Klaipėdos apygardos teismo nutarimas

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Dalius Jocys, rašytinio proceso tvarka nagrinėdamas administracinėn atsakomybėn patraukto V. U. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 15 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. U. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau ATPK) 173 straipsnio 1 dalį 289 eurų bauda su 179,85 eurų pajamų konfiskavimu už tai, kad būdamas UAB “(duomenys neskelbtini)” direktorius, pažeisdamas Lietuvos kelių transporto kodekso Nr. 1-1628 8 punkto reikalavimus „Keleivių vežimo autobusais ir krovinių vežimo kelių transporto priemonėmis, kurių leidžiamoji masė, įskaitant priekabą (puspriekabę) didesnė kaip 3,5 t, už atlygį veiklą gali vykdyti tik vežėjai, turintys nustatyta tvarka išduotą licenciją“ ir Kelių transporto veiklos licencijavimo taisyklių 8 punkto reikalavimus „Draudžiama vežti keleivius arba krovinius kelių transporto priemone už atlygį neturint galiojančios licencijos kopijos arba tuo atveju, kai licencijos kopijos galiojimas sustabdytas. Priekaboms ir puspriekabėms licencijų kopijų nereikia“, vykdė krovinių vežimą už atlygį, neturint tai veiklai licencijos, t. y. 2014-11-26, apie 11.05 val., kelyje Nr. 216, (duomenys neskelbtini), krovininiu automobiliu „Scania R 142 HL“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas A. B. vežė krovinį už atlygį pagal krovinio važtaraštį Nr. (duomenys neskelbtini) (krovinio siuntėjas UAB “(duomenys neskelbtini)”, krovinio gavėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“, krovinio vežėjas UAB “(duomenys neskelbtini)”).

Apeliaciniame skunde teigiama, kad licencijų verstis licencijuojama keleivių ir (ar) krovinių vežimo kelių transporto priemonėmis už atlygį veikla ir jų kopijų išdavimo, pratęsimo, keitimo, dublikatų išdavimo, galiojimo sustabdymo, galiojimo sustabdymo panaikinimo, galiojimo panaikinimo tvarka reglamentuojama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. gruodžio 7 d. nutarimu Nr. 1434 patvirtintose Kelių transporto veiklos licencijavimo taisyklėse, kurių 5 punktas nustato, kad vežėjo, turinčio šių taisyklių 4 punkte nurodytą licenciją (tarp jų – ir Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos išduotą licenciją vežti krovinius, suteikiančią teisę vežti krovinius tarptautiniais maršrutais ir Lietuvos Respublikos teritorijoje krovininėmis kelių transporto priemonėmis, kurių didžiausioji leidžiamoji masė, įskaitant priekabą (puspriekabę), didesnė kaip 3,5 tonos (Licencijavimo taisyklių 4.2, 9 punktai)), (…) kroviniams vežti naudojamai kelių transporto priemonei išduodama licenciją atitinkanti licencijos kopija. Licencijos (licencijos kopijos) galiojimo sustabdymas ir panaikinimas reglamentuojamas Licencijavimo taisyklių VI skyriuje, kurio 45 punkte nustatyta, kad licencijas išduodanti institucija priima sprendimą sustabdyti ar panaikinti licencijos galiojimą Reglamento (EB) Nr. 1071/2009 13 straipsnio 1 dalyje, Reglamento (EB) Nr. 1072/2009 7 straipsnio 2 dalyje ir 12 straipsnyje, Reglamento (EB) Nr. 1073/2009 21 straipsnio 1 dalyje ir 22 straipsnyje nustatytais atvejais ir terminais (45 p.). Licencijavimo taisyklių 48.1 – 48.5 punktuose yra išvardinti atvejai, kuriems esant licencijas išduodanti institucija priima sprendimą panaikinti licencijos galiojimą, tarp jų yra nurodytas ir atvejis, kai vežėjas, kuris buvo įspėtas apie galimą licencijos galiojimo panaikinimą ar kuriam buvo sustabdytas licencijos galiojimas už licencijuojamos veiklos sąlygų pažeidimus, per nustatytą laiką nepašalino nurodytų pažeidimų (48.4 p.). Šių taisyklių 50 punkte numatyta, kad licencijas išduodanti institucija priima sprendimą panaikinti licencijos galiojimo sustabdymą, kai vežėjas pašalina licencijos galiojimo sustabdymo priežastis, o 51 punktas nustato, kad individualus administracinis aktas, kuriuo panaikinamas arba sustabdomas licencijos galiojimas ir nustatomas terminas, per kurį vežėjas privalo atlikti reikiamus veiksmus licencijos galiojimo sustabdymo priežastims pašalinti (…), priimamas ir apie jo priėmimą licencijas išduodanti institucija vežėjui praneša Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau VAĮ) 2 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas yra vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui ar nurodytai asmenų grupei. VAĮ 3 straipsnis nustato, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje, be kitų šiame straipsnyje paminėtų viešojo administravimo principų, vadovaujasi įstatymo viršenybės principu, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Bendrieji reikalavimai, keliami individualiam administraciniam aktui ir pranešimo apie individualaus administracinio akto priėmimą tvarka reglamentuojama VAĮ 8 straipsnyje, kuriame numatyta, kad kiekvienam asmeniui, kuriam individualus administracinis aktas yra skirtas arba kurio teisėms ir pareigoms šis individualus administracinis aktas turi tiesioginį poveikį, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šio akto priėmimo raštu pranešama apie individualaus administracinio akto priėmimą, kartu pridedant individualaus administracinio akto teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą kopiją, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip. Kai individualus administracinis aktas priimamas naudojantis valstybės informacinėmis sistemomis, vietoj individualaus administracinio akto teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintos kopijos gali būti pridedamas individualaus administracinio akto išrašas (8 straipsnio 4 dalis). Taigi, vadovaujantis aukščiau nurodytų teisės aktų nuostatomis, kelių transporto veiklos licencijavimas yra sudėtinė viešojo administravimo dalis, o Inspekcija, atlikdama savo funkcijas ir įgyvendindama jai teisės aktais suteiktas teises, veikia kaip viešojo administravimo subjektas. Atsižvelgiant į tai, ir vadovaujantis VAĮ 2 straipsnio 9 ir 11 dalių nuostatomis, ginčijami Inspekcijos Įsakymai dėl licencijų galiojimo sustabdymo ir licencijų panaikinimo iš esmės yra administraciniai sprendimai (administracinis aktas ar nustatyta tvarka priimtas kitas nustatytos formos dokumentas, kuriame išreikšta viešojo administravimo subjekto valia), be to, tai yra vienkartiniai teisės taikymo aktai, priimti konkrečių asmenų atžvilgiu, todėl tai kartu yra ir individualūs administraciniai aktai, kurių atžvilgiu taikytini VAĮ 8 straipsnyje numatyti individualaus administracinio akto bendrieji reikalavimai, taip pat ir pranešimo apie individualaus administracinio akto priėmimą tvarka. Todėl, kaip nurodo apeliantas, nutarime pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Inspekcijos įsakymai buvo ne individualūs teisės aktai ir dėl šios priežasties nepagrįstai nustatė, kad šių teisės aktų paskelbimas viešai sudarė galimybes pareiškėjui sužinoti apie jo atžvilgiu taikomas poveikio priemones bei tinkamai pašalinti pažeidimus. Apeliantas nežinojo apie Įsakymus, nebuvo su jais supažindintas teisės aktų nustatyta tvarka ir dėl to negalėjo įvykdyti Įsakymuose nurodytų įpareigojimų dėl trūkumų pašalinimo ar veiklos sustabdymo. Nagrinėjamu atveju netinkamas pranešimas apie Įsakymą Nr. 2B-48, kuriuo buvo nustatytas įpareigojimas per keturių mėnesių terminą pašalinti licencijų galiojimo sustabdymo priežastį, iš esmės atėmė galimybę pasinaudoti teisės aktuose numatyta teise pašalinti kliūtis, trukdančias jo tolimesnei komercinei veiklai ir sąlygojo Įsakymo Nr. 2B-179 priėmimą, dėl kurio jis neteko galimybės toliau vykdyti savo komercinę veiklą. Vadovaujantis VAĮ 8 straipsnio 4 dalies bei Licencijavimo taisyklių 51 punkto nuostatomis, darytina išvada, kad Inspekcija, priėmusi ginčijamus individualius administracinius aktus, privalėjo ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo jų priėmimo raštu pranešti pareiškėjai apie kiekvieno iš Įsakymų priėmimą, kartu pridėdama kiekvieno iš šių individualių administracinių aktų teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą kopiją, tačiau ji šios pareigos neįvykdė. Pažymėtina, kad VAĮ 8 straipsnio 4 dalies nuostata yra imperatyvi, o Įsakymų paskelbimas Inspekcijos interneto svetainėje ir Valstybės žinių priede „Informaciniai pranešimai” šiuo atveju vertintinas tik kaip galimas papildomas pranešimo apie priimtus individualius administracinius aktus būdas, kuris niekaip neįtakoja ir nepanaikina VAĮ 8 str. 4 d. numatytos atsakovės pareigos ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo individualaus administracinio akto priėmimo raštu pranešti kiekvienam asmeniui, kuriam individualus administracinis aktas yra skirtas arba kurio teisėms ir pareigoms šis individualus administracinis aktas turi tiesioginį poveikį, apie individualaus administracinio akto priėmimą.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog esant minėtoms aplinkybėms, Inspekcija, kaip viešojo administravimo subjektas, priėmęs individualius administracinius aktus ir VAĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka neinformavęs apie juos pareiškėjos, pažeidė VAĮ 3 straipsnio 1 dalyje nurodytą įstatymo viršenybės principą ir padarė pažeidimą, kuris pripažintinas esminiu ir pakankamu konstatuoti ginčijamų Įsakymų neteisėtumą ir nepagrįstumą toje dalyje, kurioje ginčijami administraciniai sprendimai yra susiję su apelianto teisėmis ir pareigomis, nes dėl tokių atsakovės veiksmų buvo suvaržyta pareiškėjos teisė būti informuotai apie jos atžvilgiu taikomus apribojimus ir įpareigojimus bei iš esmės apsunkinta pareiškėjos teisė pašalinti Įsakyme Nr. 2B-48 nurodytus veiklos trūkumus, taip pat apsunkintas apelianto teisės kreiptis į teismą siekiant teisminės gynybos, įgyvendinimas. Apeliantas remiasi ir Vilniaus apygardos administracinio teismo byla Nr. I-4567-281/2014 ir pažymi, jog jo veiksmuose nėra administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties, todėl administracinio teisės pažeidimo teisena turi būti nutraukta.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

V. U. administracinėn atsakomybėn patrauktas už tai, kad jo vadovaujamos įmonės krovininiu automobiliu už atlygį buvo vežamas krovinys, neturint šiai veiklai licencijos. Tokia veika buvo kvalifikuota kaip ATPK 173 straipsnio 1 dalies pažeidimas. Bylos nagrinėjimo metu buvo neginčijamai nustatyta, kad V. U. vadovaujamai įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“ Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2013 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. 2B-48 buvo sustabdytas turėtos licencijos Nr. LIC-001534-EBKR vežti krovinius, suteikiant teisę vežti krovinius tarptautiniais maršrutais ir Lietuvos Respublikos teritorijoje krovininėmis kelių transporto priemonėmis, kurių didžiausioji leidžiamoji masė didesnė kaip 3,5 t, galiojimas, o to paties subjekto 2013 m. rugpjūčio 2 d. įsakymu Nr. 2B-179 minėtos licencijos galiojimas panaikintas. Apie abu Įsakymus buvo pranešta Inspekcijos interneto svetainėje ir oficialaus leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“. Taigi byloje nustatyta, jog V. U. vadovaujama įmonė atitinkamą licenciją vežti krovinius turėjo, tačiau Institucijos sprendimu ji iš pradžių buvo sustabdyta, o vėliau panaikinta.

Administracinėn atsakomybėn patrauktas V. U. pažymėjo, jog Įsakymai jam nebuvo siųsti, todėl apie licencijos panaikinimą nežinojo. Institucija nepateikė įrodymų, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ apie su įmonės teisėmis ir pareigomis susijusius įsakymus buvo atskirai raštu informuota.

Apygardos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog dėl konkrečių ūkio subjektų priimti paminėti Inspekcijos viršininko įsakymai yra ne individualūs teisės taikymo aktai. Teisės teorijoje pripažįstama, jog individualus teisės aktas – tai vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei. Šiuo atveju akivaizdu, jog minėti Įsakymai dėl licencijų galiojimo sustabdymo ir jų galiojimo panaikinimo yra vienkartinio taikymo teisės aktai, skirti ne visiems, o tik Įsakymuose konkrečiai nurodytiems ūkio subjektams ir šiuose Įsakymuose suformuluotos elgesio taisyklės skirtos tik nurodytiems ūkio subjektams. Taigi apeliantas visiškai pagrįstai remiasi VAĮ nuostatomis, įpareigojančiomis per nustatytus terminus raštu informuoti subjektus apie jų teises bei pareigas nustatančius, pakeičiančius ar panaikinančius individualius teisės aktus. Būtent su įpareigojimais informuoti asmenis glaudžiai susijęs ir atsakomybės taikymas, kadangi negalima reikalauti iš asmens elgesio, apie kurį jis nėra iš anksto informuojamas, ir paskui bausti už tokio elgesio nesilaikymą. Be kita ko, apeliaciniame skunde pagrįstai remiamasi ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu byloje Nr. I-4567-281/2014, kuris nors ir priimtas išnagrinėjus administracinę bylą, tačiau aktualus ir šioje administracinio teisės pažeidimo byloje, kadangi būtent minimoje administracinėje byloje dėl Inspekcijos viršininko 2013 m. vasario 22 d. įsakymo Nr. 2B-48 bei 2013 m. rugpjūčio 2 d. įsakymo Nr. 2B-179 buvo pripažinta, jog Inspekcija šiuos įsakymus dėl licencijų konkretiems ūkio subjektams (tarp kurių ir apelianto šioje administracinio teisės pažeidimo byloje vadovaujama įmonė) sustabdymo ir panaikinimo paskelbdama tik internetinėje svetainėje ir „Valstybės žinių“ priede, netinkamai informavo pareiškėją, todėl įsakymų dalis dėl į administracinį teismą besikreipusio pareiškėjo panaikinta. Kaip matyti iš teismų informacinės sistemos „Liteko“, Inspekcija teismo sprendimui administracinėje byloje Nr. Nr. I-4567-281/2014 neprieštaravo ir jo apeliacine tvarka nebeskundė. Būtent analogišku būdu, kaip ir minėtoje administracinėje byloje, apie Inspekcijos viršininko įsakymus informuotas ir administracinėn atsakomybėn patrauktas V. U..

Administracinis teisės pažeidimas yra priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę (ATPK 9 straipsnio 1 dalis). Teismų praktika, nustatanti bendruosius administracinės atsakomybės pagrindus, nuosekliai formuojama laikantis bendrųjų šios rūšies teisinės atsakomybės sąlygų, t. y. administracinėn atsakomybėn asmuo traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Administracinio teisės pažeidimo sudėtį sudaro ATPK įtvirtinta objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, nenustačius bent vieno būtinojo požymio, nėra faktinio atsakomybės pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-7-3-2013). Taigi taikant administracinę atsakomybę būtina nustatyti ne tik pažeidimo faktą, bet ir pažeidimą padariusio asmens kaltę. Formalios sudėties administracinių teisės pažeidimų sudėčiai būdingi požymiai yra priešingos teisei veikos pobūdžio suvokimas ir norėjimas taip veikti – sąmoningai nesilaikyti įstatyme numatyto draudimo, kai pažeidimo priešingumą teisei lemia veikimas. Kaltė yra administracinio teisės pažeidimo sudėties subjektyvusis požymis. Jos turinį sudaro psichinis asmens santykis su teisinę reikšmę turinčiais veikos požymiais, padariniais, aplinkybėmis ir situacija, kuriai esant buvo padarytas pažeidimas. Subjektyvieji administracinio teisės pažeidimo sudėties požymiai yra glaudžiai susiję objektyviaisiais, todėl kaltės turinys atskleidžiamas remiantis ne tik administracinėn atsakomybėn patraukto asmens paaiškinimais apie jo suvokimą darant veiką, bet ir objektyviais bylos duomenimis. Kaltė negali būti grindžiama tikėtinais ar keliančiais abejonių duomenimis.

Šiuo konkrečiu atveju administracinėn atsakomybėn patrauktas V. U. iš anksto nebuvo tinkamai informuotas, kokio elgesio iš jo yra reikalaujama. Jo įmonė iki Inspekcijos viršininko įsakymų priėmimo turėjo licenciją verstis tam tikra veikla, o kadangi apie įmonės licencijos sustabdymą ir panaikinimą nebuvo tinkamai informuoti, visiškai pagrįstai ir toliau tikėjosi, jog vykdo licencijuotą veiklą iki kol patikrinimo metu nepaaiškėjo, jog yra kitaip. Paminėtų aplinkybių visuma leidžia spręsti, jog V. U. veikoje nėra būtino administracinės atsakomybės sudėties požymio – kaltės, t. y., nežinodamas, jog įmonė nebeturi licencijos vežti krovinius už atlygį, V. U. negalėjo sąmoningai, tyčia verstis veikla, kuriai neturi reikiamo leidimo ir norėti toliau taip elgtis, netgi priešingai, jis turėjo visiškai realų pagrindą manyti, jog įmonės vykdoma veikla teisės aktų reikalavimams neprieštarauja.

Nesant administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltės, nėra pagrindo vertinti, jog padarytas administracinis teisės pažeidimas, todėl pirmosios instancijos teismo nutarimas, kuriuo V. U. pripažintas padaręs inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu ir naikintinas, o administracinio teisės pažeidimo teisena V. U. nutrauktina.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 15 d. nutarimą panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą dėl ATPK 173 straipsnio 1 dalies pažeidimo V. U. nutraukti.

Nutarimas neskundžiamas.