Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2014-10-20 · Administracinė byla Nr. I-6184-484/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-10-20
Bylos Nr.
I-6184-484/2014
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00743-2014-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Ina Kirkutienė
Pareiškėjas
V. Č.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos
Kategorijos
  • 15.2.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-6184-484/2014Proceso Nr. 3-61-3-00743-2014-4Procesinio sprendimo kategorija 15.2.1.2; 15.2.3.2; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDI MA SLietuvos Respublikos vardu2014 m. spalio 20 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė, dalyvaujant pareiškėjui V. Č., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Č. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas V. Č. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau - Lukiškių TI-K) ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos, 440 000 litų neturtinės žalos. Skunde nurodė, kad nuo 2003-07-15 iki dabar jis atlieka laisvės atėmimo bausmę Lukiškių TI-K. Visą šį laiką buvo pažeista jo teisė į ilgalaikius pasimatymus su sutuoktine. Nurodė, kad kalinimo Lukiškių TI-K metu su sutuoktine jis turėjo 21 trumpalaikį pasimatymą, o galimybė bendrauti su sutuoktine, turėti su ja fizinį kontaktą jam nebuvo užtikrinta. Pareiškėjo manymu, atsisakymas suteikti ilgalaikį pasimatymą su artimaisiais pažeidžia Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 6 straipsnyje įtvirtintą nuteistųjų lygybės taikant bausmės vykdymo įstatymus principą, kadangi nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose teisė į ilgalaikį pasimatymą yra suteikiama, bei BVK 7 straipsnyje įtvirtintą humanizmo principą, Konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Teigia, kad negalėjimas realizuoti teisės į ilgalaikį pasimatymą su sutuoktine, fizinio kontakto su ja nebuvimas ilgą laiko tarpą lėmė stiprius neigiamus išgyvenimus, jautėsi tiek fiziškai, tiek psichologiškai kankinamas, žeminamas, nepilnavertis. Tai, pasak pareiškėjo, įtakojo jo elgesį bausmės atlikimo metu, atsirado sveikatos problemų, dėl kurių ilgą laiką buvo gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Taip pat tvirtina, kad ilgalaikių pasimatymų nesuteikimas taip pat pažeidė jo vaiko ir šeimos interesus, jis neteko galimybės susilaukti daugiau vaikų ( 1-2 b. l.).

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad vadovaujantis BVK 85 straipsnio 1 dalies 1 punktu, paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę per du mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas trumpalaikis pasimatymas kalėjimo direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno leidimu su sutuoktiniu, sugyventiniu arba asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, jei nei nuteistasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių, gali vykti be pataisos įstaigos atstovo. Vaikas turi būti Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarkia registruotas kaip bendras nuteistojo ir į pasimatymą atvykusio asmens vaikas. Toks pasimatymas vyksta uždarose specialiai įrengtose patalpose. Remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ vienas trumpalaikis pasimatymas gali trukti iki 4 valandų. Pasimatymų patalpų įrengimas reglamentuotas Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2009, Nr. 84) IV skyriuje. Lukiškių TI-K direktoriaus 2012-05-29 įsakymu Nr. 1-68 yra patvirtintas Asmenų, norinčių pasimatyti su suimtuoju, nuteistuoju ar nuteistuoju areštu, išankstinio registravimo tvarkos aprašas.

Paaiškino, kad iš Lukiškių TI-K kalinamojo (nuteistojo) gautų siuntinių, banderolių su spauda ir pasimatymų kortelės užrašų matyti, kad su žmona G. Č. pareiškėjas turėjo 21 trumpalaikį pasimatymą. Paskutinis pasimatymas įvyko 2009-04-24. Kitų įrašų, iš kurių matytųsi, kad pareiškėjo žmona būtų atėjusi į pasimatymus, nebuvo. Teigia, kad Lukiškių TI-K nepažeidė pareiškėjo V. Č. teisės pasimatyti su artimaisiais, su žmona, kadangi suteikiant tokią teisę yra griežtai vadovaujamasi aukščiau nurodytuose teisės aktuose nustatytos tvarkos. Akcentavo, kad Lukiškių TI-K neturi teisinio pagrindo savavališkai keisti BVK, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių ar kitų teisės aktų.

Remdamasis Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatomis, atsakovo atstovas nurodė, kad žala atlygintina tik tais atvejais, kai viešojo administravimo subjektai neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas) arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Teigia, kad šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos – institucijos neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas

Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas į teismą dėl tariamai jam padarytų pažeidimų kreipėsi nurodydamas laikotarpį nuo 2003-07-15 iki dabar. Savo skundą dėl žalos priteisimo pareiškėjas pateikė 2014-01-30. Dėl to, vadovaujantis Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašo pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą ( 35-37 b. l.).

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas reikalavimą dėl dalies neturtinės žalos atlyginimo (iki 2011 vasario 5 d.) pareiškė praleidęs ieškinio senaties terminą ir neprašo šio termino atnaujinti, todėl prašo taikyti ieškinio senatį (CK 1.125 str. 8 d.).

Atsakovo atstovas taip pat paaiškino, kad Lukiškių TI-K duomenimis, pareiškėjo žmona į trumpalaikį pasimatymą paskutinį kartą buvo atvykusi 2009-04-24. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jo dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita atsirado dėl ilgalaikių pasimatymų nebuvimo. Nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas ar jo žmona ginčijamu laikotarpiu apskritai būtų prašę jiems suteikti ilgalaikius pasimatymus. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas tik 2013-12-12 su skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą, kad dešimt metų ir penkis mėnesius yra pažeidžiamos jo teisės nesuteikiant pasimatymų, kurių metu būtų galimas fizinis kontaktas.

Pažymėjo, kad pareiškėjas, remdamasis ginčui aktualiu laikotarpiu galiojančiu teisiniu reguliavimu, realiai net nebandė pasinaudoti teise gauti pasimatymus su žmona, kurių metu galėtų turėti fizinį kontaktą. Mano, kad pareiškėjas savo veiksmais nesiekia realiai apginti savo pažeistų teisių, o galimai siekia sau tik turtinės naudos iš valstybės. Šį siekį, anot atsakovo atstovo, patvirtina ir tai, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė į Kalėjimų departamentą su skundu, kad jam neskiriami ilgalaikiai pasimatymai, bei nepateikia duomenų, jog prašė Lukiškių TI-K administracijos tokių pasimatymų skirti. Iš esmės pareiškėjas kreipėsi tik dėl tokių pasimatymų skyrimo tvarkos paaiškinimo.

Mano, kad pareiškėjas neįrodė, jog jo sveikatos būklės pablogėjimą lėmė ilgalaikių pasimatymų nesuteikimas. Pažymėjo, kad tam tikras nuteistųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiami laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu įgyvendinimu. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, o skunde teismui nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ( 20-23 b. l.).

Teismo posėdyje pareiškėjas prašė skundą tenkinti remdamasis skunde išdėstytais motyvais. Papildomai paaiškino, kad laisvės atėmimo bausmę nuo 2003 m. iki dabar atlieka kalėjime. Per šį laiką jam nesuteiktas nei vienas ilgalaikis pasimatymas su artimaisiais. Nurodė, kad Lukiškių TI-K atsisakymą suteikti jam ilgalaikį pasimatymą grindžia tuo, kad to nenumato vidaus tvarkos taisyklės. Pažymėjo, kad daugiau nei 10 metų negalėjo fiziškai bendrauti su žmona ir vaiku. Dėl to patiria protines ir fizines kančias. Akcentavo, kad Europos žmogaus teisių teismas yra išaiškinęs, kad pasimatymai turi būti suteikiami vienodomis sąlygomis visiems laisvės atėmimo bausme nuteistiems asmenims. Nurodė ir tai, kad teismo 2012-12-11 sprendimu santuoka su G. Č. buvo nutraukta. Pareiškėjo teigimu, tam turėjo įtakos ilgalaikių pasimatymų su žmona nesuteikimas. Paskutinį kartą su žmona matėsi 2009 metais. Trumpalaikiai pasimatymai su žmona buvo suteikiami. Ilgalaikių pasimatymų prašė ne tik jis, bet ir žmona. Į Lukiškių TI-K administraciją dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo raštu kreipėsi 2004, 2005, 2006, 2007 metais ir raštu buvo atsakyta. Kadangi dokumentai Lukiškių TI-K saugomi penkis metus, įrodymų pateikti negali. Paskutinį kartą į Lukiškių TI-K dėl ilgalaikių pasimatymų kreipėsi 2012 metais. Taip pat nurodė, kad po ištuokos surado draugę, norėjo su ja sukurti šeimą. Santykiai su drauge E. Č. nutrūko, kadangi ji sužinojo, kad ilgalaikių pasimatymų nebus. Iš Lukiškių TI-K 2012 m. atsakymo raštu negavo. Dėl atsakymo negavimo kreipėsi į Kalėjimų departamentą. Anksčiau į teismą nesikreipė, nes tikėjosi, kad pasikeis ilgalaikių pasimatymų suteikimo tvarka. Pabrėžė, kad Kalėjimų departamentas nesiėmė iniciatyvos dėl ilgalaikių pasimatymų organizavimo tvarkos pakeitimo.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nustatyta, kad pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę nuo 2005-01-12 iki skundo padavimo teismui dienos atliko Lukiškių TI-K ( 38-41, 53 b. l.).

Pareiškėjas 2013-10-02 kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su prašymu suteikti informaciją, kiek jam suteikta pasimatymų su žmona G. Č. nuo bausmės pradžios kalėjimo režime ( 49 b. l.).

Lukiškių TI-K direktoriaus pavaduotojas 2013-10-09 raštu Nr. 96-1514 informavo pareiškėją, kad laikotarpiu nuo 2005-01-12 iki 2013-10-07 jam 21 kartą buvo suteikti iki 4 val. trumpalaikiai pasimatymai su žmona G. G. ( 48 b. l.).

Pareiškėjas 2013-10-08 kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių su prašymu padaryti patalpų, skirtų pasimatymams su sutuoktine, nuotraukas, nurodyti, kokiose patalpose pasimatymai yra suteikiami, kokie baldai, inventorius yra pasimatymams skirtose patalpose, taip pat nurodyti Lukiškių TI-K vidaus tvarkos taisykles, reglamentuojančias, kaip elgtis pasimatymų metu ( 44 b. l.).

Lukiškių TI-K direktorius į pareiškėjo 2013-10-08 prašymą atsakė 2013-10-22 raštu Nr. 96-1587, kuriame atsakė kad teisės aktai neįpareigoja pataisos įstaigos administracijos įstaigoje laikomiems asmenims daryti įstaigoje esančių patalpų fotonuotraukas. Lukiškių TI-K direktorius taip pat išaiškino pareiškėjui, kokie teisės aktai reglamentuoja patalpų, skirtų pasimatymams, įrengimą, pasimatymų organizavimo Lukiškių TI-K tvarką ir elgesio pasimatymų metu taisykles (42-43 b. l.).

Pareiškėjas 2013-11-11 kreipėsi į Lukiškių TI-K su prašymu suteikti informaciją ir nustatyti, ar nebuvo pažeisti BVK 6 ir 7 straipsniuose įtvirtinti principai, jei nuo bausmės pradžios (t. y. nuo 2003-07-15), 10 metų ir 4 mėnesius jis nėra turėjęs fizinio kontakto su žmona. Nurodė, kad tai yra nežmoniška, jį žemina, turėjo įtakos jo elgesiui bausmės atlimo metu ( 46-47 b. l.).

Lukiškių TI-K direktorius 2013-12-05 sprendime „Dėl ilgalaikių pasimatymų tvarkos ir jų suteikimo“ Nr. 96-1863 nurodė, kad Lukiškių TI-K laikomiems nuteistiesiems, atliekantiems bausmę kalėjimo režimo sąlygomis, ilgalaikio pasimatymo nenumato. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija neturi duomenų, kad pareiškėjui atliekant bausmę, buvo pažeisti BVK 6 ir 7 straipsniuose įvirtinti principai, todėl padarė išvadą, kad pareiškėjo 2013-11-11 prašyme išdėstytos aplinkybės neatitinka tikrovės (45 b .l.).

Pareiškėjas 2013-12-12 padavė skundą dėl Lukiškių TI-K 2013-12-05 sprendimo Nr. 96-1863 Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos ( 24-25 b. l. ).

Pareiškėjas 2014-01-06 dar kartą kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių su prašymu pateikti informaciją, kada buvo įrengtos lovos patalpose, kuriose suteikiami pasimatymai su sutuoktine be priežiūros darbuotojų ( 52 b. l.).

Lukiškių TI-K 2014-01-09 raštu „Dėl pasimatymų“ Nr. 96-53 nurodė, kad trumpalaikiai pasimatymai Lukiškių TI-K be pataisos įstaigos atstovo vyksta nuo 2002 m., nuo to laiko šiose patalpose pastatytos lovos ( 51 b. l.).

Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos išnagrinėjo pareiškėjo 2013-12-12 skundą ir 2014-01-10 priėmė sprendimą Nr. 2S-235, kuriame nurodė, kad nesuteikdama pareiškėjui ilgalaikio pasimatymo, Lukiškių TI-K administracija vadovavosi galiojančiais teisės aktais. Taip pat sprendime pažymėta, kad nuteistasis, kuriam yra nustatytas kalėjimo režimas, gerai elgdamasis turi galimybę bausmės atlikimo metu įgyti daugiau teisių, įskaitant ir teisę į ilgalaikius pasimatymus ( 29-30 b. l.).

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš Lukiškių TI-K administracijos atsisakymo suteikti jam ilgalaikius pasimatymus su sutuoktine laikotarpiu nuo 2003-07-15 iki skundo padavimo teismui dienos.

Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pažymėtina, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Byloje nustatyta, kad galimi pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu prasidėjo 2003-07-15 ir tęsėsi iki 2014-02-03, o skundą pareiškėjas teismui padavė 2014-02-04 ( 16 b. l.). Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie neužtikrinamą teisę į ilgalaikius pasimatymus su sutuoktine. Priešingai, pareiškėjas teismo posėdyje nurodė, kad dėl ilgalaikių pasimatymų su sutuoktine į Lukiškių TI-K administraciją kreipėsi 2003, 2004, 2005, 2006, 2007 metais, tačiau tai patvirtinančių įrodymų teismui pateikti negali, nes dokumentaciją Lukiškių TI-K saugo 5 metus. Šią aplinkybę patvirtina pareiškėjo teismui pateiktas Lukiškių TI-K 2013-10-25 raštas Nr. 96-1613, kuriame nurodyta, kad informacijos apie pareiškėjui suteiktą psichologinę pagalbą nuo 2005-01-01 iki 2007-12-31 pateikti negali, nes vadovaujantis Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo (Žin., 1995, Nr. 107-2389; 2004, Nr. 57-1982) 13 straipsnio 1 dalimi, bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodykle, patvirtinta Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011-03-09 įsakymu Nr. V-100 (Žin., 2011, Nr. 32-1534; Nr. 67-3209), Tipine bylų nomenklatūra, suderinta su Lietuvos archyvų departamento Centrine ekspertų komisija (1998-03-17 protokolas Nr. 2) ir Pataisos reikalų departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 1998-03-24 įsakymu Nr. 26, direktoriaus įsakymai nuteistųjų klausimais saugojami 5 metus (Tipinė nomenklatūra 1.5 p.). Be to, pareiškėjas tiek skunde, tiek teismo posėdyje nurodė, kad neigiamus padarinius (pažeminimą, kankinimą, neigiamus dvasinius išgyvenimus, stresą ir pan.) dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo jautė visą kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį. Bylos duomenys patvirtina, kad dėl galimo teisių pažeidimo nesuteikiant ilgalaikių pasimatymų su sutuoktine pareiškėjas į Lukiškių TI-K administraciją kreipėsi tik 2013-11-11. Taigi, teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes ir pareiškėjo paaiškinimus, daro išvadą, kad pareiškėjas visą nustatytą ginčui aktualų laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus. Atsakovo atstovai pareiškėjo skundo reikalavimui prašo taikyti ieškinio senatį. Taigi, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, galimai patirtą laikotarpiu nuo 2003-07-15 iki 2011-02-03, yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis priežastimis laikytinos objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise.

Nors pareiškėjas teismo neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, tačiau teismo posėdyje paaiškino, kad anksčiau į teismą dėl pažeistų teisių gynimo nesikreipė todėl, kad tikėjosi, jog ilgalaikių pasimatymų suteikimo tvarka pasikeis ir jie bus suteikti. Teismo vertinimu, tokio pobūdžio pareiškėjo argumentai yra subjektyvūs ir negali pateisinti ieškinio senaties termino praleidimo. Taigi, pareiškėjui nepateikus teismui prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą ir objektyvių įrodymų dėl termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimui atlyginti neturtinę žalą galimai patirtą laikotarpiu nuo 2003-07-15 iki 2011-02-03. Neatnaujinus ieškinio senaties termino skundo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą galimai patirtą laikotarpiu nuo 2003-07-15 iki 2011-02-03 pareikšti, pareiškėjo skundas dėl šio reikalavimo atmestinas kaip nepagrįstas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013).

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas toliau pasisako tik dėl pareiškėjo skundo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą galimai patirtą laikotarpiu nuo 2011-02-04 iki 2014-02-03.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008-04-16 sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pažymėjo, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas, materialiojo teisinio pobūdžio, faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Pabrėžtina, kad būtent pareiškėjui kyla pareiga pateikti įrodymus, kurie sudarytų pagrindą konstatuoti nurodytų privalomųjų viešosios atsakomybės sąlygų egzistavimą. Tokių įrodymų nepateikus, reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.

Pažymėtina, jog bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis (BVK 10 str. 1 d.). Bendrosios nuteistųjų teisės išvardintos BVK 11 straipsnio 1 dalyje, o specialiąsias nuteistųjų teises nustato atskirų rūšių bausmių tvarką ir sąlygas reglamentuojantys to paties BVK skyriai. Teisė pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis, taip pat teisė paskambinti telefonu yra specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirtos laisvės atėmimo bausmės, teisės, kurios įgyvendinamos BVK nustatyta tvarka.

BVK 85 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta kalėjime laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų, priklausančių paprastajai grupei, teisė per du mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas trumpalaikis pasimatymas kalėjimo direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno leidimu su sutuoktiniu, sugyventiniu arba asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, jei nei nuteistasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių, gali vykti be pataisos įstaigos atstovo. Vaikas turi būti Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka registruotas kaip bendras nuteistojo ir į pasimatymą atvykusio asmens vaikas. Toks pasimatymas vyksta uždarose specialiai įrengtose patalpose.

BVK 91 straipsnyje nustatyta, kad atvirose kolonijose nuteistieji gali be apribojimų gauti pasimatymus, pašto ir perduodamus siuntinius, smulkiuosius paketus su spauda, gauti ir siųsti laiškus, skambinti telefonu. BVK 94 straipsnis taip pat reglamentuoja nuteistųjų teisę pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis. BVK 94 straipsnio 1 dalis numato, jog nuteistiesiems leidžiami pasimatymai: trumpalaikiai – iki keturių valandų ir ilgalaikiai – iki dviejų parų. Pasimatymų skaičių ir rūšį nustato BVK 80, 85, 91 ir 152 straipsniai. Ilgalaikiai pasimatymai suteikiant teisę kartu gyventi leidžiami tik su sutuoktiniu, sugyventiniu ar artimaisiais giminaičiais. Ilgalaikis pasimatymas taip pat leidžiamas su asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, jei nei nuteistasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių. Vaikas turi būti Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka registruotas kaip bendras nuteistojo ir į pasimatymą atvykusio asmens vaikas. Nuteistojo pageidavimu vienas ilgalaikis pasimatymas gali būti pakeistas dviem trumpalaikiais pasimatymais arba dviem telefoniniais pokalbiais (BVK 94 str. 3 d.). BVK 94 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pasimatymų ir sergančių nuteistųjų lankymo tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės.

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau - Taisyklės) XVI skyriaus 102 punkte nustatyta, jog pasimatymo suteikimo procedūra pradedama gavus nuteistojo arba į pasimatymą su juo atvykusio asmens rašytinį prašymą. Leidimą suteikti pasimatymą duoda pataisos įstaigos direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas, arba pataisos įstaigos direktoriaus pavaduotojas, o poilsio ir švenčių dienomis – ir pataisos įstaigos vadovybės budintysis atstovas arba pataisos įstaigos direktoriaus budintysis padėjėjas. Pareigūno sprendimas leisti pasimatyti įrašomas nuteistojo arba į pasimatymą su juo atvykusio asmens prašyme dėl pasimatymo suteikimo, kuriame taip pat nurodoma pasimatymo trukmė. Atsisakius suteikti pasimatymą, nuteistojo arba į pasimatymą su juo atvykusio asmens prašyme įrašomi atsisakymo motyvai. Pagal Taisyklių 108 punktą trumpalaikis pasimatymas vyksta be fizinio kontakto (išskyrus nepilnamečių nuteistųjų). Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 65 punkte įtvirtinta, kad pasimatymas vyksta be fizinio kontakto. Kalėjimų departamento direktorius 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtino Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisykles, kurios, be kita ko reglamentuoja ir pasimatymų patalpų įrengimą.

Trumpalaikių pasimatymų tvarka bei ilgalaikių pasimatymų suteikimo ar nesuteikimo klausimas yra teisės į privataus asmens gyvenimą (Konvencijos 8 str.) ribojimo klausimas. Šiuo aspektu Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad kalinimas, kaip ir bet kokia kita laisvės apribojimo priemonė, yra susijusi su privataus ir šeimos gyvenimo ribojimais. Tačiau pagrindinis kalinamo asmens teisės į šeimos gyvenimo gerbimą elementas yra tai, kad institucijos leidžia arba, kai reikalinga, padeda palaikyti kontaktą su artima šeima. Tokie apribojimai kaip susitikimų su šeima skaičiaus nustatymas, šių susitikimų stebėjimas ir jeigu padaryto nusikalstamos veiklos pobūdis reikalauja, specialaus kalėjimo režimo taikymas arba konkrečios susitikimų tvarkos nustatymas reiškia Konvencijos 8 straipsnio teisių ribojimą, bet patys savaime šių nuostatų nepažeidžia. Bet kuriuo atveju kiekvienas ribojimas turi būti taikomas įstatymų nustatyta tvarka ir turi siekti vieno ar daugiau teisėtų tikslų ir turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje (žr., pvz., 2007 m. sausio 18 d. sprendimą byloje Estrikh prieš Latviją, pareiškimo Nr. 73819/01, 166 paragrafas; 2007 m. liepos 17 d. sprendimą byloje Kučera prieš Slovakiją, pareiškimo Nr. 48666/99, 127 paragrafas, ir 2003 m. balandžio 3 d. sprendimą byloje Klamecki prieš Lenkiją (Nr. 2), pareiškimo Nr. 31583/96, 144 paragrafas).

Pažymėtina, kad bausmės vykdymo procese yra nustatomas laisvės atėmimo bausmės vykdymo režimas (BVK 112 str. 1 d.) ir taikomas tam tikras nuteistųjų teisių suvaržymas, todėl tam tikras nepatogumų sukėlimas ir pasirinkimo laisvės apribojimas nuteistiesiems bei su tuo susiję neigiami išgyvenimai, paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Ta aplinkybė, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas nenumato ilgalaikių pasimatymų nuteistiesiems, atliekantiems bausmę kalėjimuose, nevertintina kaip pažeidžianti įstatymų numatytą nuteistųjų teisę pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis.

Nustatyta, kad pareiškėjas yra nuteistas laisvės atėmimo bausme (53 b. l.), kurią vykdyti nurodyta kalėjimo režimu. Bylos duomenimis taip pat nustatyta ir to neneigia pareiškėjas, kad nuo 2003-01-12 pareiškėjui buvo suteikti 21 trumpalaikis pasimatymas su sutuoktine G. G. ( 50, 54 b. l. ). Pareiškėją lankė ir kiti artimieji. Byloje nėra duomenų, kad trumpalaikio pasimatymo metu pareiškėjui kokiu nors būdu buvo trukdoma bendrauti su artimaisiais. Priešingai, bylos duomenys rodo, kad socialiniams ryšiams palaikyti pareiškėjui buvo suteiktas papildomas trumpalaikis pasimatymas su dukterėčia ( 59 b. l.). Pareiškėjas taip pat naudojosi teise į telefoninius pokalbius ( 61-71 b. l.).

Minėta, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles pasimatymo suteikimo procedūra pradedama gavus nuteistojo arba į pasimatymą su juo atvykusio asmens rašytinį prašymą. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ar kiti asmenys ginčui aktualiu laikotarpiu (t. y. nuo 2011-02-04) būtų kreipęsi į Lukiškių TI-K administraciją su prašymu suteikti ilgalaikį pasimatymą su sutuoktine. Iš Lukiškių TI-K pateiktos pasimatymų apskaitos žurnalo matyti, kad trumpalaikis pasimatymas su sutuoktine G. G. paskutinį kartą pareiškėjui suteiktas 2009-04-24 ( 54 b. l. ). Pareiškėjas teismui nurodė, kad santuoka su G. G. nutraukta 2012-12-11. Šią aplinkybę patvirtina ir teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys, kuriais remiantis nustatyta, kad Rokiškio rajono apylinkės teismo 2012-12-11 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-883-233/2012 santuoka tarp G. G. ir V. G. nutraukta. Pareiškėjas dėl pažeistų teisių nesuteikiant ilgalaikių pasimatymų su sutuoktine kreipės į Lukiškių TI-K praėjus beveik metams po santuokos su G. G. nutraukimo. Be to, 2013-11-11 skunde Lukiškių TI-K pareiškėjas tik nurodė faktinę aplinkybę, kad ilgalaikiai pasimatymai su sutuoktine jam nebuvo suteikti 10 metų ir penkis mėnesius, tačiau jokių konkrečių duomenų, kad pats ar jo artimieji kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl tokių pasimatymų suteikimo, nenurodė.

Nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad nesuteikiant jam ilgalaikių pasimatymų, buvo pažeisti jo vaiko ir šeimos interesai. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad vadovaujantis galiojančiais teisės aktais pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sudarytos galimybės bendrauti su savo vaiku, palaikyti ryšius su kitais šeimos nariais. Jokių pageidavimų matytis su vaiku pareiškėjas Lukiškių TI-K administracijai nėra pareiškęs.

Pareiškėjas skunde teigia, kad fizinio kontakto su žmona nebuvimas ilgą laiko tarpą turėjo įtakos jo sveikatos būklei. Pripažintina, kad pareiškėjas dėl savo statuso gali patirti neigiamų išgyvenimų, nepatogumų, kurių nepatiria laisvėje esantys asmenys, tačiau įvertinęs pateiktus medicininius dokumentus, teismas daro išvadą, kad jie nepatvirtina, jog atsiradę sveikatos sutrikimai yra sąlygoti būtent to, kad pareiškėjui nebuvo suteikti ilgalaikiai pasimatymai su sutuoktine ( 6, 8, 9, 10, 88, 89, 92, 94, 95 b. l.). Tokia išvada darytina ir todėl, kad, kaip minėta, byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtų siekęs aptariamą teisę įgyvendinti. Pažymėtina, kad BVK 9 straipsnyje yra įtvirtintas teisingo ir progresyvaus bausmių atlikimo principas. Vadovaujantis BVK 140 straipsnio 3 dalimi, ne mažiau kaip pusę paskirtos bausmės atlikimo laiko atlikę nuteistieji, kurių elgesys nekelia pavojaus aplinkiniams, gali būti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka teikiami perkelti iš kalėjimo į pataisos namus tęsti bausmės atlikimą paprastosios grupės laikymo sąlygomis. Perkėlus nuteistąjį į pataisos namus, jis įgyja visas teises, kurios BVK suteiktos pataisos namuose laikomiems nuteistiesiems, taip pat ir teisę į nustatytą skaičių ilgalaikių pasimatymų. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad teisė gauti ilgalaikius pasimatymus iš esmės priklauso nuo paties nuteistojo elgesio, į kurį atsižvelgiant gali būti švelninama jo padėtis, suteikianti papildomų teisių.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į privatų gyvenimą nebuvo pažeista ar nepagrįstai apribota. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad tam, jog būtų taikomas Konvencijos 3 straipsnis, netinkamas elgesys (nepriimtinos kalinimo sąlygos) turi pasiekti minimalų sunkumo laipsnį, kuris priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip pažeidimo trukmė, fizinis ir psichinis poveikis nukentėjusiajam, o tam tikrais atvejais – asmens lyties, amžiaus ir sveikatos būklės (žr., pvz., 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, 100–101 paragrafai). Kadangi nagrinėjamu atveju, kaip minėta, pareiškėjui jo buvimo kalėjime metu buvo suteikta galimybė į trumpalaikius pasimatymus su artimaisiais, nors ir ribojant juos, tačiau suteikiant minimalius priimtinus kontaktus, vertintina, kad šiuo atveju pareiškėjas nebuvo kankinamas, su juo nebuvo nežmoniškai ar žeminančiai elgiamasi, todėl nėra ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, kartu ir iš jo išplaukiančių nacionalinių teisės aktų nuostatų (BVK) pažeidimo. Visa tai rodo, kad Lukiškių TI-K 2013-12-05 sprendime Nr. 96-1863 taip pat tinkamai ir išsamiai įvertino pareiškėjo 2013-11-11 skunde nurodytas faktines aplinkybes ir nenustatė jokių pareiškėjo teisių pažeidimų.

Pareiškėjas atsakovės Lietuvos valstybės atstovu nurodo ir Kalėjimų departamentą prie Teisingumo ministerijos, tačiau paduotame skunde konkrečiai nenurodo, kokie šios institucijos veiksmai (neveikimas) sąlygojo galimos neturtinės žalos atsiradimą. Pareiškėjas tik abstrakčiai nurodo, kad institucijos nesiėmė jokių priemonių, kad nebūtų pažeidžiamos žmogaus teisės, susijusios su pasimatymų nesuteikimu kalinamiems kalėjime.

Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo į Kalėjimų departamentą prie Teisingumo ministerijos kreipėsi 2013-12-12, ginčydamas Lukiškių TI-K 2013-12-05 sprendimą Nr. 96-1863. Įvertinęs Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2014-01-10 sprendimo Nr. 2S-235 turinį, teismas daro išvadą, kad atsakovo atstovas tinkamai įvertino pareiškėjo skunde išdėstytas aplinkybes, tinkamai taikė ginčui aktualių teisės aktų normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Jokių Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos (jo pareigūnų) neteisėtų veiksmų ar neveikimo byloje nenustatyta.

Pareiškėjas prašo teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar BVK nuostatos, susijusios su ilgalaikių pasimatymų suteikimu, neprieštarauja Konstitucijai, Civiliniam kodeksui, ES teisės aktams. Pažymėtina, kad remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, Konstitucinio Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai neprieštarauja Konstitucijai, taip pat ar Respublikos Prezidento bei Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Konstitucinis Teismas nesprendžia įstatymų atitikimo ES teisės aktų reikalavimams klausimų. Remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 straipsnio nuostatomis, įvertinęs pareiškėjo skundo turinį, teismas daro išvadą, kad jame nėra aiškiai suformuluotų teisinių argumentų, pagrindžiančių abejones dėl BVK atitikties Konstitucijai ir Civiliniam kodeksui. Nenurodyti konkretūs BVK straipsniai, jų redakcijos, kurie galimai prieštarauja Konstitucijai. Skunde neišreikšta konkreti ir nuosekli teisinė pozicija dėl prieštaravimo tarp minėtų aktų. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo prašymas ištirti norminio teisės akto atitiktį atmestinas, remiantis ABTĮ 111 straipsnio 2 dalies 4 punktu.

Taigi, išnagrinėjus pareiškėjo nurodytus motyvus, iš kurių kildinamas neturtinės žalos atsiradimas, ir atsakovo veiksmus, susijusius su nuteistojo teisės į ilgalaikį pasimatymą įgyvendinimu, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra vieno iš pareigos atlyginti neturtinę žalą atsiradimo elemento – valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Reikalaudamas atlyginti neturtinę žalą pareiškėjas nurodė, jog patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, pažeminimą, bendravimo galimybių suvaržymą, pablogėjo sveikata, tačiau neįrodė, jog jo nurodytus nepatogumus, išgyvenimus sąlygojo atsakovo neteisėti veiksmai, dėl to nėra pagrindo neturtinės žalos faktui nagrinėjamoje situacijoje konstatuoti.

Teismui nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų (aktų), kaip vienos iš privalomųjų viešosios atsakomybės sąlygų, ir pareiškėjui neteisėtų atsakovo veiksmų neįrodžius (ABTĮ 57 str.), skundas dėl neturtinės žalos priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendė:

V. Č. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Ina Kirkutienė