- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-04-28
- Bylos Nr.
- eA-3040-552/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04241-2020-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- O. L.
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB „Norlida“
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. L. (O. L.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. L. (O. L.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė ,,(duomenys neskelbtini)“ dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas O. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2020 m. spalio 22 d. sprendimą Nr. (15/5-3) 50U-05154 (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas nurodė, kad laikinas leidimas gyventi Lietuvoje pareiškėjui buvo panaikintas dėl to, kad uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) ,,(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) vadovas pažeidė Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – ir Užimtumo įstatymas) 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas ir padarė administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalyje (Nelegalus darbas). Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu vadovui buvo paskirta administracinė nuobauda – 1 000 Eur bauda. Bauda yra sumokėta.
3. Pareiškėjas akcentavo, jog jis ir kiti Bendrovės darbuotojai leidimus gavo dar iki nubaudžiant šios Bendrovės direktorių už padarytą administracinį nusižengimą, t. y. atvykdamas dirbti į Lietuvą negalėjo tikėtis, jog dėl trečiųjų asmenų veiksmų jam bus panaikintas leidimais laikinai gyventi Lietuvoje. Pareiškėjas nurodė, kad Bendrovės vadovas Telšių apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje neskundė, kadangi jam nebuvo išaiškinta, jog be baudos Bendrovei bei joje dirbantiems asmenims bus pritaikomos ir kitos sankcijos.
4. Nurodė, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ neturi patirties ir kompetencijos įdarbinti trečiųjų šalių piliečius, todėl 2019 m. gruodžio 20 d. tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „Megadarbas LT“ buvo sudaryta Paslaugų teikimo sutartis Nr. TT-002, kurios pagrindu UAB „Megadarbas LT“ įsipareigojo surasti įdarbinimui reikalingus darbuotojus ir paruošti visus dokumentus, reikalingus asmenų įdarbinimui Lietuvoje, įskaitant darbo vizos gavimą. Bendrovė iš UAB „Megadarbas LT“ gavo tiek dėl pareiškėjo, tiek kitų Bendrovėje anksčiau bei vėliau įdarbintų asmenų iš trečiųjų šalių abejonių nekeliančią informaciją, patvirtinančią, kad yra gauti visi reikalingi leidimai.
5. Pareiškėjas pažymėjo, kad nei Bendrovė, nei jos vadovas neatliko jokių tyčinių ar neatsargių nelegalaus darbo požymius atitinkančių veiksmų, ėmėsi pakankamai konkrečių veiksmų, įgyvendinti savo kaip darbdavio pareigas, jokios žalos valstybei, jos ekonomikai ir viešiesiems finansams padaryta nebuvo, visi mokesčiai sumokėti, visi formalūs įdarbinimo veiksmai atlikti, darbuotojams buvo mokamas darbo užmokestis, jokios darbuotojų teisės, pažeistos nebuvo, jokių nusiskundimų iš darbuotojų nėra gauta. Šiuo atveju formalaus reikalavimo nesilaikymas daro didelį poveikį asmenims, visiškai nesusijusiems su nusižengimo padarymu.
6. Pareiškėjas akcentavo, kad nuobauda buvo skirta Bendrovės vadovui. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nustatyta, jog leidimas laikinai gyventi Lietuvoje naikinamas tik tada, kai yra baustas darbdavys, šiuo konkrečiu atveju darbdaviu yra juridinis asmuo – Bendrovė, o ne jos vadovas.
7. Pareiškėjas pažymėjo, kad nagrinėjant administracinės nuobaudos skyrimo bylą nebuvo įtraukti suinteresuoti asmenys, kurių teisėms ir pareigoms nutarimas turi tiesioginę įtaką.
8. Pareiškėjo įsitikinimu, leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimas pažeidžia proporcingumo principą. Panaikinus leidimus laikinai gyventi Lietuvoje asmenims, šiuo metu dirbantiems Bendrovėje, ji greičiausiai neras kitų darbuotojų (vairuotojų) Lietuvoje, kuriais galėtų pakeisti darbuotojus, kuriems leidimai bus panaikinti. Migracijos departamento sprendimai, paremti formalaus nusižengimo padarymu, lems Bendrovės nemokumą.
Atsiliepimas
9. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.
10. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo darbdavį patraukus administracinėn atsakomybėn už leidimą dirbti nelegalų darbą atsirado teisinis pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Vadovaudamasis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, Migracijos departamentas pagrįstai priėmė ginčijamą Sprendimą.
11. Migracijos departamentas nurodė, kad UTPĮ normos formuluotė nesudaro teisinio pagrindo vertinti, kad leidimas laikinai gyventi, jei darbdavys nubaudžiamas už nelegalų darbą, gali būti panaikinamas tik iki darbuotojo įdarbinimo ir/ar leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo, o ne po to, kai su darbuotoju yra sudaryta darbo sutartis ir/ar išduotas leidimas laikinai gyventi. Nors pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas dvejų metų laikotarpiui, tai nereiškia, kad pareiškėjas galėjo tikėtis, jog leidimas laikinai gyventi visą šį laikotarpį galios nepaisant to, kad neliks UTPĮ įtvirtintų pagrindų, kuriems esant leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas ir tuo pačiu atsiras imperatyvus teisinis pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.
12. Tai, jog administracinį teisės nusižengimą padarė ir administracinėn atsakomybėn patrauktas darbdavys, o ne pareiškėjas, kuris neteisėtų veiksmų neatliko, nereiškia, kad pareiškėjui negalėjo kilti teisinės pasekmės pagal UTPĮ. Pažymėjo, kad UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, t. y. pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą Migracijos departamentui nesuteikta diskrecijos teisės vertinti šios normos taikymo sąlygų priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų aplinkybių.
13. Pareiškėjo darbdavio (UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ vadovo) kaltė dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 95 straipsnio 1 dalyje, padarymo yra konstatuota įsiteisėjusiame Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutarime administracinio nusižengimo byloje Nr. A5.-520-1139/2020, kuris nebegali būti ginčijamas, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra neteisingos ir neturi teisinės reikšmės nagrinėjamoje byloje. Priimdamas Sprendimą Migracijos departamentas pagrįstai rėmėsi Administracinių nusižengimų registre įrašytais duomenimis apie UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ vadovo D. V. įvykdytą administracinį nusižengimą, kurie buvo pakankami konstatuoti, kad atsirado UTPĮ įtvirtintas pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas. Administracinio nusižengimo padarymo aplinkybės nebuvo ir negalėjo būti iš naujo vertinamos, nes tai jau buvo padaryta administracinio nusižengimo protokolą surašiusios institucijos bei teismo, paminėtų aplinkybių vertinimas nepriklauso Migracijos departamento kompetencijai ir tokia pareiga priimant sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo teisės aktuose nenustatyta.
Atsiliepimas
14. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad darbdavio įvykdytas teisės pažeidimas yra formalus, įvykdytas dėl neatsargumo, todėl kylančios teisinės pasekmės priėmus ginčijamą sprendimą yra neproporcingos. Pagal UTPĮ, tik tos įmonės (pačios įmonės ar jų atstovai), kurios laikosi imperatyvių teisės aktų nuostatų, susijusių su darbuotojų įdarbinimo tvarka, ir kurioms (ar kurių atstovams) nėra taikyta atsakomybė už nelegalų darbą, gali įdarbinti užsieniečius. Tiek UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ atstovas, tiek pareiškėjas privalėjo žinoti šiuos UTPĮ reikalavimus ir už jų nesilaikymą kylančias teisines pasekmes, todėl neigiamų teisinių pasekmių kilimas pareiškėjui bei trečiajam suinteresuotam asmeniui nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ginčijamą sprendimą.
15. Migracijos departamentas pažymėjo, kad subjektai, kuriems taikoma atsakomybė už administracinius nusižengimus pagal ANK, yra tik fiziniai asmenys (ANK 2 str. 1 d.). UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ vadovo atsakomybė kildinama iš jo, kaip darbo santykiuose darbdaviui atstovaujančio subjekto, veiksmų, todėl galima teigti, kad tokiais kaip šis atvejis būtent darbdavio veiksmai (atlikti per atstovą) sudaro pažeidimo objektyviąją pusę, nors atsakomybės pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį subjektas ir yra bendrovės direktorius, kaip fizinis asmuo, darbdaviui atstovavęs darbo teisiniuose santykiuose. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo minima aplinkybė, kad administracinė nuobauda buvo skirta darbdavio atstovui, kaip fiziniam asmeniui, nepaneigia Sprendimo teisinio pagrindo.
16. Migracijos departamentas taip pat nesutiko su pareiškėjo skundo argumentais, jog Sprendimas prieštarauja proporcingumo principui. Šiuo atveju nėra jokio teisinio pagrindo išvadai, jog Migracijos departamentas, prieš panaikindamas pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, turėjo pareigą nustatyti, ar sprendimas bus ekonomiškai naudingas pareiškėjo darbdaviui. Be to, byloje nėra ginčo, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ direktorius buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, todėl trečiasis suinteresuotas asmuo privalo prisiimti atsakomybę už savo neteisėtus veiksmus. Pažymėjo, kad ginčijamas sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi teisės aktų nustatyta tvarka, jei jis atitinka UTPĮ numatytas sąlygas ir pagrindą.
II.
17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. kovo 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
18. Teismas nustatė, kad Migracijos departamento Kauno skyrius, vadovaudamasis UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2019 m. spalio 14 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. 2020 m. rugpjūčio 13 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojantis iki 2021 m. lapkričio 14 d.
19. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ direktorius D. V. buvo pripažintas kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje ir skyrė jam 1 000 Eur baudą. Minėtas teismas nustatė, jog Bendrovės vadovas, pažeidė Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, nes žinodamas, kad užsieniečiui (Baltarusijos Respublikos piliečiui) nėra išduotas leidimas dirbti Bendrovėje, jį įdarbino ir leido dirbti nuo 2020 m. gegužės 28 d. Bendrovės vadovas nutarimo neskundė, baudą sumokėjo 2020 m. rugsėjo 10 d.
20. 2020 m. spalio 22 d. Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo remdamasis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, nusprendė panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi.
21. Teismas vadovavosi UTPĮ (redakcija galiojusi nuo 2020 m. vasario 1 d. iki 2020 m. lapkričio 20 d.) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 50 straipsnio, 1 dalies 19 punkto a papunkčio, Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1, 4, 5, 10 dalių, ANK 2 straipsnio 1 dalies, 95 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.
22. Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio pagrindu, t. y. UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ vadovą pripažinus kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje ir paskyrus jam 1 000 Eur baudą.
23. Dėl pareiškėjo teiginių, kad šiuo konkrečiu atveju darbdaviu yra juridinis asmuo – Bendrovė, o ne jos vadovas, teismas pažymėjo, jog iš nagrinėjamos bylos medžiagos nustatyta, kad D. V., būdamas Bendrovės vadovu, nubaustas už leidimą dirbti nelegalų darbą, t. y. Bendrovės vadovas veikė ne pagal UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktį. Atkreiptas dėmesys į tai, jog nors pareiškėjas Bendrovėje dirbo teisėtai ir apie jo įdarbinimą buvo tinkamai ir laiku pranešta VSDFV teritoriniam skyriui, tačiau Bendrovės vadovui pažeidus teisės aktų imperatyvius reikalavimus ir padarius administracinį nusižengimą, UTPĮ nustatytu pagrindu neigiamos teisinės pasekmės kilo ir pareiškėjui. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog D. V. administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas ir nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį. Iš 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutarimo turinio akivaizdu, jog D. V. administracinė atsakomybė pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį kilo kaip darbdaviui (tuometiniam Bendrovės vadovui) už nelegaliai dirbantį asmenį. Šiuo atveju pareiškėjo atžvilgiu kilusiom neigiamom teisinėm pasekmėm neturi įtakos faktas, jog Bendrovės vadovas, kuriam paskirta administracinė nuobauda, vėliau pasikeitė, todėl ginčijamame Sprendime UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje nustatyto leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimo pagrindo nekeičia. Aplinkybė, jog leidimas pareiškėjui laikinai gyventi buvo išduotas dar prieš tai, kai Bendrovės vadovas nebuvo baustas už administracinį nusižengimą, nepaneigia UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto taikymo būtinybės ir nepažeidžia pareiškėjo teisėtų lūkesčių apsaugos principo bei teisingumo ir protingumo kriterijų.
24. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad jis ir jo darbdavys neatliko neteisėtų veiksmų, dėl nesutvarkytų dokumentų kalta UAB „Megadarbas LT“. Iš 2020 m. rugpjūčio 18 d. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų teismo nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. A5-520-1139/2020 matyti, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ dirbo Baltarusijos Respublikos pilietis S. K., su juo buvo sudaryta darbo sutartis, apie šio asmens įdarbinimą informuota Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinis skyrius, jis turėjo leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, suteikiantį teisę dirbti UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, o ne UAB ,,(duomenys neskelbtini)“. D. V. teismui patvirtino, kad iki galo dokumentai nebuvo sutvarkyti. Nurodė, kad 2020 m. gegužės 25 d. UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ Migracijos departamentui pateikė tarpininkavimo raštą, o likusius dokumentus turėjo paruošti ir pateikti Migracijos departamentui UAB „Megadarbas“, tačiau ji to nepadarė. Teismas konstatavo, kad Baltarusijos pilietis S. K. UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ pradėjo dirbti turėdamas kitos įmonės leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ vadovas D. V., neįsitikinęs, kad dokumentai yra sutvarkyti, išsiuntė Baltarusijos pilietį S. K. į komandiruotę, t. y. S. K. realiai pradėjo dirbti UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, nors nebuvo išduotas leidimas S. K. dirbti jų įmonėje. Teismas konstatavo, kad D. V., žinodamas, kad nėra išduotas leidimas S. K. dirbti UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, įdarbino S. K. ir leido jam dirbti nuo 2020 m. gegužės 28 d. ir taip pažeidė UTPĮ 62 straipsnio 22 dalies reikalavimus, kadangi neturėjo leidimo pakeisti darbdavį ar darbo funkciją. Taigi, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ atliko neteisėtus veiksmus, veikdama per savo vadovą D. V., tai nustatyta įsiteisėjusiu 2020 m. rugpjūčio 18 d. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų teismo nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A5-520-1139/2020. Aplinkybė, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatytas nelegalaus darbo atvejis, nepaneigia UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto nuostatos reikalavimo. Teismas pažymėjo, jog tokie teismo išaiškinimai visiškai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką. Tai, kad pareiškėjas pats neatliko neteisėtų veiksmų, jo darbo dokumentai buvo tvarkingi, neturi teisinės reikšmės, nes UTPĮ kelia reikalavimus ne tik užsieniečiui, bet ir jį įdarbinusiam darbdaviui. Jei darbdavys pažeidžia Įstatymo reikalavimus, pasekmės (šiuo atveju leidimo panaikinimas) tenka visiems to teisinio santykio dalyviams.
25. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nepateikė pakankamų argumentų, keliančių pagrįstas abejones dėl suformuotos teismų praktikos teisingumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas iš esmės rėmėsi savo nuomone, subjektyviu darbdavio sąvokos interpretavimu, kuriuos paneigė anksčiau minėtų ginčui aktualių teisės normų sisteminis vertinimas, atitinkantis suformuotą nuoseklią teismų praktiką. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra akcentavęs, kad UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostata turi būti aiškinama plačiai ir negali priklausyti nuo darbdavio, bausto dėl nelegalaus darbo, teisinės formos ar valdymo pobūdžio. Kitoks šios nuostatos aiškinimas nepagrįstai suteiktų išimtį užsieniečiams, kurių darbdavys baustas kaip fizinis asmuo dėl nelegalaus darbo administracine tvarka (ANK 95 str. prasme), lyginant su tais užsieniečiais, kurių darbdavys baustas kaip ūkio subjektas pagal Užimtumo įstatymą.
26. Pareiškėjo skundo argumentai dėl Bendrovės vadovo padaryto pažeidimo formalaus pobūdžio, paskirtos administracinės nuobaudos pagrįstumo, pareiškėjo neįtraukimo į administracinio nusižengimo nagrinėjimą, nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas. Bendrovės vadovas, nesutikdamas su nutarimu, kuriuo jam paskirta administracinė nuobauda dėl nelegalaus darbo, turėjo teisę ANK nustatyta tvarka ir terminais teikti apeliacinį skundą, tačiau šia teise nepasinaudojo. Nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje įsiteisėjęs. Aplinkybės dėl kurių Bendrovės vadovas nutarimo neskundė ginčijamo Sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įtakos neturėjo.
Žemesnės instancijos teismas
27. Teismas pažymėjo, jog taip pat nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentais, kad Sprendimas pažeidžia teisėtų lūkesčių, teisingumo ir proporcingumo principus. Pažymėta, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Aplinkybė, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas teisėtai, nereiškia, kad jis turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam išduotas leidimas laikinai gyventi UTPĮ įtvirtintais pagrindais negali būti panaikintas iki jo galiojimo pabaigos. Sąlygos, kurios yra būtinos, kad leidimas laikinai gyventi galėtų būti išduodamas, privalo išlikti visą laikotarpį, kuriam leidimas laikinai gyventi išduodamas. Nagrinėjamu atveju išnyko būtina sąlyga išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, todėl leidimas ginčijamu Sprendimu buvo panaikintas. Atkreiptas dėmesys, kad Sprendimas nevaržo pareiškėjo galimybių teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu jis atitinka UTPĮ nustatytas sąlygas ir pagrindus.
Šalies argumentai
28. Pareiškėjo nurodyti argumentai, kad Sprendimas Bendrovei sukelia neigiamas pasekmes, kadangi kyla veiklos sutrikimai, apsunkintas finansinių įsipareigojimų vykdymas, kai dėl vieno formalaus pažeidimo taikomos net kelios itin griežtos sankcijos, buvo laikomi nepagrįstais. Pažymėta tai, administraciniai nusižengimai ir migracijos teisės klausimai nėra tapatūs, tai yra skirtingi teisiniai santykiai ir jie reguliuojami skirtingų teisės normų. Migracijos departamento Sprendimas nėra atsakomybės taikymo aktas, tai individualus administracinis aktas. Be to, leidimo laikinai gyventi panaikinimas nelaikytinas nei pareiškėjo, nei Bendrovės nubaudimu. Tai, kad panaikinus pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje jo darbdavys (Bendrovė) galbūt patirs ar patiria tam tikrus nepatogumus ir apsunkinimus, susijusius su veiklos organizavimo ar finansinių įsipareigojimų vykdymu, yra pačios Bendrovės vadovo administracinio nusižengimo padarymo pasekmė, lėmusi Migracijos departamento pareigą priimti ginčijamą Sprendimą.
29. Teisėjų kolegija konstatavo, jog Migracijos departamentas, nustatęs Bendrovės, kurioje dirba pareiškėjas, nelegalaus darbo faktą, kuris pasireiškė juridinio asmens vadovo nubaudimu pagal ANT 95 straipsnio 1 dalį, pagrįstai ir teisėtai, vadovaudamasis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
30. Teismas padarė išvadą, kad skundžiamas Sprendimas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis), atitinka nuosekliai formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jo naikinti. Teismas nenustatė kitų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų. Teisėjų kolegija konstatavo, jog Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti pareiškėjo skunde nurodomais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas. Atmetus pareiškėjo skundą nebuvo pagrindo priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidas.
III.
31. Pareiškėjas O. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti pirmos instancijos teismui; netenkinus pastarojo prašymo, priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti Migracijos departamento Sprendimą.
32. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir tik paviršutiniškai išanalizavo bylos medžiagą, visiškai neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus argumentus bei nepasisakė, kodėl nėra vertinami pareiškėjo pateikti argumentai.
33. Pareiškėjas akcentuoja, kad leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir dirbti Bendrovėje gavo dar iki nubaudžiant šios įmonės direktorių už padarytą administracinį nusižengimą.
34. Nurodo, kad 2019 m. gruodžio 20 d. buvo sudaryta Paslaugų teikimo sutartis tarp UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „Megadarbas LT“, kurioje paslaugos teikėjas įsipareigojo surasti įdarbinimui reikalingus darbuotojus ir paruošti visus dokumentus, reikalingus asmenų įdarbinimui Lietuvoje, įskaitant darbo vizos gavimą. Šiuo atveju tiek dėl pareiškėjo, o taip pat ir dėl kitų Bendrovėje įdarbintų asmenų iš trečių šalių elektroninėmis ryšio priemonėmis buvo gauta jokių abejonių nekelianti informacija, patvirtinanti, kad yra gauti visi reikalingi leidimai, todėl būdamas įsitikinęs, kad minėtų darbuotojų įdarbinimo dokumentai ir visi reikalingi formalumai yra sutvarkyti, asmenys buvo įdarbinti įmonėje, apie tai nustatyta tvarka ir terminais visus įdarbintų asmenų duomenis perduodant Sodrai, Migracijos departamentui, Lietuvos transporto saugos administracijos Paslaugų departamentui. Iš šių institucijų nebuvo gauta jokių pastabų. Pareiškėjo teigimu, nei Bendrovė, nei jos vadovas neatliko jokių tyčinių ar neatsargių nelegalaus darbo požymius atitinkančių veiksmų.
Šalies argumentai
35. Pareiškėjo teigimu, jokios žalos valstybei, jos ekonomikai ir viešiesiems finansams padaryta nebuvo ir jokiais būdais nebuvo siekiama to padaryti, jokios darbuotojų teisės pažeistos nebuvo, jokių nusiskundimų iš darbuotojų nėra gauta. Darbuotojai turėjo leidimus dirbti, o vien formalaus leidimo dirbti konkrečioje įmonėje UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ nebuvimas dėl paslaugos teikėjo kaltės, negali užtraukti administracinės atsakomybės kaip už nelegalų darbą.
36. Pareiškėjo manymu, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ turinti už nelegalų darbą baustą vadovą, neturi teisės įdarbinti naujų darbuotojų iš trečiųjų valstybių, tačiau vadovui (darbdaviui) pritaikyta nuobauda, negali turėti įtakos iki nuobaudos paskyrimo įsidarbinusiems trečiųjų valstybių piliečiams ir jiems išduotiems leidimams.
37. Pareiškėjas akcentuoja, kad UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte numatoma, jog leidimas laikinai gyventi Lietuvoje naikinamas tik tada, kai yra baustas darbdavys, šiuo konkrečiu atveju darbdaviu yra juridinis asmuo – Bendrovė, o ne jos vadovas.
38. Pareiškėjas akcentuoja, kad Migracijos departamento sprendimai, priimti asmenų priklausančių grupei atžvilgiu, paremti Telšių apylinkės teismo nutarimu, t. y. teisminio proceso metu priimtu procesiniu sprendimu į kurio priėmimo procesą nebuvo įtraukti suinteresuoti asmenys, kurių teisėms ir pareigoms jis turi tiesioginę įtaką.
39. Pažymi, kad leidimų laikinai gyventi naikinimas pareiškėjui, vadovaujantis nutarimu pažeidžia ir proporcingumo principą.
Atsiliepimas
40. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.
41. Migracijos departamento vertinimu, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuriame į pareiškėjo skundo argumentai buvo įvertinti.
42. Pažymi, kad UTPĮ nesudaro teisinio pagrindo vertinti, kad leidimas laikinai gyventi, jei darbdavys nubaudžiamas už nelegalų darbą, gali būti panaikinamas tik iki darbuotojo įdarbinimo ir / ar leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo, o ne po to, kai su darbuotoju yra sudaryta darbo sutartis ir / ar išduotas leidimas laikinai gyventi.
43. Nurodo, kad nors pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas dvejų metų laikotarpiui, tai nereiškia, kad pareiškėjas galėjo tikėtis, jog leidimas laikinai gyventi visą šį laikotarpį galios nepaisant to, kad neliks UTPĮ įtvirtintų pagrindų, kuriems esant leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas ir tuo pačiu atsiras imperatyvus teisinis pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tai, jog administracinį teisės nusižengimą padarė ir administracinėn atsakomybėn patrauktas darbdavys, o ne pareiškėjas, kuris neteisėtų veiksmų neatliko, nereiškia, kad pareiškėjui negalėjo kilti teisinės pasekmės pagal UTPĮ.
44. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas Sprendimu nėra baudžiamas už UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus padarytą administracinį nusižengimą. Administraciniai nusižengimai ir Migracijos teisės klausimai nėra tapatūs, todėl pareiškėjas nepagrįstai juos sutapatino. Sprendimas nėra administracinės atsakomybės taikymo aktas, tai individualus administracinis aktas, priimtas pagal UTPĮ ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą.
45. Atsakovas pabrėžia, kad priimdamas Sprendimą Migracijos departamentas rėmėsi Administracinių nusižengimų registre įrašytais duomenimis apie UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ vadovo įvykdytą administracinį nusižengimą. Administracinio nusižengimo padarymo aplinkybės nebuvo ir negalėjo būti iš naujo vertinamos, nes tai jau buvo padaryta administracinio nusižengimo protokolą surašiusios institucijos bei teismo.
46. Nurodo, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ vadovo atsakomybė kildinama iš jo, kaip darbo santykiuose darbdaviui atstovaujančio subjekto, veiksmų, todėl galima teigti, kad tokiais kaip šis atvejais būtent darbdavio veiksmai (atlikti per atstovą) sudaro pažeidimo objektyviąją pusę, nors atsakomybės pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį subjektas ir yra bendrovės direktorius, kaip fizinis asmuo, darbdaviui atstovavęs darbo teisiniuose santykiuose.
47. Atsakovo teigimu, skundo argumentai dėl kylančių teisinių pasekmių UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ nėra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
48. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2020 m. spalio 22 d. sprendimo Nr. (15/5-3) 50U-05154, kuriuo pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
Žemesnės instancijos teismas
49. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą motyvuodamas tuo, kad Bendrovės direktorius buvo nubaustas už leidimą dirbti nelegalų darbą ir jis buvo pagrįstai kvalifikuotas darbdaviu pagal UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktį. Teismo vertinimu, skundžiamas Sprendimas atitinka visus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus.
50. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; netenkinus prieš tai nurodyto reikalavimo – panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Pareiškėjas pažymi, kad teismas neatskleidė bylos esmės, paviršutiniškai išanalizavo bylos medžiagą, neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus argumentus, nepasisakė, kodėl jų nevertino. Pareiškėjo nuomone, ginčijamas Sprendimas pažeidžia proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principus, administracinė nuobauda buvo paskirta darbdavio buvusiam direktoriui, todėl negali daryti įtakos pareiškėjo teisinei padėčiai
51. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
52. Byloje nustatyta, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindais, kaip ketinančiam dirbti UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, kur pareiškėjas (duomenys neskelbtini) ir dirbo iki Sprendimo priėmimo. Migracijos departamentas, nustatęs, kad pareiškėjų darbdavio UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ atstovas (direktorius) Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. rugpjūčio 18 d. buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, t. y. už nelegalų darbą, 2020 m. spalio 22 d. priėmė ginčijamą Sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
53. UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto (2018 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XIII-1310 redakcija) a papunktyje įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 4¹ punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas, yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo.
54. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas minėtą UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostatą – „<...> darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 4¹ punktą, <...>, yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams <...>“, yra pažymėjęs, kad: leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui gali būti panaikinamas, kai: 1) darbdavys ar jo atstovas (fizinis asmuo), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu, pažeidžia ANK 95 straipsnio (nelegalus darnas) nuostatas ir jam skiriama bauda; 2) arba darbdavys, kai personalo valdymą įgyvendina kolegialus valdymo organas (pvz. valdyba, dalyvių susirinkimas ar kita) ir jam skiriama bauda pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas; 3) aplinkybė, jog leidimas pareiškėjui laikinai gyventi buvo išduotas po to, kai jau buvo nustatytas bendrovės direktoriaus nubaudimo faktas, nepaneigia UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto taikymo būtinybės (žr. 2019 m. spalio 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5379-662/2019; 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5343-624/2019; 2020 m. gruodžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2629-1062/2020; kt.). Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesivadovauti nurodytose bylose pateiktu išaiškinimu. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nepateikė pakankamų argumentų, keliančių pagrįstas abejones dėl suformuotos teismų praktikos teisingumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas iš esmės remiasi savo nuomone, subjektyviu Darbo kodekso 21 straipsnyje įtvirtintos darbdavio sąvokos interpretavimu Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra akcentavęs, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19(a) punkto nuostata turi būti aiškinama plačiai ir negali priklausyti nuo darbdavio, bausto dėl nelegalaus darbo, teisinės formos ar valdymo pobūdžio. Kitoks šios nuostatos aiškinimas nepagrįstai suteiktų išimtį užsieniečiams, kurių darbdavys baustas kaip fizinis asmuo dėl nelegalaus darbo administracine tvarka (ANK 95 str. prasme), lyginant su tais užsieniečiais, kurių darbdavys baustas kaip ūkio subjektas pagal Užimtumo įstatymą (žr., pvz., LVAT 2019 m. spalio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5395-492/2019).
55. Pažymėtina, kad UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas nėra siejamas su užsieniečio, kurį darbdavys įsipareigojo įdarbinti pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 4¹ punktą, nelegaliu darbu. Šis teisinis pagrindas susijęs su darbdavio, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 4¹ punktą, neteisėtais veiksmais, t. y. leidimu dirbti nelegalų darbą ir darbdavio nubaudimu. Minėtos teisės normos taikymui nėra reikšminga, už kokio konkretaus asmens nelegalų įdarbinimą pagal ANK 95 straipsnį yra nubaudžiamas darbdavys. Taigi šiuo aspektu nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad faktas, jog jo darbdavio atstovui buvo skirta nuobauda, niekaip negalėjo ir neturėjo daryti įtakos pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi teisėtumui.
56. Akcentuotina ir tai, kad UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, t. y. pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą Migracijos departamentui nesuteikta diskrecijos teisė vertinti šios normos taikymo sąlygų priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų aplinkybių ir, esant UTPĮ 50 straipsnyje 1 dalies 19 punkte a papunktyje nurodytam leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne. Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, todėl Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
57. Taigi Migracijos departamentas, nustatęs, kad pareiškėjo darbdavio UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ atstovas (direktorius) yra nubaustas už nelegalų darbą pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, pagrįstai ir teisėtai priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
58. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo Sprendimo turinį pažymi, kad jame išdėstytos pakankamos aplinkybės, leidusios suprasti Sprendimo turinį, esmę ir priėmimo motyvus (t. y. leidimas panaikintas dėl to, kad pareiškėjo darbdavys (Bendrovės vadovas) baustas už nelegalų darbą), jame aiškiai nurodytas Sprendimo teisinis pagrindas bei motyvai panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Todėl nėra pagrindo pripažinti egzistavus esminių Sprendimo turinio trūkumų, sutrukdžiusių įvertinti jo priėmimo teisinį ir faktinį pagrindą .
59. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Sprendimas prieštarauja teisėtiems lūkesčiams, teisingumo, proporcingumo principams, teisėjų kolegija pažymi, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.). Aplinkybė, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas teisėtai, nereiškia, kad jis turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam išduotas leidimas laikinai gyventi UTPĮ įtvirtintais pagrindais negali būti panaikintas iki jo galiojimo pabaigos. Sąlygos, kurios yra būtinos, kad leidimas laikinai gyventi galėtų būti išduodamas, privalo išlikti visą laikotarpį, kuriam leidimas laikinai gyventi išduodamas.
60. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pagrįstai pripažino, kad atsakovas ginčijamu sprendimu teisėtai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o šio Sprendimo turinys atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
61. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, nėra pagrindo tenkinti prašymo atlyginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo O. L. (O. L.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.