- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-05-12
- Bylos Nr.
- I1-2855-595/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02760-2020-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Vita Valeckaitė (pirm.)
- Pareiškėjas
- V. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1.3Teismo sprendimo formos ir turinio reikalavimai
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Vita Valeckaitė
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Pareiškėjas V. A. 2020 m. rugpjūčio 12 d. pateikė teismui skundą, kurį 2021 m. kovo 18 d. patikslinęs (b. l. 110-126), prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. spalio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Lietuvos vyriausias administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2021 m. kovo 10 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė ir grąžino iš naujo nagrinėti pareiškėjo skundo dalį, kuri buvo neišnagrinėta Vilniaus apygardos administracinio teismo. LVAT nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo ir teismo sprendime nepasisakė dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą ginčo laikotarpiu (nuo 2017 m. sausio 2 d. iki 2019 m. vasario 13 d.).
Taigi, šiame sprendime teismas pasisakys dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kildinamą dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 2 d. iki 2019 m. vasario 13 d.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde ir jo patikslinime nurodo aplinkybes, kad higienos priemonės (dantų pasta, dantų šepetukas, skutimosi peiliukai) jam nebuvo išduodamos Lukiškių TI-K nuo 2006 m. kovo 2 d. iki 2017 m. sausio 1 d. ir šis pažeidimas tęsėsi iki 2019 m. vasario 13 d. Nebuvo aprūpintas viskuo, kas priklauso pagal įstatymą: negavo patalynės, rankšluosčių, aprangos. Nebuvo supažindintas su taisyklėmis. Dušo patalpos nebuvo tinkamai aprūpintos higienos priemonėmis. Kadangi nebuvo išduotos minėtos higienos priemonės, jis negalėjo laikytis higienos, pradėjo skaudėti ir gesti dantys, todėl teko lankytis pas stomatologą. Dėl nurodytų pažeidimų pareiškėjas teigė patyręs didelių nepatogumų, psichologines kančias, emocinę depresiją, t. y. patyrė neturtinę žalą. Pareiškėjas teigia, kad jis žodžiu kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją ir prašė išduoti minėtas higienos priemonės, tačiau prašymai nebuvo tenkinami, nes pareiškėjo statusas buvo nuteistasis, o ne suimtasis, todėl pareiškėjas jautėsi diskriminuojamas.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutika, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 11-17, 94-98).
Nurodo, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2006 m. kovo 2 d. ir pateikti duomenys patvirtina, kad šioje įstaigoje buvo iki 2019 m. vasario 13 d. (b. l. 89-90). 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymas Nr. 1R-132 „Dėl teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas). Vadovaujantis šio aprašo nuostatomis, Lukiškių TI-K suimtiesiems ir nuteistiesiems vyrams išduotų skalbimo miltelių (400 g.) ir dezodoranto arba antiperspiranto (75 ml) naudojimo laikas yra 3 mėn., dantų pastos (75 ml) – 2 mėn., tualetinio popieriaus (3 ritinėliai), tualetinio muilo (100 g), dantų šepetėlio (1 vnt.) ir skutimosi peiliukų (4 vnt.) – 1 mėn. Higienos reikmenys išduodami jų neturintiems ir nemokiems suimtiesiems ir nuteistiesiems, esant jų rašytiniam prašymui. Suimtasis ir nuteistasis laikomas mokiu tuo atveju, kai per mėnesį iki prašymo pateikimo laisvės atėmimo vietos administracijai dienos savo asmeninėje sąskaitoje turėjo ir (ar) išleido daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą (t. y. 19 Eur) arba asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas naudojo tabako gaminiams ir (ar) reikmenims įsigyti. Kai pareiškėjas buvo mokus, higienos priemones jis galėjo nusipirkti įstaigos parduotuvėje. Vadovaujantis nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojus Materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašui, dušinės patalpose įrengti kūno ir plaukų prausiklio dozatoriai, kurie buvo pildomi pagal poreikį.
Nurodo, kad patikrinus Dokumentų valdymo sistemą (DVS), buvo nustatyta, kad pareiškėjas skundžiamuoju laikotarpiu dėl skunde išdėstytų nusiskundimų, susijusių su higienos priemonių išdavimu, į įstaigos administraciją nesikreipė. Taip pat, dėl nusiskundimų dėl pablogėjusios dantų būklės, prašymų, skundų ar pareiškimų DVS registruota nebuvo.
Atsakovės atstovo manymu, šiuo atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje sprendžiamas ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui dėl jam padarytų pažeidimų už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 2 d. iki 2019 m. vasario 13 d. Pareiškėjo teigimu, jam nebuvo išduota patalynė, rankšluosčiai, apranga, higienos priemonės (dantų pasta, dantų šepetukas, skutimosi peiliukai). Dušo patalpos nebuvo tinkamai aprūpintos higienos priemonėmis. Nebuvo supažindintas su taisyklėmis.
Atsakovės atstovo pateiktais duomenimis pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2017 m. sausio 2 d. iki 2019 m. vasario 13 d. (b. l. 89-90).
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 39 straipsnis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų administracinių aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, padaryta turtinė žala, o įstatymų numatytais atvejais ir neturtinė žala, turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) ne kartą yra akcentavęs jog tam, kad būtų pripažintas reikalavimas dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas, neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp jų bei žalą padariusio asmens kaltė. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 str. nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 str. 4 d. įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 str. 3 d. aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (LVAT sprendimai
administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, A-822- 619/2009). Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog nenustačius bent vienos iš nurodytų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 str. nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (pavyzdžiui, bylos Nr. A5-665/2005, A525-1355/2010, A62-932/2011), todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą apeliacine tvarka, tiria minėtų sąlygų buvimo klausimą.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
Pažymėtina tai, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).
Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje A438-336/2012 ir kt.).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr. pvz., 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017, 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-66-1062/2018, 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-450-520/2019). Tačiau teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr. pvz., LVAT 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-58-552/2019, 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1570-629/2019).
Pareiškėjas teigia, kad jam ginčo laikotarpiu nebuvo išuodamos higienos priemonės (dantų pasta, dantų šepetukas, skutimosi peiliukai), dušai nebuvo aprūpinti higienos priemonėmis. Nebuvo išduota patalynė, rankšluosčiai, apranga. Nebuvo supažindintas su taisyklėmis.
Teismas pažymi, kad pareiškėjas konkrečiai nedetalizavo nurodomų jo teisių pažeidimo, t. y. neapibūdino ir aiškiai neišdėstė, kada konkrečiai, kiek kartų per visą aktualų ginčo laikotarpį jam nebuvo išduotos higienos priemonės, kiek kartų duše nebuvo būtinų higienos priemonių ir reikmenų, taip pat nenurodė tiksliai, kiek kartų ir kokia patalynė ar apranga jam nebuvo išduota ir kada. Nepaaiškino aiškiau, su kokiomis taisyklėmis jis nebuvo supažindintas. Pareiškėjas visas šias aplinkybes nurodo abstrakčiai, kaip minėta, jų nedetalizuodamas ir neindividualizuodamas laike, o tik, teismo vertinimu, deklaratyviai ir subjektyviai nurodydamas šiuos neva teisių pažeidimus, cituodamas aktualius ginčui teisės aktų reikalavimus ir formuojamą teismų praktiką.
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas teismui kartu su skundu nepateikė ir jokių jo teiginius patvirtinančių įrodymų, teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo, remiasi atsakovės atstovo byloje pateiktais duomenimis ir įrodymais.
Teismas pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R- 139 ,,Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų, esančių pataisos namų vaikų namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ patvirtintas Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuje ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas (toliau – ir Aprūpinimo normos). Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132 ,,Dėl teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Materialinio buitinio aprūpinimo normos) Aprūpinimo normas išdėstė nauja redakcija, kuri įsigaliojo 2017 m. sausio 1 d. Suimtuosius (nuteistuosius), neturinčius nuosavų drabužių ir (ar) avalynės pagal sezoną bei higienos reikmenų, jais pagal aprašo 1 priede nustatytą periodiškumą nemokamai aprūpina tardymo izoliatoriaus arba pataisos įstaigos (toliau – laisvės atėmimo vieta) administracija. Arešto bausmę atliekantys nuteistieji drabužiais ir avalyne neaprūpinami (Aprūpinimo normų 2 punktas). Suimtajam (nuteistajam) atvykus į laisvės atėmimo vietą, jam nemokamai išduodamas čiužinys, pagalvė ir antklodė, jei suimtasis (nuteistasis) neturi nuosavos patalynės, jam papildomai išduodama paklodė, užvalkalas pagalvei ir užvalkalas antklodei (3 punktas). Pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis ir dezodorantas arba antiperspirantas (75 ml)), o jei nuteistasis su savimi turi ne visas šiame punkte nurodytas higienos priemones, išduodamos tik tos higienos priemonės, kurių suimtasis (nuteistasis) neturi. Vėliau higienos reikmenimis suimtieji (nuteistieji) aprūpinami tik esant aprašo 5 punkte nustatytoms sąlygoms. Pagal Materialinio buitinio aprūpinimo normų 5 punktą, drabužiai, avalynė ir higienos reikmenys išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui. Suimtajam (nuteistajam) išduodami tik tie drabužiai ir (ar) avalynė, kurie prašymo pateikimo metu yra tinkami dėvėti pagal sezoną (6 punktas). Pagal 13 punktą, laikoma, kad suimtasis (nuteistasis) yra nemokus, kai per mėnesį iki prašymo jį aprūpinti drabužiais, avalyne ir (ar) higienos reikmenimis pateikimo laisvės atėmimo vietos administracijai dienos savo asmeninėje sąskaitoje turėjo ir (ar) išleido ne daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą. Tais atvejais, kai nuteistasis šiame punkte nurodytu laikotarpiu asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas naudojo tabako gaminiams ir (ar) reikmenims įsigyti, jis nelaikomas nemokiu.
Taigi, po 2017 m. sausio 1 d. pareiškėjas skunde nurodytomis higienos priemonėmis galėjo būti aprūpinamas esant dviem sąlygoms, t. y. pareiškėjui esant nemokiam bei pareiškėjui pateikus atitinkamą rašytinį prašymą. Iš byloje esančių duomenų nenustatyta, kad pareiškėjas teikė prašymą įstaigos administracijai dėl materialinio buitinio aprūpinimo. Be to, nėra pateiktų įrodymų, kad pareiškėjas remiantis nurodyta teisės akto nuostata būtų pripažintas nemokiu. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. vadovaujantis teisės akto nuostatomis visiems Lukiškių TI-K esantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems, be išimties ir pareiškėjui, išduotų skalbimo miltelių (400 g.) ir dezodoranto arba antipersiranto (75 ml) naudojimo laikas yra 3 mėn., dantų pastos (75 ml) – 2 mėn., tualetinio popieriaus (3 ritinėliai), tualetinio muilo (100 gr.) dantų šepetėlio (1 vnt.) ir skutimosi peiliukų (4 vnt) – 1 mėn. Be to, nurodė, kad pareiškėjas, kada buvo mokus, galėjo šių priemonių nusipirkti įstaigos parduotuvėje. Taip pat nurodė, kad vadovaujantis nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusiomis Materialinio buitinio aprūpinimo normomis, dušinės patalpose įrengti kūno ir plaukų prausiklio dozatoriai, kurie buvo pildomi pagal poreikį.
Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas dėl jo nurodytų teisių pažeidimų būtų kreipęsis su prašymais ar skundais į įstaigos administraciją ar kitas kompetetingas įstaigas. Atsakovės atstovė pažymėjo, kad tokių prašymų ir skundų, registruotų Dokumentų valdymo sistemoje, nenustatyta. Teismas neturi jokio pagrindo abejoti atsakovės atstovo nurodytais duomenimis.
Kaip minėta, pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, todėl privalo įrodyti visas valstybės civilinės atsakomybės kilimo sąlygas. Tačiau jo teiginiai pagrįsti tik nurodomais abstrakčiais teisių pažeidimais, prielaidomis, niekaip nepatvirtinti jokiais objektyviais duomenimis, juolab įrodymais, pateikti deklaratyviai ir subjektyviai. Nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjo nurodomos aplinkybės nulėmė realų jo teisių pažeidimą. Nenustatyta, kad Vilniaus PN pareigūnai, valstybės tarnautojai bei kiti darbuotojai būtų atlikę neteisėtus veiksmus pareiškėjo atžvilgiu. Pareiškėjas, be kita ko, nenurodo, kuo jis grindžia nurodytos žalos dydį, kaip apskaičiuoja prašomą priteisti žalą.
Taigi, vadovaujantis nurodytų teisės normų sistemine analize, teisingumo ir protingumo kriterijais, nagrinėjamu atveju darytina išvada, kad šiuo atveju nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, priežastinio ryšio, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus, sveikatos sutrikimus dėl skunde nurodytų aplinkybių. Todėl remiantis išdėstytais argumentais, pareiškėjo skundas atmestinas kaip visiškai nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.