ir prekes. Iš šios bendrovės įstatų buvo matyti, kad jos veiklos objektas yra paslaugų teikimas, prekyba ir gamyba, o įstatinis kapitalas sudarė 50 000 paprastųjų vardinių akcijų. Bendrovei priklausė kioskas, esantis (informacija neskelbtina), taip pat ji nuomos sutarties pagrindu valdė patalpas, esančias (informacija neskelbtina). Nuo 2017 m. lapkričio 10 d. bendrovė buvo įtraukta į maisto subjektų tvarkymo registrą ir turėjo leidimą prekiauti, kuris galiojo iki 2018 m. sausio 31 d. Iš 2017 m. gruodžio 7 d. balanso buvo matyti, kad bendrovė turi 52 795 Eur vertės nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų, o iš byloje pateiktos 2017 m. gruodžio 7 d. pelno (nuostolių) ataskaitos buvo matyti, kad bendrovė turėjo 14 437 Eur grynojo pelno (nuostolių). Pareiškėjas nuo 2017 m. spalio 12 d. dirbo bendrovėje finansų direktoriumi ir turėjo 20 000 vardinių paprastųjų akcijų. Byloje buvo pateikta bendrovės, atstovaujamos R. L. ir „MAA Enterprise BV“, atstovaujamos pareiškėjo, 2017 m. birželio 9 d. japoniškų prekių tiekimo sutartis, pirkimo–pardavimo sutartis. Taip pat bendrovės, atstovaujamos direktorės I. M., ir „ABC Gallery & Market“, atstovaujamos direktorės M. O., 2017 m. liepos 3 d. japoniškų prekių pirkimo–pardavimo sutartis, tiekimo sutartis, bendrovės, atstovaujamos I. M., ir „MAA Enterprise BV“, atstovaujamos pareiškėjo, sudarytos PVM sąskaitos faktūros; bendrovės, atstovaujamos I. M., ir „ABC Gallery & Market“, atstovaujamos M. O., PVM sąskaitos faktūros ir bendrovės, atstovaujamos I. M., ir „MAA Enterprise BV“, atstovaujamos vadybininkės M. O., PVM sąskaitos faktūros. Teismo vertinimu, šios bendrovės sudarytos prekių tiekimo sutartys, pirkimo–pardavimo sutarys bei PVM sąskaitos faktūros patvirtino, kad bendrovės klientais buvo Olandijos įmonės „MAA Enterprise BV“ bei „ABC Gallery & Market“. Teismas pažymėjo, kad „MAA Enterprise BV“ atstovavo tiek pareiškėjas, tiek vadybininkė M. O., kuri taip pat atstovavo ir įmonei „ABC Gallery & Market“, todėl teismas padarė išvadą, kad skirtingose įmonėse veikė tie patys asmenys.

10. Teismas pabrėžė, kad iš bendrovės 2017 m. “The Coffee Lounge“ projekto buvo matyti, kad kompanija planavo pradėti veiklą nuo 2017 m. spalio 1 d. Byloje nebuvo duomenų, kurie patvirtintų, kad minėtas projektas buvo įgyvendintas ar šio projekto įgyvendinimas buvo perkeltas vėlesniam laikotarpiui, taip pat nebuvo duomenų, kokie tolimesni veiksmai po projekto parengimo buvo atliekami, t. y. ar buvo ieškoma patalpų, tiekėjų, darbuotojų ir pan. Teismas nurodė, kad Bendrovė tik formaliai nurodė apie planuojamą projektą, siekdama imituoti vykdomą veiklą. Bendrovės kasos aparato kasos operacijų žurnalas pradėtas pildyti 2017 m. birželio 8 d., tačiau pirmoji piniginė operacija atlikta tik 2017 m. rugpjūčio 23 d. Iš byloje pateiktų fiskalinių dienos Z ataskaitų buvo matyti, kad atliekamos smulkios piniginės operacijos, kurios nebuvo atliekamos kiekvieną dieną. Teismo vertino, kad ūkinės operacijos bendrovėje nebuvo atliekamos kiekvieną dieną, nors vykdant bendrovės ūkinę veiklą, kasos aparatų Z ataskaitos kiekvieną dieną turėjo būti pildomos bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentuose.

11. Teismas akcentavo, jog neturėjo pagrindo abejoti Sprendime padaryta išvada, kad pareiškėjas ir jo šeimos nariai faktiškai Lietuvoje negyveno. Migracijos departamentas ginčijamame Sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo bendrovė „Ordina“ tik imitavo realią ir aktyvią veiklą Lietuvos Respublikoje tam, kad pareiškėjas galėtų gauti leidimą laikinai gyventi, o jo interesų centras, t. y. verslo bei šeimos gyvenamoji vieta, buvo ne Lietuvos Respublikoje, o Nyderlanduose. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jis turėjo gyvenamąją vietą, esančią (informacija neskelbtina). Pareiškėjo buvimas darbo vietoje, namuose, neįrodė pareiškėjo faktinio gyvenimo Lietuvoje, kadangi pareiškėjas turėjo leidimą gyventi Nyderlanduose, šioje šalyje gyveno jo šeima (žmona, vaikai, motina), ten jis turėjo verslą. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių kitų duomenų, kurie patvirtintų, kad jis, jo šeimos nariai gyveno Lietuvoje. Pareiškėjo pateikti duomenys neatitiko tikrovės ir buvo prieštaringi, todėl Migracijos departamentas pagrįstai atsisakė pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir pagrįstai atsisakė pakeisti leidimus laikinai gyventi pareiškėjo sutuoktinei, nepilnametei dukrai bei jo motinai. Ginčijamas Sprendimas priimtas nustačius, kad bendrovė, kurios akcininkas buvo pareiškėjas, realiai veiklos nevykdė, ji įkurta tik tam, kad formaliai atitiktų UTPĮ reikalavimus ir pareiškėjas gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Žemesnės instancijos teismas

12. Teismas padarė išvadą, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės. Pareiškėjo tikrasis siekis buvo ne realios ūkinės veiklos vykdymas bendrovėje, o siekis kiek įmanoma labiau atitikti UTPĮ 45 straipsnyje įtvirtintus kriterijus, tam kad būtų pakeistas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas nustatė, kad bendrovės darbuotojai savo darbo funkcijų darbo vietose neatliko, bendrovėje nebuvo įrengtos darbuotojų darbo vietos, bendrovė neveikė pelningai. Pareiškėjas nepateikė objektyvių duomenų, kurie būtų patvirtinę, kad bendrovė realiai vykdė veiklą, sudarydavo sandorius, teikė paslaugas ir pan., bendrovės pateiktos sutartys ir PVM sąskaitos faktūros buvo pasirašytos su Olandijos įmonėmis, kuriose veikė pareiškėjas, bendrovės pateiktame projekte deklaratyviai buvo nurodyta, kad siekiama plėtoti jos veiklą, tačiau realiai jokie veiksmai nebuvo atliekami, bendrovė atlikdavo labai smulkias ūkines operacijas. Teismas konstatavo, jog pateiktų įrodymų visetas neįrodė, kad bendrovė vykdė veiklą 6 pastaruosius mėnesius nuo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje.

13. Teismas akcentavo, kad atsisakymas pakeisti leidimą laikinai gyventi savaime neužkirto kelio pareiškėjui vykdyti bendrovėje atliekamų funkcijų (pavyzdžiui, nuotoliniu būdu, ar atvykstant į Lietuvos Respubliką su Šengeno viza). Teismo vertino, kad bendrovės veiklos pobūdis ir mastai nereikalauja pareiškėjo nuolatinio buvimo joje, konstatavo, jog pareiškėjo nuolatinis buvimas Lietuvos Respublikoje nėra būtinas (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014).

14. Teismas vadovavosi UTPĮ 43 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais ir konstatavo, jog pareiškėjui buvo pagrįstai panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl toks leidimas negalėjo būti pakeistas ir jo sutuoktinei Japonijos pilietei A. K., nepilnametei dukrai, Japonijos pilietei A. K. bei pareiškėjo motinai, Bangladešo Liaudies Respublikos pilietei B. K..

15. Teismas nurodė, kad ginčijamas sprendimas atitiko VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes šis Sprendimas buvo pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės buvo motyvuotos, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, jame aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, kurios susietos su taikomomis teisės normomis.

16. Teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

III.

17. Pareiškėjas A. K. (A. K.) pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą.

18. Pareiškėjas teigia, kad teismas neatsižvelgė į pareiškėjo duotus parodymus, o vertino tik buvusios darbuotojos R. L. parodymus. Pastaroji davė parodymus, kurie neatitiko tikrovės. Teismas neatsižvelgė į UAB „Aikos grupė” direktorės parodymus, jog darbuotoja R. L. buvo bloga darbuotoja, netinkamai bendravo su įmonės darbuotojais ir pareiškėju, blogai vedė įmonės apskaitą. R. L. melavo dėl pareiškėjo ketinimų išvykti į Nyderlandus, nes turėjo tam asmeninių interesų. Pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje pareiškėjo pateiktus įrodymus.

Žemesnės instancijos teismas

19. Dėl pirmosios instancijos teiginių, jog darbuotojai realios veiklos nedaro įmonėje, pareiškėjas akcentuoja, jog Migracijos departamentas atliko patikrinimą vasario mėnesį įmonėje (informacija neskelbtina) ir darbuotojai buvo rasti savo darbo vietose (dirbantys prie kompiuterių ir dokumentų). Migracijos departamento darbuotojai matė, kad ofisas pilnai įrengtas ir su visa reikalinga dirbti įranga (kėdėmis, kompiuteriais, stalais, lentynomis, projektoriais ir t. t.). Darbuotojai buvo rasti darbo metu dirbantys ofise. Reklaminiame stende buvo įrengtas įmonės pavadinimas ir mašinų parkavimo aikštelėje skirta vieta su užrašu UAB „Aikos grupė“ darbuotojams. Tačiau Migracijos departamentas padarė klaidingą išvadą, kad įmonė nevykdo jokios veiklos. Nebuvo atsižvelgta į įmonės darbuotojų duotus parodymus. IT specialistas E. M. teigė, kad pareiškėjas bei įmonės direktorė visada dirba ofise, bet kartais išvyksta į komandiruotę Olandijoje. Nors Migracijos departamentas teigė, kad pareiškėjas negyvena Lietuvoje ir realiai nedirba, bet netikėtas apsilankymas pareiškėjo namuose vėlyvą vakarą įrodė priešingai, t. y. kad pareiškėjas dirba Lietuvoje ir gyvena Lietuvoje. Būna, kad pareiškėjas išvyksta į Nyderlandus verslo reikalais, tačiau jis tam turi teisę. Teismas neatsižvelgė į byloje esančius akivaizdžius įrodymus, jog pareiškėjas Lietuvoje gyvena bei dirba ir nori toliau vykdyti verslą Lietuvoje įmonėje UAB „Aikos grupė“, kad atstatytų patirtus didelius finansinius nuostolius. Tam pareiškėjui ir reikalingas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje.

Atsiliepimas

20. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

21. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas iš esmės pakartoja argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktame pirmosios instancijos teismui. Atsakovas sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu ir jame išdėstytais motyvais. Migracijos departamento vertinimu, teismo sprendimas priimtas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus visus byloje pateiktus duomenis, padarius nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas ir pakankamai nuosekliai išdėsčius įrodymus, kuriais teismo išvados yra grindžiamos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

22. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Migracijos departamento 2018 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. (15/4-1) 3I-440/441 (214/614; 215/615; 616, 617), kuriuo pareiškėjui A. K., pareiškėjo motinai, Bangladešo Liaudies Respublikos pilietei B. K., pareiškėjo sutuoktinei, Japonijos pilietei A. K. ir pareiškėjo nepilnametei dukrai, Japonijos pilietei A. K. buvo panaikinti galiojantys leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir atsisakyta išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

23. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d).

24. Ginčijamas atsakovo sprendimas priimtas vadovaujantis: UTPĮ 40 straipsnio 5 dalimi ir 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu (panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje); UTPĮ 50 straipsnio 3 dalimi (panaikino A. K., A. K., B. K. išduotus leidimus laikinai gyventi); UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais (atsisakė pareiškėjui išduoti naują leidimą laikinai gyventi), Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu (atsisakė išduoti naują leidimą laikinai gyventi ir pareiškėjo nepilnametei dukrai A. K.).

25. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, nustatyta tvarka yra išduodamas arba pakeičiamas, jeigu užsienietis atitinka sąlygas, nustatytas Įstatymo 26 straipsnyje, jo veikla Lietuvos Respublikoje vykdoma pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas ir nėra Įstatymo 35 straipsnyje numatytų atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindų (žr., pvz., 2017 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4530-624/2017, 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016 ir kt).

26. Pagal minėto Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

27. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas įtvirtina, jog leidimo laikinai gyventi panaikinimas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.

28. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta, jog išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, arba priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, yra fiktyvi. Pagal šio Įstatymo straipsnio 1 dalies 12 punktą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma ir tuo atveju, kai yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Minėto straipsnio 14 punkte įtvirtinta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jei užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.

29. Atsakovo surinkti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas kreipėsi į Migracijos departamentą, nurodydamas, kad yra Bendrovės dalyvis, ir pateikė prašymą išduoti jam naują leidimą laikinai gyventi, o vėliau pateikė prašymą išduoti naują leidimą laikinai gyventi ir savo nepilnametei dukrai. Atlikus Bendrovės patikrinimą veiklos vykdymo vietos adresu, pareiškėjo pateiktą planą, kuriuo remiantis jis vykdo steigimo dokumentuose nurodytą ūkinę komercinę veiklą Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad pateikti duomenys neatitiko tikrovės. Pareiškėjo įmonės veiklos vykdymo aspektais nustatyta, jog byloje pateikta bendrovės, atstovaujamos R. L. ir „MAA Enterprise BV“, atstovaujamos pareiškėjo, 2017 m. birželio 9 d. japoniškų prekių tiekimo sutartis, pirkimo–pardavimo sutartis, Bendrovės, atstovaujamos direktorės I. M., ir „ABC Gallery & Market“, atstovaujamos direktorės M. O., 2017 m. liepos 3 d. japoniškų prekių pirkimo–pardavimo sutartis, tiekimo sutartis, bendrovės, atstovaujamos I. M., ir „MAA Enterprise BV“, atstovaujamos pareiškėjo, sudarytos PVM sąskaitos faktūros, bendrovės, atstovaujamos I. M., ir „ABC Gallery & Market“, atstovaujamos M. O., PVM sąskaitos faktūros ir bendrovės, atstovaujamos I. M., ir „MAA Enterprise BV“, atstovaujamos vadybininkės M. O., PVM sąskaitos faktūros, kurios patvirtina, kad bendrovės klientais buvo Olandijos įmonės „MAA Enterprise BV“ bei „ABC Gallery & Market“, kurias atstovavo tie partys asmenys (pareiškėjas arba M. O.). Pareiškėjas nepateikė jokių Bendrovės dokumentų apie kiosko veiklą ir planuojamus, kaip nurodyta bendrovės verslo plane, atidaryti 2017 m. spalio 1 d. verslo centrą bei kavinę. Pirmosios instancijos teismas sprendime vertino Bendrovės pateiktą verslo planą, sąskaitas faktūras, kasos pajamų orderius ir banko išrašus, pateiktus įrodymus dėl Bendrovės veiklos adreso, veiklos objekto, pareiškėjo ir jo šeimos gyvenamąją vietą. Atkreiptinas dėmesys į Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos išaiškinimą, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje V. de H. prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir anksčiau nurodytų įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, surinktų įrodymų pagrindu padarytomis išvadomis, todėl iš naujo jų nebekartoja. Atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo motyvus tik papildo.

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjo duotus parodymus, o vertino tik buvusios darbuotojos R. L. parodymus. Teismas pažymi, kad patikrinimo metu apklausti darbuotojai apie aplinkybes, susijusias su bendrovės veikla ir pareiškėjo bei jo šeimos narių gyvenamąja vieta, pateikė pakankamai konkrečią informaciją: R. L. 2018 m. vasario 28 d. pateiktame paaiškinime nurodė, kad dirbo bendrovėje ,,Ordina“ pardavėja, vėliau apskaitininke, o nuo 2017 m. birželio 2 d. iki 2017 m. gruodžio 1 d. dirbo direktore. Darbuotoja teigė, kad pareiškėjas ją vertė priimti neteisingus buhalterinius sprendimus, pareiškėjas didžiąją laiko dalį praleidžia Nyderlanduose, nes ten yra jo žmona ir dukra, Nyderlanduose jis turi dvi įmones, kurios perka prekes iš bendrovės (2 t., b. l. 17–18), šiuos parodymus iš esmės patvirtino ir liudytoja E. K. 2018 m. vasario 26 d. pateiktame paaiškinime, kuriame teigė, kad UAB ,,Ordina“ dirbo administratore, o pasikeitus įmonės pavadinimui, dirbo pardavimų vadybininke, vėliau buvo perkelta dirbti pardavėja į Naujininkuose atsidariusį kioską, tačiau 2017 m. gruodžio 8 d. išėjo iš darbo, nes jos netenkino einamos pareigos. Bendrovei ,,Ordina“ buvo iškelta bankroto byla, todėl ji buvo atleista. Darbuotoja pažymėjo, kad jai dirbant kioske, pareiškėjas yra prašęs, kad ji atliktų formalų 1 000 Eur pavedimą už tariamai perkamas prekes, kuris buvo atliktas į įmonės sąskaitą, o prekės taip ir liko kioske. Taip pat nurodė, kad pareiškėjo žmona guli ligoninėje Nyderlanduose ir patvirtino, kad pareiškėjas dažniausiai būna Nyderlanduose, o ne Lietuvoje (2 t., b. l. 14–15). Šiuos liudytojų parodymus pasitvirtino surinkta bylos medžiaga, todėl teismas pareiškėjo argumentus, kad liudytojai meluoja, nes turi asmeninių interesų, vertina kritiškai ir atmeta kaip nepagrįstus.

31. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą dėl pirmosios instancijos teismo atlikto netinkamo įrodymų vertinimo dėl realios įmonės veiklos, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018 kt.). Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas.

32. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pripažintina, kad Migracijos departamentas teisingai konstatavo, jog Bendrovė veiklos nevykdo (iš esmės nevykdo verslo plane deklaruotos veiklos, buhalterės paaiškinimai apie veiklą neišsamūs, pareiškėjas nuolat Lietuvos Respublikoje negyvena), todėl galima teigti, kad Bendrovė yra įsteigta tik tam, kad trečiosios šalies pilietis galėtų gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir laisvai keliautų po Šengeno erdvę.

33. Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir / ar pakeitimui; ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose. Migracijos departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvių nuostatų pažeidimą, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti / ar atsisakyti pakeisti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2860-1062/2018).

34. Taigi, atsakovas priimdamas ginčijamą sprendimą, pagrįstai vadovavosi Įstatymo 40 straipsnio 5 dalimi, nes Užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą. Taip pat pagrįstai vadovavosi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, t. y. pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte, leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti. Kadangi Bendrovė realiai nevykdo veiklos, Migracijos departamentas priimdamas sprendimą pagrįstai rėmėsi ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Nustačius, kad pareiškėjas iš tiesų neturėjo ir neturi legalaus pagrindo gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas kelia nelegalios migracijos grėsmę (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktas).

35. Apeliacine tvarka patikrinus bylą ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. K. (A. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusArtūras DrigotasDalia Višinskienė