Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henriko Sadausko, Jūros Marijos Strumskienės ir Halinos Zaikauskaitės (pirmininkaujanti posėdžiui ir pranešėja), sekretoriaujant Vaidai Laukavičiūtei, dalyvaujant pareiškėjos atstovams D. P. ir advokatui Artūrui Cibulskui, atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos valstybės atstovei Vidai Juciūtei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos K. J. skundą atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities viršininko administracijos (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos), dėl žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 55 straipsniu, protokoline nutartimi 2010 11 24 teismo posėdyje 2008 12 14 mirusi pareiškėja L. P. (mirties liudijimas, t. I, b. l. 154) pakeista jos teisių perėmėja K. J., kuri toliau laikoma pareiškėja byloje. Teismas vadovaujasi ABTĮ 55 straipsnio 2 dalies nuostata, kad teisių perėmėjui visi veiksmai, atlikti procese iki jo dalyvavimo, yra privalomi tiek, kiek jie būtų buvę privalomi tam asmeniui, vietoj kurio dalyvauja teisių perėmėjas.

Teismas atsižvelgia į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 09 01 nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-1063/2010 pareiškėjos L. P. skundo dalis, kurioje reikalaujama įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie LR žemės ūkio ministerijos per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo L. P., atmesta. Dėl to iš naujo nagrinėjami tik likę pareiškėjos reikalavimai.

Teismo posėdyje 2010 11 24 pateiktas patikslintas skundas (pasirašytas įgaliotos atstovės, įgaliojimas, t. I, b. l. 172), kuriuo pareiškėja kelia tokius reikalavimus: priteisti iš Lietuvos Respublikos K. J. naudai 20 625 Lt turtinei žalai atlyginti ir 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėja teismo posėdyje nedalyvavo. Pareiškėjos atstovai pranešė, kad pareiškėja gyvena Jungtinėje Karalystėje ir atvykti į teismo posėdį negali bei kad jai apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešė jos atstovė D. P.. Teismo posėdyje pareiškėjos atstovai palaikė pirminio skundo argumentus ir prašė priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Pažymėjo, kad žala atsirado dėl to, kad 1999-2001 m. pareiškėjai nebuvo pranešta apie rengiamą žemės reformos žemėtvarkos projektą, todėl ji negalėjo tinkamai pasirūpinti savo teisėmis tuo metu ir nebuvo įtraukta į projektą. Po to, supratusi, kad jos prašymas nebuvo įtrauktas į žemėtvarkos projektą, savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą dėl to ir perleido kitiems asmenims. Pareiškėjos atstovė D. P. neturtinę žalą grindė ir tuo, kad ne tik pareiškėja L. P., bet ir ji pati prarado sveikatą, besirūpindama nuosavybės teisių atkūrimu (ji nuo 2007 m. veikė pagal įgalojimus), todėl reikalavimas dėl žalos atlyginimo turi būti tenkinamas.

Teismo posėdyje Nacionalinės žemės tarnybos atstovė prašė skundo reikalavimų netenkinti. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo prašė taikyti ieškinio senatį.

Skundas netenkinamas.

Pareiškėja skundė Vilniaus apskrities viršininko administracijos vilkinimą atkurti jai nuosavybės teises ir prašo atlyginti patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Pirmuoju skundo reikalavimu pareiškėja prašo pripažinti, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija vilkina jos kompetencijai priskirtų pareigų vykdymą, t. y. vengia priimti jos atžvilgiu sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jai priklausantį 0,68 ha žemės sklypą, buvusį (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) kaime, 0,04 ha žemės sklypą, buvusį (duomenys neskelbtini) kaime, ir 0,79 ha žemės sklypą, buvusį (duomenys neskelbtini) kaime. LVAT 2010 09 01 nutartyje, priimtoje šioje byloje, jau yra pritarta anksčiau teismo priimto sprendimo argumentams, kad reikalavimas dėl tam tikrų faktų konstatavimo ir pripažinimo negali būti skundo reikalavimu. Teismas vertina, kad šis reikalavimas priskirtinas skundo motyvacinei daliai. Tokiu būdu teismui lieka išnagrinėti tik reikalavimų dėl žalos atlyginimo pagrįstumą.

Pareiškėja savo reikalavimus grindė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Šiame straipsnyje nustatyta valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-338/2010). Aptariamos Civilinio kodekso normos įsigaliojo 2001 07 01. Todėl šios nuostatos galėtų būti taikomos tik tuo atveju, jeigu būtų nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai po 2001 07 01. Atsižvelgiant į nustatytas šio ginčo faktines aplinkybes, pareiškėja žalos atsiradimą gali kildinti tik iš atsakovo neveikimo 1999-2000 metais, kai ji buvo pretendentė atkurti nuosavybės teises ir kai jos prašymas nebuvo įtrauktas į tuo metu rengtą ir patvirtintą 2000 09 25 įsakymu Nr. 3256-41 Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą. Iš pareiškėjos atstovų pasisakymų teisme matyti, kad iš tiesų jie žalą kildina iš tų veiksmų, kuriuos Vilniaus apskrities viršininko administracija turėjo atlikti, bet neatliko 1999-2001 metais, ir žalą skaičiuoja nuo 2001 01 01. Toks terminas nurodytas nepagrįstai, kadangi 2000 04 25 sutartimi pareiškėja savo turtinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą buvo perleidusi Č. J. (t. I, b. l. 14).

Atsižvelgiant į nuosavybės teisių atkūrimo L. P. procesą, žalos ji gali prašyti tik už tuos periodus, kai ji buvo pretendentė atkurti nuosavybės teisę į žemę, tačiau, kai ji šią savo teisę perleido kitiems asmenims, už Vilniaus AVA veiksmus ar neveikimą žalos atlyginimo galėtų prašyti tik tie asmenys, kuriems tuo metu buvo perleista nuosavybės teisė. Pareiškėjos argumentai, kad tais periodais, nors ji ir buvo perleidusi savo teises į nuosavybės teisių atkūrimą, tačiau ji vis tiek laikytina pretendente, nes tie asmenys veikė jos vardu, yra nepagrįsti. Šiuo atveju visuomeninius santykius reglamentuoja teisės aktai, skirti nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimui. Tai Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimas Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Tvarka). Tik nustačius nurodytų, ar su jais susijusių teisės aktų pažeidimus, galimas reikalavimo dėl žalos atlyginimo tenkinimas. Tačiau pareiškėja ne visą jos nurodomą laikotarpį buvo nuosavybės teisių atkūrimo santykių dalyvė. Minėtais teisės aktais reglamentuotas žemės nuosavybės atkūrimo procesas, nurodyta, kas gali būti pretendentais atkurti nuosavybė teisę. Iš nurodytų teisės aktų nuostatų akivaizdu, kad asmuo, kuris perleido turtinę teisę, jokių reikalavimų minėtų teisės aktų pagrindu reikšti negalėtų. Perleisti teisę į nuosavybės teisių atkūrimą leido Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatos, kuriose buvo numatyta, kad piliečiai, kurie turi teisę atkurti nuosavybės teises, gali perleisti notariškai patvirtinta sutartimi šią savo teisę ir kitiems asmenims, jeigu šie yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Perleidus savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, tam asmeniui pereina ir visos kitos teisės, kurias turi pretendentas. Dėl to, pareiškėjos atstovų argumentai, kad pažeidimas buvo padarytas 2001 m., kai teisė buvo perleista Č. J. ir D. P. ir kai nepagrįstai žemė nebuvo grąžinta, negali būti pripažinta pažeidimu, kuris gali turėti įtakos žalos atsiradimui pareiškėjai (mirusiai) ar jos teisių perėmėjai. Č. J. ir D. P. tuo metu, kai buvo perėmę teisę atkurti nuosavybę, savo teises turėjo ginti asmeniškai, nes tuo metu jie buvo gavę turtinę teisę iš pareiškėjos visa apimtimi. Pareiškėja, siekdama, kad jos teisę tik įgyvendintų nurodyti asmenys, bet jie veiktų jos vardu, galėjo ne perleisti savo asmeninę turtinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, o išduoti įgaliojimą veikti jos vardu, ką pareiškėja ir padarė 2007 metais išduodama įgaliojimą D. P.. Todėl žalos padarymas pareiškėjai negali būti kildinamas iš Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2001 01 08 įsakymo Nr. 01, kuriuo 2000 06 07 išvada Nr. 3269 pripažinta negaliojančia (t. I, b. l. 87), kurią kaip neteisėtą nurodė pareiškėjos atstovai. Šį įsakymą nuginčyti galėjo įstatyme nustatytais terminais Č. J. (per 1 mėnesį nuo sužinojimo dienos), tačiau įsakymas nėra nuginčytas, todėl nėra pagrindo teigti, kad jis yra neteisėtas ir juo padaryta žala pareiškėjai.

L. P. 2001 01 09 notariškai patvirtintu susitarimu anuliavo teisės į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atstatymą perleidimo sutartį, patvirtintą 2000 04 25 Vilniaus rajono notarų biure, registro Nr. 1-3557 (t. I, b. l. 13), ankstesnė perleidimo sutartis taip pat yra byloje (t. I, b. l. 14). 2001 01 11 notariškai patvirtinta sutartimi (t. I, b. l. 11) L. P. perleido D. P. teisę į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atstatymą. L. P. teisę ir jos apimtį patvirtino 2001 01 09 pažyma Nr. 13 (t. I, b. l. 12) . Šios aplinkybės reiškia, kad nuo 2000 04 25 iki 2007 07 27 (kai L. P. anuliavo ir 2001 01 11 sutartį dėl teisės perleidimo) jokie Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmai ar neveikimas negali būti vertinami kaip galėję padaryti pareiškėjai turtinę ar neturtinę žalą. Bet kuriuos veiksmus ar neveikimą tuo periodu turėjo teisę skųsti tik tie asmenys, kurie tuo periodu buvo pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą, nes tuo periodu pareiškėja visas savo teises į nuosavybės teisių atkūrimą buvo praradusi, t. y. perleidusi kitiems asmenims, kurie ir turėjo šias teises visa apimtimi. Tik vieną dieną 2001 01 10 pareiškėja susigrąžino savo teisę pretenduoti atkurti nuosavybės teisę, tačiau per šią dieną jokie neteisėti atsakovo veiksmai skunde nenurodyti.

Nustatyta, kad L. P. 2007 07 27 įgaliojo D. P. veikti jos vardu nuosavybės teisių atkūrimo klausimais (t. I, b. l. 41). Iš bylos medžiagos daroma išvada, kad D. P., gavusi įgaliojimą, kreipėsi į Seimo kontrolierių įstaigą (t. I, b. l. 44-47). Seimo kontrolierius dėl D. P. skundo surašė 2008 05 30 pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) (t. I, b. l. 44-47). Tik po to, 2008 06 06 D. P. kreipėsi į Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių (t. I, b. l. 48), kur ir nurodė pažeidimą, kurį konstatavo Seimo kontrolierius – tai, kad L. P. nebuvo informuota, kaip ji gali atkurti nuosavybės teisę, jeigu žemė, į kurią ji pretenduoja, priskirta valstybės išperkamai. Šis prašymas jau yra įvertintas LVAT nutartyje, todėl teismas daugiau jo neanalizuoja ir laiko, kad jokie pažeidimai nagrinėjant šį prašymą padaryti nebuvo.

`Pareiškėja, susigrąžinusi savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą nuo 2007 07 27, 2007 08 01 padavė prašymą pervesti žemę iš Zujūnų žemėtvarkos į (duomenys neskelbtini) kaimą, kur ir buvo jos žemė (t. I, b. l. 96). Kaip matyti iš nuosavybės teisių atkūrimo bylos medžiagos į šį prašymą buvo sureaguota, kadangi Vilniaus žemėtvarkos skyrius 2008 02 28 ėmėsi priemonių parinkti sklypą pareiškėjai (duomenys neskelbtini) kaime, tačiau pareiškėja nesutiko su pasiūlymais (t. I, b. l. 97), kas patvirtinta 2008 03 28 surašytu aktu. Tokie veiksmai negali būti laikomi vilkinimu, kadangi sklypai pareiškėjai jos prašomoje vietoje pasiūlyti.

Skunde nurodoma, kad 2007 12 29 Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 2.3-12094-(41) buvo panaikintos 2001 01 26 išvados Nr. 4219 ir 4220 dėl žemės ir miško perdavimo neatlygintinai nuosavybėn D. P.. Visų pirma, šios išvados lietė D. P., kuri jų išrašymo metu buvo pretendentė atkurti nuosavybės teises, todėl D. P. galėjo ginčyti 2007 12 29 įsakymą. Įsakymo priėmimo metu pretendentė jau vėl buvo L. P., todėl ir ji galėjo ginčyti teisme šį įsakymą, tačiau jo neginčijo. Dėl nurodytų priežasčių, teismas negali įvertinti nurodyto įsakymo kaip neteisėto, todėl šio įsakymo priėmimas negali būti pagrindu reikšti reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Kol jis nenuginčytas, įsakymas laikomas teisėtu.

Lieka įvertinti atsakovų veiksmus 1999-2000 m., kol pareiškėja dar pati pretendavo atkurti nuosavybės teises. Kadangi nagrinėjamas žalos atlyginimo klausimas, šiam laikotarpiui taikytinos Civilinio kodekso, galiojusio iki 2001 07 01, normos (1964 m. Civilinio kodekso 483, 484, 485 straipsniai). Šiai byla svarbu tai, kad atsakovo atstovė prašė taikyti ieškininės senaties terminą. 1964 m. Civilinio kodekso 83 straipsnis nustatė ieškininės senaties sąvoką ir numatė:

„Pasibaigus įstatymo nustatytam terminui, išnyksta teisė į ieškininę pažeistos teisės gynybą (ieškininė senatis). Pasibaigus pagrindinio reikalavimo ieškininės senaties terminui, išnyksta teisė ir į papildomųjų reikalavimų (netesybų, laidavimo ir pan.) gynybą, nors jų senaties terminas dar nebūtų pasibaigęs.“

Tuo metu buvo nustatytas bendras trejų metų ieškininės senaties terminas (84 straipsnis). 1964 m. Civilinio kodekso 85 straipsnis „Ieškininės senaties taikymas“ nustatė:

„Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas, trečiųjų teismas (arbitražas) priima nagrinėti nepriklausomai nuo ieškininės senaties termino pasibaigimo. Ieškininę senatį teismas, trečiųjų teismas (arbitražas) taiko tik esant skolininko reikalavimui.“ 86 straipsnis nustatė, kad ieškininės senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Išimtį iš šios taisyklės, taip pat pagrindus, kuriais ieškininės senaties terminų eiga sustabdoma ir nutraukiama, nustato Lietuvos Respublikos įstatymai. CK 87 straipsnis nustatė, kad asmenų pasikeitimas prievolėje nepakeičia ieškininės senaties termino.

Iš pareiškėjos skundo argumentų darytina išvada, kad 2001 01 11 ji jau žinojo apie tai, kad, jos manymu, buvo pažeistos jos teisės, t. y., kad jai Vilniaus apskrities viršininko 2000 09 25 įsakymu Nr. 3256-41 nebuvo atkurta nuosavybės teisė, nors, jos manymu, turėjo būti atkurta, kadangi nurodyta data ji savo teisę perleido D. P., manydama, kad jai bus lengviau atkurti nuosavybės teisę dėl jos nukentėjusiosios statuso. Teismas daro išvadą, kad 2000 09 25 įsakymu jokie nuosavybės teisių atkūrimo tarpiniai veiksmai pareiškėjos vardu negalėjo būti atliekami, nes tuo metu 2000 04 25 sutartimi pareiškėja buvo perleidusi savo turtinę teisę Č. J. ir akivaizdu, kad nurodytu įsakymu nuosavybės teisių atkūrimo veiksmai galėjo būti atliekami tik tos teisės turėtojui – Č. J., todėl ir ginčyti aktus, veiksmus ar neveikimą tuo metu galėjo tik pats Č. J..

Šio ginčo atveju ieškininės senaties termino eigoje pasikeitė Civilinis kodeksas. LR Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 07 18 Nr. VIII-1864) 10 straipsnis nustatė, kad Civilinio kodekso nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Iki šio kodekso įsigaliojimo praėjusi ieškinio senaties termino dalis įskaitoma į šio kodekso nustatytą ieškinio senaties terminą. Įsigaliojus naujam Civiliniam kodeksui, jo 1.125 str. 8 d. numatyta, kad reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Išliko nuostatos, kad ieškinio senatis taikoma, kai ginčo šalis reikalauja (1.126 str. 1 ir 2 d.), taip pat, kad prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos (1.128 str.).

Šio ginčo aplinkybėms įvertinti svarbu yra tai, kad jokie 1999-2000 m. laikotarpio veiksmai ar neveikimas nebuvo nuginčyti įstatyme numatyta tvarka. Pareiškėja, jos teisių perėmėja neginčijo tuomet ir šiuo metu (paduodant 2008 11 27 skundą) neginčija Vilniaus apskrities viršininko 2000 09 25 įsakymo Nr. 3256-41, kuriuo patvirtintas Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas ir kuris nenumatė žemės sklypo, grąžintino pareiškėjai. Taip pat tuo metu neginčyti kiti atsakovo aktai ir veiksmai, apie kuriuos nurodoma skunde. Neveikimui ginčyti įstatymas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnis) taip pat numatė terminus – per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Pareiškėja žinojo, kada padavė prašymą atkurti nuosavybės teises, kada pateikė visus nuosavybės teisių atkūrimui būtinus dokumentus, todėl galėjo vilkinimo veiksmus skųsti, atsižvelgdama į Atkūrimo įstatyme ir Tvarkoje numatytus atskirų nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų atlikimo terminus. Šiuo metu abstrakčiai keliant klausimą, kad atsakovo neteisėti veiksmai yra tai, kad daugelį metų neatkurta nuosavybės teisė, pažeidžia ir atsakovo teisę teikti atsikirtimus, argumentus dėl viso nuosavybės teisių atkūrimo proceso ar jo atskirų dalių teisėtumo. Būtina konstatuoti ir tai, kad per visą šį laikotarpį pareiškėja keletą kartų ir ilgiems terminams buvo atsisakiusi savo teisių ir jas perleidusi kitiems asmenims. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, šiuo metu teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad 1999-2000 m. buvo padaryti pažeidimai, kurie nulėmė žalos atsiradimą.

1999-2000 m. galiojusios Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios žalos atlyginimo klausimus, numatė ir žalos atlyginimo sąlygas. CK 483 straipsnis numatė bendruosius atsakomybės už žalos padarymą pagrindus: „Žalą, padarytą fizinio asmens asmenybei ar turtui, taip pat žalą, padarytą organizacijai, turi atlyginti ją padariusis asmuo pilnutinai, išskyrus Lietuvos Respublikos įstatymų numatytus atvejus. Padariusis žalą asmuo atleidžiamas nuo jos atlyginimo, jeigu įrodo, kad žala padaryta ne dėl jo kaltės. Žala, padaryta teisėtais veiksmais, turi būti atlyginama tik įstatymo numatytais atvejais.“

CK 484 straipsnis numatė organizacijos atsakomybę už žalą, padarytą dėl jos darbuotojų kaltės: „Organizacija privalo atlyginti žalą, padarytą dėl jos darbuotojų kaltės, jiems einant savo darbines (tarnybines) pareigas“.

CK 485 straipsnis reglamentavo atsakomybę už žalą, padarytą neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų bei jų pareigūnų ir valdininkų veiksmais ar neveikimu viešojo valdymo srityje, ir numatė: „Žala, padaryta fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų bei jų pareigūnų ir valdininkų, einančių tarnybines pareigas, veiksmais ar neveikimu, atlyginama bendraisiais pagrindais (483, 484 straipsniai). <...> Be turtinės žalos, šiais atvejais taip pat atlyginama ir moralinė žala, kurios dydį kiekvienu atveju nuo trijų šimtų iki penkių tūkstančių litų nustato teismas“.

Taigi, pagal tuo metu galiojusio CK normas, žalos atlyginimui taip pat buvo būtina konstatuoti neteisėtus veiksmus, žalos faktą, kaltę, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo. Pareiškėja nenurodo, kokiais teisėtais veiksmais jai galėjo būti padaryta žala ir koks įstatymas numato, kad tokiu atveju žala taip pat atlyginama, todėl ir tokia žalos atlyginimo sąlyga negali būti konstatuojama. Nenuginčijus pareiškėjos nurodyto 2000 09 25 įsakymo Nr. 3256-41, taip pat kitų konkrečių neteisėtų aktų, veiksmų, neįrodžius neveikimo fakto (t.y. kokius konkrečius veiksmus turėjo atlikti Vilniaus AVA, bet neatliko), nėra pagrindo konstatavimui, kad 1999-2000 m. neteisėtais veiksmais ar neveikimu pareiškėjai padaryta žala.

Be to, šiuo atveju reikalauti žalos atlyginimo dėl pažeidimų, kurie pareiškėjos ir jos teisių perėmėjos teigimu galimai buvo padaryti 1999-2000 m. yra praėjęs ieškinio senaties terminas. Tokiu atveju reikalavimai atmetami. Taip pat teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja reikalauja neturtinės žalos atlyginimo. Civilinio kodekso 1.114 str. 2 d. numatyta, kad asmeninės neturtinės teisės gali būti perduodamos ar paveldimos tik įstatymų numatytais atvejais arba jei tai neprieštarauja šių vertybių prigimčiai bei geros moralės principams ar nėra apribota įstatymų. Pareiškėja L. P. skunde neturtinės žalos atlyginimo prašė dėl to, kad dėl neteisėtų valstybės pareigūnų veiksmų ji patyrė daug nepatogumų, nežinomybės, neužtikrinimo, pažeminimo jausmus, prarado pasitikėjimą valstybe, jos valdžios institucijomis ir teisingumu, taip pat nurodo, kad pažeistas jos orumas ir teisėtų lūkesčių principas, t. y. reikalavimas grindžiamas asmeninių neturtinių teisių pažeidimu. Toks reikalavimas negali būti nei paveldimas, nei perduodamas kitam asmeniui, todėl šis reikalavimas negalėtų būti tenkinamas ir pagal 1964 m. CK 485 str. nuostatas, nes moralinės žalos atlyginimas galimas tik asmeniui, kuriam tokia žala padaryta. Neturtinės (moralinės) žalos atlyginimo reikalavimas negali būti grindžiamas ir pareiškėjos atstovei sukeltais nepatogumais, kadangi ši reikalavimo teisė turi būti siejama tik su tuo asmeniu, kuris teisme kelia tokį reikalavimą.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad žalos atlyginimui nėra 1964 m. Civiliniame kodekse numatytų žalos atlyginimo sąlygų, o nuo galimų, pareiškėjos nurodomų pažeidimų padarymo 1999-2000 m. laikotarpio yra praėję ieškinio senaties terminai, kuriuos taikyti reikalauja atsakovo atstovė. Dėl to reikalavimai dėl žalos atlyginimo atmetami kaip nepagrįsti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-88 straipsnio 1 dalimi, 127 straipsniu

n usprendė:

pareiškėjos K. J. (pareiškėjos L. P. teisių perėmėjos) skundą atmesti.

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu per 14 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.