Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Diana Jankienė, sekretoriaujant R. V., dalyvaujant ieškovo atstovei advokato padėjėjai M. J., atsakovės atstovui advokatui J. B., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo NEO Finance, AB ieškinį atsakovei I. B. dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė iš atsakovės priteisti 3 448,29 Eur negrąžintą kredito dalį, 176,01 Eur mokėjimo palūkanas, 14,56 procentų mokėjimo palūkanas už negrąžintą vartojimo kredito sumą (3 448,29 Eur) nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, 215,98 Eur tarpininkavimo mokestį, 1 260 Eur administravimo mokestį, 6,69 Eur palūkanas, skaičiuojamas nuo termino vykdyti prievolę praleidimo, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas (e. b. l. 1-8, t. 1).

Ieškovas nurodė, kad tarp ieškovo – tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus NEO Finance, AB (toliau – ieškovas), ir atsakovės – vartojimo kredito gavėjos I. B. (toliau – atsakovė), 2017 m. liepos 14 d. buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. K446361960 (toliau – sutartis), kuria atsakovei buvo suteiktas 4 500 Eur vartojimo kreditas 60 mėn. terminui bei pagal kurią atsakovė įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą (vartojimo kredito mokestį): 1 861,80 Eur palūkanų (metinė palūkanų norma: 14,56 proc.), 311,72 Eur tarpininkavimo mokesčio ir 1 440 Eur administravimo mokesčio iki 2022 m. liepos 14 d. Suteiktas vartojimo kreditas, palūkanos, tarpininkavimo mokestis ir administravimo mokestis atsakovės turėjo būti grąžintas ieškovui per 60 mėnesinių įmokų. Atsižvelgiant į sutarties 8.1 punktą, laikoma, jog sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo momento ir galioja iki visų įsipareigojimų pagal sutartį įvykdymo. Atsakovė, remiantis sutarties 4.2 punktu, susipažino su ieškovo tarpusavio skolinimo platformoje pateiktomis sutarties sąlygomis bei patvirtino, pasirašydamas nuotoliniu būdu. Sutarties 3.6.4 punkte numatyta, jog visi vartojimo kredito gavėjo veiksmai ir patvirtinimai, atlikti naudojant sutarties 1.24 punkte numatytas priemones, sukelia tokias pat teisines pasekmes kaip ir rašytiniai dokumentai, patvirtinami šalių parašais. Atsakovė sutarties 3.1, 3.5.2 bei 5.1 punktais įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kredito sumą bei bendrą vartojimo kredito kainą (vartojimo kredito mokestį), laikantis terminų bei kitų įsipareigojimų, nurodytų sutarties specialiosiose sąlygose. Atsakovė laiku nemoka mėnesinių įmokų bei nereaguoja į ieškovo siųstus raginimo laiškus. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė nesilaiko vienos iš esminių sutarties sąlygų, ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 19 straipsniu bei sutarties 8.4 punktu, ieškovas 2019 m. birželio 19 d. atsakovei siųstu išankstiniu raštišku pranešimu nutraukė su atsakove sudarytą vartojimo kredito sutartį. Atsakovė per pranešimu apie sutarties nutraukimą suteiktą terminą įsiskolinimo nepadengė. Ieškovas mano, kad yra išnaudojęs visas galimybes išspręsti atsakovės prievolės nevykdymo klausimą ikiteisminiu būdu. Atsakovė yra skolinga ieškovui 3 448,29 Eur vartojimo kredito.

Ieškovas nutraukė vartojimo kredito sutartį su atsakove, taigi įgijo teisę reikalauti visų mokėtinų sumų pagal vartojimo kredito sutartį. NEO Finance, AB, yra juridinis asmuo, tarpusavio skolinimo platformos operatorius, be kita ko teikiantis finansines paslaugas asmenims (investuotojams), siekiantiems gauti pelno, taigi, kredito gavėjai pažeidus vartojimo kredito išdavimo sutarties sąlygas ir nesumokėjus grąžintinos sumos laiku, vartojimo kredito davėjas (taip pat ir investuotojai) patiria nuostolius. Kuo ilgiau vartojimo kredito gavėja vengia įvykdyti prievolę, tuo didesni vartojimo kredito davėjo patirti nuostoliai. Atsakovė vengia įvykdyti prievolę ieškovui bei naudojasi vartojimo kredito davėjo piniginėmis lėšomis. Ieškovui nutraukus sutartį, atsakovės teisė naudotis kreditu nėra išnykusi, todėl ieškovas turi teisę reikalauti priteisti visas mokėjimo palūkanas tol, kol tęsiasi naudojimasis suteiktu vartojimo kreditu, t. y. iki visiško jo grąžinimo dienos. Ieškovas prašo teismo priteisti iš atsakovės 176,01 Eur mokėjimo palūkanų, paskaičiuotų iki 2019 m. birželio 26 d. kreipimosi į teismą dienos, bei 14,56 procentų mokėjimo palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą 3 448,29 Eur, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pagal sutarties 1.28 punktą, tarpininkavimo mokestis (sutartyje dar gali būti vadinamas komisiniu mokesčiu) – tai mokestis, kurį vartojimo kredito gavėjas moka bendrovei. NEO Finance, AB yra tarpusavio skolinimo platformos operatorius, kuris administruoja tarpusavio skolinimo platformą bei patiria išlaidas. Tarpininkavimo mokesčio paskirtis yra padengti bendrovės patiriamas išlaidas, susijusias su bendrovės valdomos tarpusavio skolinimo platformos administravimu ir atnaujinimu, teikiamų paslaugų komunikavimu, kliento mokumo vertinimu ir tikrinimo mokamose duomenų bazėse, vartojimo kredito sutarties sąlygų derinimu su klientu, vartojimo kredito sutarties paruošimu. Į bendrą vartojimo kredito kainą įeina visos išlaidos, be kita ko, įskaitant palūkanas, taip pat – komisinį (tarpininkavimo) mokestį, kuris yra apskaičiuotas Vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 5.3 punkte. Kaip matyti iš Vartojimo kredito sutarties specialiųjų sąlygų, tarpininkavimo mokestis (311,72 Eur) yra apskaičiuotas iš anksto, preziumuojant, jog vartojimo kredito gavėja tinkamai vykdys prievolę. Vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 1.28 punkte numatyta, jog tai yra mokestis, kurį vartojimo kredito gavėjas moka bendrovei, ir kuris, remiantis Vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 5.2. punktu, bendrovei yra mokamas kas mėnesį. Remiantis specialiųjų vartojimo kredito sąlygų 5.10 punktu, šalys susitaria, kad vartojimo kredito gavėjos ar trečiosios šalies bendrovei sumokėti mokėjimai pagal šią sutartį yra paskirstomi tokia tvarka: pirma eile – skiriami išlaidoms, susijusioms su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimui padengti; antra eile – skiriami palūkanoms už vėlavimą mokėti; trečia eile – skiriami mokėti palūkanoms pagal jų mokėjimo terminų eiliškumą; ketvirta eile – skiriamos vartojimo kreditui (pirmiausia tai jos daliai, kuri turėjo būti grąžinta anksčiau) padengti; penkta eile – skiriami tarpininkavimo mokesčiui ir sutarties administravimo mokesčiui padengti.

Sutarties bendrųjų sąlygų 1.13 punkte numatyta, jog mėnesinė įmoka – tai konkreti pinigų suma, kuri susideda iš grąžinamos vartojimo kredito dalies ir apmokamos palūkanų sumos, ir į šią įmoką nėra įskaičiuoti komisinis (tarpininkavimo) bei administravimo mokestis. Ieškovui mokamo mokesčio apskaičiavimo metodas – t. y. tarpininkavimo mokesčio išdėstymas dalimis ir mokėjimas paskutine eile nuo kiekvienos vartojimo kredito įmokos, laikytinas mokėjimu nuo grąžintų įmokų ir yra atitinkantis visus reikalavimus. Tarpininkavimo mokestis yra dengiamas paskutine eile po to, kai padengiama mėnesinė įmoka, dėl to atitinka Vartojimo kredito įstatymo 25³ straipsnio 6 dalyje numatytą atlyginimo skaičiavimo būdą. Ieškovas prašo iš atsakovės priteisti 215,98 Eur tarpininkavimo mokestį.

Pagal sutarties 1.30 punktą, administravimo mokestis – tai mokestis, kurį vartojimo kredito gavėjas moka bendrovei. Sutarties administravimo mokestis skirtas padengti bendrovės išlaidas, susijusias su vartojimo kredito sutarties vykdymo priežiūra, įsiskolinimo valdymu, kontrole, sąlygotas padidintos rizikos vartojimo kredito gavėjų, kurių sutarčių administravimui taikoma intensyvesnė bendrovės priežiūra. Pagal sutarties 1.7 punktą, bendra vartojimo kredito kaina (vartojimo kredito mokestis) – visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinį mokestį, sutarties administravimo mokestį ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius. Sutartyje numatyta bendra vartojimo kredito kaina apskaičiuojama ir nurodoma specialiosiose sąlygose tik pagal vartojimo kredito paraišką suteikiamo vartojimo kredito atžvilgiu. Kaina apskaičiuojama preziumuojant, kad vartojimo kredito gavėjas visas iš šios sutarties kylančias prievoles vykdys tinkamai ir laiku ir neapima išlaidų, kurias vartojimo kredito gavėjas moka ir (arba) kompensuoja bendrovei už pradelstą laikotarpį. Administravimo mokestis įeina į bendrą vartojimo kredito kainą. Administravimo mokestis apskaičiuojamas remiantis sutarties 5.4 bei 5.14 punktais. Sutarties 5.4 punkte numatyta, jog jos specialiosiose sąlygose nurodytas administravimo mokestis yra apskaičiuojamas taip: 1,2 (viena ir dvi dešimtosios) procento per mėnesį nuo vartojimo kredito sumos, iš šios sumos atėmus priskaičiuotą komisinį mokestį. Sutarties administravimo mokestis per mėnesį yra ne didesnis negu 30 (trisdešimt) eurų. Šalys susitarė, kad sutarties administravimo mokesčiui yra taikoma nuolaida ir jis yra lygus nuliui tol, kol vartojimo kredito gavėjas tinkamai vykdo sutartį. Vartojimo kredito gavėjui sutartį vykdant netinkamai, vadovaujamasi sutarties 5.14 punkte numatytomis nuostatomis. Šiame punkte numatyta, jog bet kokios nuolaidos yra taikomos tik apibrėžtu laikotarpiu, t. y. kaip išskirtiniai riboto galiojimo pasiūlymai klientams, vartojimo kredito gavėjui tinkamai vykdant sutartinius įsipareigojimus. Pažeidus šį reikalavimą ir vėluojant mokėti bent vieną mėnesinę įmoką daugiau nei 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų, nuo 31 (trisdešimt pirmos) vėlavimo dienos nuolaidos netaikomos visam tolimesniam sutarties laikotarpiui (sutarties 5.14 punktas). Atsakovė laiku nemoka mėnesinių įmokų. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė nesilaiko vienos iš esminių sutarties sąlygų, ir vadovaujantis VKĮ 19 straipsniu bei sutarties 8.4 punktu, ieškovas 2019 m. birželio 19 d. atsakovei siųstu išankstiniu raštišku pranešimu nutraukė su atsakove sudarytą vartojimo kredito sutartį. Kreipimosi į teismą dieną buvo paskaičiuotos visos išlaidos, įskaitant ir administravimo mokestį, kurį sudaro 1 260 Eur.

Sutarties 6.1 punktas numato, jog vartojimo kredito gavėjui neįvykdžius prievolės laiku sumokėti mėnesinę įmoką, sutarties specialiojoje dalyje numatytos palūkanos (14,56 proc.) yra skaičiuojamos toliau nuo negrąžintos mėnesinės įmokos kredito dalies kaip atlyginimas už naudojimąsi suteikta pinigų suma iki visiško skolos sumokėjimo dienos, kai laiku neapmokėta suma yra įskaitoma į vartojimo kredito davėjo banko sąskaitą. Remiantis sutarties 6.1 punktu bei CK 6.261 straipsniu, pažeidus sutarties sąlygas ieškovas įgyja teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Ieškovas prašo iš atsakovės priteisti 6,69 Eur sutartinių palūkanų, skaičiuojamų nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo, t. y. nuo 2019 m. vasario 15 d., iki kreipimosi į teismą dienos.

Atsakovė pateikė atsiliepimą, kuriame nurodo, kad su ieškiniu sutinka iš dalies ir prašo netenkinti ieškovo reikalavimų dėl 176,01 Eur palūkanų, 14,56 procentų mokėjimo palūkanų, 215,98 Eur tarpininkavimo mokesčio, 1 260 Eur administravimo mokesčio, 6,69 Eur sutartinių palūkanų bei 5 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų (e. b. l. 56-58, t. 1).

Atsakovė nurodo, jog neginčija 3 448,29 Eur negrąžintos kredito dalies. Palūkanų, netesybų ir kitų mokesčių priteisimui prieštarauja CK 6.886 straipsnio 2 dalies ir Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio pagrindais. Ieškovas netinkamai įvertino vartojimo kredito gavėjos kreditingumą. 2017 m. liepos 14 d. 16 val. 18 min. ieškovas ir atsakovė el. ryšio priemonėmis pasirašė vartojimo kredito sutarties Nr. K661339183/PK specialiąsias sąlygas. Viename specialiųjų sąlygų variante maksimali kredito suma nurodyta 2 250 Eur, o kitame – 4 500 Eur. Tokia dviguba dokumentacija buvo reikalinga tam, kad tikrinimo metu nebūtų nustatytas vartojimo kredito gavėjos netinkamas kreditingumas. Pagal „Sodros“ duomenis, atsakovė 2016 metais turėjo 7 264,34 Eur pajamų. Per šešis 2017 metų mėnesius atsakovė turėjo 3 920,79 Eur pajamų. Atsižvelgiant į asmens pragyvenimui reikalingas sumas, gaunamos pastovios pajamos buvo nepakankamos kreditavimui. 2017 m. liepos 14 d. ieškovas kreipėsi į atsakovę dėl duomenų apie papildomai gaunamas pajamas pateikimo. Buvo susidariusi padėtis, kai atsakovė kas mėnesį ieškovui turėjo mokėti virš 400 Eur ir taip penkis metus. Iš individualios veiklos gaunamos pajamos negalėjo būti laikomos pastoviomis ir jos neturėjo būti naudojamos pagrindžiant pakankamą kreditingumą. 2017 m. gegužės 18 d. 20 val. 44 min. ieškovas ir atsakovė el. ryšio priemonėmis pasirašė vartojimo kredito sutarties Nr. K661339183/PK specialiąsias sąlygas. Viename specialiųjų sąlygų variante maksimali kredito suma nurodyta 1 500 Eur, o kitame – 3 000 Eur. Ieškovas 2017 m. birželio 21 d. 17 val. 15 min. su atsakove pasirašė vartojimo kredito sutarties Nr. K487311858/PK specialiąsias sąlygas. Viename variante maksimali kredito suma nurodyta 1 000 Eur, o kitame – 2 000 Eur. Ieškovas 2017 m. birželio 21 d. 16 val. 15 min. su atsakove pasirašė vartojimo kredito sutarties Nr. K958017731/PK specialiąsias sąlygas (maksimali kredito suma 2 500 Eur) ir Nr. K958017731 specialiąsias sąlygas (maksimali kredito suma 5 000 Eur). 2018 m. liepos 25 d. ieškovas su atsakove pasirašė vartojimo kredito sutarties Nr. K738620413 specialiąsias sąlygas dėl 3 200 Eur kredito. Šiuo konkrečiu atveju dvigubų sutarčių jau nėra. Pinigų išmokėjimas buvo daromas pagal didesnėms sumoms pasirašytas sutartis. Pagal „Sodros“ duomenis, atsakovė pastovių pajamų, leidžiančių vykdyti mokėjimus pagal sutartis, neturėjo. Analizuojant finansines operacijas, kurias ieškovas ir atsakovė atliko laikotarpyje nuo 2017 m. balandžio 27 d. iki 2017 m. liepos 14 d. matyti, kad atsakovei reikėjo pinigų gautų kreditų refinansavimui, kas rodė atsakovės mokumo nepatikimumą. Ieškovas negalėjo nežinoti, kad atsakovė 2017 m. liepos 29 d. prisiėmė kreditinius įsipareigojimus SAVY, 2017 m. rugsėjo 16 d. ir 2018 m. liepos 24 d. – Credit 24, 2017 m. gegužės 11 d. – BIG bankui. Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje yra įsakmiai nurodyta, kad palūkanos, netesybos ir mokesčiai netaikomi, jeigu vartojimo kredito davėjas ne dėl vartojimo kredito gavėjo kaltės netinkamai įvertino vartojimo kredito gavėjo kreditingumą.

Ieškovas teikė papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodo, jog vertindama klientės gaunamų tvarių pajamų dydį, bendrovė rėmėsi klientės nurodyta informacija, klientės pateiktais patikimais pajamas įrodančiais dokumentais ir SODRA duomenų bazės pateiktais duomenis. Klientė nurodė, kad jos gaunamos tvarios pajamos (4 mėnesių vidurkis) iš darbo santykių yra 575 Eur. Bendrovė paskaičiavo klientės gaunamų pajamų vidurkį pagal SODRA duomenų bazės duomenis vertindama paskutinių keturių (2017 m. kovo mėn. – 2017 m. birželio mėn.) mėnesių pajamas. Matematiškai apskaičiuota, kad šių 4 mėnesių pajamų suma yra 2 049,20 Eur, vieno mėnesio pajamų vidurkis 512,30 Eur. Kadangi šios įrodymais paremtos pajamos yra mažesnės, nei nurodytos klientės, būtent jos buvo naudotos vertinant klientės kreditingumą. Klientė nurodė, kad jos gaunamos tvarios pajamos vykdant veiklą pagal verslo liudijimą yra 1 900 Eur, o pagal veiklą pagal individualią veiklą – 1 300 Eur. Bendrovė priėmė sprendimą atlikti konservatyvesnį vertinimą pasirenkant tik pajamas pagal individualią veiklą bei jas vertinti tik pagal pateiktą banko sąskaitos išrašą. Matematiškai apskaičiuotas vieno mėnesio pajamų vidurkis 1 177,25 Eur. Siekiant įrodyti pajamų iš veiklos pagal individualią veiklą tvarumą bei veiklos tęstinumą, iš klientės surinkti papildomi įrodymai, pagrindžiantys gaunamas pajamas. Klientė pateikė: 1. Individualios veiklos pažymos kopiją; 2. Sutartis, sudarytas su užsakovais veiklai pagal verslo liudijimą vykdyti; 3. Asmeninės banko sąskaitos išrašą su gautais pavedimais už veiklą pagal individualios veiklos pažymą. Bendras iš darbo santykių ir iš veiklos pagal verslo liudijimą gaunamų pajamų mėnesio vidurkis 1 689,55 Eur. Vertindama klientės turimų finansinių įsipareigojimų dydį, bendrovė rėmėsi klientės nurodyta informacija ir UAB „Creditinfo Lietuva“ pateikta informacija. Klientė nurodė, kad finansiniams įsipareigojimas skiria 400 Eur. UAB „Creditinfo Lietuva“ pateiktoje informacijoje nurodyta, kad klientė turi finansinių įsipareigojimų pagal šešias vartojimo kredito sutartis, kurių bendra mėnesinių įmokų suma yra 511,23 Eur. Apskaičiuota, kad klientės tvarių pajamų mėnesio vidurkis lygus 1 689,55 Eur, o turimų ir mėnesio finansinių įsipareigojimų dydis lygus 511,23 Eur. Remiantis teisiniu reguliavimu, klientės galima maksimali mėnesio įmoka kreditingumo vertinimo dieną buvo 1 078,08 Eur. Naudota formulė (1 689,55 * 0.4) – 511,23 = 675,82 – 511,23 = 164,59. Remdamasi galiojusiu teisiniu reguliavimu, bendrovė priėmė sprendimą sudaryti su kliente sutartį Nr. K446361960, pagal kurią klientės mėnesio įmoka bendrovei lygi 111,22 Eur, kas sudarė 38,84 proc. gaunamų pajamų. Atsakovė vengia įvykdyti prievolę ieškovui bei naudojasi vartojimo kredito davėjo piniginėmis lėšomis. Todėl atsakovės nesutikimas mokėti palūkanų ir kitų su paskola susijusių išlaidų yra nepagrįstas. Taip pat atsakovės atstovas nurodo, kad ieškovas negalėjo nežinoti apie atsakovės 2017 m. liepos 29 d., 2017 m. rugsėjo 16 d., 2018 m. liepos 24 d., 2017 m. gegužės 11 d. pasiimtų kreditinių įsipareigojimų. Atsakovė su ieškovu vartojimo kredito sutartį sudarė 2017 m. liepos 14 d., todėl minėtus kreditus atsakovė gavo jau po Vartojimo kredito sutarties Nr. K446361960 sudarymo su ieškovu. Atsakovė negrąžinusi vienų paskolų, ėmė kitas paskolas. Atsakovė sudarydama vartojimo kredito sutartį sutiko su vartojimo kredito sąlygomis, žinojo, kokio dydžio palūkanos bus taikomos, tam neprieštaravo. Atsakovė visą laikotarpį mokėjo 14,56 proc. metines palūkanas bei kitus pagal sutartį priklausančius mokesčius. Tai leidžia daryti išvadą, kad atsakovė nuo pat pradžių sutiko su sąlygomis numatytos paskolos sutartyje, jas suprato.

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovė patvirtino ieškinyje nurodytas aplinkybes, prašė ieškinį tenkinti visiškai.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas su ieškinio reikalavimais sutiko iš dalies, t. y. sutiko dėl reikalavimo priteisti 3 448,29 Eur negrąžintą kredito dalį, tačiau prieštaravo kitų ieškovo reikalavimų tenkinimui. Nurodė, kad palaiko atsiliepime į ieškinį išdėstytus argumentus.

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad tarp ieškovo ir atsakovės 2017 m. liepos 14 d. buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. K446361960, kuria atsakovei buvo suteiktas 4 500 Eur vartojimo kreditas 60 mėn. terminui bei pagal kurią atsakovė įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą (vartojimo kredito mokestį): 1 861,80 Eur palūkanų (metinė palūkanų norma: 14,56 proc.), 311,72 Eur tarpininkavimo mokesčio iki 2022 m. liepos 14 d. Suteiktas vartojimo kreditas, palūkanos, tarpininkavimo mokestis ir administravimo mokestis atsakovės turėjo būti grąžintas ieškovui per 60 mėnesinių įmokų (e. b. l. 10-18, 36-43, t. 1).

Byloje nustatyta, jog atsakovė laiku nemokėjo mėnesio įmokų bei nereagavo į ieškovo siųstus raginimus, todėl ieškovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 19 straipsniu bei sutarties 8.4 punktu, 2019 m. birželio 19 d. atsakovei siųstu išankstiniu raštišku pranešimu nutraukė su atsakove sudarytą vartojimo kredito sutartį. Atsakovė per pranešimu apie sutarties nutraukimą suteiktą terminą įsiskolinimo nepadengė. Ieškovo teigimu, atsakovė yra skolinga ieškovui 3 448,29 Eur vartojimo kredito.

Dėl negrąžintos kredito dalies priteisimo

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, susijusioje su įrodymu vertinimu, yra nurodyta, kad vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (žr. Pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2008 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; kt.). Taigi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nustatyta taisyklė, kad teismas savo išvadą turi grįsti aplinkybėmis, kurios labiau tikėtina, kad buvo, nei, kad nebuvo.

Vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitokiu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu (CK 6.886 straipsnio 1 dalis). CK 6.870 straipsnio 1 dalis numato, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenumato ko kita. CK 6.38 straipsnis numato, jog prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų arba sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, - vadovaujantis protingumo kriterijais. Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnio).

Kaip minėta, atsakovė su ieškovo ieškiniu dalyje dėl negrąžintos kredito dalies sutiko. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovė būtų visiškai atsiskaičiusi su ieškovu (CPK 178, 185 straipsniai), tokių įrodymų nepateikė ir atsakovės atstovas kartu su atsiliepimu bei teismo posėdžių metu, todėl ieškovui iš atsakovės priteistina 3 448,29 Eur negrąžinta kredito dalis.

Dėl atsakovės kreditingumo įvertinimo

Kaip minėta, atsakovė atsiliepime bei jos atstovas teismo posėdžių metu teigė, kad palūkanų, netesybų ir kitų mokesčių priteisimui prieštarauja CK 6.886 straipsnio 2 dalies ir Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio pagrindais. Nurodo, jog ieškovas netinkamai įvertino vartojimo kredito gavėjos kreditingumą.

Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (redakcijoje, galiojusioje nuo 2017 m. liepos 1 d.) 8 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, jog palūkanos, netesybos ir mokesčiai pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui netaikomi, jeigu vartojimo kredito davėjas ne dėl vartojimo kredito gavėjo kaltės netinkamai įvertino vartojimo kredito gavėjo kreditingumą. Pagal minėto įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo kredito davėjas, vadovaudamasis atsakingojo skolinimo principu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, remdamasis pakankama informacija, gauta iš vartojimo kredito gavėjo, ir atlikęs patikrinimą kreditingumui vertinti naudojamuose registruose ir informacinėse sistemose arba pagrįsdamas vartojimo kredito gavėjo pateiktą informaciją kitais įrodymais.

Šiuo atveju iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškovas, vertindamas atsakovės kreditingumą, rėmėsi atsakovės pateiktais duomenimis apie gaunamą darbo užmokestį, pajamas iš individualios veiklos bei veiklos, vykdomos pagal verslo liudijimą, atsakovės pateiktais banko sąskaitos išrašais bei sutartimis su užsakovais, taip pat viešai prieinama informacija iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos bei UAB „Creditinfo Lietuva“ (CPK 178 straipsnis). Pažymėtina, jog atsakovė nepateikė teismui neginčytinų įstatymo leistinų įrodymų, kurie pagrįstų teiginius, kad jos kreditingumas prieš sudarant vartojimo kredito sutartį Nr. K446361960 buvo įvertintas netinkamai. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes bei byloje esančius įrodymus, teismas daro išvadą, jog byloje nenustatyta, kad ieškovas, vertindamas atsakovės kreditingumą, pažeidė Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo reikalavimus ar Lietuvos banko valdybos patvirtintus Atsakingojo skolinimo nuostatus (CPK 178 straipsnis, 265 straipsnio 1 dalis). Remiantis tuo, kas išdėstyta, atsakovės argumentai dėl netinkamo kreditingumo įvertinimo atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl palūkanų priteisimo

Ieškovas taip pat prašė priteisti iš atsakovės 176,01 Eur mokėjimo palūkanas, 14,56 procentų mokėjimo palūkanas už negrąžintą vartojimo kredito sumą (3 448,29 Eur) nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos bei 6,69 Eur palūkanas, skaičiuojamas nuo termino vykdyti prievolę praleidimo.

Pagal CK 6.870 straipsnį, paskolos gavėjo pareiga yra grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Pagal CK 6.872 straipsnio 1 dalį, palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, palūkanos mokamos kas mėnesį, iki paskolos suma bus grąžinta (CK 6.872 straipsnio 2 dalis).

Kasacinio teismo jurisprudencijoje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos – palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją (tai užmokestis už pinigų skolinimą; pvz., 6.37 straipsnio 1 dalyje, 6.872 straipsnyje reglamentuojamos palūkanos) ir kompensuojamąją funkciją (tai minimalių kreditoriaus nuostolių (negautų pajamų), kurių nereikia įrodinėti, kompensacija už piniginės prievolės pažeidimą; pvz., CK 6.210, 6.261 straipsniuose nustatytos palūkanos). Jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, palūkanos už naudojimąsi paskolos pinigais mokamos iki paskolos suma bus grąžinta (CK 6.872 straipsnio 2 dalis). CK 6.874 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu paskolos gavėjas laiku negrąžina paskolos sumos, jis privalo mokėti paskolos davėjui CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų CK 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita. Šios nuostatos reiškia, kad, pažeidus paskolos sutarties sąlygas, kreditorius įgyja teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, o mokėjimo (pelno) palūkanų už naudojimąsi paskolos pinigais kreditorius gali prašyti vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 1 dalies ir CK 6.213 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Dėl skirtingos šių palūkanų paskirties kreditorius šių palūkanų gali reikalauti kartu, t. y. pelno ir kompensuojamosios palūkanos vienu metu gali būti skaičiuojamos sudarius bet kurį finansavimo sandorį. Tokiu atveju kreditorius įgyja teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, o mokėjimo palūkanų – už naudojimąsi paskolintais pinigais (Šiaulių apygardos teismo 2019 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-42-569/2019, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016).

Kasacinio teismo išaiškinta, kad paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų, kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo, tuo atveju, jei paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu, išskyrus atvejus, jei tai nustatyta paskolos sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010). Toks aiškinimas atitinka ir mokėjimo palūkanų paskirtį – atlyginti kreditoriui už naudojimąsi pinigais tol, kol toks naudojimasis tęsiasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-248/2015).

Atsakovė prieš sudarydama vartojimo kredito sutartį turėjo galimybę susipažinti su sutarties sąlygomis. Atsakovė prieš sudarydama sutartį taip pat turėjo įvertinti savo finansines galimybės, sutartį ir kitus rinkoje esančius pasiūlymus. Pasirašydama vartojimo kredito sutartį atsakovė susipažino, susitarė ir sutiko su sutarties sąlygomis ir numatytu palūkanų dydžiu.

Atsižvelgiant į CK 6.872 straipsnio 1 dalyje nustatytą reglamentavimą, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu, laikytina, kad toks ieškovo reikalavimas neprieštarauja protingumo ir teisingumo principams, todėl laikytinas pagrįstu ir ieškovui iš atsakovės priteistina 176,01 Eur mokėjimo palūkanų, priskaičiuotų iki kreipimosi į teismą dienos (2019 m. birželio 26 d.) ir 14,56 proc. mokėjimo palūkanas už negrąžintą vartojimo kredito sumą 3 448,29 Eur, skaičiuojamas nuo kreipimosi į teismą dienos (2019 m. birželio 26 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos.

Kaip minėta, ieškovas taip pat prašė priteisti 6,69 Eur sutartinių palūkanų, skaičiuojamų nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo (nuo 2019 m. vasario 15 d.) iki kreipimosi į teismą dienos. Šalių sutarties bendrųjų sąlygų 6.1 punktas, numato, kad vartojimo kredito gavėjui neįvykdžius prievolės laiku sumokėti mėnesinę įmoką, Specialiosiose sąlygose numatytos palūkanos yra skaičiuojamos toliau nuo negrąžintos mėnesinės įmokos kredito dalies kaip atlyginimas už naudojimąsi vartojimo kredito suma iki visiško skolos sumokėjimo dienos (e. b. l. 15, t. 1). Šios palūkanos skaičiuojamos kaip kompensacija už piniginės prievolės vykdymo termino praleidimą. CK 6.261 straipsnyje numatyta, kad praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatyme įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento nuo pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį.

Ieškovo prašomos priteisti sutartinės palūkanos vertintinos kaip kompensacinės, todėl jų dydis negali viršyti minėtame straipsnyje nustatytų reikalavimų. Atsižvelgiant ir į tai, kad ieškovo prašoma priteisti sutartinių palūkanų suma yra mažesnė, nei Vartojimo kredito įstatyme nurodyti maksimalūs netesybų dydžiai, o atsakovė pagal sutartį nustatytų įsipareigojimų tinkamai nevykdė, ieškovo prašymu iš atsakovės priteistina 6,69 Eur sutartinių palūkanų, skaičiuojamų nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo, t. y. nuo 2019 m. vasario 15 d. iki kreipimosi į teismą dienos (2019 m. birželio 26 d.).

Dėl tarpininkavimo mokesčio bei administravimo mokesčio priteisimo

Ieškovas taip pat prašo priteisti iš atsakovės 215,98 Eur tarpininkavimo mokestį.

Vartojimo kredito bendrųjų sąlygų 1.28 ir 5.3 punkte numatyta, kad tarpininkavimo mokestis – tai mokestis, kurį vartojimo kredito gavėjas moka bendrovei. Tarpininkavimo mokestis yra skirtas padengti bendrovės patiriamas išlaidas, susijusias su bendrovės valdomos tarpusavio skolinimo platformos administravimu ir atnaujinimu, teikiamų paslaugų komunikavimu, kliento mokumo vertinimu ir tikrinimo mokamose duomenų bazėse, vartojimo kredito sutarties sąlygų derinimu su klientu, vartojimo kredito sutarties paruošimu. Tarpininkavimo mokestis apskaičiuojamas tokia tvarka: tai yra vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose nustatytas tam tikras procentinis dydis nuo mėnesinės įmokos ir priskaičiuotos vėlavimo palūkanų sumos, jeigu mėnesinės įmokos mokėjimas yra pradelstas. Šalys, sudarydamos vartojimo kredito sutartį, joje nusistatė konkretų mokėtiną tarpininkavimo mokestį. Tarpininkavimo mokestis neįskaitomas į mėnesinę įmoką (1.13 punktas) ir apmokamas paskutine eile, kai padengiama mėnesinė įmoka. Kaip matyti iš kredito sutarties specialiųjų sąlygų ir bendrųjų sąlygų 1.5 punkto, ieškovas, sudarydamas kredito sutartį, veikia kaip tarpusavio skolinimo platformos operatorius, t. y. asmuo, kuris administruoja tarpusavio skolinimo platformą (Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 14 punktas), ir turi teisę gauti atlyginimą už teikiamas paskolos suteikimo ir administravimo paslaugas.

Vartojimo kredito sutartyje numatyta, kad vartojimo kredito gavėjas patvirtina, kad sutinka mokėti sutarties mėnesinį tarpininkavimo mokestį, kaip yra nurodyta jam skirtame individualiame paskolos grąžinimo grafike. Įvertinus tai, kad sutartimi atsakovė įsipareigojo ieškovui kas mėnesį mokėti tarpininkavimo mokestį, ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovės 215,98 Eur tarpininkavimo mokesčio yra taip pat pagrįstas ir tenkintinas.

Ieškovas taip pat prašo priteisti 1 260 Eur administravimo mokesčio.

Pažymėtina, jog administravimo mokesčio dydis sutarties specialiosiose sąlygose nėra numatytas, tik nurodyta jo skaičiavimo tvarka, kredito gavėjai pažeidus mokėjimo terminus ir sąlygas, nustatytas sutartyje. Iš bendrųjų vartojimo kredito sutarties sąlygų 5.4 punkto matyti, jog jame šalys sulygo, kad vartojimo kredito gavėjui tinkamai vykdant sutartį, sutarties administravimo mokesčiui yra taikoma nuolaida ir jis yra lygus nuliui; vartojimo kredito gavėjui netinkamai vykdant sutartį, sutarties administravimo mokesčiui nuolaida nebetaikoma vadovaujantis 5.14 punktu, kuriame nustatyta, kad bet kokios nuolaidos, susijusios su vartojimo kredito gavėjo išlaidomis (įskaitant, bet neapsiribojant nuolaidomis palūkanoms, sutarties administravimo mokesčiui ir kitiems mokesčiams), kurios yra taikomos tik apibrėžtu laikotarpiu (t. y. kaip išskirtiniai riboto galiojimo pasiūlymai bendrovės klientams), taikomos tik vartojimo kredito gavėjui tinkamai vykdant įsipareigojimus pagal vartojimo kredito sutartį. Jei vartojimo kredito gavėjas netinkamai vykdo įsipareigojimus pagal vartojimo kredito sutartį, t. y. vėluoja mokėti bent vieną mėnesinę įmoką daugiau kaip 30 dienų, nuo 31 vėlavimo dienos nuolaidos netaikomos visam tolimesniam vartojimo kredito sutarties laikotarpiui (e. b. l. 14-15, t. 1).

Įvertinus aukščiau išdėstytas šalių sudarytos sutarties sąlygas, darytina išvada, kad administravimo mokestis šiuo atveju yra mokamas tik atsakovei pažeidus sutarties nuostatas, todėl teismo vertinimu, kad jis yra tam tikra netesybų forma. Kitaip tariant, prievolė mokėti šį mokestį atsiranda tik kaip pažeidimo pasekmė. Kaip jau buvo minėta, pagal Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalį, pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, o jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi, todėl nagrinėjamu atveju reikalavimas dėl administravimo mokesčio priteisimo negali būti tenkinamas (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-309-430/2019; 2019 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje Nr. e2A-44-590/2019 ir kt.) Be to, ieškovui jo prašymu iš atsakovės yra priteistos sutartinės palūkanos, kurios laikytinos netesybomis už piniginės prievolės vykdymo praleidimo terminą. Dėl šios priežasties, spręstina, kad už sutarties pažeidimą atsakovei pritaikius kompensuojamąsias palūkanas, papildomos netesybos jokia forma nebegali būti priteisiamos, nes tai prieštarautų imperatyviosioms Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostatoms, todėl ieškovo reikalavimas priteisti 1 260 Eur sutarties administravimo mokesčio netenkintinas.

Dėl procesinių palūkanų priteisimo

Remiantis CK 6.210 straipsnio nuostata, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Todėl nagrinėjamu atveju, remiantis CK 6.210 straipsnio 1 dalimi, ieškovui iš atsakovės priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanas už priteistą sumą (3 846,97 Eur), skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo teisme (2019 m. birželio 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Nagrinėjamu atveju teismas tenkino 75,33 proc. ieškovo materialaus pobūdžio reikalavimų. Atsižvelgiant į tai bei remiantis 93 straipsnio 2 dalimi, ieškovo naudai iš atsakovės priteistina 86,63 Eur žyminio mokesčio bei 322,04 Eur išlaidos už advokato padėjėjos teisines paslaugas, iš viso 408,67 Eur. Likusi dalis reikalavimų dėl bylinėjimosi išlaidų atmestina.

Atsakovė iki bylos išnagrinėjimo iš esmės nepateikė teismui įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jų priteisimo klausimo šiuo atveju teismas nesprendžia.

Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidų dalys, tenkančios kiekvienai iš šalių, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (3 Eur) – procesinių dokumentų siuntimo išlaidos valstybės naudai iš šalių nepriteistinos (CPK 92, 96 straipsniai).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263, 270 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui NEO Finance, AB, j. a. k. 303225546, iš atsakovės I. B., a. k. (duomenys neskelbtini) 3 448,29 Eur (trijų tūkstančių keturių šimtų keturiasdešimt aštuonių eurų 29 ct) negrąžintą kredito dalį, 176,01 Eur (vieno šimto septyniasdešimt šešių eurų 1 ct) mokėjimo palūkanas, 14,56 procentų mokėjimo palūkanas už negrąžintą vartojimo kredito sumą (3 448,29 Eur) nuo kreipimosi į teismą dienos (2019 m. birželio 26 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos, 215,98 Eur (dviejų šimtų penkiolikos eurų 98 ct) tarpininkavimo mokestį, 6,69 Eur (šešių eurų 69 ct) palūkanas, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (3 846,97 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. birželio 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 408,67 Eur (keturių šimtų aštuonių eurų 67 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Likusius ieškovo reikalavimus atmesti.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.