Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos K. A. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys VĮ Turto bankas, Šiaulių rajono savivaldybės administracija, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

3. Pareiškėja taip pat nurodė, kad ji nėra pateikusi pareiškimo notarei dėl palikimo po sutuoktinio mirties priėmimo, o butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), įgijo su sutuoktiniu būdami santuokoje, bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis, ir po sutuoktinio mirties, ½ dalį buto, priėmė pradėjus šį turtą faktiškai valdyti. Tokio fakto nustatymas yra būtinas, atsižvelgiant į koncentruotumo principą, nes nustačius juridinę reikšmę turintį faktą dėl įgyjamosios senaties, liks neišspręstas B. A. turto dalies paveldėjimas įstatymo nustatytu būdu.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas atmestinas.

Bylos faktinės aplinkybės

Dėl įgyjamosios senaties fakto nustatymo.

10. Nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešajame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, tai yra pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą; 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

11. Viena iš įgyjamosios senaties sąlygų - draudimas įgyti įgyjamąja senatimi valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra susijęs su specifine po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo susidariusia situacija vykstant nuosavybės rūšių ir formų pertvarkymo procesams ir gali būti pateisinamas tuo, kad pereinamuoju laikotarpiu gyvuojanti valstybė nėra tinkamai apskaičiusi bei valdanti savo turto, nepriėmusi sprendimo dėl jo perleidimo privačiai nuosavybėn. Dėl to, kilus ginčui dėl nekilnojamųjų daiktų buvimo viešosios nuosavybės teisės objektais, turi būti atsižvelgiama į nuosavybės rūšies pertvarkymo iš viešosios į privačią teisinį reguliavimą.

12. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2007; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2008). Dėl to nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu įgyjamajai senačiai taikyti. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir, pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį, draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo.

13. Bylos duomenimis, Nekilnojamojo turto registre įregistruotas vieno kambario butas, esantis (duomenys neskelbtini), kuris pastatytas 1979 m. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazėje buto nuosavybės teisės įrašų nėra. Pareiškėjos sutuoktiniui butas buvo suteiktas (duomenys neskelbtini) išduoto Šiaulių rajono Šiaulių apylinkės Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto tarnybinio gyvenamosios patalpos orderio Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu, kartu šiame bute suteikiant gyvenamąją vietą pareiškėjai K. A.. Pareiškėja deklaravo savo gyvenamąją vietą minėtu adresu ir bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini) gyvena iki šiol, moka įvairius su buto išlaikymu susijusius mokesčius.

14. 1985 metais galiojęs 1964 m. liepos 7 d. Civilinis kodeksas (toliau – 1964 CK), skirtingai nei šiuo metu galiojantis CK, įtvirtino tik socialistinę (valstybinė (visaliaudinė), kolūkinė-kooperatinė, profsąjungų ir kitokių visuomeninių organizacijų) ir asmeninę nuosavybę. 1982 m. gruodžio 2 d. Lietuvos Respublikos butų kodekso (toliau – 1982 Butų kodeksas) 4 straipsnis numatė, jog Lietuvos TSR teritorijoje esantys gyvenamieji namai, taip pat gyvenamosios patalpos kituose statiniuose sudaro butų fondą, o atitinkamai 6 straipsnis numatė, jog Valstybinis butų fondas yra vietinių Liaudies deputatų tarybų žinioje (vietinių Tarybų butų fondas) ir ministerijų, valstybinių komitetų bei žinybų žinioje (žinybinis butų fondas). 1982 m. Butų kodekso 49 straipsnis numatė, jog remdamasis sprendimu suteikti gyvenamąją patalpą valstybinio ar visuomeninio butų fondo name, rajono, miesto, miesto rajono, gyvenvietės, apylinkės Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas išduoda piliečiui orderį, kuris yra vienintelis pagrindas apsigyventi suteiktoje gyvenamojoje patalpoje. Taigi, apibendrinant bei atsižvelgiant į galiojusį teisinį reguliavimą, nustatyta, kad pareiškėjai ir jos sutuoktiniui (duomenys neskelbtini). išduotas orderis suteikė tik teisę apsigyventi bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini).

15. Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo (1991 m. gegužės 28 d. Nr. I-1374) (toliau – Privatizavimo įstatymas) 2 straipsnyje numatyta, kad pirkimo-pardavimo objektas yra valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamieji namai, butai daugiabučiuose ir bendrabučiuose. Atitinkamai Privatizavimo įstatymo 4 straipsnyje numatyta, kad pagal šį įstatymą vietos savivaldybės parduoda joms priklausančius, o įmonės, įstaigos, organizacijos - jų balanse esančius gyvenamuosius namus, butus, o pirkti gyvenamąjį namą, butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Kaip minėta, butas pareiškėjos sutuoktiniui suteiktas pagal Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto orderį, todėl konstatuotina, jog butas priklausė valstybiniam butų fondui ir suteiktas pareiškėjos sutuoktiniui kartu su pareiškėja neterminuotai juo naudotis (1982 m. Butų kodekso 4 straipsnis, 5 straipsnis, 6 straipsnis, 10 straipsnis). Be to, svarbu pažymėti, kad civilinės bylos nagrinėjimo metu pareiškėja nepateikė įrodymų, kad Privatizavimo įstatyme nustatytais terminais ir sąlygomis kreipėsi dėl buto privatizavimo, tad spręstina, jog butas liko viešosios nuosavybės teisės objektu, priklausančiu valstybei. Jeigu statiniai yra valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011; nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2011; kt.).

16. Pareiškime vienas iš pareiškėjos argumentų buvo tai, kad Nekilnojamojo turto registre daiktinės teisės į butą neįregistruotos, tačiau, teismas sprendžia, kad tai nesuteikia pagrindo išvadai, kad butas niekam nepriklauso. Pabrėžtina, kad pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 2 straipsnį Nekilnojamojo turto registro paskirtis – registruoti nekilnojamuosius daiktus, nuosavybės teises bei kitas daiktines teises į šiuos daiktus, šių teisių suvaržymus, įstatymų nustatytus juridinius faktus bei teikti oficialią informaciją apie registre sukauptus duomenis. Turto registracija viešame registre atlieka visų pirma teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją. Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti. CK 4.262 straipsnyje nustatyta, kad įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymuose nustatyta tvarka. Panaši nuostata įtvirtinta ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymuose nustatyta tvarka. Asmens nuosavybės teisės į konkretų daiktą teisinė registracija yra išvestinis veiksmas, kurį lemia nuosavybės teisės į tą registruotiną daiktą atsiradimo pagrindas (sandoris, administracinis aktas, naujo daikto sukūrimas ir kt. (CK 4.47 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2010). Taip pat kasacinės instancijos teismas išaiškino, jog valstybės nuosavybės teisės neįregistravimas registre, nėra pagrindu vertinti, kad toks turtas nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-535/2008).

17. Kartu pabrėžtina, kad Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra pažymėjęs, kad draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su šių daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija. Sprendžiant klausimą dėl turto priklausymo, būtina aiškintis turto kilmę, iš kokių finansavimo šaltinių jis buvo sukurtas. Jeigu turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu, jis tokiu ir turi būti laikomas. Nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. jais nesirūpina, jų neprižiūri, neregistruoja į juos savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Jeigu statiniai valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo.

18. Apibendrinant, nustatytų aplinkybių visuma leidžia konstatuoti, kad butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisė priklausė valstybei, o pareiškėjai ir jos sutuoktiniui pagal orderį buvo suteikta tik teisė apsigyventi bute. Byloje nėra pateikta įrodymų pagrindžiančių, kad valstybė perleido nuosavybės teisę kitiems asmenims, pareiškėjai ar jos sutuoktiniui, ir tokiu būdu prarado nuosavybę, todėl spręstina, kad butas nuosavybės teise priklauso valstybei ir nėra bešeimininkis. Tai, jog viešajame registre nėra įregistruota valstybės nuosavybės teisė į butą, nepaneigia valstybės nuosavybės teisės į butą buvimo, nes registracijos nebuvimas nelaikomas nuosavybės teisės praradimo pagrindu. Pareiškėjos byloje įrodinėjamos aplinkybės, jog ji bute gyvena daugiau nei 10 metų, rūpinasi būstu, moka su būsto išlaikymu susijusius mokesčius ir niekas nepareiškė pretenzijų, nepaneigia valstybės nuosavybės buvimo fakto, o pagrindžia tam tikrų institucijų neapdairumą valdant valstybinį turtą, kas savaime nelaikytina valstybės nuosavybės į butą praradimu. Pažymėtina, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei transformuotis į privačiąją. Be to, laikytina neįrodyta aplinkybė, kad pareiškėjai su sutuoktiniu nuosavybės teisė buvo perleista, tik nesutvarkyta jos teisinė registracija (CPK 185 straipsnis).

19. Nepaisant to, kad pareiškėja K. A. butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), valdo teisėtai, atvirai, nepertraukiamai jau daugiau nei 10 metų, nustatytas imperatyvus draudimas (valstybei ar savivaldybei priklausančio daikto atžvilgiu), kuris eliminuoja galimybę nuosavybės teise įgyti minėtą butą įgyjamąja senatimi (CK 4.68–4.71 straipsniai). Analogiškos išvados yra padarytos ir Šiaulių apygardos teismo 2023 m. gruodžio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-551-650/2023.

20. Atsižvelgus į visas aukščiau nurodytas aplinkybes, pareiškėjos K. A. prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad nekilnojamasis turtas įgytas B. A., gim. (duomenys neskelbtini), mir. (duomenys neskelbtini), ir K. A., gim., (duomenys neskelbtini), gyvenant santuokoje, pagal (duomenys neskelbtini) Šiaulių rajono Šiaulių apylinkės Liaudies Deputatų vykdomojo komiteto išduotą orderį Nr. (duomenys neskelbtini), kurį sutuoktiniai valdė daugiau kaip 10 metų, įgijo įgyjamąją senatimi bendrosios jungtinės nuosavybės teises į daiktą, butą, esantį (duomenys neskelbtini), yra atmestinas.

Dėl palikimo priėmimo faktiškai pradedant turtą valdyti.

21. Pareiškėja taip pat prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad K. A., po sutuoktinio B. A. mirties (duomenys neskelbtini), priėmė palikimą pradėdama turtą – butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), faktiškai valdyti.

22. Paveldėjimo objektas yra palikimas, t. y. mirusio fizinio asmens turto, turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių, priklausiusių palikėjui nuosavybės teise jo mirties momentu, visuma. Taigi, mirus fiziniam asmeniui sprendžiant paveldimo turto apimties klausimus, esminis aspektas yra tai, kad yra paveldima tik mirusiam asmeniui priklausiusio turto dalis. Kad įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti. Vienas iš būdų palikimui priimti – faktinis paveldimo turto valdymas (CK 5.50 straipsnio 2 dalis, 5.51 straipsnis), t. y. įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo valdyti turtą, juo rūpintis kaip savo turtu (valdo, naudoja ir juo disponuoja, prižiūri, moka mokesčius). Remiantis CK 5.51 straipsnio 1 dalimi, įpėdinis, pradėjęs valdyti kokią nors palikimo dalį ar net kokį nors daiktą, laikomas priėmusiu visą palikimą.

23. Atsižvelgdamas į teisinį reguliavimą bei byloje esančių duomenų bei įrodymų visetą, teismas daro išvadą, jog pareiškėjos prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl mirusio sutuoktinio B. A. palikimo, t. y. buto esančio adresu (duomenys neskelbtini) priėmimo faktiškai pradėjus šį turtą valdyti, yra neatsiejamai susijęs su pirmuoju pareiškėjos pateiktu prašymu nustatyti, kad butas (duomenys neskelbtini), yra įgytas įgyjamosios senaties būdu. Kaip byloje nustatyta, Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas nepatvirtina, kad butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), būtų įregistruotas K. A. ir B. A. vardu ir jiems priklausė bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisėmis. Priešingai, šiuo teismo sprendimu konstatuota, kad butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), yra valstybės nuosavybė, todėl teismui nustačius, kad mirusiam B. A. nepriklauso dalis buto, esančio adresu, t. y. (duomenys neskelbtini), teismas dėl šio pareiškėjos prašymo plačiau nepasisako, nes nagrinėjamu atveju teismas negali spręsti dėl palikimo dalies, kuri nepriklausė mirusiajam B. A..

24. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad pareiškėjos prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad K. A. po sutuoktinio B. A. mirties (duomenys neskelbtini), priėmė palikimą pradėdama turtą – butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) faktiškai valdyti, yra atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 444–448 straipsniais, 530-533 straipsniais, 268-270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškimą atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti apskųstas Šiaulių apygardos teismui apeliacinį skundą paduodant per Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus.