Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Rasos Paužaitės ir Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas bei pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. S. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 23 d. nuosprendžio, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 246 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme dešimčiai mėnesių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo N. S. G. apeliacinis skundas atmestinas.

18. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad N. S. G. visiškai nepagrįstai baudžiamosios atsakomybės kilimą už neteisėtą turto, į kurį yra laikinai apribota nuosavybės teisė, perleidimą sieja tik su turto savininku. Iš to, kas buvo aptarta šio procesinio sprendimo 16 pastraipoje, yra visiškai akivaizdu, kad atsakomybė už neteisėtą turto, į kurį yra laikinai apribota nuosavybės teisė, perleidimą kyla subjektui, kuris buvo paskirtas tokio turto saugotoju ir nebūtinai yra jo savininkas. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 151 straipsnio 4 dalies nuostatas turtas, į kurį yra laikinai apribota nuosavybės teisė, prokuroro nuožiūra perduodamas saugoti savivaldybės institucijos atstovui arba šio turto savininkui ar jo šeimos nariui, ar artimajam giminaičiui, arba kitam asmeniui. Asmeniui, kuriam yra perduodamas saugoti turtas, privalu išaiškinti atsakomybę pagal BK 246 straipsnį už šio turto iššvaistymą ar paslėpimą. Iš asmens, kuriam yra perduodamas saugoti turtas, paimamas rašytinis pasižadėjimas. BPK 152 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kokie duomenys turi būti nurodyti nutarime skirti laikiną nuosavybės teisės apribojimą. BPK 152 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad nutarime turi būti nurodytas turto, į kurį laikinai apribojama nuosavybės teisė, savininkas (jeigu tai yra juridinis asmuo, nurodomas tokio juridinio asmens pavadinimas, buveinės adresas, kodas), o BPK 152 straipsnio 1 dalies 10 punkte yra nustatyta, kad nutarime turi būti nurodytas ir turto saugotojas ar administratorius (jeigu tai yra fizinis asmuo, nurodomi šio asmens vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta). Taigi aptartos įstatymo nuostatos taip pat be jokių abejonių leidžia daryti išvadą, kad turto, į kurį yra laikinai apribojama nuosavybės teisė, savininkas ir tokio turto saugotojas nebūtinai turi sutapti. Faktas, kad automobilis VW „Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklauso UAB „A.“, o nuteistajam automobilis buvo patikėtas saugoti kaip šio juridinio asmens atstovui – direktoriui ir akcininkui, niekaip neleidžia teigti, kad N. S. G. nelaikytinas patikėto turto saugotoju ir negali būti traukiamas atsakomybėn pagal BK 246 straipsnį. Čia pažymėtina, kad pagal BK 246 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė juridiniam asmeniui net nekyla. BK 20 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad juridinis asmuo atsako tik už nusikalstamas veikas, už kurių padarymą BK specialiojoje dalyje numatyta juridinio asmens atsakomybė. BK 246 straipsnis baudžiamosios atsakomybės juridiniam asmeniui nenumato.

19. Nuteistasis N. S. G. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad jam automobilis buvo perduotas saugoti kaip įmonės „A.“ vadovui ir akcininkui. Jis pasižadėjo saugoti transporto priemonę, todėl pasirašė protokole, privalėjo rūpintis turtu (t. 4, b. l. 53-54). Tokie nuteistojo parodymai patvirtina, kad jam buvo žinoma ir suprantama, jog jis kaip fizinis asmuo (juridinio asmens atstovas) buvo paskirtas automobilio VW „Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), saugotoju ir privalėjo šį turtą prižiūrėti bei išsaugoti. Taigi atsižvelgus į nurodytas aplinkybes bei tai, kas aptarta anksčiau, konstatuotina, kad N. S. G. yra subjektas, kuris atsako BK 246 straipsnio 1 dalį tuo atveju, jeigu padaro veiksmus numatytus šioje normoje.

20. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 30 d. nuosprendžiu (t. 2, b. l. 33-40), kuriuo buvo pakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 16 d. nuosprendis (t. 1, b. l. 160-164), kuriuo N. S. G. buvo pripažintas kaltu ir nubaustas pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, buvo nuspręsta konfiskuoti UAB „A.“ priklausantį automobilį VW „Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjui 2017 m. birželio 5 d. patvarkymu (t. 2, b. l. 48) perdavus automobilio konfiskavimo vykdymą antstolei, automobilis 2018 m. sausio 8 d. buvo sulaikytas Vokietijos Federacinėje Respublikoje (t. 2, b. l. 151). Iš Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingos institucijos pateiktos informacijos (t. 1, b. l. 56, 61, t. 3, b. l. 120) bei automobilio VW „Passat“ pirkimo sutarties (t. 1, b. l. 61) matyti, kad automobilį VW „Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2017 m. liepos 17 d. įsigijo I.-N. L. iš asmens A. K., kurio asmenybės nustatyti nepavyko, transporto priemonės pirkimas-pardavimas įregistruotas 2017 m. rugpjūčio 9 d. VĮ „Regitra“ išrašas (t. 3, b. l. 57) patvirtina, kad automobilis VW „Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2017 m. rugsėjo 15 d. buvo išregistruotas Lietuvoje dėl jo įregistravimo užsienyje. Taigi aptartos aplinkybės patvirtina, kad N. S. G., būdamas jam patikėto automobilio VW „Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), saugotoju, neužtikrino tinkamo jo saugojimo, priežiūros, kadangi minėtas turtas nustojo būti nuteistojo žinioje, jį perduodant nenustatytam asmeniui.

21. N. S. G. viso proceso metu tvirtino, kad po to, kai jis buvo sustabdytas neblaivus vairuojant automobilį, transporto priemonę VW „Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2017 metų sausio mėnesio pradžioje, praėjus maždaug vienai savaitei nuo įvykio, perdavė K. B.. Automobilį K. B. perdavė kaip UAB „A.“ darbuotojui. K. B. UAB „A.“ dirbo meistru-priėmėju, užsakinėjo detales. Jei tiekėjas negalėjo detalių atvežti, K. B. važiuodavo jų paimti. K. B. minėtu automobiliu naudojosi iki teismo sprendimo dėl jo konfiskavimo. Tuo metu, kai į automobilį buvo laikinai apribota nuosavybės teisė, nuteistasis juo nesinaudojo. Nežino, kas, kada, kokiu būdu ir kam pardavė transporto priemonę (t. 3, b. l. 139, t. 4, b. l. 53-54). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nuteistojo teiginius dėl automobilio perdavimo naudotis liudytojui K. B. paneigia šio liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme, taip pat paties nuteistojo veiksmai, o tiksliau neveikimas, susijęs su automobiliu VW „Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

22. Pirmosios instancijos teisme liudytojas K. B. paaiškino, kad N. S. G. buvo atidaręs servisą, kuriame liudytojas dirbo meistru-priėmėju ir serviso vadovu, o pats nuteistasis buvo UAB „B.“ vadovas. Minėta įmonė buvo UAB „A.“ įsiskolinimų perėmėja. Įmonėje matė automobilį VW „Passat“, šiuo automobiliu naudojosi nuteistasis. Automobiliu yra naudojęsis ir liudytojas. Jis įmonėje realiai nebedirbo nuo 2016 m. rudens, kadangi servisas nebeturėjo patalpų. Naujųjų metų naktį N. S. G. buvo sustabdytas neblaivus, kai vairavo automobilį VW „Passat“. Po šio įvykio liudytojas minėtu automobiliu nesinaudojo, transporto priemonę paskutinį kartą matė prieš Naujuosius metus. N. S. G. jam minėjo, kad po sustabdymo automobilis buvo konfiskuotas. Su nuteistuoju nebebendravo nuo 2017 metų pradžios. UAB „A.“ priklausančio automobilio VW „Passat“ jis nepardavė. Į Vokietiją išvyko dirbti 2017 metų spalio mėnesį (t. 5, b. l. 9-10). Tokias pačias aplinkybes, o būtent tai, kad automobiliu VW „Passat“ nesinaudojo, jo nevaldė ir juo nedisponavo, liudytojas K. B. nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 3, b. l. 127). Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesivadovauti aptartais liudytojo parodymais. Baudžiamojoje byloje nebuvo surinkta jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų nuteistojo versiją, kad automobilis VW „Passat“, nustačius jam laikiną nuosavybės teisės apribojimą, buvo perduotas naudotis K. B..

23. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad iš Sodra išraše užfiksuotų duomenų (t. 4, b. l. 70) matyti, jog K. B. su UAB „A.“ darbo santykius nutraukė 2017 m. sausio 17 d., t. y., netrukus po to, kai, pasak nuteistojo, K. B. buvo perduotas automobilis VW „Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Vis tik nuteistasis nesiėmė jokių veiksmų išsireikalauti iš K. B. šiam neva naudotis perduoto automobilio. Nuteistasis nesiėmė jokių veiksmų ir tuomet, kai jam tapo žinoma, kad Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 30 d. nuosprendžiu nusprendė konfiskuoti automobilį VW „Passat“, taip pat jis nesiėmė jokių veiksmų ir tuo metu, kai UAB „A.“ buvo iškelta bankroto byla. N. S. G. apie turto praradimą, jo neteisėtą užvaldymą ir pan. neinformavo nei teisėsaugos institucijų atstovų, nei antstolio ar pan. Kaip jau buvo minėta anksčiau, būtent N. S. G., o ne tretieji asmenys turėjo rūpintis turtu, jį išsaugoti ir užtikrinti jo buvimą UAB „A.“ žinioje. Toks nuteistojo neveikimas, vertinant jį kitų baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų kontekste, leidžia daryti išvadą, jog būtent apeliantas perleido automobilį VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriam buvo nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas ir kurį jis privalėjo saugoti, nenustatytam asmeniui. Čia pažymėtina, kad paties nuteistojo parodymai leidžia daryti išvadą, kad jis automobiliu, į kurį buvo laikinai apribota nuosavybės teisė, nebedisponavo nuo 2017 metų sausio pradžios. Nuteistasis aiškino, kad jis automobilio likimu nesidomėjo, nes turėjo įvairių problemų. Vis tik atkreiptinas dėmesys į tai, kad tariamos problemos jam netrukdė daryti kitas nusikalstamas veikas, už kurias jis vėliau buvo nuteistas.

24. Aplinkybė, kad automobilio VW „Passat“ pirkėjas I.-N. L. transporto priemonę įsigijo veikdamas sąžiningai, nepaneigia nusikalstamos veikos, numatytos BK 246 straipsnio 1 dalyje, padarymo fakto ir N. S. G. atsakomybės pagal šią normą. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.96 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad kilnojamasis daiktas atlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn, ir įgijėjas to nežinojo ir neturėjo žinoti (sąžiningas įgijėjas), tai savininkas turi teisę išreikalauti šį daiktą iš įgijėjo tik tuo atveju, kai daiktas yra savininko ar asmens, kuriam savininkas buvo perdavęs jį valdyti, pamestas, arba iš kurio nors iš jų pagrobtas, arba kitaip be jų valios nustojo būti jų valdomas. Taigi asmens sąžiningumas įsigyjant daiktą savo asmeninėn nuosavybėn yra siejamas su tokio asmens nežinojimu ir neturėjimu žinoti, kad jam turtą perleidžiantis asmuo neturi teisės to daikto perleisti, o ne su sudaryto sandorio teisėtumu. Aplinkybė, kad turtą įgyja sąžiningas įgijėjas savaime neleidžia daryti išvados, jog ir pardavėjas yra sąžiningas. Čia atkreiptinas dėmesys į tai, kad I.-N. L. automobilį įgijo jau po nusikalstamos veikos, numatytos BK 246 straipsnio 1 dalyje, padarymo, t. y. po to, kai nuteistasis nenustatytu būdu ir nenustatytam asmeniui jau buvo perleidęs automobilį, į kurį buvo laikinai apribota nuosavybės teisė.

25. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nepagrįsti yra nuteistojo teiginiai, jog dėl automobilio dingimo yra kalta antstolė, kuri delsė vykdyti automobilio konfiskavimą. Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo patvarkymas dėl automobilio VW „Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), konfiskavimo vykdymo antstolei, kaip jau minėta anksčiau, buvo surašytas 2017 m. birželio 5 d., t. y. tuo metu, kai automobilis nenustatytu būdu buvo perleistas nenustatytam asmeniui. Antstolė, gavusi minėtą patvarkymą, ne vieną kartą žinomais nuteistojo buvimo ir gyvenamosios vietos adresais siuntė reikalavimą atvykti į antstolės kontorą ir pateikti duomenis apie konfiskuotinos transporto priemonės buvimo vietą (t. 3, b. l. 46-47). N. S. G. nepavykus įteikti pranešimų, antstolė kreipėsi į policijos įstaigą dėl automobilio VW „Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), paieškos paskelbimo (t. 3, b. l. 45). Taigi akivaizdu, kad antstolė ėmėsi būtinų priemonių tam, jog konfiskuotinas turtas būtų surastas. Tuo pačiu čia pažymėtina ir tai, kad nuteistasis, žinodamas, jog Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 30 d. nuosprendžiu paskirtas automobilio VW „Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), konfiskavimas, su teisėsaugos institucijomis ir antstoliu nebendradarbiavo.

26. Apibendrinant visa, kas buvo aptarta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad N. S. G. skundžiamu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 23 d. nuosprendžiu buvo pagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 246 straipsnio 1 dalyje.

27. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu N. S. G. bausmė už jo padarytą nusikalstamą veiką buvo paskirta laikantis BK 41 bei 54 straipsnių nuostatų. Paskirta bausmė yra teisinga ir nelaikytina aiškiai per griežta.

28. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos, numatančios teismui galimybę paskirti kaltininkui švelnesnę bausmę nei konkretaus BK straipsnio sankcijoje numatyta bausmė, gali būti taikomos tik tais atvejais, kai konkrečios normos sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas neatitiktų bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų

29. Pirmosios instancijos teismas nenustatė N. S. G. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pagrįstai buvo pripažinta tai, kad nusikalstamą veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). BK 27 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad nusikaltimų recidyvas yra tuomet, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad pagal baudžiamąjį įstatymą nusikaltimų recidyvas (asmens laikymas recidyvistu) yra siejamas su naujo tyčinio nusikaltimo padarymu, jei naujas tyčinis nusikaltimas yra padaromas neišnykus teistumui ar jo nepanaikinus už anksčiau padarytą tyčinį nusikaltimą (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187/2014). Taigi pagal BK 27 straipsnio 1 dalies prasmę nusikaltimų recidyvas konstatuojamas ir asmuo yra laikomas recidyvistu nuo to momento, kai jis, turėdamas neišnykusį ar nepanaikintą teistumą, yra pripažįstamas kaltu padaręs naują tyčinį nusikaltimą. Iš įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo turinio (t. 3, b. l. 177-184) matyti, kad prieš nusikaltimo, numatyto BK 246 straipsnio 1 dalyje, padarymą, N. S. G. buvo teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, teistumas naujos nusikalstamos veikos padarymo metu jam nebuvo išnykęs ar panaikintas. Taigi, be jokių abejonių, N. S. G. yra laikytinas recidyvistu. Apeliaciniame skunde dėstomi samprotavimai, kokiais atvejais asmuo laikomas recidyvistu, nėra pagrįsti nei teisės normomis, nei teismų praktika.

30. Nagrinėjamu atveju N. S. G., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė vieną nusikalstamą veiką teisingumui, kuri yra priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai. Be to, N. S. G. yra ne kartą teistas tiek iki šios nusikalstamos veikos padarymo, tiek po jos padarymo. Jis baustas administracine tvarka. Aptartų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis nėra linkęs daryti išvadų dėl savo neteisėto elgesio, anksčiau jam taikytos teisinio poveikio priemonės (baudos, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas) nepaskatino keisti savo elgesio bei požiūrio į visiems privalomas elgesio taisykles. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai N. S. G. paskyrė griežčiausią BK 246 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmę, kurios dydį nustatė artimą baudžiamajame įstatyme numatytai šios bausmės minimaliai ribai. Paskirta bausmė nelaikytina aiškiai per griežta, priešingai – ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, jos padarymo aplinkybes, nuteistojo asmenybę, užtikrina viešojo intereso įgyvendinimą.

31. BK 54 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Apeliacinės instancijos teismas kaip ir pirmosios instancijos teismas nenustatė pagrindo N. S. G. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Čia pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai motyvavo, kodėl N. S. G. nebuvo paskirta viena iš švelnesnių BK 246 straipsnio sankcijoje numatytų bausmių, apeliacinės instancijos teismas su išdėstytais argumentais visiškai sutinka ir jų nekartoja.

32. Faktas, kad ikiteisminis tyrimas truko apie pusantrų metų niekaip nelengvina N. S. G. teisinės padėties. Pažymėtina, kad tiriant nusikalstamą veiką buvo būtina kreiptis teisinės pagalbos į Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingas institucijas, gaunant reikšmingą informaciją, kas, be jokių abejonių, turėjo įtakos baudžiamojo proceso trukmei, taip pat buvo būtina išsiaiškinti liudytojo K. B. buvimo vietą. Įvertinęs ikiteisminio tyrimo metu atliktus veiksmus, šių veiksmų atlikimo metu gautų duomenis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ikiteisminio tyrimas nevertintinas kaip užtrukęs nepateisinamai ilgai. Čia atkreiptinas dėmesys, kad šioje baudžiamojoje byloje N. S. G. pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 246 straipsnio 1 dalyje, buvo įteiktas 2019 m. liepos 18 d., jokių papildomų ribojimų dėl vykusio proceso nuteistasis nepatyrė, kadangi jam nebuvo taikomos nei kardomosios priemonės, nei kitos procesinės prievartos priemonės.

33. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu N. S. G. buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje (dvi nusikalstamos veikos) ir 222 straipsnio 1 dalį. Nuteistajam paskirtos bausmės buvo subendrintos tarpusavyje ir paskirtoji bausmė buvo subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nuosprendžiu paskirta bausme. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nuosprendis įsiteisėjo 2021 m. kovo 2 d. Taigi konstatuotina, kad skundžiamu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 23 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės bendrinti nebuvo pagrindo nei su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu, kuris nebuvo įsiteisėjęs, paskirta galutine bausme, nei su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nuosprendžiu paskirta galutine bausme, kuri jau buvo subendrinta su vėlesniu, tačiau neįsiteisėjusiu nuosprendžiu. Skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė galėtų būti bendrinama su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu paskirta bausme, tačiau apeliacinės instancijos teismas mano, kad šiuo atveju nėra tikslinga keisti skundžiamo nuosprendžio, kuris jo priėmimo metu buvo visiškai pagrįstas ir teisingas. Skirtingais nuosprendžiais nuteistajam paskirtos bausmės privalės būti subendrintos laikantis BPK 347, 362 straipsniuose nustatytos tvarkos.

34. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra jokio pagrindo tvirtinti, jog baudžiamąją bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Šioje baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kurie leistų konstatuoti pirmosios instancijos teismo šališkumą nei subjektyviąja, nei objektyviąja prasme. Pažymėtina, kad nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturi būti grindžiamas tuo, jog buvo atmetami kai kurie nuteistojo prašymai, ar iš viso nesutinkama su teismo išvadomis.

35. Atsižvelgus į visa, kas buvo aptarta anksčiau, naikinti ar keisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 23 d. nuosprendžio nėra pagrindo, todėl nuteistojo N. S. G. apeliacinis skundas yra atmetamas.

36. Apeliacinės instancijos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, kurioje prašoma iš N. S. G. valstybei priteisti 36,00 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, t. y. už gynėjo advokato suteiktą antrinę teisinę pagalbą nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

37. BPK 106 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad pripažinęs asmenį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš tokio asmens išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165-648/2015, 2K-226-942/2016, 2K-41-697/2021 ir kt.). Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismo nuosprendį apskundė pats nuteistasis, apeliacinės instancijos teisme N. S. G. gynėjo nepasirinko ir nepasikvietė, todėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 29 d. nutartimi nuteistajam N. S. G. buvo paskirtas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamosiose bylose parinktas gynėjas. Atsižvelgusi į tai, kad nuteistojo apeliacinis skundas yra atmetamas, taip pat įvertinusi valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį bei tai, kad nėra jokio pagrindo tvirtinti, jog valstybės patirta ir prašoma priteisti už nuteistajam suteiktą teisinę pagalbą nurodyta išlaidų suma yra neproporcinga nuteistojo, kuris yra darbingo amžiaus asmuo, turtinei padėčiai, teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo turi būti išieškotos

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo N. S. G. apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš nuteistojo N. S. G. 36 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų valstybei.