Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros ir nuteistojo H. S. apeliacinius skundus dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 8 d. nuosprendžio, kuriuo H. S. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 300 straipsnio 1 dalyje, 189¹ straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas: pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – areštu 55 (penkiasdešimt penkioms) paroms, pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį – areštu 70 (septyniasdešimčiai) parų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir H. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – areštas 90 (devyniasdešimčiai) parų. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Joniškio rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 26 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir H. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – areštas 90 (devyniasdešimčiai) parų ir 100 MGL (3 766 Eur) bauda. Arešto bausmė skirtia atlikti areštinėje. Civilinio ieškovo Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš H. S. priteista 12 498 Eur (dvylika tūkstančių keturi šimtai devyniasdešimt aštuoni eurai) žalos atlyginimo valstybės naudai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinių skundų argumentai ir prašymai

Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroras prašo pakeisti Joniškio rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 8 d. nuosprendį ir vadovaujantis BK 72 straipsniu, 72³ straipsniu konfiskuoti H. S. 239 902. 89 Eur vertės turto.

Atsiliepimu į Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros skundą, nuteistasis H. S. prašo prokuratūros skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 8 d. nuosprendžio atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad prokuroras apeliaciniame skunde teisiniais argumentais nepagrindė, kas yra H. S. kaltinime pagal BK 189¹ striapsnio 1 dalį nurodyta suma 239 902,89 Eur – nusikalstamos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas, ir kokios būtent nusikalstamos veikos. Todėl to neidentifikavęs ir nepagrindęs, prokuroras nepagrįstai prašo vadovautis BK 72 straipsniu, 72³ straipsniu ir ir konfiskuoti H. S. turtą.

Motyvuojamoji dalis

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas atmetamas, nuteistojo H. S. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar nėra suklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) dar nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-509/2010). Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti. Įvertinęs įrodymus teismas daro išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Išvados daromos tik tada, kai išvadai pagrįsti pakanka įrodymų. Sprendimą dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti lemia daug faktorių: įrodymų kiekis, rūšis, patikimumas ir pan. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

Dėl H. S. kaltės pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį

Joniškio rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 8 d. nuosprendžiu H. S. nuteistas pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį už tai, kad jis neteisėtai praturtėjo, t. y. nuosavybės teise turėjo ir turi didesnės nei 500 minimalių gyvenimo lygių vertės turtą, žinodamas, kad šis turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, t. y. jis turėjo iš viso 239 902,89 Eur (828 336,71 Lt) nedeklaruotų, jokiais dokumentais nepatvirtintų piniginių lėšų, iš jų 2011 m. – 11 495,01 Eur (39 689,98 Lt), 2012 m. – 52 326,00 Eur (180 672,44 Lt), 2013 m. – 92 760,41 Eur, (320 283,16 Lt) ir 2014 m. – 83 321,11 Eur (287 691,13 Lt) piniginių lėšų, kurių po 2010 m. gruodžio 11 d. jis negali pagrįsti savo teisėtomis pajamomis.

Apeliaciniu skundu nuteistasis H. S. prašo dėl šios nusikalstamos veikos išteisinti. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroras prašo Joniškio rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 8 d. nuosprendį pakeisti ir, vadovaujantis BK 72 straipsniu, 72³ straipsniu konfiskuoti H. S. turto už 239 902, 89 Eur.

Pagal BK 189¹ straipsnį atsako tas, kas turėjo nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turtą, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Tai reiškia, kad šiame BK straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo dalykas yra kaltininko nuosavybės teise turimas didesnės negu 500 MGL dydžio vertės turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Iš BK 189¹ straipsnyje numatytos normos turinio išplaukia, jog teismas, nustatydamas, kad turtas negalėjo būti įgytas iš teisėtų pajamų, nesaistomas būtinumo remtis vien tik įrodytais faktais apie neteisėtą turto kilmę. Loginė konstrukcija „turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis“ iš esmės reiškia, kad finansiniai šaltiniai turtui įgyti tiksliai nenustatyti, tačiau, patikrinus visus galimus teisėtus šio turto gavimo būdus, aiškiai matyti, jog turtas negalėjo būti įgytas nė vienu iš jų. Kartu pabrėžtina, kad įrodinėjant ir pagrindžiant šią aplinkybę negali būti pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, todėl savininko nesugebėjimas pagrįsti turimo turto teisėtomis pajamomis, savaime nėra pakankamas kaltumui nustatyti. Tam turi būti vertinami duomenys apie turto įsigijimo aplinkybes, turto savininko ir jo šeimos narių gyvenimo būdą, darbinės veiklos pobūdį ir stažą, turimus verslus, įtrauktas ir galbūt neįtrauktas į apskaitą pajamas, paimtas paskolas, paveldėtą turtą, išlaidas, ryšius su asmenimis, apie kurių neteisėtą veiklą turima duomenų, ir kt. Vertinant kaltinamojo galimybes įgyti turtą teisėtomis pajamomis, atsižvelgtina ne tik į jo paties, bet ir jo šeimos narių pajamas, turtinę padėtį ir galimybes sukaupti turimą turtą per visą darbinę veiklą, o ne vien tik per tam tikrą pasirinktą laikotarpį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-48/2014). Pabrėžtina ir tai, kad, vien faktas, jog asmens gautos pajamos nebuvo įtrauktos į apskaitą teisės aktų nustatyta tvarka, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P- 93/2014).

Įrodinėjant BK 189¹ straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo – neteisėto praturtėjimo sudėtį būtina paisyti nekaltumo prezumpcijos principo ir iš jo kylančių reikalavimų, tai pažymima ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse. Jose išaiškinta, kad įrodinėjant aplinkybę, jog turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, negali būti pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas (Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-48/2014, šio skyriaus plenarinės sesijos 2014 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-93/2014, teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-75/2014). Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, kaltinamasis neturi pareigos įrodinėti praturtėjimo teisėtumo. Įrodyti, kad asmuo turėjo šį turtą nuosavybės teise, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, yra kaltinančios šalies pareiga (Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-511/2015, 2016 m. balandžio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-111-677/2016). Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, juos patikrinęs įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, daro išvadą, kad byloje nėra surinkta pakankamai duomenų apie H. S. gautų pajamų kilmę, taip pat nėra jokių duomenų, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, kad H. S. pajamas gavo iš nusikalstamos ar kitokios nelegalios veiklos, priešingai, byloje esantys duomenys patvirtina apie H. S. daugiau nei septyniolika metų vykdomą verslą. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad visos abejonės, kurių nepavyko pašalinti, vertinamos baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Nuteistasis H. S. pirmosios instancijos metu savo kaltę dėl neteisėto praturtėjimo neigė, teigdamas, kad jo verslą norima sužlugdyti, todėl, siekdamas išvengti UAB (duomenys neskelbtini) bankroto, būdamas vienintelis akcininkas, skolinosi pinigus, įnešė juos į įmonės kasą, po to tuos pinigus bandė pateisinti paskolomis. UAB (duomenys neskelbtini) kaltinamasis H. S. įkūrė ir joje pradėjo dirbti direktoriumi nuo 1999 metų (XI t., b. l. 179–181), jo verslui (akmens apdirbimas, prekyba akmenimis, paminklų gamyba, statymas ir t. t.) siekiant išsilaikyti rinkoje buvo reikalingos didelės apyvartinės lėšos. Nuteistasis teigė, kad matė realias galimybes, kad jo pasiskolinti ir įnešti į įmonės kasą pinigai atneš pelną ir jis sugebės skolas grąžinti, tuo patikėjo ir jam pinigus skolinę pažįstami asmenys. Apeliantas taip pat nurodė, kad skolinosi pinigus iš Rusijos piliečio M. G., kad minimas asmuo užsiima tokiu pat verslu, kaip ir jis, nurodė, kad 2010 – 2013 m. su M. G. susitikdavo, kai važiuodavo į Suomiją akmens. Pinigai būdavo perduodami akmenų karjere Suomijoje po 8000–9000 Eur 8–9 kartus. Pasirašydavo skolos raštelį, pats skolos raštelio negaudavo. Nurodo, kad pinigų nedeklaravo, nes nežinojo, kad reikia. Gautus pinigus bandė pateisinti paskolomis iš V. M., K. B., I. K., S. V., D. Z.. Be to, nuteistasis H. S. teigia, kad teismas negali nevertinti nurodytų aplinkybių apie pinigų skolinimąsi iš M. G. vien todėl, kad šios aplinkybės nebuvo nurodytos ikiteisminio tyrimo metu. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad H. S. pinigines lėšas galėjo įgyti iš nusikalstamos ar kitokios nelegalios veiklos. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Šiaulių apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2016 m. sausio 8 d. specialisto išvada Nr. 5-4/3 (IX t., b. l. 189–200, X t., b. l. 1–6), analizavusią H. S. ir jo sugyventinės E. P. pajamas ir išlaidas, nepagrįstai konstatavo, jog 2011 – 2014 metais H. S. turėtos 239 902,89 Eur piniginės lėšos yra nepagrįstos teisėtomis pajamomis. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad vien tai, jog paskolos nebuvo deklaruotos VMI, nėra pakankamas įrodymas, kad paskolos H. S. nebuvo suteiktos ir nurodytas sumas H. S. gavo iš kažkokių neteisėtų šaltinių. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą dėl H. S. pripažinimo kaltu pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį rėmėsi prielaidomis ir duomenimis, kurių negalima patikrinti teisiniais būdais.

Teisėjų kolegija įvertinusi aptartų įrodymų visumą konstatuoja, kad H. S. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 189¹ straipsnio 1 dalyje, požymių todėl skundžiamo nuosprendžio dalis dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 189¹ straipsnio 1 dalyje naikinama ir šioje dalyje priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

Nusprendus, kad H. S. nepadarė nusikalstamos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių numatytų BK 189¹ straipsnio 1 dalyje, Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros apeliacinis skundas dėl H. S. turto konfiskavimo atmetamas.

Dėl H. S. kaltės pagal BK 300 straipsnio 1 dalį

Joniškio rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 8 d. nuosprendžiu H. S. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku nenustatytoje vietoje pagamino aštuonis netikrus dokumentus ir juos panaudojo, pateikdamas valstybės įgaliotai institucijai, o būtent, H. S. nenustatytoje vietoje nenustatytu laiku pagamino, t. y. savo ranka užpildė kompiuteriu paties atspausdintus blankus – skolos raštelius, kuriuose įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie skolinamas pinigines lėšas iš fizinių asmenų.

Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. BK 300 straipsnyje numatyto nusikaltimo objektu laikytinas dokumento teisinės apyvartos funkcionalumas ir patikimumas. Šiuo straipsniu siekiama apsaugoti tokias vertybes, kaip dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumas, informacijos dokumente patikimumas, ir taip užtikrinama normali, teisinga dokumentų apyvarta. Teismų praktikoje dokumentu laikomas kiekvienas rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas, taip pat juridinių faktų ar juridinę reikšmę turinčių aplinkybių įrodymas. BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties būtinas subjektyvusis požymis – kaltė turi pasireikšti tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad, siekdamas teisinėje apyvartoje įtvirtinti apgaulę, neteisėtai pagamino netikrą dokumentą ar (ir) žinomai netikrą dokumentą panaudojo, ir nori taip veikti. Netikro dokumento pagaminimas – tai visiškai naujo žinomai melagingo dokumento pagaminimas, t. y. kaltininkas neteisėtai visą dokumentą, kuriame įtvirtinta tikrovės neatitinkanti informacija, surašo, atspausdina ar kitokiais būdais sukuria siekdamas išleisti tokį dokumentą į teisinę apyvartą kaip autentišką.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, juos patikrinusi įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, daro išvadą, kad byloje surinktų įrodymų visuma neabejotinai patvirtina, kad H. S. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, nes jis pagamino aštuonis netikrus dokumentus – skolos raštelius ir juos panaudojo, pateikdamas valstybės įgaliotai institucijai – VMI.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, jog apelianto H. S. kaltė pasireiškė tuo, kad jis nenustatytoje vietoje nenustatytu laiku pagamino, t. y. savo ranka užpildė kompiuteriu paties atspausdintus blankus – skolos raštelius, kuriuose įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie skolinamas pinigines lėšas iš fizinių asmenų, bei tikslu suklaidinti, minėtus suklastotus skolos raštelius mokestinio patikrinimo metu pateikė valstybės įgaliotai institucijai, mokesčių administratoriui – Šiaulių apskrities VMI. H. S. įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie skolinamas pinigines lėšas iš V. M., I. K., K. B., D. Z., S. V., R. K., tačiau neigė kaltę tai daręs M. Z. P. ir A. B. atžvilgiu. Kaip matyti iš 2016 m. lapkričio 3 d. teisiamojo posėdžio protokolo kaltinamasis nurodė, kad buvo sunkūs laikai, nenorėjo, kad įmonė bankrutuotų, todėl jis, kaip vienintelis akcininkas, skolinosi pinigus iš žmonių ir įnešdavo į įmonės kasą. Pinigus, gautus iš Rusijos piliečio M. G., kuris negalėjo atvykti į apeliacinės instancijos teismo posėdį ir tai paliudyti (XI t. b. l. 187–188) H. S. bandė pateisinti paskolomis iš V. M., I. K., K. B., D. Z., S. V., R. K.. Nors nuteistasis H. S. teigė, kad M. Z. P. ir A. B. tikrai skolino pinigus, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad liudytojų M. Z. P. (XI t., b. l. 24) ir A. B. (XI t., b. l. 26) teisme duoti parodymai nebuvo nuoseklūs, lyginant su kitais bylos duomenimis, be to, jie galėjo būti suinteresuoti bylos baigtimi, todėl šių asmenų parodymais teismas priimdamas nuosprendį nesirėmė pagrįstai. Teisiamojo posėdžio metu kaip liudytojas apklaustas tyrėjas R. M. (XI t., b. l. 53–54) išsamiai paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu visų liudytojų buvo klausta apie visas su H. S. sudarytas sutartis. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs paminėtų aplinkybių visumą, pagrįstai konstatavo, kad nuteistojo H. S. surašytų 2012 m. sausio 10 d. ir 2013 m. gruodžio 9 d. skolos raštelių turinyje įtvirtinti objektyvios tikrovės neatitinkantys duomenys.

Nuteistasis H. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad V. M., I. K., K. B., D. Z., S. V., R. K. skolos rašteliais buvo įforminti civiliniai paskolos teisiniai santykiai, todėl skolos rašteliai turėtų būti vertinami kaip civiliniai sandoriai. Apeliacinės instancijos teismas atsakydamas į tai, pažymi, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad ne bet kokių tikrovės neatitinkančių duomenų įrašymas į dokumentą gali būti vertinamas kaip pavojinga veika, numatyta BK 300 straipsnyje. Baudžiamoji teisė nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne už formalius pažeidimus. Jei dokumente įrašyti tikrovės neatitinkantys faktai neturi teisinės reikšmės, t. y. negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, tačiau šios bylos kontekste Lietuvos valstybė dėl nesumokėtų mokesčių patyrė turtinę žalą. Nors BK 300 straipsnyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra formali, tačiau įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už dokumentų klastojimą nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek dėl veikos padarymo galinčių atsirasti žalingų padarinių, tokį dokumentą panaudojus apyvartoje.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad su 2014 m. birželio 23 d. paaiškinimu (I t., b. l. 12) jis valstybės įgaliotai institucijai mokesčių administratoriui – Šiaulių apskrities VMI pateikė ne visus kaltinime nurodytus skolų raštelius (nepateikė 2013 m. rugsėjo 30 d. R. K., ir 2013 m. gruodžio 9 d. A. B. skolos raštelių). Iš baudžiamojoje byloje esančio FNTT Šiaulių apygardos valdybos NVTS vyresniojo tyrėjo R. M. tarnybinio pranešimo matyti, kad vykdant mokestinį patikrinimą H. S. 2014 m. birželio 23 d. pateikė paaiškinimą prie kurio pridėjo 42 skolos raštelius, kuriais grindė UAB (duomenys neskelbtini) paskolinių lėšų šaltinius. 2014 m. rugsėjo 16 d. buvo išsiųstas raštas H. S. iki 2014 m. spalio 1 d. pateikti dokumentus, nurodančius paskolinių lėšų šaltinius. 2014 m. spalio 6 d. H. S. pateikė prašymą pratęsti dokumentų pateikimo terminą, terminas buvo pratęstas. H. S. po pratęsto termino pateikė 21 skolos raštelio kopiją, tarp jų ir 2013 m. rugsėjo 30 d. R. K. skolos raštelį (I t., b. l. 71), ir 2013 m. gruodžio 9 d. A. B. skolos raštelį (I t., b. l. 74). Iš Šiaulių apskrities VMI lydraščio (I t., b. l. 10) matyti, kad atlikus mokestinį patikrinimą visa medžiaga buvo siunčiama Šiaulių apygardos prokuratūrai, todėl visos H. S. pateiktos paskolos raštelių kopijos buvo pridėtos prie atlikto mokestinio patikrinimo ir paaiškinimo.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl nėra teisinio pagrindo nuteistojo H. S. skundo argumentais naikinti Joniškio rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 8 d. nuosprendžio dalį, kuria H. S. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje.

Dėl bausmės pakeitimo

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu pripažinęs H. S. kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį skyrė jam 55 (penkiasdešimt penkias) paras arešto. Teismas skirdamas arešto bausmę nuteistajam motyvavo tokį savo sprendimą tuo, kad ankstesniu nuosprendžiu paskirta 100 MGL (3 766 Eur) bauda nesumokėta, ir vėl H. S. skirti baudą netikslinga. Apeliacinės instancijos teismas susipažinęs su bylos medžiaga, įvertinęs bylos aplinkybes, apibūdinančias padarytą nusikalstamą veiką ir nuteistojo asmenybę, mano, kad bausmės tikslai H. S. gali būti pasiekti skiriant bausmę, nesusijusią su nuteistojo izoliavimu nuo visuomenės. Lietuvos apeliacinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Apeliacinės instancijos teismas susipažinęs su bylos medžiaga atkreipė dėmesį į tai, kad nuteistojo H. S. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių byloje nenustatyta, atsižvelgė į nuteistojo asmenybę – H. S. teistas (X t., b. l. 82–104), galiojančių administracinių nuobaudų neturi (X t., b. l. 26–27), dirba (X t., b. l. 25, XI t., b. l. 179–181), turi šeimą – nepilnametę dukrą, gim. 1999 m. gruodžio 29 d. (XI t., b. l. 182), besimokančią vidurinėje mokykloje, turi onkologine liga sergančią sugyventinę, kuri yra neįgali (XI t., b. l. 183), turi finansinių įsipareigojimų bankui ir fiziniams asmenims, turi verslą ir iš jo gauna nuolatines pajamas, kaip nurodo apeliantas, be jo, verslas gali atnešti didelių finansinių nuostolių. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinėje instancijoje buvo pateiktas mokėjimo patvirtinimas (XI t., b. l. 184), kad Joniškio rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 26 d. nuosprendžiu paskirta 3 766 Eur bauda yra sumokėta, dalis baudos sumokėta mokėjimo nurodymu per banką (XI t. b. l. 191), o kita dalis nesumokėtos baudos antstolio yra išieškota iš H. S. darbo užmokesčio. Visa tai, kas paminėta, rodo, kad nuteistasis H. S. nevengia jam paskirtos bausmės vykdymo. Įvertinus pirmiau aptartas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad visuma duomenų leidžia manyti, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti H. S. skiriant bausmę už nesunkų nusikaltimą (BK 300 straipsnio 1 dalis) mažesnę, nei šios bausmės rūšies vidurkis, nesusijusią su izoliavimu nuo visuomenės.

Dėl civilinio ieškinio pagrįstumo

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagrįstai tenkintas civilinio ieškovo Šiaulių apskrities VMI pareikštas 12 498 Eur civilinis ieškinys (X t., b. l. 110–111) ir priteistas iš H. S.. Teisėjų kolegija, sutinka su tokia žemesnės instancijos išvada. 2016 m. sausio 8 d. specialisto išvadoje Nr. 5-4/3 (IX t., b. l. 189–200, X t., b. l. 1–6) nurodyta, kad 2014 m. gautų 287691,13 Lt, t. y. 83321,11 Eur, dokumentais nepagrįstų pajamų H. S. papildomai apskaičiuojama sumokėti į valstybės biudžetą 43154 Lt, t. y. 12498 Eur gyventojų pajamų mokesčio. Mokesčių administratorius yra apskaičiavęs 2010 - 2013 m. mokesčius, kurie yra susiję su paskolomis, t. y. mokesčių administratorius nepripažino H. S. 2010 – 2013 m. su fiziniais asmenimis sudarytų paskolos sutarčių, dėl to Šiaulių apskrities VMI 2015 m. vasario 12 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (3)FR0682-110 nurodyta H. S. sumokėti į biudžetą 117 917 Eur GPM, 24 787,49 Eur GPM delspinigių, 11 791 Eur GPM baudos (II t., b. 1. 66–71), todėl pagrįstai baudžiamojoje byloje mokesčių administratorius civilinio ieškinio dėl 2010-2013 m. nesumokėtų mokesčių nereiškė.

Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, tarp jų ir dokumentais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys.

BPK 109 straipsnyje yra nustatyta, kad turtinė žala gali būti civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje dalykas, tačiau nepateikiama turtinės žalos samprata. Ji suformuluota Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalyje. Pagal šią teisės normą žala yra turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai) ir negautos pajamos. Nagrinėjamoje situacijoje Lietuvos valstybė dėl nesumokėtų mokesčių patyrė turtinę žalą, kurią pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.263 straipsnio 2 dalį privalo visiškai atlyginti kalti asmenys.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija patikrinusi baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, daro išvadą, jog H. S. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 189¹ straipsnio 1 dalyje, todėl H. S. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, ši skundžiamo apkaltinamojo nuosprendžio dalis naikinama ir priimamas naujas – išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 punktas), nes nenustatyta, jog būtų padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, dėl to Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros apeliacinis skundas dėl turto konfiskavimo atmetamas. Dėl nuosprendžio dalies, kuria H. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, bei dėl civilinio ieškinio pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo nuomone.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 3 dalimi, 4 dalimi,

nusprendžia:

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.

Joniškio rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 8 d. nuosprendį pakeisti:

Panaikinti Joniškio rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 8 d. nuosprendžio dalį, kuria H. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 189 ¹ straipsnio 1 dalį ir priimti naują nuosprendį – H. S. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 189¹ straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinti Joniškio rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 8 d. nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir H. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – areštas 90 (devyniasdešimčiai) parų, bei panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1, 2 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Joniškio rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 26 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir H. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – areštas 90 (devyniasdešimčiai) parų ir 100 MGL (3 766 Eur) bauda.

H. S. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį paskirtą 55 (penkiasdešimt penkių) parų arešto bausmę pakeisti į 70 MGL (2636.20 Eur) baudą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.