- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-03-01
- Bylos Nr.
- e2A-100-407/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02279-2013-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Čekanauskaitė, Goda Ambrasaitė-Balynienė, Vigintas Višinskis
- Ieškovas
- A. L. S.
- Trečiasis asmuo
- valstybės įmonė ,,Indėlių ir investicijų draudimas“
- Kategorijos
- 2.1.2.4.2.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų
Godos Ambrasaitės – Balynienės, Virginijos Čekanauskaitės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. L. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 1 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovės A. L. S. ieškinį atsakovui bankrutavusiai akcinei bendrovei Snoro bankas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo – valstybės įmonė ,,Indėlių ir investicijų draudimas“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė A. L. S. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento su atsakovu AB banku Snoras 2011 m. gegužės 24 d. sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį, pripažinti ieškovės teisę į 16 999,71 Lt indėlių draudimo išmoką ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.Ieškovė obligacijų pasirašymo sutartį prašė pripažinti negaliojančia CK 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindais. Nurodė, kad atsakovas ją suklaidino, esą lėšos pagal ieškovės įsigytas obligacijas yra apdraustos. Atsakovui iškėlus bankroto bylą, ieškovei tapo žinoma, kad banko obligacijos neapdraustos įstatymų nustatyta tvarka.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 1 d. nutartimi ieškinį atmetė.Teismas sprendė, jog ieškovė neįrodė, kad ginčo sutartis buvo sudaryta dėl apgaulės ar suklaidinimo (CK 1.90, 1.91 str.). Nurodė, jog vertinant, ar asmuo dėl sandorio suklydo, ar buvo suklaidintas (apgautas), svarbu analizuoti jo valios formavimosi procesą, todėl tam neabejotinai svarbūs yra duomenys, individualizuojantys asmenį, jo asmenines savybes, patirtį. Ieškovė, sandorio sudarymo metu buvo 74 m. amžiaus, ji turi aukštąjį finansinį išsilavinimą, pradedant 2008 m. birželio 16 d. ieškovė su banku sudarė net keletą terminuotojo indėlio sandorių, todėl darytina išvada, jog ieškovė tiek dėl amžiaus, tiek dėl socialinės padėties turėjo suvokti sudaromo sandorio esmę, t. y. jai buvo suprantama, jog yra sudaromas savo turiniu nuo terminuotojo indėlio sutarties besiskiriantis sandoris, kurio esmė – ne pinigų saugojimas ar taupymas, o investavimas. Juolab, kad pasirašytoje sutartyje ieškovė įvardijama ne indėlininke, o investuotoja. Ginčo finansinio produkto išskirtinumą atspindi ir didesnė jo finansinė grąža (mokamų palūkanų dydis). Sudarant obligacijų įsigijimo sutartį ieškovei turėjo būti žinoma, kad obligacijos yra vertybiniai popieriai, kad jos skiriasi nuo indėlio, kad joms būdingas ir kitoks rizikos laipsnis. Teismas sprendė, kad obligacija nėra tokia sudėtinga finansinė priemonė, kurios pobūdžio ir galimos emitento nemokumo rizikos nesuprastų vidutinis vartotojas. Asmens tikėjimasis, kad sudarius rizikingą sandorį neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui. Vien ta aplinkybė, kad atsakovas bankrutavo, o ieškovė tikėjosi, jog to neįvyks, nėra pakankama pripažinti, kad ji buvo suklaidinta dėl sandorio esmės. Teismas taip pat sprendė, jog byloje neįrodyta, kad atsakovas atliko veiksmus, kuriais tyčia siekė suklaidinti ieškovą, kad, įrašydamas į Aptarnavimo sutartį nuostatas dėl atsakovo įsipareigojimų draudimo, būtų siekęs jį suklaidinti, todėl ginčo sandoriai negali būti pripažinti negaliojančiais ir pagal CK 1.91 straipsnį.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskirajame skunde ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
5.1. Teismas pažeisdamas CPK nuostatas, ginčą išsprendė priimdamas nutartį, o ne sprendimą (CPK 259 str.). Tai yra grubus procesinis pažeidimas, sudarantis pagrindą panaikinti skundžiamą nutartį. Priėmus nutartį buvo nustatytas trumpesnis apskundimo terminas, nei būtų priėmus sprendimą.
5.2. Teismas nutartimi bylą išsprendė iš esmės, tačiau neatskleidė bylos esmės, t. y. skundžiamoje nutartyje nėra nurodyta, kad sutartis yra vartotojiška ir sudaryta be derybų, prisijungimo būdu. Šis kvalifikavimas turi esminę reikšmę teisingos bylos išnagrinėjimui. Be to, teismas neišnagrinėjo, kad sutarties sąlyga, kai nėra pranešimo apie produkto neapdraudimą, yra nesąžininga sąlyga.
Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo VĮ ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ prašo jį atmesti, o skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, jog tai, kad byla buvo išspręsta nutartimi, o ne sprendimu, savaime nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamos nutarties. Teismo nutartis atitinka visus reikalavimus, taikytinus sprendimo turiniui. Atsiliepime į apeliacinį atsakovas BAB bankas Snoras prašo jį atmesti, o skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, ginčijama nutartis atitinka visus CPK 270 straipsnyje sprendimo turiniui nustatytus reikalavimus, yra išsami ir motyvuota, todėl net pripažinus, jog pirmosios instancijos teismas turėjo išspręsti bylą priimdamas sprendimą, o ne nutartį, pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį tai nesudaro pagrindo nutarčiai panaikinti. Ginčijama obligacijų pasirašymo sutartis nelaikytina vartojimo sutartimi. Net nepagrįstai konstatavus, jog ginčo sutartis laikytinas vartojimo sutartimi, tai jokiu būdu nedaro šio sandorio negaliojančiu. Obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovams turėjo būti suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl procedūrinių pažeidimų
Teisėjų kolegija sutinka su ieškove, kad pirmosios instancijos teismas turėjo ginčą išspręsti ne nutartimi, o sprendimu (CPK 259 str. 1 d.). Tačiau ši aplinkybė (procesinio dokumento įvardijimas) savaime neturi reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui. Be to, skundžiamoje nutartyje išdėstyti iš esmės visi sprendimui CPK 270 straipsnyje keliami reikalavimai. Sprendimo naikinimui procesinių normų pažeidimas gali būti pagrindu tik tais atvejais, kai dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 str. 1 d.). Akivaizdu, kad procesinio dokumento formos neteisingas įvardijimas gali turėti tam tikros reikšmės, pavyzdžiui, apskundimo terminams, bet neturi reikšmės nei jame išdėstytoms išvadoms, nei jų pagrįstumo patikrinimui. Todėl aptariama aplinkybė nelaikytina pagrindu skundžiamos nutarties naikinimui. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje, pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimas, priimtas byloje e2A-1320-178/2016.
Dėl ginčo esmės
Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovės argumentu, kad ginčo obligacijų įsigijimo sutartis yra vartojimo sutartis. Vartotoju laikomas fizinis asmuo, siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) (Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 str. 19 d.). Įstatyme vartotojas išskirtas kaip fizinis asmuo, tačiau vien tik šio požymio nepakanka fizinio asmens, kaip vartotojo, teisių gynimo būdams ir apimčiai nustatyti ir taikyti. Pagal nurodytą įstatymo normą būtina nustatyti, kuriais tikslais vartojamos prekės ar paslaugos. Jeigu fizinis asmuo prekes ar paslaugas vartoja verslo ar profesijos tikslais, tokiu atveju jo teisės negali būti ginamos kaip vartotojo.Pirminis obligacijų įsigijimo sandorio tikslas visuomet yra siekis gauti pelno, o ne patenkinti konkretų asmeninį, šeimos (namų ūkio) poreikį, todėl ginčo sutartys nelaikytinos vartojimo sutartimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-168-687/2015). Taigi ieškovė, priešingai nei ji nurodo atskirajame skunde, nelaikytina vartotoja Vartotojų teisių apsaugos įstatymo prasme, todėl ginčo atveju netaikytinos vartotojų teisių apsaugą nustatančios teisės normos. Obligacijų pasirašymo sutartis yra standartinės formos, ginčo dėl šių sutarčių praktika suformuota daugelyje kasacinio teismo nutarčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2015 ir kt.) Minėta teismų praktika patvirtina, kad obligacijų įsigijimo sutartyje vartojama formuluotė „banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, nors ir nebūdama klaidinga, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų. Tačiau ši sąlyga nebuvo esminė aplinkybė, lemusi ieškovės apsisprendimą sudaryti sandorį ar jo nesudaryti.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalie 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartį palikti nepakeistą.