Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „INGOFO“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 1 d. nutarties, kuria atsakovei iškelta bankroto byla, civilinėje byloje pagal pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „INGOFO“ dėl nemokumo bylos iškėlimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

8. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė. Taip pat nėra pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 338 straipsnis).

Dėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme

9. Apeliantė (atsakovė) kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus (2020 m. rugpjūčio 5 d. ½ dalies žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pirkimo–pardavimo sutartį, 2020 m. rugpjūčio 5 d. sąskaitą faktūrą Nr. IN1937, Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos operatyvaus patikrinimo pažymą, Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 7 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-1168-562/2021, Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-2099-779/2022), kuriais grindžia atskirajame skunde nurodytas aplinkybes. Apeliantė nenurodė priežasčių, dėl kurių nepateikė šių įrodymų pirmosios instancijos teisme.

10. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).

11. Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: 1) ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; 2) ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; 3) ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; 4) ar nepiktnaudžiaujama įrodymų vėlesnio pateikimo apeliacinės instancijos teismui teise.

12. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kitose bylose priimti teismų procesiniai sprendimai nelaikytini naujais įrodymais CPK 314 straipsnio prasme, todėl nėra pagrindo spręsti dėl tokio pobūdžio dokumentų prijungimo prie bylos. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad kiti apeliantės pateikti nauji rašytiniai įrodymai, nors ir pateikti pavėluotai, yra reikšmingi teisingam ginčo išsprendimui, sprendžiant klausimą – ar apeliantė yra (ne)moki. Pareiškėja yra susipažinusi su apeliantės pateiktais naujais įrodymais. Naujai teikiami įrodymai negali užvilkinti bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismas pateiktus naujus įrodymus priima ir vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Dėl atsakovės bankroto bylos iškėlimo

13. JANĮ 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bankroto byla keliama, jeigu juridinis asmuo yra nemokus ir jam nėra keliama restruktūrizavimo byla. Juridinio asmens nemokumas apibrėžiamas kaip juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (JANĮ 2 straipsnio 7 dalis). Taigi, nemokumo būsenai konstatuoti yra būtina bent viena iš nustatytų aplinkybių: 1) negalėjimas laiku įvykdyti turtinių prievolių; 2) juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. vasario 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-245-407/2021).

14. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad juridinio asmens nemokumas, kuriam esant įmonei keliama bankroto byla, sietinas su rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019 50 punktas).

15. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1128-381/2019). Bankroto proceso paskirtis ir tikslas yra ne tik pašalinti nemokią įmonę iš rinkos ir taip užtikrinti rinkos stabilumą bei skatinti ekonominį kilimą, bet ir, konstatavus bendrovės nemokumą, greičiau apsaugoti nemokios bendrovės kreditorių ir pačios bendrovės interesus (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-680-241/2020).

16. Faktinė įmonės mokumo būsena vertinama pagal aktualių (naujausių) finansinės atskaitomybės dokumentų rinkinių duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartis byloje Nr. 2-1273/2010; 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis Nr. 2-2599/2013; 2012 m. gegužės 2 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-204/2012; 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis Nr. 3K-3-393/2012).

17. Nepaisant to, kad nemokumo bylos turi viešąjį interesą, sprendžiant nemokumo (bankroto) bylos iškėlimo pagrįstumo klausimą, yra taikomas ir civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 1 d. nutarties pateikė atsakovė, todėl jai kilo pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad bendrovė yra moki ir gali įvykdyti įsipareigojimus kreditoriams.

18. Iš Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registrui pateikto paskutinio atsakovės UAB „INGOFO“ 2019 m. balanso nustatyta, kad bendrovė 2019 m. gruodžio 31 d. turėjo turto iš viso už 354 906 Eur (ilgalaikio turto už 70 Eur ir trumpalaikio turto už 354 836 Eur), o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 232 278 Eur. Atsakovė UAB „INGOFO“ 2019 m. pelno (nuostolių) ataskaitos duomenimis, 2019 finansiniais metais gavo 27 766 Eur pelną. Atsakovė naujesnio balanso bei finansinės atskaitomybės dokumentų nepateikė.

19. Atsakovės mokestinė nepriemoka kreditorei VMI susidarė nuo 2020 m. lapkričio mėnesio. VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro 2022 m. birželio 16 d. duomenimis atsakovė nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto neturi. VĮ „REGITRA“ 2022 m. birželio 16 d. duomenimis, atsakovės vardu registruotų transporto priemonių nėra. VSDFV duomenimis darbuotojų bendrovėje nėra, bendrovė Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui skolinga 1 984,86 Eur. Atskirajame skunde apeliantė UAB „INGOFO“ neginčija, kad jos finansinė padėtis atitinka nemokaus juridinio asmens būseną.

20. Atskirajame skunde apeliantė prašo stabdyti bylos nagrinėjimą, kol įsiteisės galutinis sprendimas Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-2099-779/2022, kurioje kreditorė Vilniaus kredito unija pareiškė ieškinį apeliantei ir atsakovei UAB „K73“ dėl 2020 m. rugpjūčio 5 d. sudarytos žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Apeliantė teigia, kad nuo civilinėje byloje Nr. e2-2099-779/2022 priimto sprendimo priklauso apeliantės mokumo būsena.

21. Pasisakant dėl minėto apeliantės atskirojo skundo argumento dėl bylos stabdymo pažymėtina, kad juridinių asmenų bankroto procedūras nustatančiame JANĮ nėra reglamentuoti atvejai, kada bankroto bylos iškėlimo klausimo nagrinėjimas gali būti sustabdomas. CPK taip pat nėra nustatyta normų apie civilinės bylos iškėlimo klausimo nagrinėjimo stabdymą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog CPK normose yra nustatyti civilinės bylos sustabdymo pagrindai, kurie taikomi tik esant iškeltai civilinei bylai, taip pat ir iškeltai bankroto bylai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-564/2006).

22. Vadovaujantis minėtu kasacinio teismo išaiškinimu, esant duomenims apie kitose bylose tikrinamus atsakovės sudarytus sandorius, teismas turi nagrinėti bylą iš esmės, nustatinėdamas aplinkybes ir duomenis, kurie atitiktų JANĮ 21 straipsnyje nustatytas sąlygas, esančias pakankamas iškelti bankroto bylą atsakovei, ir patikrinant, ar nėra JANĮ 22 straipsnyje nustatytų aplinkybių, kurioms esant turėtų būti atsisakoma iškelti bankroto bylą. Dėl šių priežasčių apeliantės prašymas stabdyti bylos nagrinėjimą netenkinamas.

23. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad visais atvejais, spręsdamas bankroto bylos iškėlimo klausimą ir įvertindamas įmonės mokumą, teismas turi atsižvelgti, kokią įtaką įmonės nemokumo būsenai turi nagrinėjamose bylose ieškovės pareikšti ieškiniai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-564/2006).

24. Nagrinėjamu atveju iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-2099-779/2022 ieškovė Vilniaus kredito unija prašo pripažinti UAB „INGOFO“ ir UAB „K73“ 2020 m. rugpjūčio 5 d. sudaryta? žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarti? negaliojančia bei taikyti restitucija? natūra (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Apeliantė atskirajame skunde nurodo, kad patenkinus ieškinį Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-2099-779/2022 būtų taikyta restitucija, todėl UAB „K73“ turėtų grąžinti žemės sklypą apeliantei, kuris nėra suvaržytas. Parduodant žemės sklypą, buvo išrašyta 2020 m. rugpjūčio 5 d. PVM sąskaita faktūra Nr. IN1937 už 181 500 Eur sumą (150 000 Eur sudarė žemės sklypo kaina ir 31 500 Eur – mokėtinas PVM), todėl taikant restituciją, apeliantė turėtų išrašyti kreditinę PVM sąskaitą faktūrą ir tokiu būdu apeliantės įsiskolinimas kreditorei VMI sumažėtų. Tokios aplinkybės, apeliantės teigimu, gali lemti visai kitokį apeliantės mokumo vertinimą.

25. Pasisakant dėl šio apeliantės argumento pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismui civilinėje byloje Nr. e2-2099-779/2022 pripažinus 2020 m. rugpjūčio 5 d. sudaryta? pirkimo–pardavimo sutarti? negaliojančia ir pritaikius restituciją, apeliantei būtų grąžintas žemės sklypas ar jo dalis, tačiau ji įgytų naują kreditorių, kurio reikalavimo suma būtų lygi už žemės sklypą sumokėtai kainai.

26. Be to, apeliantė (atsakovė) nėra įvykdžiusi pirmosios instancijos teismo 2022 m. birželio 17 d. nutartimi nustatytų įpareigojimų ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo pranešimo apie kreditoriaus pareiškimo dėl nemokumo bylos iškėlimo priėmimą gavimo dienos teismui pateikti kreditorių ir skolininkų sąrašus, kuriuose nurodytos reikalavimų sumos, įvykdymo terminai ir užtikrinimo būdai, finansinių ataskaitų rinkinių už laikotarpį nuo ataskaitinių finansinių metų pradžios iki pareiškimo teismui dėl nemokumo bylos iškėlimo pateikimo dienos ir praėjusių finansinių metų finansinių ataskaitų rinkinio, sąskaitų, informacijos apie turimą turtą bei jo vertę bei kitų duomenų, galinčių turėti reikšmės pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo išnagrinėjimui. Nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikus aktualių finansinių dokumentų, pagrindžiančių, kokia šiuo metu yra apeliantės UAB „INGOFO“ finansinė būsena, taip pat ir duomenų apie turimus kreditorius ir pradelstų skolų dydžius, negalima vertinamuoju laikotarpiu nustatyti, koks yra realusis apeliantės turto ir įsipareigojimų santykis. Dėl to atmestinas kaip nepagrįstas apeliantės argumentas, kad Vilniaus apygardos teismui civilinėje byloje Nr. e2-2099-779/2022 priėmus apeliantei palankų sprendimą, ji būtų finansiškai pajėgi atsiskaityti su pareiškėja VMI ir tai lemtų kitokį apeliantės nemokumo būsenos vertinimą. Atitinkamų duomenų, įrodančių, kad įmonė vykdo veiklą bei jos finansinė padėtis neatitinka nemokios įmonės būsenos, nepateikimas pirmosios instancijos ar apeliacinės instancijos teismui leidžia tokią įmonę pripažinti nemokia paties teismo iniciatyva surinktų duomenų pagrindu, net jeigu jie nėra pakankamai išsamūs, o išsamesnių į bylą nepateikta (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1526-943/2015, 2018 m. rugpjūčio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1426-823/2018 ir kt.).

27. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovė UAB „INGOFO“ turi ilgalaikių finansinių sunkumų, kuriuos pagrindžia šie požymiai: pirma, nuo 2019 m. neviešinami bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentai ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismui neatskleista, kokia šiuo metu yra atsakovės finansinė būklė; antra, atsakovė nuo 2020 m. lapkričio mėnesio negali įvykdyti įsipareigojimų kreditorei VMI; priverstine tvarka skolos neišieškotos; trečia, UAB „INGOFO“ neturi darbuotojų (apdraustųjų) ir nepateikta įrodymų, kad generuoja pajamas; ketvirta, UAB „INGOFO“ nekilnojamojo turto, kilnojamojo turto neturi; penkta, apeliantė neįrodė, kad Vilniaus apygardos teisme civilinėje byloje Nr. e2-2099-779/2022 kreditorės Vilniaus kredito unijos pareikšti reikalavimai būtų reikšmingi UAB „INGOFO“ mokumo būsenai.

28. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad teisme nėra gauto / priimto ieškinio dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo UAB „INGOFO“. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikta įrodymų, kad apeliantė mažina savo įsipareigojimus kreditoriams, jog realiai vykdo veiklą ir gauna pajamas, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo tikėti, jog apeliantės UAB „INGOFO“ finansinė padėtis galėtų pagerėti, t. y. kad apeliantės negalėjimas įvykdyti pinigines prievoles (sumokėti skolas) yra laikinas ir prievoles savo kreditoriams apeliantė UAB „INGOFO“ galėtų įvykdyti ateityje (CPK 185 straipsnis). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo UAB „INGOFO“ nemokumą – atsakovė ilgą laiką negali įvykdyti mokestinių prievolių, o byloje nėra duomenų, kad ji su pareiškėja VMI ilgą laiką neatsiskaito dėl kitų, o ne dėl ilgalaikės blogos finansinės būklės (nemokumo) nulemtų, priežasčių (JANĮ 2 straipsnio 7 dalis).

29. Apibendrinus tai, kas nurodyta, darytina išvada atsakovės atskirais skundas nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą teismo nutartį, todėl atskirasis skundas atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 1 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

30. Atmetus atskirąjį skundą, apeliantei neatlygintinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.