Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. liepos 2 d. nuosprendžio, kuriuo K. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu devyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. P. nuteistas už tai, kad 2013 m. vasario 14 d., apie 19 val. 30 min., (duomenys neskelbtini), A. B. priklausančio buto virtuvėje, buitinio konflikto su N. B. metu du kartus virtuviniu peiliu dūrė nukentėjusiajam N. B. į kairę blauzdą, taip padarydamas jam durtinę-pjautinę kairės šlaunies žaizdą, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, ir kiaurinę durtinę-pjautinę kairės blauzdos žaizdą su blauzdos priekinės arterijos sužalojimu, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą. Nuo padarytos kiaurinės durtinės-pjautinės kairės blauzdos žaizdos su blauzdos priekinės arterijos sužalojimu, kuris komplikavosi ūmiu išoriniu nukraujavimu, 2013 m. vasario 14 d., apie 19 val. 55 min., įvykio vietoje nukentėjusysis mirė. Tokiu būdu K. P. tyčia nužudė nukentėjusįjį N. B. .

Apeliaciniu skundu nuteistasis K. P. prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo nuosprendį ir paskirti jam švelnesnę bausmę.

Nuteistasis K. P. nurodo, kad apygardos teismas tinkamai neįvertino visų įvykio aplinkybių ir nepagrįstai konstatavo, jog jis tyčia nužudė N. B. . Teigia, kad jis neturėjo tikslo ką nors bloga padaryti nukentėjusiajam, kuriuo iki tol rūpinosi, nenorėjo ir nesiekė jį nužudyti. Įvykio vakarą įvyko nelaimė, jis dėjo visas pastangas sustabdyti kraujavimą.

Apeliantas mano, kad apygardos teismas neįsigilino į įvykio aplinkybes ir nepagrįstai rėmėsi jo prisipažinimu ikiteisminio tyrimo metu, kurį jis paneigė teisiamojo posėdžio metu. Šis prisipažinimas buvo išgautas policijos pareigūnų įtikinėjimais, kad prisipažindamas nužudęs N. B. jis gali tikėtis labai švelnios bausmės. Policijos pareigūnai, apklausti teisme, šias aplinkybes paneigė bijodami, kad dėl tokių savo veiksmų bus atleisti iš pareigų.

Apeliantas pažymi, kad anksčiau nebuvo teistas, visą gyvenimą dorai dirbo, padėdavo kitiems.

Teismo posėdžio metu nuteistasis K. P. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti ir K. P. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį išteisinti. Prokuroras prašė nuteistojo K. P. apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo K. P. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė nuteistajam K. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos sudėties, K. P. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, taip pat jam paskirtos bausmės pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, ką nepagrįstai apeliaciniame skunde ginčija nuteistasis K. P. .

Kaip matyti iš nuteistojo K. P. apeliacinio skundo turinio, pastarasis neginčija apygardos teismo nustatytų aplinkybių, jog įvykio metu, kuomet nukentėjusysis N. B. patyrė mirtiną sužalojimą, t.y. 2013 m. vasario 14 d. apie 19.30 val., jis buvo įvykio vietoje, tačiau teigia, kad jis peiliu nukentėjusiojo nežalojo, pastarasis sužalojimą, nulėmusį jo mirtį, pasidarė pats. Ši nuteistojo iškelta įvykio versija buvo tikrinama bylą nagrinėjant apygardos teisme, tačiau nepasitvirtino.

Visų pirma pažymėtina, kad nuteistasis K. P. , duodamas parodymus apie įvykio aplinkybes bylos proceso metu, buvo nenuoseklus. Teisminio bylos nagrinėjimo metu jis kaltu dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos neprisipažino ir parodė, kad įvykio vakarą kartu su nukentėjusiuoju N. B. , pas kurį jis gyveno ir kuriuo rūpinosi, buvo virtuvėje. Jis pats ruošė maistą, o N. B. sėdėjo prie spintelės ant kėdės, koją užsikėlęs ant kojos. Pokalbio su nukentėjusiuoju metu jis išsakė nuogąstavimus dėl pastarojo sveikatos būklės ir pasakė, jog veš jį pas medikus. N. B. ėmė prieštarauti, pasakė, kad pas gydytojus nevažiuos, ir dėl to tarp jų kilo žodinis konfliktas. Konflikto metu N. B. dešinės rankos protezu nuo spintelės nustūmė ten buvusį peilį, šis nukrito netoli N. B. kojų. K. P. supyko ant nukentėjusiojo ir liepė pastarajam numestą peilį pakelti, o N. B. pasiuntė jį rusišku keiksmažodžiu. Jis pats tuo metu buvo nusisukęs į nukentėjusįjį nugara, pylė į lėkštę sriubą, o kai atsisuko, norėdamas padėti lėkštę sriubos, pamatė, kad N. B. iš kojos bėga kraujas. Tuomet jis tuo pačiu peiliu perpjovė nukentėjusiojo kelnes, kad rastų iš kur kraujuoja, po to čiupo kažkokį laidą ir juo užveržė N. B. koją, kad sustabdytų kraujavimą, nubėgęs pas kaimynę iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Mano, kad N. B. supyko dėl to, kad jis žadėjo išvežti jį į ligoninę, todėl pats save sužalojo. Be to, pastarasis ne kartą yra sakęs, kad nenori gyventi, nes niekas jo neprižiūri, turi didelę skolą už komunalines paslaugas (b. l. 153-155). Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu K. P. , nors pradžioje ir neigė savo kaltę, tačiau vėliau apklausiamas tiek pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, tiek pas ikiteisminio tyrimo teisėją prisipažino įvykio metu peiliu sužalojęs N. B. ir parodė, kad įvykio dieną, apie 19 val., jis virtuvėje ruošė vakarienę. N. B. taip pat buvo virtuvėje, sėdėjo ant kėdės prie virtuvinės spintelės kairę koją užsikėlęs ant dešinės. Kilus žodiniam konfliktui dėl N. B. nenoro vykti pas medikus, pastarasis dešinės rankos protezu numetė ant stalo buvusį virtuvinį peilį. Tuomet jis atsitūpė, dešine ranka paėmė tą peilį ir papriekaištavo nukentėjusiajam, į ką atsakydamas šis pasiuntė jį rusišku keiksmažodžiu, koja mosikavo jam prieš veidą. Supykęs dėl tokio nukentėjusiojo elgesio, dėl to, kad jam reikia jį prižiūrėti, kad šis nenori važiuoti į ligoninę, būdamas atsitūpęs, rankoje turėtu peiliu dūrė N. B. vieną kartą į kairės kojos blauzdą ir vieną kartą į kairės kojos šlaunį. Pamatęs, jog nukentėjusiojo koja ėmė smarkiai kraujuoti, bandė užveržti perpjautomis kelnėmis, virtuvėje buvusiu laidu, nubėgęs pas kaimynę iškvietė medikus (b.l. 66, 68-69, 71). Šiuos savo parodymus K. P. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu, įvykio vietoje parodydamas, kur N. B. nuo stalo numetė peilį ir kaip jis atsitūpęs bei pusiau pritūpęs ir paėmęs numestą peilį du kartus juo dūrė ant kėdės sėdinčiam N. B. į kairę koją (b.l. 77-80). Apeliaciniame skunde K. P. taip pat, kaip ir teisiamojo posėdžio metu, teigia, kad jo prisipažinimas ikiteisminio tyrimo metu buvo išgautas pareigūnams jo atžvilgiu darant spaudimą, tačiau iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad dėl daromo neteisėto poveikio viso bylos proceso metu jis niekur nesikreipė. Visose K. P. apklausose ikiteisminio tyrimo metu, taip pat atliekant jo parodymų patikrinimą vietoje, dalyvavo gynėjas ir nei pastarasis, nei pats nuteistasis jokių pastabų dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų elgesio, apklausų vykdymo tvarkos ar apklausų protokoluose užfiksuotų parodymų teisingumo nepareiškė. Siekiant pašalinti visas abejones, teisiamojo posėdžio metu liudytojais buvo apklausti K. P. ikiteisminio tyrimo metu apklausęs tyrėjas A. B. ir nuteistąjį į apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją konvojavę pareigūnai A. L. bei E. V. , kurie K. P. nurodytas aplinkybes apie jam darytą neteisėtą poveikį paneigė (b.l. 158-159, 160-161). Be to, būtent ikiteisminio tyrimo metu duoti K. P. parodymai pasitvirtino kitais byloje surinktais objektyviais faktiniais duomenimis, iš esmės paneigiančiais jo iškeltą versiją, kad nukentėjusysis įvykio metu susižalojo pats. Iš byloje esančios specialisto išvados Nr. M 99/13(04) matyti, kad įvykio metu nukentėjusiajam N. B. ne mažiau kaip dviejų trauminių poveikių duriančiu-pjaunančiu įrankiu (įrankiais) ar daiktu (daiktais) pasekoje buvo padaryta durtinė-pjautinė kairės šlaunies žaizda ir kiaurinė durtinė-pjautinė kairės blauzdos žaizda su blauzdos priekinės arterijos sužalojimu, kuris komplikavosi ūmiu išoriniu nukraujavimu ir sukėlė nukentėjusiojo mirtį (b.l. 36-38). Byloje esantys duomenys, taip pat ir nuteistojo K. P. parodymai, patvirtina, kad įvykio metu nukentėjusysis N. B. buvo labai silpnas, išsekęs, vos vaikščiojo, jo dešinė ranka buvo su protezu, kas rodo, jog pastarasis, sėdėdamas ant kėdės, pasilenkti, pasiimti ant grindų numestą peilį ir pats durdamas peiliu sau į koją pasidaryti mirtiną sužalojimą, kaip kad nurodė nuteistasis, vargu ar galėjo. Be to, teisiamajame posėdyje apklaustas N. B. lavono tyrimą atlikęs ir pirmiau paminėtą specialisto išvadą pateikęs teismo medicinos ekspertas Henrikas Daujotas paaiškino, kad N. B. padaryta kiaurinė durtinė-pjautinė kairės blauzdos žaizda su blauzdos priekinės arterijos sužalojimu, nors ir yra nukentėjusiajam prieinamoje vietoje, tačiau pagal savo pobūdį savęs žalojimui nėra būdinga – blauzda buvo perdurta kiaurai, žaizdos kanalo ilgis 11 cm, o tai rodo, kad smūgis peiliu buvo pakankamai stiprus, nes perėjo per visus blauzdos audinius. Ši žaizda pagal įėjimą ir išėjimą yra horizontali, o tai rodo, jog peiliu buvo durta horizontaliai, o ne iš viršaus į apačią, kaip kad būtų, jei nukentėjusysis į koją peiliu durtų pats. Be to, N. B. buvo padaryta dar viena durtinė žaizda šlaunyje, kuri pagal nustatytą lokalizaciją taip pat nėra būdinga savęs žalojimui. Tuo tarpu nuteistojo K. P. parodymų patikrinimo vietoje metu (b.l. 78-79) nurodytos nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybės visiškai atitinka nustatytų sužalojimų pobūdį, būtent tokiu būdu pastarasis galėjo perdurti nukentėjusiajam N. B. blauzdą ir padaryti žaizdą šlaunyje (t. 159-160). Esant tokioms aplinkybėms, apygardos teismas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, pagrįstai rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu duotais, kitus faktinius bylos duomenis atitinkančiais K. P. parodymais, o šių įrodymų visetui prieštaraujančią nuteistojo versiją, kad nukentėjusysis nustatytus sužalojimas pasidarė pats, teisingai įvertino kaip K. P. pasirinktą gynybinę poziciją, siekiant išvengti atsakomybės už padarytą labai sunkų nusikaltimą.

Apeliantas savo skunde pažymi, jog jis iki įvykio rūpinosi nukentėjusiuoju N. B. , nes šis buvo ligotas ir visiškai apleistas, tačiau, kaip matyti iš nukentėjusiojo A. B. bei liudytojo A. J. parodymų, ne vien tik rūpestis nukentėjusiuoju, bet ir galimybė pasinaudoti pastarojo gaunama pensija lėmė tai, jog nuteistasis apsigyveno N. B. bute. Pažymėtina, jog nukentėjusysis A. B. bei liudytojas A. J. paneigė ir nuteistojo K. P. nurodytas aplinkybes, jog N. B. buvo linkęs į savižudybę. Be to, nukentėjusiojo A. B. parodymai bei byloje esantys duomenys apie policijos užregistruotus įvykius nukentėjusiojo bute patvirtina, kad K. P. smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu naudojo jau ne pirmą kartą (b.l. 26-28).

Taigi, įvertinusi pirmiau aptartų bylos objektyvių aplinkybių bei įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, ir, remdamasis jais, padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis K. P. kilusio tarpusavio konflikto su N. B. metu du kartus virtuviniu peiliu dūrė nukentėjusiajam į kairę koją, padarydamas nukentėjusiajam durtinę-pjautinę kairės šlaunies žaizdą, ir kiaurinę durtinę-pjautinę kairės blauzdos žaizdą su blauzdos priekinės arterijos sužalojimu, kuris komplikavosi ūmiu išoriniu nukraujavimu ir dėl to nukentėjusysis N. B. įvykio vietoje mirė.

Pagal BK 129 straipsnį atsako tas, kas nužudė kitą žmogų, t. y. tyčia neteisėtai atėmė kito žmogaus gyvybę. BK 129 straipsnyje nurodytas nusikaltimas gali būti padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, jog savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors to nenorėjo, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. (kasacinės bylos Nr. 2K-109/2009, 2K-302/2010, 2K-446/2010, 2K-196/2011 ir kt.). Kaip jau minėta, faktiniais bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad įvykio metu nuteistasis K. P. rankoje turimu virtuviniu peiliu du kartus dūrė nukentėjusiajam N. B. į kairę koją. Kaip matyti iš specialisto išvados Nr. M 99/13(04) bei teismo medicinos eksperto Henriko Daujoto paaiškinimų teisiamojo posėdžio metu, nukentėjusiojo mirtį lėmusio sužalojimo pobūdis patvirtina, jog suduotas smūgis peiliu buvo pakankamai stiprus. Taigi, nuteistasis K. P. , būdamas suaugęs, normalaus protinio išsivystymo žmogus, peiliu suduodamas stiprų smūgį 68 metų amžiaus pasiligojusiam N. B. į kairės kojos blauzdą, kur yra išsidėsčiusios gyvybiškai svarbios kraujagyslės, negalėjo nesuprasti, kad tokiais savo veiksmais kelia pavojų ne tik N. B. sveikatai, bet ir gyvybei. K. P. apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad apygardos teismas neatsižvelgė į tai, jog jis neturėjo tikslo nužudyti nukentėjusįjį, aktyviai teikė sužalotam nukentėjusiajam pagalbą, nes būtent tokias aplinkybes nustatė apygardos teismas, pagrįstai konstatuodamas, kad nuteistasis sužalotam nukentėjusiajam aktyviai teikė pagalbą, bandė išvengti sunkių padarinių, kas rodo, jog jis nesiekė N. B. mirties. Kita vertus, akivaizdu, jog suduodamas N. B. stiprų smūgį peiliu į gyvybiškai svarbią kūno vietą, nuteistasis galimom savo veiksmų pasekmėm, t.y. nukentėjusiojo mirčiai, buvo abejingas ir sąmoningai leido tokioms pasekmėms kilti. Esant šioms aplinkybėms, apygardos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad K. P. nužudė N. B. veikdamas netiesiogine tyčia ir jo nusikalstamus veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo nuteistajam K. P. taip pat yra teisėta ir pagrįsta.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam K. P. , šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė ir paskyrė jam teisingą, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta.

Bylos duomenimis, K. P. padarė tyčinį labai sunkų nusikaltimą žmogaus gyvybei (BK 11 straipsnio 6 dalis), sukėlusį neatstatomas pasekmes – dėl jo veiksmų nukentėjusysis N. B. neteko gyvybės. Nuteistasis nusikaltimo padarymui panaudojo peilį, N. B. , pas kurį iki įvykio gyveno, nužudė kilusio tarpusavio konflikto metu, iš esmės dėl menkos dingsties – supykęs ant nukentėjusiojo, kad pastarasis numetė ant grindų peilį ir pasiuntė jį rusišku keiksmažodžiu. Kita vertus, K. P. nusikaltimą padarė veikdamas netiesiogine tyčia, jo panaudotas smurtas nebuvo intensyvus: nukentėjusiajam buvo suduoti du smūgiai peiliu, vienas iš kurių lėmė pastarojo mirtį. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog K. P. išsituokęs, iki nusikaltimo padarymo niekur nedirbo, praeityje buvo nusikaltęs, tačiau ankstesnis teistumas išnykęs, galiojančių administracinių nuobaudų neturi (b. l. 96, 97-98). Nuteistojo atsakomybę lengvina tai, kad jis aktyviais veiksmais – stabdydamas kraujavimą, iškviesdamas greitąją medicinos pagalbą, bandė išvengti sunkesnių padarinių (BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas), jo atsakomybę sunkinanti aplinkybe yra tai, kad nusikalstamos veikos padarymo metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio (K. P. patvirtino, jog įvykio dieną vartojo alkoholinius gėrimus, praėjus dviems valandoms nuo įvykio jam buvo nustatytas 0,61 promilės girtumo laipsnis (b. l. 58) ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, ką patvirtina pastarojo neadekvatus situacijai elgesys, peiliu mirtinai sužalojant nukentėjusįjį vien už numestą peilį ir išsakytą keiksmažodį (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Kolegijos manymu, įvertinus aukščiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apygardos teismo nuosprendžiu nuteistajam K. P. paskirta laisvės atėmimo bausmė, nesiekianti BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyto šios bausmės vidurkio, nėra aiškiai per griežta. Tokia bausmė yra teisinga, atitinkanti BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus, ir nėra teisinio pagrindo ją švelninti.

Apygardos teismo nuosprendis pagrįstas ir teisėtas.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo K. P. apeliacinį skundą atmesti.