Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Lauretos Ulbienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo privataus kaltinimo bylą pagal privačios kaltintojos E. P. (toliau – apeliantė) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. ir V. S. išteisinti pagal jiems pareikštą kaltinimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 154 str. 2 d., padarymo, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

E. P. civilinis ieškinys pareikštas atsakovams A. K. ir V. S. paliktas nenagrinėtas.

Iš E. P. A. K. priteista 1500 eurų bylinėjimosi išlaidų.

Iš E. P. V. S. priteista 1000 eurų bylinėjimosi išlaidų.

V. S. E. P. privataus kaltinimo skundu buvo kaltinamas tuo, kad 2014 m. rugpjūčio 7 d. apie 12.00 val. prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje, kuomet galėjo girdėti visi kaimynai ir darbininkai, dirbantys prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), viešai paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad E. P. padarė labai sunkų nusikaltimą, t. y. nužudė jo sūnėną L. S., gyv. (duomenys neskelbtini), nes 2014 m. rugpjūčio 3 d. nepraleido Greitosios pagalbos automobilio, skubėjusio pas L. S., dėl ko pastarasis mirė.

Be to, V. S. buvo kaltinamas tuo, kad 2014 m. rugpjūčio mėnesį, tiksliai nenustatytu laikotarpiu, galimai iki rugpjūčio 7 d., A. K., gyv. (duomenys neskelbtini), viešai paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad E. P. padarė labai sunkų nusikaltimą, t. y. nužudė jo sūnėną L. S., gyv. (duomenys neskelbtini), nes 2014 m. rugpjūčio 3 d. nepraleido Greitosios pagalbos automobilio, skubėjusio pas L. S., dėl ko pastarasis mirė.

Be to, V. S. buvo kaltinamas tuo, kad 2014 m. rugpjūčio mėnesį, tiksliai nenustatytu laikotarpiu L. K., gyvenančiai (duomenys neskelbtini), viešai paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad E. P. padarė labai sunkų nusikaltimą, t. y. nužudė jo sūnėną L. S., gyv. (duomenys neskelbtini), nes 2014 m. rugpjūčio 3 d. nepraleido Greitosios pagalbos automobilio, skubėjusio pas L. S., dėl ko pastarasis mirė.

V. S. buvo kaltinamas šiais savo veiksmais padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 154 str. 2 d.

A. K. E. P. privataus kaltinimo skundu buvo kaltinamas tuo, kad 2014 m. rugpjūčio 8 d. 10.00 val. suorganizuotoje Valstybės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos apžiūroje adresu (duomenys neskelbtini), apžiūrint namus, esančius (duomenys neskelbtini), kurioje taip pat su G. M. R. dalyvavo ir E. P., A. K., gyvenantis (duomenys neskelbtini), prie namo kieme, viešai, girdint Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos specialistei R. Š., pareiškė, kad E. P. nužudė žmogų, t. y. V. S. sūnėną L. S..

A. K. buvo kaltinamas šiais veiksmais padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 154 str. 2 d.

E. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-11-24 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo A. K. ir V. S. būtų pripažinti kaltais, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 154 str. 2 d., bei patenkinti jos pareikštą civilinį ieškinį. Nurodo, kad 2015-11-25 teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą nepagrįstai išteisinęs A. K. ir V. S.. Be to, pasak apeliantės, pirmos instancijos teismas padarė esminių BPK pažeidimų vertindamas įrodymus bei nesilaikė nuosprendžio aprašomajai daliai nustatytų reikalavimų (LR BPK 305 str. 1 d.).

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pripažindamas, kad V. S. skleidė apie E. P. tikrovės neatitinkančią informaciją, apylinkės teismas nepagrįstai nepripažino viešo šios informacijos paskelbimo požymio bei nenustatė V. S. tyčios. Apeliantės teigimu, šios teismo išvados prieštarauja baudžiamojoje byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir verčia abejoti nuosprendžio teisėtumu.

Pasak apeliantės, išteisindamas V. S., pirmos instancijos teismas vadovavosi vien pastarojo asmens, siekiančio išvengti baudžiamosios atsakomybės, parodymais, visiškai ignoruodamas tyrėjos O. P. nustatytas faktines aplinkybes bei A. K. paaiškinimus. Apeliantės teigimu, pastarieji asmenys patvirtino girdėję kaip V. S. sakė, jog ji nepraleido Greitosios pagalbos automobilio, dėl ko mirė V. S. sūnėnas. Anot apeliantės, pastarasis išteisintojo pasakymas pašaliniams asmenims galėjo sukelti tik vieną asociaciją – kad būtent dėl privačios kaltintojos veiksmų ir mirė V. S. sūnėnas. Apeliantės nuomone, siedamas nužudymo sąvoką vien tik su aktyviais veiksmais, pirmos instancijos teismas nepagrįstai ją susiaurina, kadangi žmogui atimti gyvybę galima ir neveikimu.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmos instancijos teismas visiškai nevertino tos aplinkybės, jog V. S. skleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie E. P., ką savo parodymais patvirtino Greitosios pagalbos automobilio vairuotojas K. F.. Apeliantės manymu, apylinkės teismo nepagristai kvestionuojamas ir viešo paskelbimo faktas, kadangi teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, jog V. S. informaciją apie Greitosios pagalbos automobilio nepraleidimą ir sūnėno mirtį paskleidė mažiausiai trims asmenims – A. K., S. V. K. ir L. K.. Anot apeliantės, vėliau A. K. tokio pat turinio informaciją paviešino statybos inspekcijos komisijos nariams.

Pasak apeliantės, skundžiamame nuosprendyje motyvų nebuvimas, byloje esančių duomenų selektyvus vertinimas leidžia pagrįstai teigti, jog jis neatitinka LR BPK 305 str. reikalavimų. Apeliantė nurodo, jog skundžiamame nuosprendyje teismas nepasisakė, kodėl vienus argumentus vertino kaip teisingus, o kitus laikė abejotinais ir atmetė, nepateikė išsamios įrodymų analizės, nepakankamai išanalizavo išteisintųjų ir liudytojų parodymus, nelygino jų su kitais bylos duomenimis, kaip to reikalauja LR BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatos.

Apeliantė taip pat nurodo nesutinkanti su teismo išvada, jog skleisdamas apie ją melagingą informaciją, V. S. sąžiningai klydo. Anot E. P., darydamas tokią išvadą, pirmos instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog tokio pobūdžio informacijos skleidimas nebuvo vienkartinis veiksmas – ši informacija buvo skleidžiama kurį laiką, keliems asmenims, kas, apeliantės manymu, paneigia teismo išvadą apie sąžiningą suklydimą.

Analizuodama byloje nustatytas aplinkybes bei V. S. duotus parodymus, E. P. daro išvadą, jog pastarasis nebuvo apimtas sielvarto tiek, kad negalėtų tinkamai įvertinti situacijos ar suvokti savo veiksmų. Anot apeliantės, jo veiksmai skleidžiant tikrovės neatitinkančią informaciją, buvo nukreipti į jos pažeminimą, reputacijos sumenkinimą. Be to, V. S. neslėpė savo priešiško nusistatymo E. P. atžvilgiu.

Vertindama skundžiamo nuosprendžio dalį dėl A. K. išteisinimo, apeliantė pažymi, jog pirmos instancijos teismas nenurodė įrodymų, kuriais vadovaujantis buvo priimtas toks sprendimas. Anot apeliantės, nagrinėjamu atveju teismas nepagrįstai vadovavosi R. Š. parodymais bei nevertino policijos pareigūnės O. P. tarnybiniame pranešime užfiksuotų aplinkybių.

Kalbėdama apie A. K. kaltę, E. P. išskiria du aspektus – aplinkybes, kurioms esant informacija buvo paskleista, bei profesinę A. K. kompetenciją. Anot apeliantės, pastarasis tyčia paskleidė apie ją žinomai melagingą informaciją Valstybės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos komisijos nariams, siekdamas paveikti pastaruosius, formuojant jiems vidinį įsitikinimą apie privačią kaltintoją ir jos mamą G. M. R., tarp kurios ir A. K. kilo ginčas dėl M. R. priklausančio namo sienos griovimo. Apeliantė taip pat pažymi, kad A. K. yra profesionalus teisininkas, turėjo ir privalėjo suprasti savo išsakomų žodžių/pasisakymų reikšmę ir galimas pasekmes. Apeliantės nuomone, visa tai neginčijamai įrodo jo tyčią, tačiau apylinkės teismas šias aplinkybes taip pat ignoravo.

Apeliaciniame skunde E. P. akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas nevertino A. K. veiksmų LR BK 154 str. 1 d. kontekste, kaip tai buvo daroma V. S. atžvilgiu, kas, anot jos, leidžia suabejoti teismo nešališkumu.

Teismo posėdyje privati kaltintoja E. P. ir jos atstovė skundą palaikė, prašė tenkinti. Išteisintieji A. K., V. S. bei jų gynėjas prašė skundą atmesti.

Skundas netenkinamas.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, mano, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs bylos faktines aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių ir priėmė pagrįstą išteisinamąjį nuosprendį, teismo išvados neprieštarauja byloje surinktiems ir ištirtiems įrodymams.

Pagal LR BK 154 str. 1 d. atsako tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinti šmeižimą kvalifikuojantys požymiai – asmens šmeižimas dėl neva padaryto sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo arba šmeižimas per visuomenės informavimo priemonę, ar spaudinyje. Šmeižimo turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, tai yra faktų ir duomenų konstatavimą apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal LR BK 154 str. svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) ir norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją.

Iš teismui pateiktos privataus kaltinimo bylos medžiagos matyti, kad V. S., visų pirma, buvo kaltinamas tuo, jog jis 2014-08-07 viešoje vietoje, kai galėjo girdėti visi kaimynai ir darbininkai dirbantys prie namo, viešai apskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad E. P. padarė labai sunkų nusikaltimą, t. y. nužudė V. S. sūnėną L. S., nes 2014-08-03 nepraleido greitosios pagalbos automobilio ir dėl to jis mirė. Antra, V. S. buvo kaltinamas tuo, kad viešai paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją A. K. nurodydamas, kad E. P. padarė labai sunkų nusikaltimą, t. y. nužudė jo sūnėną L. S., nes 2014-08-03 nepraleido greitosios pagalbos automobilio ir dėl to jis mirė. Be to, V. S. buvo kaltinamas dar ir tuo, kad viešai paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, nes L. K. nurodė, kad E. P. padarė labai sunkų nusikaltimą, t. y. nužudė jo sūnėną L. S., nes 2014-08-03 nepraleido greitosios pagalbos automobilio ir dėl to jis mirė.

Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teisingai nustatė šmeižimo turinį sudarančius objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, nuosprendyje motyvuotai išanalizavo ir nurodė, kodėl V. S. pasisakymai nereiškia, jog teigiama, kad apeliantė padarė labai sunkų nusikaltimą ir kodėl nelaikytina, kad apeliantės kaltinime nurodyta informacija buvo paskleista viešai.

Iš teismui pateiktos bylos matyti, kad pirmosios instancijos teisme kaltinamuoju apklaustas V. S. paaiškino priekaištavęs apeliantei ir kaltinęs ją tik dėl to, kad ji nepraleido greitosios pagalbos automobilio (b.t. 1, b.l. 112-119, 161-162). Šios aplinkybės nebuvo paneigtos kitų byloje apklaustų liudytojų parodymais. Tiek A. K., tiek kaimynė L. K., apklausti nurodė, kad V. S. jiems sakė tik tai, kad E. P. nepraleido greitosios, nors ligoniui buvo reikalinga pagalba ir nesakė, kad dėl to mirė sūnėnas (b.t. 1, b.l. 116-117, 162-163, 187).

Nepatvirtino apeliantės nurodomų aplinkybių ir kiti byloje apklausti liudytojai – greitosios pagalbos automobilio vairuotojas K. F. teigė, kad niekas nekalbėjo, kad kažkas mirė (b.t. 1, b.l. 119-120), liudytojais apklausti statybos inspekcijos pareigūnai R. Š., D. Č. nurodė negirdėję jokio kaltinimo dėl gyvybės atėmimo (b.t. 1, b.l. 144-145, 163-164), liudytojas S. V. K. taip pat paaiškino, kad susitikimo metu kaltinimų dėl nužudymo nebuvo (b.t. 1, b.l. 145-146).

Pagrįstai dėl senyvo amžiaus ir susiklosčiusios stresinės situacijos dėl sūnėno sveikatos teismas įvertino ir tai, kad V. S. galėjo sąžiningai klysti neteisingai vertindamas situaciją tarp E. P. ir greitosios pagalbos automobilio, kai jo nuomone, privati kaltintoja E. P. nepraleido greitosios med. pagalbos automobilio ir juo atvažiavę suteikti medicininę pagalbą medikai dėl to sugaišo , nors pagal įrodymus , medikai , iki atvažiavo E. P., jau buvo nuėję pas ligonį, tačiau tai, kad V. S. klaidingai įvertino jos veiksmus , nėra vada jį apkaltinti, kad jis neva sakęs, jog dėl to sūnėnas mirė.

Apeliantė skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi vien tik V. S. parodymais, tačiau matyti, kad ir kitų byloje apklaustų liudytojų, taip pat ir pačios apeliantės parodymai, buvo tinkamai išanalizuoti ir įvertinti. Kolegijos nuomone, pagrįstai pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje, be apeliantės paaiškinimų, nėra kitų įrodymų, kad V. S. viešai kaltino pastarąją nužudžius sūnėną. Teisingai buvo įvertinti V. S. pasakymai LR BK 154 str. 1 d., 2 d. kontekste.

A. K. buvo kaltinamas tuo, kad jis viešoje vietoje 2014-08-08 Statybos inspekcijos apžiūroje adresu (duomenys neskelbtini), dalyvaujant G. M. R., E. P., girdint statybų inspekcijos specialistei R. Š., pasakė, kad E. P. nužudė žmogų, t. y. V. S. sūnėną L. S..

Šiuo atveju, vėl gi, priešingai nei teigiama skunde, šių aplinkybių nepatvirtina byloje esantys įrodymai. A. K. pripažino pasakęs G. M. R., ar ši žino, kad kai E. P. nepraleido greitosios, mirė žmogus (b.t. 1, b.l. 116-117, 162-163). Toks šio išteisintojo išsisakymas neleidžia daryti išvados, kad tuos jis pareiškėją E. P. apkaltino žmogaus nužudymu, t.y. tuo, kad dėl jos nepraleisto atvykusio greitosios medicinos pagalbos automobilio mirė žmogus . To nepatvirtino nei vienas byloje apklaustas liudytojas, dalyvavęs 2014-08-08 statybos inspekcijos apžiūroje. Be to atkreiptinas dėmesys, kad išteisintasis A. K. apie tai, jog pareiškėja E. P. neva nepraleido atvykusio suteikti medicininės pagalbos automobilio , žinojo tik iš išteisintojo V. S. pasakojimo, jis pats tos situacijos nei matė, nei buvo ją patyręs.

Teismas, įvertinus aptariamą situaciją , išteisintųjų pasisakymus dėl to, kad pareiškėja E. P. , vairuodama automobilį, siauroje gatvėje nepraleido greitosios medicininės pagalbos automobilio , atvežusio medikus , atvykusius suteikti medicininės pagalbos išteisintojo V. S. sūnėnui , kuris tą patį vakarą mirė, daro išvadą, kad nepagrįstai į vieną vietą buvo sugretinti įvykiai , iškreiptas jų tiesioginis ryšys, dėl ko pareiškėja E. P. nepagrįstai pasijuto apkaltinta žmogaus nužudymu, nors įrodymų, kad išteisintieji V. S. ar A. K. ją būtų tuo kaltinę, byloje nėra. Byloje surinkti įrodymai patvirtina , kad abu išteisintieji jiems inkriminuojamu laiku ir vietoje kalbėjo apie tai , kad privati kaltintoja E. P. , vairuodama automobilį, siauroje gatvėje nepraleido medikus atvežusio greitosios medicinos pagalbos automobilio , taip pat kalbėjo, kad žmogus, kuriam turėjo būti suteikta medicininė pagalba, mirė, tačiau nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad jie siejo pareiškėjos E. P. aukščiau nurodytus veiksmus su V. S. sūnėno mirtimi, juolab, kad pastarasis mirė ne tuo laiku , kai pagal V. S. pareiškėja E. P. nepraleido greitosios medicinos pagalbos automobilio, o tos pačios dienos vakare.

Kolegija, nagrinėdama privačios kaltintojos E. P. skundą, atliko dalinį įrodymų tyrimą, buvo apklausta liudytoja A. B., tačiau jos parodymai niekuo nesusiję su išteisintiesiems pateiktais kaltinimais, teismas vadovautis jais negali, kadangi minėtos liudytojos parodymai nepatvirtina kaltinimų apie įvykius 2014 metų rugpjūčio mėn., o kaltinimo apšmeižus E. P. šios liudytojos nurodytu laiku -2014 m. spalį byloje nėra.

Kolegija, kaip ir pirmos instancijos teismas, vertindama surinktus įrodymus, ne tik, kad nenustatė , jog išteisintieji apie ją išsakė tikrovės neatitinkančią ir ją šmeižiančią informaciją, ją apkaltindami labai sunkaus nusikaltimo padarymu, bet nenustatė nei vieno asmens, kuriems tokia informacija būtų pranešta. Kolegija pripažįsta, kad pirmos instancijos teismo priimtas sprendimas išteisinti V. S. ir A. K., yra pagrįstas, nes bylos įrodymais nėra nustatyta objektyvioji aptariamo nusikaltimo pusė : nenustatyta, jog išteisintieji ją šmeižė padarius labai sunkų nusikaltimą , nenustatytas tokios informacijos paskleidimo faktas. Šiuo nagrinėjamu atveju vien pareiškėjos teiginiai , nesant tą pagrindžiančių įrodymų , nesudaro teisinio pagrindo apkaltintini išteisintuosius nusikaltimo prieš ją padarymu.

Kolegija, vertindama įvykio situaciją bei byloje surinktus įrodymus, pritaria apylinkės teismo išvadai, kad ši situacija yra tarpusavio asmeninių konfliktų ir įtemptų santykių tarp kaimynų E. P. ir V. S. išdava. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad privačios kaltintojos E. P. teiginiai yra prielaidų pobūdžio.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, kolegijos nuomone, byloje įrodymai ištirti tinkamai ir tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų apeliantės skunde nurodytus argumentus. Dėl šių motyvų nėra teisinio pagrindo tenkinti privačios kaltintojos E. P. apeliacinio skundo jame išdėstytais motyvais.

Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu gynėjas pateikė prašymus dėl išlaidų už advokato teisinę pagalbą apeliaciniame procese A. K. ir V. S. priteisimo bei išlaidas patvirtinančius pinigų priėmimo kvitus, prašydamas priteisti A. K. bei V. S. naudai po 1000 eurų dydžio išlaidas už advokato suteiktą teisinę pagalbą.

Kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos apeliacinės instancijos teisme teisminio proceso eigą, tai, kad apeliacinis skundas išnagrinėtas dviejuose posėdžiuose, skunde buvo keliamos tos pačios problemos, kaip ir pirmosios instancijos teisme, gynybos pobūdis dėl skundo apeliaciniame procese nesiskyrė nuo pirmosios instancijos teisme, taip pat atsižvelgusi į protingumo ir teisingumo principus, byloje esančius dokumentus, bylos sudėtingumą, mano, kad išteisintiesiems V. S. ir A. K. iš privačios kaltintojos E. P. priteistinų bylinėjimosi išlaidų sumos mažintinos iki 500 eurų.

Kolegija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., nutarė :

atmesti privačios kaltintojos E. P. apeliacinį skundą.

Priteisti iš E. P. A. K. naudai 500 eurų bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš E. P. V. S. naudai 500 eurų bylinėjimo išlaidų.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.