Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Olegas Šibkovas, sekretoriaujant Rolandai Bučmienei, dalyvaujant pareiškėjui V. M.,

teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo V. M. skundą dėl Kauno apylinkės teismo teisėjo 2014 m. vasario 10 d. nutarties ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apylinkės teisme buvo gautas V. M. skundas dėl baudžiamosios bylos iškėlimo privataus kaltinimo tvarka pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d., 155 str. 1 d. E. Š. dėl laikraščio (duomenys nesklebtini) 2014-01-10 numeryje Nr. 2 išspausdinto jo straipsnio „Viešas laiškas V. M.“, kuriame pateikta informacija neatitinka tikrovės, paniekina, pažemina nekentėjusįjį, taip pat jį užgaulioja ir įžeidžia.

Kauno apylinkės teismo 2014-02-10 nutartimi buvo atsisakyta pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal V. M. skundą, kaltinant E. Š. dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d., 155 str. 1 d., padarius išvadą, kad leidinio straipsnyje aptariami tik tam tikri nukentėjusiojo veiksmai bei poelgiai, todėl viešas jų aptarimas vertinamas ne kaip siekis apšmeižti, o kaip visuomenės informavimas neperžengus leistinų kritikos ribų.

Pareiškėjo nuomone, šiuo atveju E. Š. akivaizdžiai piktnaudžiavo savo teise skleisti informaciją ir tą padarė turėdamas tiesioginę tyčią, kadangi paskleidė apie nukentėjusįjį melagingą informaciją, tą padarė viešai, per visuomenės informavimo priemonę ir po to, kai nukentėjusysis sudalyvavo žurnalistės neteisėto atleidimo iš darbo teismo posėdyje ir po to, kai šiai žurnalistei nukentėjusysis įteikė (duomenys nesklebtini) Kauno apskrities skyriaus valdybos skirtą apdovanojimą, apie kurį taip pat nurodo publikacijoje E. Š.. Todėl, teismas, nenustatęs, jokių skundo turinio reikalavimų neatitikimų, netyręs, nenagrinėjęs ir neanalizvęs bylos reikšmingų aplinkybių, negalėjo padaryti išvados, jog E. Š. neturėjo tiesioginės tyčios apšmeižti nukentėjusįjį ir privataus kaltinimo procesas negali būti pradėtas. Pirmos instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, paneigė nukentėjusiojo teisę kreiptis privataus kaltinimo tvarka į teismą, atėmė iš nukentėjusiojo galimybę įrodyti nusikaltimo, kurį padarė nukentėjusiojo manymu E. Š. jo atžvilgiu, padarymą ir siekti teisingumo.

LAT ir EŽTT yra pripažinę, jog net ir išreiškiant nuomonę apie asmenį, nuomonė turi turėti tam tikrą faktinį pagrindimą, tačiau teismas nutartyje, neatlikęs skundo nagrinėjimo, iš karto konstatavo, jog skunde nurodyti teiginiai yra ne žinia, o nuomonė. Tokios išvados teismas skundo priėmimo stadijoje, nenagrinėjęs skundo ir kitų bylos aplinkybių, padaryti negalėjo ir neturėjo tam jokio teisinio pagrindo.

Pareiškėjo nuomone, apylinkės teismo išvados dėl tiesioginės tyčios akivaizdaus nebuvimo E. Š. veiksmuose nepagrįstos ir todėl, kad asmuo paskleidęs tikrovės neatitinkančią informaciją apie nukentėjusįjį žino, kokiu pagrindu jis tokias žinias skleidžia, todėl neišsiaiškinus ir nenustačius, iš kur asmeniui, paskleidusiam tikrovės neatitinkančias žinias, tapo ta informacija žinoma, teismas negalėjo padaryti išvados, jog galimo kaltinamojo asmens veiksmuose nėra tiesioginės tyčios ir yra akivaizdu, jog galimas kaltinamasis negalėjo šių žinių prasimanyti, todėl teismas negalėjo daryti išvados, jog E. Š. tik siekė informuoti visuomenę, o ne apšmeižti nukentėjusįjį. Teismas, darydamas išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog asmuo neturėjo tiesioginės tyčios padaryti nusikaltimą, šią išvadą padarė pasirėmęs išimtinai prielaidomis. Pareiškėjo teigimu, skunde nurodomi teiginiai, kuriuos paskleidė E. Š., neturi jokių realių, faktais patvirtintų duomenų apie paskleistų žinių tikrumą. Priešingai, paskelbdamas viešai informaciją „Viešas laiškas V. M.”, siekė viešai pažeminti nukentėjusįjį, įžeisti, sumenkinti ir paniekinti šį asmenį, tai suvokė ir suprato. E. Š. neišsiuntė laiško V. M. į jo darbavietę ar gyvenamosios vietos adresu, o pasinaudojo žiniasklaidos priemone ir paskelbė žinias, jog V. M. gali neteisėtai „įtakoti” Kauno teisėjus, „gali neteisėtomis priemonėmis vilkinti bylos nagrinėjimą”, įdarbino ir siekė pakenkti laikraščiui per žurnalistę, kuri vedė ginčą dėl neteisėto atleidimo iš darbo teisme ir pan. Tai liudija, jog skunde nurodomas kaltinamasis aiškiai suvokė savo atliekamų veiksmų reikšmę, suvokė, jog skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją, to siekė ir norėjo, siekdamas pažeminti, įžeisti ir sumenkinti kitą asmenį, t. y. V. M., viešai.

Be to, atkreipiamas dėmesys į tai, jog pirmos instancijos teismas vertino ir pasisakė iš esmės tik dėl vieno nusikaltimo, nurodyto nukentėjusiojo skunde, t. y. šmeižto, tačiau nieko nepasisakė dėl įžeidimo. Pareiškėjo teigimu, skunde buvo išdėstyta visa eilė teiginių, informacijos, kuriais E. Š. įžeidė nukentėjusįjį, nes net jei tai būtų vertinta, kaip asmens nuomonė, bet kokiu atveju, skleidžiant viešai nuomonę, niekas negali įžeisti kito asmens. Pareiškėjas taip pat nesutinka ir su skundžiamojoje nutartyje nurodyta teismų praktika, tai nėra teismo precedentai nukentėjusiojo pateikto skundo nagrinėjimo atvejui.

Teismo posėdyje pareiškėjas prašė skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Kaip matyti iš Kauno apylinkės teismo priimtos skundžiamos nutarties, teisėjas, atsisakydamas pradėti privataus kaltinimo bylos procesą, jokių pareiškėjo pateikto privataus kaltinimo skundo turinio neatitikimų Lietuvos Respublikos BPK 412 str. įtvirtintiems reikalavimams nenustatė, o atsisakymą motyvavo Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p. numatytu pagrindu, konstatuojant, jog E. Š. veiksmuose nėra nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d., 155 str. 1 d. įvykio. Tokią išvadą teismas grindė motyvais, kad E. Š. tiesioginės tyčios apšmeižti nukentėjusįjį nėra, kadangi E. Š. paskelbė savo nuomonę viešai, siekdamas informuoti visuomenę, o ne apšmeižti nukentėjusįjį.

Aukštesnysis teismas su šia apylinkės teismo nutarties išvada nesutinka ir, išanalizavus pareiškėjo skundą, konstatuoja, jog Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p. nurodytų aplinkybių, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, nenustatyta.

Lietuvos Respublios BK 154 str. numato atsakomybę asmenims už šmeižimą per visuomenės informavimo priemonę. Apylinkės teismas, pasisakydamas dėl Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėties, prieštaringai nurodė, jog E. Š. siekė informuoti visuomenę, t. y. skleidė žinias ir informaciją, kuri kaip nurodo nukentėjusysis skunde - neatitinka tikrovės ir yra melaginga, t. y., atsisakydamas pradėti privataus kaltinimo procesą, aplinkybių, susijusių su straipsnio turiniu, teismas neturėjo galimybės tirti ir reikšmingų duomenų konstekste spręsti apie E. Š. kaltę, kaltės formą ar teisumą dėl išsakytos tariamais faktais pagrįstos pozicijos. Tik nagrinėjant bylą ir išanalizavus skunde nurodytus paskelbtos E. Š. publikacijos teiginius, teismas gali spręsti, kokie teiginiai pripažintini žinia, informacija, kokie pripažintini nuomone, o tuo pačiu gali daryti teisėtą ir pagrįstą išvadą, ar asmuo, paskelbęs informaciją, teiginius ir nuomonę, neperžengė spaudos laisvės ribų ir nepadarė konkretaus nusikaltimo, kuris nurodomas skunde. Teismas atriboti žinią nuo nuomonės turės galimybę tik tuomet, kai išanalizuos skunde nurodytus teiginius, juos ištirs ir išnagrinės privataus kaltinimo bylos nagrinėjimo teisme metu, ko teismas padaryti skundo priėmimo ir privataus kaltinimo bylos iškėlimo stadijoje negalėjo ir neturėjo tam teisinio pagrindo. Taip pat tik nagrinėjant bylą, būtų galimybė spręsti dėl E. Š. veiksmuose galimos tiesioginės tyčios, nes jis negalėjo šių žinių prasimanyti, todėl teismas negalėjo daryti išvados, jog E. Š. tik siekė informuoti visuomenę, tokiu atveju nutarties išvada, jog nėra pagrindo teigti, kad asmuo neturėjo tiesioginės tyčios padaryti nusikaltimą bei E. Š. neperžengė leistinų kritikos ar saviraiškos laisvės ribų, paremta tik prielaidomis.

Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, apylinkės teismo teisėjas, atsisakydamas pradėti privataus kaltinimo procesą, nieko nepasisakė dėl kito kaltinimo – įžeidimo (BK 155 str.), kuris galimas išsakius neparemtą objektyviais duomenimis nuomonę. Tik ištyrus visą eilę teiginių ir informacijos, galimas argumentuotas ir motyvuotas teismo sprendimas dėl nukentėjusiojo įžeidimo.

Nagrinėjamu atveju, akivaizdu, kad teismas išsprendė E. Š. kaltės klausimą nepradėjęs privataus kaltinimo bylos proceso, kas pažeidė pareiškėjo V. M. teisėtus interesus.

Kiti pareiškėjo skundo argumentai, susiję su kaltinimo turiniu ar skundo reikalavimu pradėti privataus kaltinimo bylos procesą nenagrinėtini, kadangi šiuo atveju sprendžiamas tik procesinis klausmas, kurio įgyvendinimas priklauso apylinkės teismo kompetencijai.

Atsižvelgiant į išdėstytą, Kauno apylinkės teismo 2014-02-10 nutartis, atsisakyti pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal V. M. privataus kaltinimo skundą, negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta.

Apygardos teismas savo kompetencijos ribose neturi pagrindo priimti sprendimą priimti skundą ir perduoti jį taikinamajam posėdžiui, kadangi šių klausimų sprendimai priskirti apylinkės teismo kompetencijai.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 10 d. nutartį, kuria pagal V. M. skundą atsisakyta pradėti privataus kaltinimo procesą kaltinant E. Š. nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d., 155 tr. 1 d. padarymu panaikinti ir priimti dėl skundo naują sprendimą – V. M. 2014 m. sausio 30 d. gautą skundą dėl baudžiamosios bylos E. Š. iškėlimo privataus kaltinimo tvarka perduoti nagrinėti Kauno apylinkės teismui nuo privataus kaltinimo skundo priėmimo stadijos.

Nutartis neskundžiama.