- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-06-27
- Bylos Nr.
- 2A-904/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Konstantinas Gurinas, Nijolė Piškinaitė
- Ieškovas
- S. B., S. Š.
- Atsakovas
- J. M.
- Trečiasis asmuo
- H. Š.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Piškinaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. B. (buvusi pavardė – Š.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 22 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-1245-232/2011 pagal ieškovės S. Š. (dabartinė pavardė – B.) ieškinį atsakovei J. M. (trečiasis asmuo – H. Š.) dėl lėšų, gautų vykdant pavedimą, priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė S. B. (buvusi pavardė – Š.) 2006 m. balandžio 7 d. išduotame įgaliojime nurodė, kad paveda atsakovei J. M. parduoti ieškovei bendrosios jungtinės nuosavybės teise su sutuoktiniu H. Š. priklausiusį 0,7823 ha žemės sklypą su pastatais, esančius (duomenys neskelbtini), pasirašyti už ieškovę notarų biure minėto žemės sklypo ir pastatų pirkimo - pardavimo sutartį ir perdavimo - priėmimo aktą, gauti pinigus bei atlikti visus kitus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu. Atsakovė, veikdama minėto įgaliojimo pagrindu, 2006 m. balandžio 21 d. pasirašė įgaliojime nurodyto turto pirkimo - pardavimo sutartį (toliau – Sutartis). Nekilnojamieji daiktai buvo parduoti už 1 000 000 Lt, iš kurių 400 000 Lt, kaip nurodyta Sutartyje, atsakovė gavo prieš pasirašant Sutartį, o likusi 600 000 Lt suma turėjo būti išmokėta į atsakovės nurodytą sąskaitą.
Šalies argumentai
Ieškovė kreipėsi į teismą ir ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės J. M. 500 000 Lt sumą, gautą 2006 m. balandžio 21 d. Vilniaus miesto 22-ajme notarų biure sudarytos nekilnojamojo daikto pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu, 5 proc. metinių palūkanų, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovė tik 2009 m. spalio 21 d. pareiškimu dėl atsiskaitymo patvirtino, jog pirkėjas visiškai su ja atsiskaitė, nors iš atsakovės sąskaitos išrašo matyti, jog pirkėjas į atsakovės sąskaitą jau 2006 m. gegužės 3 d. buvo įmokėjęs 600 000 Lt, t. y. sutartis yra pilnai įvykdyta, tačiau atsakovė apie sutarties vykdymą iš karto nepranešė ir ataskaitos ieškovei nepateikė, ieškovei priklausančios 500 000 Lt sumos bei įgaliojimo negrąžino. Pažymėjo, kad parduotą turtą buvęs ieškovės sutuoktinis H. Š. buvo įgijęs dar iki santuokos, bet rekonstravo jau gyvendamas santuokoje su ieškove, todėl gyvenamasis namas ir piniginės lėšos, gautos pardavus šį turtą, negali būti laikomos asmenine H. Š. nuosavybe. Tuo tarpu santuokos nutraukimo byloje už parduotą turtą gautų piniginių lėšų paskirstymo klausimas nebuvo sprendžiamas, nes santuokos nutraukimo metu turtas jau buvo parduotas, o pardavus turtą gauta lėšas turėjo sumokėti ne buvęs sutuoktinis, o atsakovė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. balandžio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad nepaisant to, jog egzistuoja du įgaliojimai, jie laikytini vienu sutuoktinių išduotu įgaliojimu, o dviejų įgaliojimų išdavimas paaiškinamas ta aplinkybe, jog vieno iš sutuoktinių tuo metu nebuvo Lietuvoje. Nurodė, kad kaip matyti iš įgaliojimo turinio, atsakovė nebuvo įgaliota gautus pinigus dalinti tarp ją įgaliojusių sutuoktinių, įgaliojime taip pat nebuvo nurodyta, kuriam iš sutuoktinių ar abiem kartu ir kokią dalį gautų pinigų ji turi perduoti, įgaliojime nurodoma, kad parduodamas turtas yra įgaliotojos bendroji jungtinė su jos sutuoktiniu H. Š. nuosavybė. Todėl pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pinigų perdavimas vienam iš sutuoktinių (įgaliotojų) laikytinas tinkamu įgaliotinio pareigų įvykdymu abiem sutuoktiniams. Atitinkamai atsakovė į bylą yra pateikusi H. Š. jai išduotą, notariškai patvirtintą pareiškimą, kuriame pastarasis patvirtina, jog įgaliotinė yra atsiskaičiuosi tinkamai dar 2006 metais: dalį gautos sumos (462 250 Lt) pagal jo nurodymą pervesdama kaip įsiskolinimą turto pirkėjui R. L., o kitą dalį (537 580 Lt) perdavus jam grynais bei patyrusi 170 Lt banko išlaidų. Toks notariškai patvirtintas vieno iš įgaliotojų pareiškimas, teismo nuomone, vertintinas, kaip didesnę įrodomąją galią turintis įrodymas, kad vienas iš įgaliotojų sutuoktinių, bendrosios jungtinės nuosavybės dalyvių yra priėmęs įvykdymą visoje apimtyje, o ginčai dėl pavedimo įvykdymo rezultate gautų lėšų toliau galėtų vykti tarp jungtinės nuosavybė bendrasavininkų. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsiskaityta buvo ieškovei ir H. Š. esant santuokoje, nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartys yra išviešintos nekilnojamojo turto registre, todėl preziumuojama, kad rūpestingas ir apdairus asmuo apie faktus išviešintus tokiuose registruose žino ar turi pareigą sužinoti, ypač kai kalba eina apie jo paties nuosavybę. Juo labiau neįtikėtina, kad ieškovė būtų nepasidomėjusi ar nekėlusi parduotino nekilnojamojo turto, kuriam parduoti pasirašė įgaliojimą pasidalinimo klausimo jeigu nebūtų žinojusi apie įgaliojimo įvykdymą pasirašydama 2008 m. birželio 26 d. sutartį su H. Š. dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Minėtoje sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių šalys konstatavo, kad santuokoje įgytą turtą yra pasidalinę geruoju ir ginčų dėl turto nėra, o šioje byloje ieškovės ir trečiojo asmens turto padalinimo klausimai negali būti sprendžiami.
Ieškovė byloje taip pat įrodinėjo jog iš tiesų pinigai nebuvo pervesti ir H. Š., jog nelogiškas pinigų pervedimas turto pirkėjui kaip skolos gražinimas R. L., nes tokią skolą logiškiau būtų buvę įskaityti iš karto, jog įgaliotinė yra H. Š. giminaitė ir žinojo, kad H. Š. jau kuris laikas gyvena Norvegijoje bei veikė su juo kartu siekdama nuslėpti santuokinį turtą. Savo ruožtu tiek ieškovė, tiek atsakovė atsikirtimuose, be kita ko, kėlė dar ir ginčo pastatų ir žemės sklypo nuosavybės rūšies klausimą, kadangi iš byloje pateiktų duomenų matyti jog trečiasis asmuo ginčo pastatus įgijo iki santuokos, žemės sklypą pirko iš valstybės 1998 m. lapkričio 13 d. ir rekonstravo gyvenamąjį pastatą bei pagalbinius pastatus jau gyvendamas santuokoje. Tačiau Vilniaus apygardos teismas sprendė, kad visi šie klausimai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, nes ginti H. Š. teises įrodinėjant, kad pinigų pastarasis nėra gavęs, ieškovė nėra įgaliota, o visi turtiniai ginčai tarp sutuoktinių turėjo būti sprendžiami nutraukiant santuoką, arba, esant CPK 366 straipsnyje numatytiems pagrindams, atnaujinus bylą dalyje dėl santuokinio turto padalinimo arba iškeliant klausimą dėl nepadalinto santuokinio turto padalinimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė S. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodo šiuos argumentus:
1. Ieškovės S. B. įgaliojime nurodyta, kad parduodamas turtas yra įgaliotojos su jos tuometiniu sutuoktiniu H. Š. bendroji jungtinė nuosavybė, o toks turto statusas buvo nurodytas ir 2006 m. balandžio 21 d. sudarytoje nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartyje. Atitinkamai turtu, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, sutuoktiniai naudojasi, jį valdo ir disponuoja bendru sutarimu (CK 3.92 str. 1, 4 d.).
2. Įgaliojimo, kuris būtų suteikęs trečiajam asmeniui H. Š. teisę veikti ieškovės S. B. vardu, valdyti ir disponuoti bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausiusį santuokinį turtą, byloje nėra. Be to, nei viename iš išduotų įgaliojimų nėra net užsiminta, kad išduotas įgaliojimas būtų bendras su kito bendraturčio tą pačią dieną išduotu įgaliojimu, todėl laikytina, jog buvo sudaryti du atskiri vienašaliai įgaliotojų sandoriai, sukūrę atskirus ir savarankiškus atstovavimo ir pavedimo teisinius santykius. Tuo tarpu įgaliojime J. M. buvo nustatyti įpareigojimai pateikti atstovaujamajam ataskaitą apie savo veiklą ir atsiskaityti su juo už viską, ką pastarasis yra gavęs vykdydamas pavedimą.
3. Atstovavimo teisiniai santykiai yra fiduciarinio pobūdžio, t. y. grindžiami atstovo lojalumu atstovaujamajam ir kruopščiu atstovaujamojo nurodymų vykdymu, tačiau šių pareigų atsakovė J. M. nesilaikė ir nepateikė ieškovei nei ataskaitos, nei vykdant įgaliojimą gautų pinigų. Be to, atlikdama pavedimus į kitas jai priklausančias sąskaitas, iš kurių dalį išėmė grynais pinigais, o dalį pervedė „Atlantic Unlimited Cars, Inc.“ (bendrovė nuo 2001 m. gruodžio 18 d. registruota į Jungtines Amerikos Valstijas išvykusio R. L. gyvenamosios vietos adresu), atsakovė apskritai neteisėtai disponavo vykdant įgaliojimą gautomis lėšomis.
4. Nors pirkimo – pardavimo sutartis buvo pilnai įvykdyta 2006 m. gegužės 3 d., notarinio liudijimo apie sutarties įvykdymą atsakovė J. M. į sandorį tvirtinusią notarę J. S. kreipėsi tik 2009 m. spalio 21 d., t. y. pasibaigus paties įgaliojimo galiojimui, todėl pareiškimas dėl atsiskaitymo buvo surašytas jau nebeturint įgalinimų tokiems veiksmams atlikti. Be to, pats liudijimas ieškovei nebuvo pateiktas, kaip ir nebuvo grąžintas jos atsakovei išduotas įgaliojimas.
5. Trečiojo asmens H. Š. 2010 m. rugsėjo 2 d. surašytas pareiškimas dėl atsiskaitymo patvirtina, kad J. M. vykdė tik vieno iš įgaliotojų nurodymus ir visiškai ignoravo kito įgaliotojo (ieškovės) interesus.
6. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad J. M. yra trečiojo asmens H. Š. dukterėčia, o nekilnojamojo turto pirkėją R. L. atstovavo jo brolis R. L., kuris teistas už kartu su V. Š. (H. Š. broliu ir atsakovės J. M. dėde) už (duomenys neskelbtini) įvykdytus nusikaltimus, apie ką ne kartą yra rašę masinės informacijos priemonės (CPK 182 str.).
7. Tiek ieškovės, tiek trečiojo asmens pajamų deklaracijose už 2006 metų mokestinį laikotarpį buvo deklaruotos analogiškos iš nekilnojamojo turto gautinos beveik 500 000 Lt pajamos ir tokiu būdu tiek ieškovas, tiek ir trečiasis asmuo pripažino vienas kito teises į gautinas sumas. Be to, vykdant įgaliojimą gautus pinigus turėjo sumokėti ne buvęs ieškovės sutuoktinis H. Š., o atsakovė.
8. S. B. buvusio sutuoktinio H. Š. buvo tikinama, kad nors sutartis formaliai ir yra pasirašyta, tačiau pagal ją nėra atsiskaityta, o apie tokių trečiojo asmens teiginių pagrįstumą ieškovė galėjo spręsti pagal tai, jog ji iš atsakovės nebuvo gavusi ataskaitos apie įgaliojimo įvykdymą, o taip pat iš to, kad po sutarties sudarymo trečiajam asmeniui grįžus į Lietuvą, dukros leido laiką sodyboje, kurioje, jų teigimu, nesimatė jokių savininko pasikeitimo požymių, o ieškovės gyvenamosios vietos adresu buvo gaunami laiškai apie būtinybę sumokėti žemės mokesčius ir pan.
9. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai trečiojo asmens H. Š. 2010 m. rugsėjo 2 d. notariškai patvirtintą pareiškimą dėl atsiskaitymo pripažino oficialiu rašytiniu įrodymu, nes notarė patvirtino tik trečiojo asmens parašo autentiškumą. Tuo tarpu minėtame pareiškime pateikta informacija apie tai, jog 2006 m. gruodžio 27 d. trečiasis asmuo iš J. M. gavo 537 580 Lt grynais, paneigiama Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos gautu 2010 m. spalio 6 d. raštu Nr.(21.1)-19-217, iš kurio aišku, jog 2006 m. gruodžio 27 d. trečiojo asmens apskritai nebuvo Lietuvoje.
10. Teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, nors ieškovė ir prašė pateikti įrodymus, jog egzistavo bendra ieškovės S. B. ir trečiojo asmens H. Š. skola R. L., kurio ieškovė nepažįsta. Juo labiau, kad esant 462 250 Lt įsiskolinimui, visų pinigų pagal sandorį sumokėjimas ir tik vėlesnis skolos grąžinimas (vietoj užskaitos) prieštarauja elementariai verslo ir sandorių sudarymo logikai. Tokiu būdu labiau tikėtina, jog minėta skola apskritai neegzistavo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė J. M. prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad abu įgaliojimai buvo išduoti tam pačiam asmeniui, dėl to paties dalyko ir nustatant analogišką įgaliojimų apimtį, tačiau vienam iš sutuoktinių buvus Norvegijoje, o antram – Lietuvoje, todėl įgaliojimais aiškiai išreikštas bendras buvusių sutuoktinių sutarimas. CK 3.100 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigia nutraukus santuoką, todėl teikti teismui ieškinį dėl bendrosios jungtinės nuosavybės priteisimo, praėjus daugiau kaip dvejiems metams po santuokos nutraukimo (2008 m. liepos 15 d.), nebuvo teisinio pagrindo. Apeliantė taip pat nenurodo, kokį ryšį su netinkamu bylos įrodymų bei faktų vertinimu turi trečiojo asmens sąsajos su atsakove J. M. ir turto pirkėju R. L..
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo argumentai
Apeliacinis skundas atmestinas.
Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmės bylai turinčias aplinkybes, tinkamai taikė materialios bei procesinės teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 dalis).
Sprendžiant šalių ginčą svarbu yra atsižvelgti į keletą byloje nustatytų aplinkybių: turtas (žemės sklypas ir pastatai), kurio pusę pardavimo kainos ieškovė prašo priteisti iš atsakovės, tuometis ieškovės sutuoktinis H. Š. buvo įgijęs dar iki santuokos su ieškove sudarymo; pastatai buvo rekonstruoti, o vėliau parduoti S. ir H. Š. santuokos metu; nutraukiant santuoką sutuoktiniai S. ir H. Š. susitarė dėl likusio turto padalijimo bei nurodė, kad daugiau dalintino turto nėra (prijungtos Telšių rajono apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-1196-304/2008, 2, 3 b. l.).
Atmetęs ieškinį pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad siekdami parduoti paminėtą turtą sutuoktiniai Š. išdavė tam tikslui atsakovei iš esmės vieną bendrą sutuoktinių įgaliojimą, kuris dėl objektyvių priežasčių (H. Š. buvimo Norvegijoje) buvo įformintas dviem dokumentais. Nesutikdama su šia teismo išvada apeliantė teigia, kad ji padaryta remiantis pažodiniu įgaliojimų tekstų aiškinimu, neišsiaiškinus tikrųjų įgaliojimus išdavusių asmenų ketinimų (CK 6.193 str. 1, 2 d.). Tačiau sutikti su tokiu teiginiu negalima, nes teismo išvados pagrįstumą patvirtina tai, kad S. ir H. Š. ne tik išdavė įgaliojimus tą pačią dieną (minėta aplinkybė nėra reikšmingiausia), bet ir tai, kad įgaliojimai buvo išduoti tam pačiam asmeniui (atsakovei), dėl to paties turto ir tuo pačiu tikslu (jį parduoti). Minėtos aplinkybės aiškiai parodo S. ir H. Š. valią parduoti įgaliojimuose nurodytą turtą, kas ir leido jų išduotus įgaliojimus vertinti kaip vieną (turintį vieną tikslą) dokumentą. Tuo tarpu sutinkant su apeliantės teiginiu, kad nagrinėjamu atveju buvo išduoti du savarankiški dokumentai, kurie tarp įgaliotojų ir įgaliotinės sukūrė atskirus ir savarankiškus atstovavimo santykius (neva ieškovė pati siekė asmeniškai realizuoti savo teisę, susijusią su lėšų už konkretų santuokinį turtą gavimu), sektų išvada, kad atsakovė, pardavusi vieną ir tą patį turtą, privalėjo pateikti kiekvienam iš įgaliotojų ataskaitą apie savo veiklą bei perduoti kiekvienam iš jų visus už parduotą turtą gautus pinigus. Tačiau toks apeliantės aiškinimas nėra logiškas ir prieštarauja protingumo bei teisingumo kriterijams (CK 1.5 str.). Tokios išvados pagrįstumą patvirtina ir tai, kad tik ieškinyje apeliantė buvo nurodžiusi, kad jai iš gautų už parduotą turtą pinigų priklauso ½ dalis. Tuo tarpu ieškovės išduotame įgaliojime buvo nurodyta, kad atsakovė turi atsiskaityti už viską, ką yra gavusi vykdydama pavedimą (1 t., 17 b. l.). Tačiau, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, atsakovė nebuvo įgaliota nustatinėti S. ir H. Š. dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje bei dalinti tarp jų už turtą gautus pinigus. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą vertinti išduotus įgaliojimus kaip vieną dokumentą, kuriuo S. ir H. Š. išreiškė valią parduoti konkretų turtą bei konstatuoti, kad pinigų perdavimas vienam iš sutuoktinių (įgaliotojų) laikytinas tinkamų įgaliotinio pareigų įvykdymu abiems sutuoktiniams. Padaręs tokią išvadą teismas, be kita ko, rėmėsi H. Š. atsakovei išduotu bei notariškai patvirtintu pareiškimu. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, suteikęs paminėtam įrodymui išskirtinę įrodomąją reikšmę, bei neatsižvelgęs į Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie VRM 2010 m. spalio 6 d. raštą Nr. (21.1)-19-217, kuriame nurodoma, kad H. Š. nebuvo Lietuvoje 2006 m. gruodžio 27 d. (pastarojo išduotame patvirtinime nurodyta, kad būtent šią dieną jis gavo iš atsakovės dalį už parduotą turtą gautų pinigų), pažeidė CPK nuostatas dėl įrodymų vertinimo. Tačiau, kolegijos nuomone, sprendžiant, ar atsakovė tinkamai įvykdė įgaliojimu jai pavestus atlikti veiksmus, daug svarbiau yra atsižvelgti į tai, kad, kaip apeliaciniame skunde nurodė pati ieškovė, tiek ji, tiek ir H. Š., pateikdami 2006 m. pajamų mokesčio deklaracijas, nurodė gautinas beveik 500 000 Lt sumas už nekilnojamojo turto pardavimą, kas, apeliantės nuomone, parodo, kad tiek ieškovė, tiek H. Š. pripažino vienas kito teises į gautinas sumas. Tačiau, priešingai negu teigia apeliantė, metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje deklaruojamos ne gautinos, bet jau gautos pajamos, kas, beje, ir nurodyta apeliantės pateiktoje deklaracijoje (1 t., 160 b. l.). Taigi minėta aplinkybė tik patvirtina, kad atsakovė savo pareigas pagal jai sutuoktinių S. ir H. Š. išduotą įgaliojimą įvykdė.
Šios išvados pagrįstumą patvirtina ir tai, kad 2008 m. birželio 25 d. sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių S. ir H. Š. nurodė, kad santuokoje įgytas turtas padalintas gera valia ir ginčo dėl turto nėra. Pastebėtina, kad tokia sutartis buvo sudaryta jau po to, kai atsakovė, veikdama pagal sutuoktinių S. ir H. Š. išduotą įgaliojimą, pardavė turtą, apie ką, kaip matyti iš ieškovės dubliko, S. Š. nutraukiant santuoką buvo žinoma. Tiesa, tiek dublike, tiek ir apeliaciniame skunde teigiama, kad nutraukiant ieškovės ir trečiojo asmens santuoką, Telšių rajono apylinkės teisme nebuvo sprendžiamas 2006 m. balandžio 7 d. atsakovei J. M. išduotame įgaliojime nurodyto turto ir/ar piniginių lėšų pardavus turtą priklausomybės ir/ar paskirstymo klausimas, nes ieškovės išduotame įgaliojime nurodyto turto santuokos nutraukimo momentu jau nebuvo, o pinigus, gautus vykdant ieškovės išduotą įgaliojimą (vienašalį sandorį) parduodant bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausiusį turtą jai turėjo sumokėti ne jos buvęs sutuoktinis H. Š., o įgaliojimą veikti ieškovės vardu gavusi atsakovė J. M.. Tačiau, visų pirma, kaip jau buvo nustatyta anksčiau, sutuoktiniai S. ir H. Š. iš esmės buvo išdavę vieną įgaliojimą, kuriame išreiškė savo valią dėl jame nurodyto turto pardavimo, o jų santuoką nutraukiant atsakovė įsipareigojimus pagal įgaliojimą įvykdė, ką patvirtino H. Š. bei metinėje pajamų deklaracijoje deklaravo tiek apeliantė, tiek ir H. Š.. Be to, net ir sutinkant su apeliantės pozicija, kad atsakovė pagal įgaliojimą gautų pinigų įgaliotiniams negrąžino, šie pinigai nepriklausomai nuo jų buvimo vietos, priklausė S. ir H. Š. (apeliantė niekuomet neteigė, kad parduotas turtas buvo jos asmeninė nuosavybė), todėl pastarieji, kreipdamiesi pareiškimu dėl santuokos nutraukimo bendru abiejų sutuoktinių sutikimu bei pasirašydami sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, turėjo arba padalinti už turtą gautas lėšas, arba, jei klausimas dėl pinigų padalijimo sutarties šalių buvo išspręstas, nurodyti, kad ginčo dėl šio turto nėra. Svarbu yra tai, kad šalys tiek pareiškime, tiek ir sutartyje nurodė, kad ginčo dėl turto nėra (prijungtos Telšių rajono apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-1196-304/2008, 2, 3 b. l.).
Svarbu yra ir tai, kad atsakovės išduotas įgaliojimas nebuvo nei panaikintas, nei pripažintas negaliojančiu, taip pat nebuvo pripažinta negaliojančia ir įgaliojimo pagrindu sudaryta turto pirkimo - pardavimo sutartis arba jos dalis, nustatanti atsiskaitymo už turtą tvarką. Todėl, kolegijos nuomone, tiek apelianto pateikti papildomi įrodymai (2 t., 148, 149 b. l.), tiek apeliacinio skundo argumentai dėl atsakovės ir trečiojo asmens giminystės ryšio (kas apeliantei turėjo būti žinoma išduodant įgaliojimą), tiek dėl turto pirkimo - pardavimo sutartimi nustatyto, apeliantės nuomone, nelogiško turto pirkėjo atsiskaitymo už turtą būdo, tiek ir dėl skolinio įsipareigojimo pastarajam, o taip pat šio asmens brolio nusikalstamos veikos esminės reikšmės nagrinėjam ginčui neturi.
Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos turėjo pagrindą ieškinį atmesti (CK 6.759 straipsnio 1 dalis, 6.760 straipsnio 1 dalis), o naikinti skundžiamą sprendimą dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo. Atitinkamai, atsižvelgiant į byloje esančių įrodymų visumą, nebuvo pagrindo tenkinti apeliantės prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka (CPK 322 straipsnis).
Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, iš jos atsakovei priteistinos išlaidos advokato pagalbai apmokėti (CPK 98 str.), kurios, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, mažintinos iki 2000 Lt (2 t., 119 – 121 b. l.). Be to, iš ieškovės priteistina 8500 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (1 t., 244 b. l.) ir 11,60 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (2 t. 1, 137 b. l.), valstybei.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės S. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2000 Lt (du tūkstančius litų) išlaidoms advokato pagalbai atlyginti atsakovei J. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir 8511,60 (aštuonis tūkstančius penkis šimtus vienuolika litų 60 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei.