- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-04-26
- Bylos Nr.
- A-525-2728-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02658-2010-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Roma Sabina Alimienė (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Virgilijus Valančius
- Pareiškėjas
- K. J., L. P.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities viršininko administracijos
- Kategorijos
- 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 11.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė) ir Virgilijaus Valančiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos K. J. (L. P. teisių perėmėja) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. P. (teisių perėmėja – K. J.) pareiškimą atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos), Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities viršininko administracijos (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos), dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja L. P. (teisių perėmėja – K. J.) pareiškimu (t. I, b.l. 2–5), kurį patikslino (t. II, b.l. 46), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės jos naudai 20 625 Lt turtinei žalai atlyginti ir 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Nurodė, kad 1992 m. balandžio 6 d. kreipėsi į Vilniaus rajono Vaidotų apylinkės agrarinės reformos tarnybą su prašymu atkurti nuosavybės teises į Karolio ir A. K. turėtą žemės sklypą (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime, į K., J., V. ir B. K. turėtą žemės sklypą (duomenys neskelbtini), ir į A., K., A., J., B., V. K. turėtą žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, išskirstytame į vienkiemius. Pažymos dėl nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų parengtos 2001 m. sausio 9 d. Pažymoje Nr. 13 nurodyta, kad ji turi nuosavybės teisę į 0,68 ha (duomenys neskelbtini) kaime, pažymoje Nr. 14 nurodyta, kad ji turi nuosavybės teisę į 0,04 ha (duomenys neskelbtini) kaime, ir pažymoje Nr. 15 nurodyta, kad ji turi nuosavybės teisę į 0,79 ha (duomenys neskelbtini) kaime. Teigė, kad nuosavybės teisės į šiuos žemės sklypus turėjo būti atkurtos (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. liepos 28 d. įsakymu Nr. 2264-41 paskelbus ir 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3256-41 patvirtinus Vilniaus rajono Pagirių seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, tačiau dėl atsakingų pareigūnų kaltės tai nebuvo padaryta. Pažymėjo, kad 2001 m. sausio 11 d. notaro patvirtintomis sutartimis (sutarčių registro Nr. 441, 442, 443) teisę atkurti nuosavybės teises į minėtų buvusių savininkų žemę ji perleido savo žento motinai D. P., tikėdamasi, kad jai, pripažintai nukentėjusiąja nuo 1939 – 1990 metų okupacijos, nuosavybės teisės bus atkurtos greičiau, tačiau iš esmės D. P. veikė jos interesais. 2001 m. sausio 17 d. Vilniaus apskritis priėmė išvadą Nr. 74, kurioje pripažino D. P. teisę atkurti nuosavybės teises į 0,68 ha žemės sklypą. Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. 2.3.4724-01 tokia išvada patikslinta, nurodant, kad 0,57 ha šio sklypo yra valstybės išperkama žemė, 0,11 ha – valstybės išperkamas miškas. 2001 m. sausio 26 d. Vilniaus apskritis priėmė išvadą Nr. 4219, kurioje nurodė, kad D. P. buvo pripažinta teisė atkurti nuosavybės teises į 0,04 ha žemės sklypą, kuris priskirtas valstybės išperkamai žemei. 2001 m. sausio 26 d. Vilniaus apskritis priėmė išvadą Nr. 4220, kurioje nurodė, kad D. P. buvo pripažinta teisė atkurti nuosavybės teises į 0,79 ha žemės sklypą, kuris pripažintas grąžintinu mišku. Pažymėjo, kad tokios išvados buvo priimtos, pažeidžiant jos teises į nuosavybės atkūrimą. Tuo atveju, jeigu grąžintina žemė buvo priskirta prie valstybės išperkamos žemės, tai pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) (2000-10-25 redakcija) 16 straipsnio 4, 5 dalis jai turėjo būti perduoti lygiaverčiai žemės sklypai. Vykdant tokią įstatymo nuostatą Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 2-3-5632-41 buvo patvirtintas asmenų, iki 2002 m. spalio 5 d. pateikusių prašymus gauti žemę, mišką, vandens telkinius neatlygintinai nuosavybėn (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, sąrašas, į kurį 9 ir 10 eiliškumo grupėse buvo įrašyta D. P. Apie tai D. P. nebuvo informuota iki 2007 m. liepos 27 d. Žodžiu žemėtvarkos darbuotojai jai tikslios informacijos neteikdavo, tik paaiškindavo, kad pretendentė Zujūnų seniūnijoje žemės negaus. Vilniaus rajono Žemėtvarkos skyriaus pareigūnė O. A. Ž. D. P. įkalbėjo, kad ji anuliuotų sutartį dėl nuosavybės teisių jai perdavimo. Paaiškino, jog suklaidintos pareigūnų, 2007 m. liepos 27 d. susitarimais ji ir D. P. anuliavo 2001 m. sausio 11 d. sudarytas sutartis. Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 2.3-12094-(41) buvo panaikintos 2001 m. sausio 26 d. išvados Nr. 4219 ir Nr. 4220 dėl žemės ir miško perdavimo neatlygintinai nuosavybėn D. P., toks įsakymas buvo neteisėtas. Pabrėžė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus pareigūnai beveik 17 metų vilkina atkurti jai nuosavybės teises. Rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu, Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Atkūrimo tvarka), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 470 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo“. Pažymėjo, kad 2008 metais ji kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių, prašydama ištirti nurodytas aplinkybes. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierė 2008 m. gegužės 30 d. surašė pažymą, kurioje nusprendė jos skundą pripažinti pagrįstu ir rekomenduoti Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjai imtis neatidėliotinų priemonių, reikalingų jos nuosavybės teisėms atkurti. Atkreipė dėmesį į tai, jog pažymoje konstatuojama, kad nuo 2001 iki 2007 metų, t. y. net šešerius metus, nuosavybės teisių atkūrimo klausimas pretendentei nebuvo sprendžiamas ir taip buvo pažeistos jos teisės nuosavybės teisių atkūrimo srityje. Pareiškėja 2008 m. birželio 6 d. raštu kreipėsi į Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių, prašydama atkurti nuosavybės teises, suteikiant lygiaverčius žemės sklypus (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, o jei ten laisvos žemės nėra – (duomenys neskelbtini). Tačiau iki šiol jokio tinkamo paaiškinimo, kaip bus vykdomas jos nuosavybės atkūrimo procesas ir kokiais terminais, ji negavo. Teigė, kad turi teisę tiek į turtinės, tiek į neturtinės žalos atlyginimą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. 1, 3 d., 6.249 str. 1 d., Viešojo administravimo įstatymo 42 str.). Nurodė, jog pareiškimo pateikimo teismui metu 1,51 ha žemės jai nepagrįstai vėluojama grąžinti jau 8 metus. Pareiškėja turtinę žalą skaičiavo nuo 2001 m. sausio 1 d., kai 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3256-41 buvo patvirtintas Vilniaus rajono Pagirių seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas. Pagal VĮ Registrų centro parengtą Žemės ūkio žemės verčių žemėlapį mažiausia žemės ūkio paskirties žemės kaina Vilniaus rajone yra 50 000 Lt už hektarą, todėl jai gražintos žemės vertė turėjo būti bent jau 75 000 Lt. Kadangi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 1 d. nutarimo Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ 2 straipsnis numato, jog žemės nuomos mokesčių tarifas metams yra ne mažesnis kaip 1,5 procento ir ne didesnis kaip 4 procentai žemės vertės, turtinės žalos paskaičiavimui pareiškėja ėmė vidutinį žemės nuomos tarifą – 2,75 proc. nuo žemės vertės, todėl padarė išvadą, jog per metus už žemės nuomą gautų 2 062,50 Lt (75 000 Lt x 2,75 proc.), o per 8 metus būtų gavusi 16 500 Lt (2 062,50 Lt x 8 m). Nurodė, kad jos turtinė padėtis yra sunki ir dėl neteisėtų valstybės pareigūnų veiksmų ji patyrė daug nepatogumų, nežinomybės, neužtikrintumo, pažeminimo jausmus, prarado pasitikėjimą valstybe, jos valdžios institucijomis ir teisingumu. Pareiškėja rėmėsi teisėtų lūkesčių principu.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija (toliau – ir Vilniaus AVA) (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) atsiliepimu į pareiškimą (t. I, b.l. 62–64) prašė pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad pagal pareiškėjos 1992 m. balandžio 6 d. pateiktą prašymą Vilniaus AVA Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius parengė 2001 m. sausio 9 d. pažymą Nr. 13 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, tačiau remiantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalimi, Atkūrimo tvarkos 10 punktu, atsižvelgiant į D. P. 2001 m. sausio 15 d. prašymą ir notariškai sudarytą 2001 m. sausio 11 d. sutartį tarp pareiškėjos ir D. P., parengta Vilniaus apskrities 2001 m. sausio 17 d. išvada Nr. 74, Vilniaus apskrities 2001 m. sausio 26 d. išvada Nr. 4219 ir Vilniaus apskrities 2001 m. sausio 26 d. išvada Nr. 4220. Vilniaus apskrities viršininkas 2005 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 2.3-5632-41 patvirtino sąrašą asmenų, pateikusių iki 2002 m. spalio 5 d. išvadas gauti žemę, kuriame nurodyta, kad pagal išvadų duomenis D. P. priskiriama 9 ir 10 eiliškumo grupėms. (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo rengimas buvo patvirtintas Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 2.3-12094-(41), nustatant laisvos valstybinės žemės fondą, kuriame galėjo būti suprojektuoti žemės sklypai nuosavybės teisių atkūrimui pagal D. P. išvadas, tačiau pareiškėja ir D. P. 2007 m. liepos 27 d. notariškai patvirtintu susitarimu anuliavo 2001 m. sausio 11 d. teisių perleidimo sutartį, kurios pagrindu buvo parengtos išvados dėl lygiaverčių žemės sklypų perdavimo D. P. nuosavybėn (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, todėl Vilniaus apskrities viršininkas 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 2.3-12094-(41) šias išvadas pripažino netekusiomis galios. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierės 2008 m. liepos 11 d. rašte Nr. 4D 2007/03-1360/3D-2303 pareikštas rekomendacijas, Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius 2008 m. rugpjūčio 13 d. raštu Nr. SR-3999-(1.12) informavo D. P. apie laisvos valstybinės žemės sklypus Vilniaus rajono seniūnijose ir nurodė, kad dokumentai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į lygiavertį žemės sklypą bus rengiami tuomet, kai pareiškėja pateiks papildomą prašymą ir nurodys Vilniaus rajono seniūniją, kurioje pageidautų pasirinkti žemės sklypus, nes (duomenys neskelbtini) seniūnijoje atkurti nuosavybės teisių natūra nėra galimybių dėl laisvo valstybinės žemės fondo trūkumo. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja iki šiol nepasirinko Vilniaus rajono kadastro vietovės, kurioje pageidautų, kad jai būtų suprojektuoti žemės sklypai. Pažymėjo, kad pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalį tuo atveju, jeigu pareiškėja nepasirinks kadastro vietovės, atkūrimo būdą parinks šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 6 d. sprendimu (t. II, b.l. 58–65) pareiškimą atmetė kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad CK 6.271 straipsnis ir kitos nuostatos, kuriomis pareiškėja grindė savo reikalavimą, įsigaliojo 2001 m. liepos 1 d., todėl jos galėtų būti taikomos tik tuo atveju, jeigu būtų nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai po 2001 m. liepos 1 d. Todėl pareiškėja žalos atsiradimą gali kildinti tik iš atsakovo neveikimo 1999 – 2000 metais, kai ji buvo pretendentė atkurti nuosavybės teises ir kai jos prašymas nebuvo įtrauktas į tuo metu rengtą ir 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3256-41 patvirtintą Vilniaus rajono Pagirių seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą. Pažymėjo, jog iš pareiškėjos atstovų pasisakymų teisme matyti, kad iš tiesų jie žalą kildina iš tų veiksmų, kuriuos Vilniaus AVA turėjo atlikti, bet neatliko 1999 – 2001 metais, ir žalą skaičiuoja nuo 2001 m. sausio 1 d. Pabrėžė, jog toks terminas nurodytas nepagrįstai, kadangi 2000 m. balandžio 25 d. sutartimi pareiškėja savo turtinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą buvo perleidusi Č. J. Nurodė, jog, atsižvelgiant į nuosavybės teisių atkūrimo L. P. procesą, žalos ji gali prašyti tik už tuos periodus, kai ji buvo pretendentė atkurti nuosavybės teisę į žemę, tačiau, kai ji šią savo teisę perleido kitiems asmenims, už Vilniaus AVA veiksmus ar neveikimą žalos atlyginimo galėtų prašyti tik tie asmenys, kuriems tuo metu buvo perleista nuosavybės teisė. Nepagrįstais pripažino pareiškėjos argumentus, kad tais periodais, nors ji ir buvo perleidusi savo teises į nuosavybės teisių atkūrimą, ji vis tiek laikytina pretendente, nes tie asmenys veikė jos vardu. Pažymėjo, jog tik nustačius Atkūrimo įstatymo ir Atkūrimo tvarkos ar su jais susijusių teisės aktų pažeidimus, galimas reikalavimo dėl žalos atlyginimo tenkinimas, tačiau pareiškėja ne visą jos nurodomą laikotarpį buvo nuosavybės teisių atkūrimo santykių dalyvė. Pažymėjo, jog asmuo, kuris perleido turtinę teisę, jokių reikalavimų Atkūrimo tvarkos ir Atkūrimo įstatymo pagrindu reikšti negalėtų. Atsižvelgdamas į Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatos, nurodė, jog pareiškėjos atstovų argumentai, kad pažeidimas buvo padarytas 2001 metais, kai teisė buvo perleista Č. J. ir D. P. ir kai nepagrįstai žemė nebuvo grąžinta, negali būti pripažinta pažeidimu, kuris gali turėti įtakos žalos atsiradimui pareiškėjai (mirusiai) ar jos teisių perėmėjai. Pabrėžė, jog Č. J. ir D. P. tuo metu, kai buvo perėmę teisę atkurti nuosavybę, savo teises turėjo ginti asmeniškai, nes tuo metu jie buvo gavę turtinę teisę iš pareiškėjos visa apimtimi. Pareiškėja, siekdama, kad jos teisę tik įgyvendintų nurodyti asmenys, bet jie veiktų jos vardu, galėjo ne perleisti savo asmeninę turtinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, o išduoti įgaliojimą veikti jos vardu, ką pareiškėja ir padarė 2007 metais, išduodama įgaliojimą D. P. Konstatavo, jog žalos padarymas pareiškėjai negali būti kildinamas iš Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2001 m. sausio 8 d. įsakymo Nr. 01, kuriuo 2000 m. birželio 7 d. išvada Nr. 3269 pripažinta negaliojančia. Tokį įsakymą nuginčyti įstatyme nustatytais terminais galėjo Č. J. (per 1 mėnesį nuo sužinojimo dienos), tačiau įsakymas nėra nuginčytas, todėl nėra pagrindo teigti, kad jis yra neteisėtas ir juo padaryta žala pareiškėjai. Nustatė, jog L. P. 2001 m. sausio 9 d. notariškai patvirtintu susitarimu anuliavo teisės į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atstatymą perleidimo sutartį, patvirtintą 2000 m. balandžio 25 d. Vilniaus rajono notarų biure, registro Nr. 1-3557. 2001 m. sausio 11 d. notariškai patvirtinta sutartimi L. P. perleido D. P. teisę į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atstatymą. L. P. teisę ir jos apimtį patvirtino 2001 m. sausio 9 d. pažyma Nr. 13. Padarė išvadą, kad nuo 2000 m. balandžio 25 d. iki 2007 m. liepos 27 d. (kai L. P. anuliavo ir 2001-01-11 sutartį dėl teisės perleidimo) jokie Vilniaus AVA veiksmai ar neveikimas negali būti vertinami kaip galėję padaryti pareiškėjai turtinę ar neturtinę žalą. Bet kuriuos veiksmus ar neveikimą tuo periodu turėjo teisę skųsti tik tie asmenys, kurie tuo periodu buvo pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą, nes tuo periodu pareiškėja visas savo teises į nuosavybės teisių atkūrimą buvo praradusi, t. y. perleidusi kitiems asmenims, kurie ir turėjo šias teises visa apimtimi. Tik vieną dieną 2001 m. sausio 10 d. pareiškėja susigrąžino savo teisę pretenduoti atkurti nuosavybės teisę, tačiau per šią dieną jokie neteisėti atsakovo veiksmai skunde nenurodyti.
Teismas, vertindamas atsakovo veiksmus po 2007 m. liepos 27 d. vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 1 d. nutartimi, kurioje išanalizuotas laikotarpis po 2007 m. liepos 27 d. ir konstatuota, kad jokių vilkinimo veiksmų nebuvo, nes pareiškėja tik 2008 m. birželio 6 d. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, suteikiant lygiaverčius žemės sklypus, tačiau ji pati savo valią išreiškė netinkamai, todėl atsakovas negalėjo imtis konkrečių nuosavybės teisių atkūrimo veiksmų. Nustatė, kad L. P. 2007 m. liepos 27 d. įgaliojo D. P. veikti jos vardu nuosavybės teisių atkūrimo klausimais. D. P., gavusi įgaliojimą, kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių, kuris surašė 2008 m. gegužės 30 d. pažymą Nr. 4D-2007/3-1360. Tik po to, 2008 m. birželio 6 d. D. P. kreipėsi į Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių, kur ir nurodė pažeidimą, kurį konstatavo Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius – tai, kad L. P. nebuvo informuota, kaip ji gali atkurti nuosavybės teisę, jeigu žemė, į kurią ji pretenduoja, priskirta valstybės išperkamai. Pažymėjo, jog toks prašymas jau yra įvertintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje, todėl laikė, kad jokie pažeidimai nagrinėjant tokį prašymą padaryti nebuvo. Nurodė, kad pareiškėja, susigrąžinusi savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą nuo 2007 m. liepos 27 d., 2007 m. rugpjūčio 1 d. padavė prašymą pervesti žemę iš (duomenys neskelbtini) žemėtvarkos į (duomenys neskelbtini) kaimą, kur ir buvo jos žemė. Pažymėjo, jog į tokį prašymą buvo sureaguota, kadangi Vilniaus žemėtvarkos skyrius 2008 m. vasario 28 d. ėmėsi priemonių parinkti sklypą pareiškėjai (duomenys neskelbtini) kaime, tačiau pareiškėja nesutiko su pasiūlymais. Pabrėžė, jog tokie veiksmai negali būti laikomi vilkinimu, kadangi sklypai pareiškėjai jos prašomoje vietoje pasiūlyti. Pažymėjo, jog nors skunde nurodyta, kad Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 2.3-12094-(41) buvo panaikintos 2001 m. sausio 26 d. išvados Nr. 4219 ir 4220 dėl žemės ir miško perdavimo neatlygintinai nuosavybėn D. P., jos buvo susijusios tik su D. P. , kuri jų priėmimo metu buvo pretendentė atkurti nuosavybės teises, todėl ji galėjo ginčyti minėtą įsakymą, o kadangi įsakymo priėmimo metu pretendentė jau vėl buvo L. P., ji taip pat galėjo ginčyti teisme šį įsakymą, tačiau jo neginčijo. Konstatavo, jog negali įvertinti nurodyto įsakymo kaip neteisėto.
Nurodė, jog reikia įvertinti atsakovų veiksmus 1999 – 2000 metais, kol pareiškėja dar pati pretendavo atkurti nuosavybės teises, o kadangi nagrinėjamas žalos atlyginimo klausimas, tokiam laikotarpiui taikytinos 1964 metų Civilinio kodekso, galiojusio iki 2001 m. liepos 1 d. (toliau – ir 1964 metų CK), normos. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovo atstovė prašė taikyti ieškininės senaties terminą, remdamasis 1964 metų CK 83, 85 – 87 straipsniais, nustatyta aplinkybe, kad pareiškėja 2001 m. sausio 11 d. jau žinojo apie tai, kad, jos manymu, buvo pažeistos jos teisės, t. y. kad jai Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3256-41 nebuvo atkurta nuosavybės teisė, nors, jos manymu, turėjo būti atkurta, kadangi nurodyta data ji savo teisę perleido D. P., remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsniu, CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.126 straipsnio 1, 2 dalimis, 1.128 straipsniu, padarė išvadą, jog pareiškėja praleido trejų metų ieškinio senaties terminą, skaičiuojant jį nuo galimai 1999 – 2000 metais padarytų pažeidimų, kuriuos skunde nurodė pareiškėja. Be to, jokie 1999 – 2000 metų laikotarpio veiksmai ar neveikimas nebuvo nuginčyti įstatyme numatyta tvarka. Pareiškėja, jos teisių perėmėja neginčijo tuomet ir šiuo metu (paduodant 2008-11-27 skundą) neginčija Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymo Nr. 3256-41, kuriuo patvirtintas Vilniaus rajono Pagirių seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas ir kuris nenumatė žemės sklypo, grąžintino pareiškėjai. Taip pat neginčyti kiti atsakovo aktai ir veiksmai, apie kuriuos nurodyta skunde. Pažymėjo, jog pareiškėja žinojo, kada padavė prašymą atkurti nuosavybės teises, kada pateikė visus nuosavybės teisių atkūrimui būtinus dokumentus, todėl galėjo vilkinimo veiksmus skųsti, atsižvelgdama į Atkūrimo įstatyme ir Atkūrimo tvarkoje numatytus atskirų nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų atlikimo terminus. Be to, visą nurodytą laikotarpį pareiškėja keletą kartų ir ilgiems terminams buvo atsisakiusi savo teisių ir jas perleidusi kitiems asmenims. Pabrėžė, jog neturi pagrindo konstatuoti, kad 1999 – 2000 metais buvo padaryti pažeidimai, kurie nulėmė žalos atsiradimą. Atsižvelgdamas į 1964 metų CK 483 – 485 straipsnius, nurodė, jog pagal galiojusias teisės normas žalos atlyginimui taip pat buvo būtina konstatuoti neteisėtus veiksmus, žalos faktą, kaltę, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo. Pareiškėja nenurodė, kokiais veiksmais jai galėjo būti padaryta žala ir koks įstatymas numato, kad tokiu atveju žala taip pat atlyginama, todėl ir tokia žalos atlyginimo sąlyga negali būti konstatuojama. Tuo tarpu nenuginčijus 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymo Nr. 3256-41, taip pat kitų konkrečių neteisėtų aktų, veiksmų, neįrodžius neveikimo fakto, nėra pagrindo konstatuoti, kad 1999 – 2000 metais neteisėtais veiksmais ar neveikimu pareiškėjai padaryta žala. Be to, reikalauti žalos atlyginimo dėl pažeidimų, kurie pareiškėjos ir jos teisių perėmėjos teigimu galimai buvo padaryti 1999 – 2000 metais, yra praėjęs ieškinio senaties terminas, o tokiu atveju reikalavimai atmetami. Atsižvelgė į CK 1.114 straipsnio 2 dalį, tai, kad reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo grindžiamas asmeninių neturtinių teisių pažeidimu, pažymėjo, jog toks reikalavimas negali būti nei paveldimas, nei perduodamas kitam asmeniui, todėl toks reikalavimas negalėtų būti tenkinamas ir pagal 1964 metų CK 485 straipsnio nuostatas, nes moralinės žalos atlyginimas galimas tik asmeniui, kuriam tokia žala padaryta. Neturtinės (moralinės) žalos atlyginimo reikalavimas negali būti grindžiamas ir pareiškėjos atstovei sukeltais nepatogumais, kadangi tokia reikalavimo teisė turi būti siejama tik su tuo asmeniu, kuris teisme kelia tokį reikalavimą.
III.
Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą (t. II, b.l. 69–72), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. sprendimą ir patenkinti pareiškimą. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir pareiškimas pirmosios instancijos teismui, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
1. Nesutinka su teismo išvada, jog žalos atlyginimo gali būti prašoma tik už tuos periodus, kai L. P. buvo pretendente atkurti nuosavybės teises į žemę. Pažymi, jog žalos padarymo faktą kildina iš atsakovo neveikimo laikotarpiu nuo 1999 m. liepos 28 d. iki 2000 m. rugsėjo 25 d., kai buvo rengiamas Vilniaus rajono Pagirių seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas (toliau – ir Žemėtvarkos projektas). Nurodo, jog pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos (toliau – ir Metodika) 20 punktą L. P. nuosavybės teisių atkūrimo byla projekto autoriui turėjo būti pateikta šio projekto parengiamųjų darbų stadijoje, kadangi tai nebuvo padaryta, neteisėti veiksmai atlikti nuo 1999 m. liepos 28 d. iki to momento, kai baigėsi parengiamieji projekto darbai (bent jau iki 2000-01-01). Tuo atveju jeigu jos byla būtų buvusi perduota, L. P. nebūtų reikėję perleisti savo teisių, todėl žalos dydžio skaičiavimo laikotarpis negali būti trumpinamas, atsižvelgiant į tai, ar per tokį laikotarpį pareiškėja pati buvo pretendente į nuosavybės teisių atkūrimą, ar tokias savo teises buvo perleidusi giminaičiams. Pažymi, jog žalai paskaičiuoti buvo imamas laikotarpis nuo tada, kai L. P. turėjo būti sugrąžinta žemė, atsižvelgiant į tai, kokias pajams ji būtų gavusi tokią žemę išnuomavusi, todėl žalos dydžio paskaičiavimo laikotarpis nėra susijęs su juridiniais faktais, kurie įvyko po 2000 metų pradžios L. P. nuosavybės teisių atkūrimo procese. Tuo tarpu nors skunde ir aprašomas laikotarpis po Žemėtvarkos projekto parengimo, jis svarbus tik vertinant pareiškėjai padarytą neturinę žalą.
Žemesnės instancijos teismas
2. Nesutinka su teismo išvada, kad Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 5 d. įsakymu jokie nuosavybės atkūrimo tarpiniai veiksmai pareiškėjos vardu negalėjo būti atliekami, nes tuo metu 2000 m. balandžio 25 d. sutartimi pareiškėja buvo perleidusi savo turtinę teisę Č. J., todėl ginčyti aktus ar neveikimą tuo metu galėjo tik pastarasis. Pažymi, jog Žemėtvarkos projektas pradėtas rengti 1999 m. liepos 28 d., todėl tuo atveju, jeigu L. P. nuosavybės teisių atkūrimo byla būtų buvusi perduota įtraukimui į tokį projektą, tokie veiksmai turėjo būti atlikti parengiamųjų darbų stadijoje, t. y. iki 2000 metų pradžios, kai turtinės teisės dar nebuvo perleistos. Be to, 2000 m. balandžio 25 d. pasirašytos dvi sutartys tarp L. P. ir Č. J. dėl turtinių teisių į 0,36 ha ir 0,04 ha žemės sklypus, tačiau teisė atkurti nuosavybės teises į 0,79 ha žemės sklypą, buvusį (duomenys neskelbtini) kaime, tuo metu nebuvo perleista ir 2000 m. rugsėjo 5 d. įsakymo priėmimo metu priklausė L. P.
3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį. Atsižvelgia į 1964 metų CK 86 straipsnį ir pabrėžia, jog teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą, o pareiškėja apie Žemėtvarkos projektą sužinojo tik iš Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 5 d. rašto Nr. 20-702. Todėl ieškinio senaties termino pradžia turi būti skaičiuojama tik nuo tokios datos.
4. Nesutinka, jog tam, kad būtų patenkinti jos reikalavimai, turėjo būti ginčijamas Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymas Nr. 3256-41. Pažymi, jog neteisėtiems atsakovo veiksmams konstatuoti pakaktų nustatyti, kad L. P. grąžintini sklypai neteisėtai ir nepagrįstai neįtraukti į Žemėtvarkos projektą. Be to, tokio įsakymo panaikinimas turėtų įtakos daugelio asmenų teisėms.
5. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog jis negali Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymo Nr. 2.3-12094-(41) įvertinti kaip neteisėto, nes tol, kol jis nenuginčytas, jis laikomas teisėtu, nepagrįsta. Teigia, jog toks teismo išaiškinimas prieštarauja CK nuostatoms (1.3 str., 6.101 str. 1, 2 d.). Pažymi, kad Vilniaus apskrities viršininkas neturėjo teisės panaikinti išvadų dėl žemės ir miško perdavimo neatlygintinai nuosavybėn D. P. vien dėl to, kad ši savo reikalavimo teises perleido kitam asmeniui. Pabrėžia, jog pats reikalavimo perleidimas negali sumažinti perduodamų reikalavimo teisių apimties, todėl 2001 m. sausio 26 d. išvados Nr. 4219 ir Nr. 4220 turėjo būti perrašytos reikalavimo teisių perėmėjos D. P. vardu.
6. Atsižvelgia į CK 5.1 straipsnio 2 dalį ir teigia, jog K. J., priimdama L. P. palikimą, priėmė ir turtinę reikalavimo teisę dėl neturtinės (moralinės) žalos atlyginimo.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b.l. 86–89) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į pareiškimą pirmosios instancijos teisme, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Atsižvelgdamas į CK 6.1 straipsnį, nurodo, kad reikalauti turtinės žalos atlyginimo gali tik teisinio santykio šalis (kreditorius). Daro išvadą, jog L. P. teisių perėmėja K. J. turtinės žalos atlyginimo gali reikalauti tik už tuos laikotarpius, kai pareiškėja buvo nuosavybės teisių atkūrimo teisinių santykių šalimi. Atitinkamai tik atsižvelgiant į tokį laikotarpį gali būti nustatomas ir žalos dydis.
2. Nesutinka su teiginiais dėl netinkamai pritaikyto ieškinio senaties termino ir pabrėžia, jog pagal Metodiką žemėtvarkos projektas svarstomas viešai, o Vilniaus apskrities viršininko įsakymai, kuriais iki 2010 m. liepos 1 d. buvo tvirtinami žemėtvarkos projektai, taip pat buvo skelbiami viešai.
3. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, jog Vilniaus apskrities viršininkas 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 2.3-12094-(41) negalėjo panaikinti 2001 m. sausio 26 d. išvadų Nr. 4219 ir Nr. 4220 D. P. Pabrėžia, jog pareiškėja notarine sutartimi nuo 2001 m. sausio 11 d. iki 2007 m. liepos 27 d. perleido būtent turtinę teisę, todėl pareiškėja neturėjo jokio teisinio pagrindo ginčyti minėtų išvadų, nes ji nebuvo to teisinio santykio dalimi.
4. Pabrėžia, jog teisė reikalauti neturtinės žalos atlyginimo yra asmeninė teisė, susijusi su pačiu asmeniu, patyrusiu atitinkamus išgyvenimus. Tuo tarpu teisės aktai numato tik išimtinius atvejus, kada galima reikalauti neturtinės žalos atlyginimo už kito asmens patirtus neigiamus asmeninius išgyvenimus, kančias.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Pareiškėja skundu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės jos naudai 20 625 Lt turtinei žalai atlyginti ir 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Turtinės ir neturtinės žalos atsiradimas šiuo atveju siejamas su nuosavybės teisių atkūrimo procese įgaliotų institucijų atliktais veiksmais ir vilkinimu.
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytomis aplinkybėmis, pateiktais argumentais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, todėl apeliacinės instancijos teismo kolegija atskirai nepasisakys dėl visų pareiškėjos skunde pateiktų argumentų.
Byloje neginčytinai nustatyta, kad L. P. 2000 m. balandžio 25 d. sutartimis Č. J. perleido teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į 6 800 kv. m ploto žemę (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone (t. I, b.l. 14), 400 kv. m ploto žemę (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone (t. I, b.l. 18), 7 900 kv. m ploto žemę (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone (b.l. 39). Tokios sutartys 2001 m. sausio 9 d. susitarimais buvo anuliuotos (t. I, b.l. 13, 19, 38). Tuo tarpu 2001 m. sausio 11 d. sutartimis L. P. perleido D. P. teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į 400 kv. m ploto žemę (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone (t. I, b.l. 21), 7 900 kv. m žemę (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone (t. I, b.l. 35), 6 800 kv. m žemę (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone (t. I, b.l. 113). 2007 m. liepos 27 d. susitarimais tokios sutartys buvo anuliuotos (t. I, b.l. 8, 16, 24).
Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėja L. P. jai padarytą žalą nuosavybės teisių atkūrimo procese šiuo atveju galėjo sieti tik su įgaliotų institucijų veiksmais ir vilkinimu, atliktais laikotarpiais nuo 1999 metų (kaip nurodė pati pareiškėja) iki 2000 m. balandžio 25 d., kai sutartimis ji teisę į nuosavybės teisių atkūrimą perleido Č. J., taip pat su 2001 m. sausio 10 d. bei atitinkamais veiksmais ar neveikimu, atliktais nuo 2007 m. liepos 27 d. Tuo tarpu pareiškėjos argumentai, jog tuo laikotarpiu, kai ji teisę į nuosavybės teisių atkūrimą perleido D. P., ši veikė jos interesais, negali turėti įtakos, vertinant laikotarpius, kuriais pareiškėjai galėjo būti padaryta jos nurodoma žala. Pareiškėjai perleidus teises į nuosavybės teisių atkūrimą, tokios teisės atitinkamai perėjo asmenims, kuriems jos buvo perleistos, o L. P. teisės tokiais laikotarpiai nuosavybės teisių atkūrimo procese negalėjo būti pažeistos. Todėl šiuo atveju, kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, pareiškėja negalėjo grįsti jai tariamai padarytos žalos įgaliotos institucijos ir jos atstovų veiksmais (neveikimu), kurie buvo atlikti ne L. P., o D. P. atžvilgiu, kadangi tokie veiksmai (ar neveikimas) negalėjo pažeisti būtent pareiškėjos teisių.
Žalos jai padarymą laikotarpiu nuo 1999 metų iki 2000 m. balandžio 25 d. pareiškėja siejo su tuo, kad atsakovas laiku jai neparengė nuosavybės teisių atkūrimo dokumentų, todėl ji nebuvo įtraukta į Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. liepos 27 d. įsakymu pradėtą rengti (duomenys neskelbtini) kadastrinės vietovės žemėtvarkos projektą, kuris patvirtintas 2000 m. rugsėjo 15 d. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnį, CK 1.125 straipsnio 8 dalį, 1.126 straipsnio 2 dalį, į tai, kad, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovo atstovė prašė taikyti ieškinio senaties terminą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju pareiškėja, kreipdamasi su skundu į teismą, praleido trejų metų ieškinio senaties terminą, todėl tokia skundo dalis nurodytu pagrindu turėtų būti atmesta. Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad byloje nėra pagrindo išvadai, jog 1999 – 2000 metais buvo padaryti pažeidimai, kurie nulėmė žalos pareiškėjai atsiradimą.
Kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra įrodyta, jog pareiškėjai anuliavus teisės į nuosavybės teisių atkūrimą perleidimo sutartis (2001-01-09), iki naujų tokios teisės perleidimo sutarčių sudarymo (2001-01-11) su D. P., pareiškėjos atžvilgiu buvo atlikti veiksmai ar vilkinimas, kuriais būtų buvusios pažeistos pareiškėjos teisės ir pareiškėja dėl to įgijo teisę į žalos atlyginimą.
Tuo tarpu pareiškėjos prašomas priteisti žalos atlyginimas už laikotarpį nuo 2007 m. liepos 27 d. turėtų būti vertinamas, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 1 d. nutartyje, priimtoje nagrinėjant šią administracinę bylą pirmą kartą (t. II, b.l. 19–29), nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas. Pabrėžtina, jog apeliacinės instancijos teismas nurodytame procesiniame sprendime aiškiai konstatavo, kad pareiškėja 2008 m. birželio 6 d. prašymu netinkamai išreiškė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, o atsakovas ją laiku ir tinkamai informavo apie tokias aplinkybes. Taip pat nurodyta, jog kadangi pareiškėja konkrečios vietovės, kurioje ji pageidauja, kad jai būtų projektuojami sklypai, nenurodė, o atsakovas tokį aspektą savo raštais pareiškėjai išaiškino, nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas vilkino jo kompetencijai priskirtų pareigų atlikimą. Kadangi šiuo atveju pareiškėja kitų argumentų, susijusių su atsakovo vilkinimu atlikti jam priskirtus veiksmus, nagrinėjamu laikotarpiu nepateikė, konstatuotina, jog pareiškėja neįrodė, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2007 m. liepos 27 d. vilkino atlikti jam priklausančius veiksmus ir atitinkamai nėra pagrindo šiuo aspektu pareiškėjai priteisti žalos atlyginimą.
Pareiškėja nurodytu laikotarpiu žalos jai padarymą taip pat siejo su tuo, kad Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 2.3-12094-(41) buvo panaikintos 2001 m. sausio 26 d. išvados Nr. 4219 ir Nr. 4220 dėl žemės ir miško perdavimo neatlygintinai nuosavybėn D. P. Pabrėžtina, jog pareiškėja nepateikė, o teisėjų kolegija atitinkamai nenustatė jokių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą pripažinti tokio įsakymo priėmimą neteisėtais veiksmais šios bylos faktinių aplinkybių kontekste. Be to, pareiškėja taip pat nepagrindė ir tokio įsakymo priėmimo pagrindu atsiradusios jai žalos. Todėl šiuo aspektu pareiškėjos reikalavimas dėl žalos atlyginimo pripažintinas nepagrįstu.
Taip pat pastebėtina, jog pareiškėjos argumentai dėl to, kad teisių perleidimo sutartys su D. P. buvo anuliuotos dėl klaidinančių įgaliotos institucijos pareigūnų veiksmų, nėra pagrįsti byloje pateiktais įrodymais, be to ši aplinkybė ir neturi įtakos sprendžiant žalos atlyginimo pareiškėjai klausimą. Konstatuotina, jog pareiškėja nepateikė įrodymų ir nenurodė aplinkybių, kurie sudarytų pagrindą kitus atsakovo veiksmus ar neveikimą laikotarpiu po 2007 m. liepos 27 d. pripažinti tokiais veiksmais ar neveikimu, kuriais pareiškėjai buvo padaryta žala.
Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, jog byloje nenustatyta neteisėtų Vilniaus AVA veiksmų ar neveikimo, kurių pagrindu pareiškėjai būtų padaryta turtinė ar neturtinė žala, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjos skundo reikalavimų dėl žalos atlyginimo priteisimo.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, atsižvelgiant į taikytinas teisės aktų nuostatas, byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria
pareiškėjos K. J. (L. P. teisių perėmėja) apeliacinio skundo netenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.