- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-10-01
- Bylos Nr.
- I-1979-1063/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00242-2019-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Tomas Blinstrubis
- Pareiškėjas
- V. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Tomas Blinstrubis
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo teisių perėmėjas, toliau – ir Lukiškių TI-K), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 21 d. iki 2018 m. rugpjūčio 21 d. buvo patalpintas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose gyvenimo sąlygos neatitiko higienos normų reikalavimų, patalpos buvo avarinės būklės. Pažymėjo, kad buvo pažeistas vienam asmeniui tenkantis ploto kameroje reikalavimas. Pareiškėjas kamerose buvo patalpintas po du, be to, kamerų plotą užėmė kameroje esantys baldai. Kamerose buvo tarakonų, graužikų, buitinių parazitų. Sanitarinis mazgas buvo įrengtas kameroje ir nuo gyvenamojo ploto buvo atitvertas tik nedidele tvorele. Kamerose nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas, taip pat nebuvo ventiliacijos, todėl kamerose būdavo drėgna.
3. Pažymėjo, kad dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė ne tik fizinius, bet ir psichologinius išgyvenimus. Pabrėžė, kad dėl patirtų išgynimų pareiškėjas patyrė žalą, kurią prašė atlyginti pinigais.
Atsiliepimas
4. Atsakovės atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
5. Nurodė gyvenamųjų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, numerius, jų plotus, asmenų skaičių tose gyvenamosiose kamerose bei atkreipė dėmesį, kad vienam asmeniui tenkančio kameros ploto reikalavimas, ginčo laikotarpiu, nebuvo pažeistas. Pažymėjo, kad įstaigoje nuolatos buvo vykdomi buitinių parazitų, vabzdžių ir kt. graužikų naikinimo darbai. Nurodė, kad sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, ne žemesne nei 1,5 m aukščio. Sanitariniame mazge įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengtos užuolaidos arba atskiros kabinos su durimis. Kamerų įrengimas, aprūpinimas baldais, atitinka teisės aktų reikalavimus. Taip pat ventiliacija, kuri vykdoma per langus, apšvietimas bei temperatūra taip pat atitiko teisės aktų reikalavimus.
6. Pažymėjo, kad pareiškėjas neįrodė jam padarytos žalos fakto.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
7. Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo kalėjimo Lukiškių TI-K galimai netinkamomis sąlygomis, laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 21 d. iki 2018 m. rugpjūčio 21 d. ir dėl to atsiradusios neturtinės žalos atlyginimo.
8. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
9. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį, teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-63-1343/2012).
10. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014). Pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas Valašinas prieš Lietuvą).
11. Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose jam nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktais nustatytas plotas.
12. Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal šio įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 104 punkte nustatyta, kad suimtiesiems skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus. Lietuvos higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Lietuvos higienos norma 134:2015, galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d.), minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato. Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
13. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjo kalėjimo Lukiškių TI-K laikotarpiu nacionaliniuose teisės aktuose nustatytas 3,6 kv. m. ploto reikalavimas nebuvo pažeistas. Atsižvelgiant į tai, atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų, šiuo aspektu, nenustatyta.
14. Pareiškėjas nurodė, kad kameros plotą taip pat mažino kameroje esantys baldai, sanitarinis mazgas. Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nacionaliniai teisės aktai (Vidaus tvarkos taisyklės) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kamerų tipo patalpos ploto norma atsižvelgti į patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Todėl į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus minėto nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017). Kai asmeniui tenkantis plotas yra toks mažas, kad neatitinka EŽTT praktikoje taikomo 3 kv. m standarto, itin mažas faktiškai pareiškėjui tenkantis plotas vertintinas kaip EŽTT formuojamų standartų pažeidimas. Nagrinėjamu atveju vertinant pareiškėjo argumentus dėl ploto kameroje neužtikrinimo, nenustatytas nei nacionalinės teisės aktų, nei Konvencijos 3 straipsnio nuostatų pažeidimas.
15. Lietuvos higienos norma 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymų izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.5 papunktyje nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.
16. Iš byloje pateikto Lukiškių TI-K turto valdymo skyriaus pranešimo ,,Dėl V. G. skundo“, matyti, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose buvo įrengtos sanitarinio mazgo patalpos su klozetu. Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417, Nr. 418–426 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis; kitose Lukiškių TI-K gyvenamosios kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Iš atsiliepime nurodytų duomenų matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 19 iki 2018 m. kovo 26 d. kalėjo kamerose, kuriose sanitariniai mazgai dar 2013 m. buvo įrengti atskirose kabinose, tačiau kitu laikotarpiu pareiškėjas kalėjo kamerose, kuriose sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios patalpos buvo atsitverti tvorele ir užuolaida.
17. Nors teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos, tačiau šiame kontekste pažymėtina, kad vertinant nusiskundimus dėl privatumo neužtikrinimo kalinimo įstaigose, be kita ko, atsižvelgiama į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu, pavyzdžiui, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio reikalavimų, kadangi taip nesudaromos sąlygos privatumui ir ši vieta visada matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (pvz., Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05). Šis teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).
18. Apie tai, kad užuolaida neužtikrina kalinamiesiems asmenims reikiamo privatumo savo praktikoje konstatuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į minėtus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus bei naujausias Lietuvos administracinių teismų praktikos tendencijas, vertina, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės sienele ar užuolaida asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu objektyviai galėjo būti pažeista jo kalėjimo Lukiškių TI-K laikotarpiu.
19. Pareiškėjas skunde nors ir nurodė, kad saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas susijęs ne tik su pakankamu gyvenamųjų patalpų ploto suteikimu bet ir su kitais fiziniais kalinimo sąlygų aspektais, t. y. tinkamo vėdinimo užtikrinimu, taip pat Higienos normų, kuriose nustatyta, kad įkalinimo įstaigose neturi būti graužikų, laikymusi.
Atsakovės atstovas šiuo aspektu išdėstytus argumentus paneigė nurodydamas, kad Lukiškių TI-K kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per atidarytus langus, kaip tai numato ir Lietuvos higienos normos 134:2015 17 punktas. Ši aplinkybė, be kita ko yra nurodyta ir Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus Pranešime ir teismas su šiuo argumentu sutinka. Į bylą taip pat pateikė 2018 m. paslaugų teikimo sutartį, sudarytą su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, dėl buitinių graužikų naikinimo darbų, todėl teismas neturi pagrindo abejoti bendrovės sutartiniais įsipareigojimais ir institucijos pareiga sudaryti sąlygas šiems įsipareigojimams įvykdyti.
20. Pareiškėjas nurodė, kad kamerose buvo netinkamas apšvietimas.
Lietuvos higienos normos 134:2015 14 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx.
Vertinant, ar buvo padaryti higienos reikalavimų (kaip šiuo atveju apšvietimo) pažeidimai, taip pat atsižvelgiama į bendrąsias įrodinėjimo tokio pobūdžio bylose taisykles, todėl pareiškėjui pakankamai detalizavus savo nusiskundimus dėl konkrečių higienos normų pažeidimų, o atsakovui jų nepaneigus, konstatuojamas pažeidimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-772-520/2018, 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2017 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1349-525/2017, 2017 m. birželio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2025-624/2017 ir kt.).
Iš atsakovės atstovo prie atsiliepimo pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas atitinkamose kamerose, tačiau Lukiškių TI-K nepateikė duomenų (pvz. Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų ar pan.), jog kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo kalinamas pareiškėjas, apšvietimas atitiko higienos normų reikalavimus, todėl šioje dalyje higienos normų pažeidimas pripažįstamas pagrįstu. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2018 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-348-552/2018).
21. Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą įvardijo orumo pažeminimu ir kilusiais kitais nepatogumais. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Taip pat byloje nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovė būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtųsi. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LVAT 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).
23. Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K neužtikrinus pareiškėjo privatumo naudojantis (dalyje ginčo laikotarpio) sanitariniais mazgais, taip pat nepaneigus pareiškėjo teiginių dėl tinkamo apšvietimo kamerose neužtikrinimo, sudaro pagrindą pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Atsižvelgiant į tinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų neužtikrinimo laikotarpį, į pažeidimo mastą, jo trukmę, į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į aplinkybę, kad pareiškėjas be skunde nurodytų aplinkybių nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir jam priteistinas 1200 Eur neturtinės žalos dydis.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. G. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui V. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 1200 Eur (vieną tūkstantį du šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.
Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.