Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Ernesto Rimšelio,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistosios R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 22 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 2 dalį ir nubausta 9 (devynerių) metų laisvės atėmimo bausme, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu teismo nuosprendžiu J. K. nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir nubaustas 90 parų arešto bausmę, tačiau nuosprendis jo atžvilgiu neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. M. nuteista už tai, kad ji, turėdama tikslą parduoti ar kitaip platinti, 2015 m. rugsėjo 1 d., apie 18.00 val., (duomenys neskelbtini), Vilniuje, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens už 600 EUR neteisėtai įgijo (nusipirko) 2,828 g. narkotinės medžiagos – heroino, kurį, turėdama tikslą jį realizuoti, neteisėtai laikė name, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kol dalį narkotinės medžiagos, t. y. 3 folijos lankstinukus, kuriuose buvo 0,063 g. heroino, 2015 m. rugsėjo 2 d., apie 01.45 val., tuo pačiu adresu neteisėtai už 18 EUR pardavė J. K., o likusią dalį narkotinės medžiagos, t. y. 2,765 g. heroino, 2015 m. rugsėjo 2 d., apie 02.00 val., minėtu adresu apžiūros metu rado ir paėmė policijos pareigūnai.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios R. M. apeliacinis skundas atmetamas.

Nagrinėjamos bylos ir apeliantės skundo argumentų kontekste aktuali BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Apygardos teismo vertinimu, Vilniaus miesto apylinkės teismas pagrįstai nepripažino šios R. M. baudžiamąją atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) nuosekliai formuojamą teismų praktiką, atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltės pripažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis – yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du momentus: kaltininko prisipažinimą, padarius nusikalstamą veiką, bei nuoširdų gailestį dėl to. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais, kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nenustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Pažymėtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (Kasacinės nutartys Nr. 2K-31/2006, Nr. 2K-300/2006, Nr. 2K-491/2007, Nr. 2K-43/2008, Nr. 2K-57/2008, Nr. 2K-301/2008, Nr. 2K-353/2008, Nr. 2K-38/2009, Nr. 2K-259/2009, Nr. 2K-94/2010, Nr. 2K-450/2010).

Nagrinėjamo skundo argumentų kontekste teismas pažymi, jog apklausiama kaip įtariamoji ikiteisminio tyrimo metu 2015 m. rugsėjo 2 d. R. M. prisipažino įsigijusi narkotines medžiagas (heroiną) asmeniniam vartojimui, parsinešusi jas namo, atėjus J. K. – padavusi dalį narkotinių medžiagų jam, atėjus policijos pareigūnams – prisipažino dėl narkotinių medžiagų priklausomybės jai ir prisipažino dėl gyvenamojoje vietoje laikomų narkotinių medžiagų bei pinigų (1 t., b. l. 43). Vis dėlto, apygardos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistoji prisipažino dėl narkotinių medžiagų laikymo gyvenamojoje vietoje ir jų priklausomybės ne iškarto, o tik po to, kai patys pareigūnai rado narkotines medžiagas (1 t., b. l. 30, 32, 34), t. y. jos prisipažinimas iš dalies buvo sąlygotas faktinės situacijos ir surinktų ją kaltinančių duomenų. Apygardos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad patikslindama 2015 m. rugsėjo 2 d. parodymus ikiteisminio tyrimo metu, R. M. nurodė, jog narkotinių medžiagų J. K. nepardavinėjo, t. y. paneigė vieną iš BK 260 straipsnio 2 dalyje uždraustos jai inkriminuotos nusikalstamos veikos požymių – narkotinių medžiagų pardavimą. Teisminio nagrinėjimo metu apeliantė pripažino savo kaltę sutikdama su visu jai pareikštu kaltinimu, tačiau atskiras aplinkybes aiškino prieštaringai (pvz. apie tai, kad tik davė narkotines medžiagas J. K., o ne pardavė jas (2 t. 29 b.l.)).

Be to, nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo konstatuoti nuteistosios nuoširdaus gailesčio dėl nusikalstamos veikos. Kolegija negali daryti išvados, kad nuteistoji kritiškai vertina savo padarytą nusikalstamą veiką, išgyvena dėl nusikalstamos veikos, smerkia ją ir pan. Nuteistoji nevertina narkotikų platinimo kaip nusikalstamos veikos itin didelio pavojingumo visuomenei, nevertina narkotinių medžiagų platinimo ir vartojimo žalingų padarinių, atvirkščiai ji gailisi, ne dėl savo veikos pavojingumo, o dėl to, kad įsigijo tokį narkotikų kiekį (2 t. 29 b. l.), t. y. tokį kiekį, kuris griežčiau baudžiamas ir kvalifikuojamas pagal BK 260 straipsnio 2 dalį. Atsižvelgiant į tai, nuteistosios pozicija dėl jos gailėjimosi padarius nusikalstamą veiką vertinama tik kaip išgyvenimas dėl griežtos bausmės ir siekis ją sušvelninti.

Atsižvelgiant į tai, apygardos teismas neįžvelgia pagrindo konstatuoti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos baudžiamąją atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir šiuo pagrindu švelninti nuteistajai paskirtą bausmę.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji prašė taikyti jos atžvilgiu BK 64¹ straipsnio nuostatas ir sumažinti bausmę vienu trečdaliu, tačiau nagrinėjamoje byloje priešingai nei numato BK 64¹ straipsnio 1 dalis, sutrumpintas įrodymų tyrimas nebuvo atliktas ir tam nebuvo pagrindo. Pagal BPK 273 straipsnio 1 dalies nuostatas sutrumpintas įrodymų tyrimas be kitų sąlygų galimas tik tuomet, kai nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių, gi šioje byloje, turint omenyje kaltinamųjų parodymus apie narkotinės medžiagos pardavimo faktą, buvo prieštaringos. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje BK 64¹ straipsnyje numatytų prielaidų bausmės švelninimui nėra.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajai R. M. bausmę, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pobūdį – nuteistoji padarė sunkų tyčinį, itin pavojingą visuomenei, nusikaltimą, taip pat į 17 ankstesnių teistumų bei daugkartinį baustumą administracine tvarka. Apygardos teismas įvertina nuteistosios apeliaciniame skunde nurodomą argumentą, kad ankstesni teistumai yra ne dėl analogiškos nusikalstamos veikos, už kurią ji nuteista šioje baudžiamojoje byloje, tačiau ši aplinkybė nepaneigia tokio didelio teistumų skaičiaus reikšmės, individualizuojant R. M. skirtiną bausmę. Daugkartinis teistumų skaičius rodo, kad nusikalstamų veikų darymas yra įprastinė nuteistosios gyvenimo būdo dalis, taigi nuteistosios izoliavimas nuo visuomenės yra vienintelė efektyvi baudžiamosios atsakomybės forma, kuri padėtų realizuoti bausmės tikslus – ypač sulaikyti ją nuo nusikalstamų veikų darymo bei apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas.

Atsižvelgdama į visa tai, teisėjų kolegija nemato pagrindo išvadai, kad nuteistajai paskirta ir BK 260 straipsnio 2 dalies vidurkį atitinkanti laisvės atėmimo bausmė būtų aiškiai per griežta, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis, byloje nenustačius esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų, pripažintinas pagrįstu ir teisėtu.

Rezoliucinė dalis

nutaria: