- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2008-04-21
- Bylos Nr.
- 2A-273/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas (pirm.), Alė Bukavinienė (pran.), Danutė Milašienė
- Atsakovas
- A. K.
- Ieškovas
- D. K.
- Trečiasis asmuo
- Kėdainių rajono 1-ojo notarų biuro
- Kategorijos
- 21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 45.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (pranešėja), Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas) ir Danutės Milašienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. K. ir atsakovo A. K. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2007 m. spalio 22 d. sprendimo, kuriuo ieškinys tenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-281-544/2007 pagal ieškovės D. K. ieškinį atsakovui A. K., tretieji asmenys Kėdainių rajono 1-ojo notarų biuro notarė G. S., uždaroji akcinė bendrovė draudimo kompanija „PZU Lietuva“, dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė D. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama vadovaujantis CK 1.5 straipsniu, 1.80 straipsniu, 6.145 straipsniu, 6.305 straipsniu, 6.397 straipsniu, Lietuvos Respublikos notariato įstatymu pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis 2005 m. lapkričio 25 d. tarp jos ir atsakovo A. K. sudarytas patalpos – parduotuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios pastate lA5b, (duomenys neskelbtini), ir 0,1201 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su jame esančiu gyvenamu namu lAlp bendro 296,70 kv. m ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkiniu pastatu 211 p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), šiltnamiu 3Šlg, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statiniais (stogine, tvora), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartis (registro Nr. 3-11444, Nr. 3-11446) ir taikyti abišalę restituciją – įpareigoti atsakovą grąžinti ieškovei minėtą turtą, o ieškovę įpareigoti grąžinti atsakovui 2 Lt. Ieškovė nurodė, kad santuoka su atsakovu buvo nutraukta 1997 m. lapkričio 5 d. Ieškovė 2005 m. lapkričio 25 d. su atsakovu sudarė dvi pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurias už 2 Lt pardavė jai asmeninės nuosavybės teise priklausiusį minėtą nekilnojamąjį bendros 254 689 Lt rinkos vertės turtą atsakovui. Nekilnojamojo turto vidutinė rinkos vertė buvo nustatyta VĮ Registrų centras ir atsakovas su ja sutiko. Minėto nekilnojamojo turto kaina šalių buvo nustatyta pažeidžiant protingumo ir sąžiningumo kriterijus bei Civilinio kodekso normas. Pagal 2005 m. lapkričio 25 d. žemės ir kito nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties, registro Nr. 3-11446, 1 punktą nėra aišku, kokia yra žemės sklypo ir kokia statinių kaina. Akivaizdu, kad nekilnojamojo turto, kurio vidutinė rinkos vertė yra 38 800 Lt (parduotuvės patalpų) bei 215 889 Lt (žemės sklypas ir statiniai) kaina nėra 1 Lt. Ši kaina neatitinka protingumo, sąžiningumo kriterijų, todėl laikytina, kad nekilnojamojo turto kaina yra nenurodyta. Protingumo kriterijus atitinkanti kaina turėjo atitikti vidutinę rinkos vertę, kuri nustatyta VĮ Registrų centras ir notaro nurodyta pirkimo-pardavimo sutartyse, kurios atsakovas taip pat neginčijo. Tvirtindama minėtus ginčijamus 2005 m. lapkričio 25 d. sandorius notarė pažeidė CK 6.397 straipsnio, CK 1.5 straipsnio reikalavimus ir neužtikrino teisėtų ieškovės interesų, dėl ko buvo pažeisti ir Notariato įstatymo 1 straipsnio, 2 straipsnio, 30 straipsnio, 40 straipsnio reikalavimai. Kadangi visos nurodytos teisės normos yra imperatyvios, todėl 2005 m. lapkričio 25 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartys yra niekinės ir pripažintinos negaliojančiomis CK 1.80 straipsnio pagrindu, taikytina abišalė restitucija, pagal kurią ieškovei natūra grąžintinas nekilnojamas turtas, o ji įpareigotina grąžinti atsakovui 2 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio apygardos teismas 2007 m. spalio 22 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2005 m. lapkričio 25 d. tarp ieškovės D. K. ir atsakovo A. K. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė atsakovui už 1 Lt pardavė patalpą – parduotuvę su rūsiu bendro 64,11 kv. m. ploto, pastate 1A5b (duomenys neskelbtini), bei pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė atsakovui už 1 Lt pardavė 0,1201 ha žemės sklypą, su jame esančiu gyvenamuoju namu 1A1p bendro 296,70 kv. m ploto, ūkiniu pastatu 2I1p, šiltnamiu 3Š1 g, kiemo statiniais, (duomenys neskelbtini); taikė restituciją ir iš atsakovo A. K. ieškovei D. K. priteisė 254 687 Lt, o pagal minėtas pirkimo-pardavimo sutartis perleistą turtą paliko nuosavybės teisėmis atsakovui A. K.; likusioje dalyje ieškinį atmetė; priteisė iš A. K. 6 094 Lt žyminio mokesčio D. K. ir 65 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Teismas nurodė, kad byloje esančių įrodymų visuma nustatyta, kad šalys yra buvę sutuoktiniai, kurių santuoka nutraukta 1997 m. lapkričio 5 d. (b. l. 20). Šalių santuokoje įgytas turtas nutraukiant santuoką buvo padalintas pagal notariškai patvirtintą 1997 m. lapkričio 20 d. sutartį: ieškovei D. K. atiteko gyvenamas namas su priklausiniais 152 483 Lt vertės ir 0,1201 žemės sklypas 13 397 Lt vertės, esantys (duomenys neskelbtini), o atsakovui A. K. – lengvasis automobilis 10 000 Lt vertės ir 32 000 Lt piniginė kompensacija (b. l. 43, 44). 2005 m. lapkričio 25 d. tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, kurią patvirtino Kėdainių rajono 1-ojo notarų biuro notarė G.S., pagal kurią ieškovė už 1 Lt pardavė atsakovui patalpą-parduotuvę su rūsiu bendro 64.11 kv. m. ploto, pastate 1A5b, esančiame (duomenys neskelbtini), kurios vidutinė rinkos vertė, nustatyta 2005 m. spalio 28 d., yra 38 800 Lt (b. l. 16-17, 58, 59). Minėtą parduotuvę arba 63.96 kv. m. patalpą (duomenys neskelbtini), 23 987 Lt rinkos vertės 1998 m. sausio 30 d. pagal notariškai patvirtintą pirkimo-pardavimo sutartį už 10 000 Lt iš L. S. nusipirko ieškovė D. K. (b. l. 61). 2005 m. lapkričio 25 d. tarp ieškovės D. K. ir atsakovo A. K. buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, kurią patvirtino Kėdainių rajono 1-ojo notarų biuro notarė G. S., pagal kurią ieškovė už 1 Lt pardavė atsakovui 0,1201 ha žemės sklypą, su jame esančiu gyvenamuoju namu 1A1p bendro 296,70 kv. m ploto, ūkiniu pastatu 2I1p, šiltnamiu 3Š1g, kiemo statiniais, esančias (duomenys neskelbtini), kurių vidutinės rinkos vertės, nustatytos 2005 m. spalio 29 d. ir 2005 m. lapkričio 4 d., buvo žemės sklypo – 26 451 Lt, pastatų ir statinių – 189 438 Lt (b. l. 18-19, 50, 51-52, 53). Teismas konstatavo, kad ieškovė įrodė, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas minėtas dvi ginčijamas 2005 m. lapkričio 25 d. sutartis pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento ieškinyje nurodytu sandorių negaliojimo pagrindu pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį (CPK 178 straipsnis). Nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartims taikoma CK 6.313 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad parduodamo daikto kaina nustatoma pinigais šalių susitarimu. Teismo teigimu, iš šios bylos duomenų matyti, kad ginčijamais sandoriais vertingas ženklios virš 254 tūkstančių litų vidutinės rinkos vertės nekilnojamasis turtas buvo parduotas už du litus, tai reiškia, kad trijų nekilnojamojo turto objektų kainos aiškiai neatitiko jų vertės ir rinkos kainos, ir toks pardavimas faktiškai reiškia turto perdavimą nemokamai, o ne jo pardavimą už protingą kainą, t. y. tokią kainą, kuri neleidžia nepagrįstai praturtėti nė vienai šaliai ir, atsižvelgiant į visas konkrečias aplinkybes, tikrai vertą mokėti už tam tikrą daiktą. Teismo teigimu, nekilnojamojo daikto kainą šalys turėjo laikyti esmine sutarties sąlyga ir ją aiškiai aptarti sutartyje. Teismas konstatavo, kad sutarties šalių nustatyta nekilnojamojo turto kaina (2 Lt) neatitinka CK 6.397 straipsnio 1 dalies ir 6.313 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl ginčo sutarčių sąlygos dėl kainos neatitinka pirkimo-pardavimo sutarties sampratos, nustatytos CK 6.305 straipsnyje. CK 6.400, 6.396 ir 6.397 straipsnių turinys ir analizė, teismo teigimu, duoda pagrindą išvadai, kad sutarties kainą įstatymų leidėjas vertina esmine sutarties sąlyga, jeigu kaina sutartyje nenurodyta, sutartis laikoma nesudaryta (CK 6.397 straipsnio 1 dalis). Teismas nurodė, kad minėtiems sandoriams negali būti taikomas CK 1.5 straipsnis, todėl ginčijami sandoriai pripažintini niekiniais. Atsakovo argumentą, kad CK 6.156 straipsnio 1 dalis numato, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, teismas atmetė motyvuodamas tuo, jog ši įstatymo norma numato ir tai, kad šalys taip laisvai elgtis turi tik tada, kai tai neprieštarauja įstatymams, t. y. įstatymas numato, kad sutarties laisvės principas nėra absoliutus ir yra ribojamas privalomu atitikimu imperatyvioms įstatymo normoms, šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyvių teisės normų galiojimo ir taikymo, nesvarbu kokia teisė tas normas nustato. Teismas taip pat nustatė, kad UAB „Rovineda“ VĮ Registrų centras įregistruota 1988 m. rugpjūčio 18 d., įmonė ūkinę komercinę veiklą vykdo patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), pagrindinis akcininkas ir įmonės administracijos vadovas yra atsakovas (b. l. 45, 46, 47, 96-98). Tačiau šios aplinkybės, teismo manymu, nesudaro pagrindo atsakovui neatlygintinai už simbolinę 1 Lt kainą gauti patalpą – parduotuvę, kurią asmeninės nuosavybės teise 1998 m. sausio 30 d. pagal notariškai patvirtintą pirkimo-pardavimo sutartį už 10 000 Lt nusipirko ieškovė D. K. (b. l. 61). Šioje įmonėje vedėja nuo 1998 m. rugsėjo 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. dirbo ir ieškovė (b. l. 77-80). Teismas nurodė, kad iš VĮ „Registrų centras“ pažymos matyti, jog ieškovei priklausanti patalpa – parduotuvė 1998 m. rugpjūčio 18 d. buvo padidinta rekonstruojant bei pakeista patalpos paskirtis pritaikant ją komercinei veiklai (b. l. 59). Atsakovas nurodė, kad, nors formaliai su ieškove išsituokė 1997 metais, tačiau tik 2005 m. rudenį nustojo vesti bendrą ūkį, nutarė gyventi atskirai ir atliko realų ir teisingą turto pasidalijimą: ieškovei neatlygintinai atiteko jo tėvų vardu registruotas butas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio rinkos vertė 65 000 Lt ir 0,24 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) maždaug 160 000 Lt vertės, o atsakovui už 2 Lt atiteko ginčo turtas (b. l. 39). Tačiau teismas nurodė, kad iš 2005 m. lapkričio 25 d. ir 2003 m. gruodžio 11 d. tarp atsakovo tėvų A. ir N. K. bei ieškovės D.K. sudarytų pirkimo-pardavimo sutarčių matyti, kad ieškovei atsakovo tėvai 77.28 kv. m. ploto butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir 0,123 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ne perleido neatlygintinai bet pardavė atitinkamai už 65 000 Lt ir 2 000 Lt, o pinigus ieškovė sumokėjo iki sutarties sudarymo (b. l. 43, 81). Sutartys yra notariškai patvirtintos ir tol, kol jos nenuginčytos įstatymo nustatyta tvarka, jose užfiksuoti duomenys teisingi, liudytojų parodymais nepaneigiami. Taip pat teismas nurodė, kad 2005 m. lapkričio 21 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo nutartyje išduoti leidimą sudaryti namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), kuri priskiriama šeimos turtui, ir sklypo pardavimo sandorį, konstatuota, kad sandoris nepažeis pareiškėjos nepilnametės dukters interesų bei teisių į gyvenamą būstą, kadangi pareiškėja siekdama pagerinti šeimos gyvenimo sąlygas ketina įsigyti butą (b. l. 56). Tai teismo teigimu, patvirtina ieškovės argumentus, kad ji ketino pirkti, o ne iš atsakovo tėvų neatlygintinai gauti minėtą butą.
Teismas taip pat nurodė, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, - atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 6.145 straipsnis). CK 6.146 straipsnyje nustatyta, kad restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Pagal šią įstatymo normą restitucija paprastai atliekama natūra, o kai tai neįmanoma – sumokant ekvivalentą pinigais.
Teismo nuomone, restitucijos taikymas natūra nepagrįstai pablogintų atsakovo ir jo šeimos narių padėtį. Byloje nustatyta, kad 2005 m. lapkričio 25 d. ginčo turto: patalpos – parduotuvės, gyvenamo namo su priklausiniais ir žemės sklypo vidutinė rinkos kaina buvo 254 687 Lt (b. l. 16-19, 49-62). Teismo teigimu, ieškovė nurodė, kad šią kainą ji laiko teisinga ieškinio ir sandorių kaina jų sudarymo metu, minėta nekilnojamo turto kaina yra nustatyta VĮ „Registrų centras“, atsakovas neginčijo, kad ginčo sudarymo metu minėtų trijų objektų reali rinkos kaina buvo 254 687 Lt. Taip pat teismas nustatė, kad UAB „Rovineda“ VĮ „Registrų centras“ įregistruota 1988 m. rugpjūčio 18 d., nuo tada ji ūkinę komercinę veiklą vykdo ginčo patalpoje – parduotuvėje. Atsakovas paaiškino, liudytojas R. P. patvirtino, kad anksčiau įmonės įregimu, rekonstrukcijos darbais daugiausia rūpinosi atsakovas, bendrovės pagrindinis akcininkas ir administracijos vadovas nuo 2005 metų, kada šalys faktiškai išsiskyrė, taip pat yra atsakovas (b. l. 45, 46, 47, 96-98). Pagal bylos duomenis, ginčo name po savo buto pardavimo gyvena senyvo amžiaus atsakovo motina. Iš VĮ „Registrų centras“ pažymos galima spręsti, kad patalpa – parduotuvė 1998-08-18 buvo padidinta rekonstruojant bei pakeista patalpos paskirtis pritaikant ją būtent komercinei veiklai (b. l. 59). Ieškovė šiuo metu gyvena kitame mieste, su ginčo patalpose vykdomu atsakovo verslu bendrų sąsajų pagal bylos duomenis nebeturi, akcijas yra pardavusi atsakovui, UAB „Rovineda“ dirbo iki 2004 m. gruodžio 31 d. (b. l. 77-80). Iš ieškovės paaiškinimų, teismo nutarties dėl leidimo išdavimo turinio matyti, kad ieškovė siekė būtent parduoti ginčo patalpas, gauti už jas teisingą kainą ir pagerinti turėtas gyvenimo sąlygas šeimai įsigyjant kitą būstą (b. l. 56). Esant tokioms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad yra pagrindas taikyti restituciją, ieškovei iš atsakovo priteisiant ginčo sandorių sudarymo metu buvusią ginčo turto rinkos vertę, o atsakovui nuosavybės teise paliekant nekilnojamą turtą.
Šalies argumentai
Ieškovė D. K. apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos teismo 2007 m. spalio 22 d. sprendimo dalį, kuria taikyta restitucija pakeisti – taikyti restituciją natūra: vietoj 254 687 Lt priteistų ieškovei D. K., įpareigoti atsakovą A. K. grąžinti ieškovei D. K. patalpą – parduotuvę pastate lA5b, (duomenys neskelbtini), o ieškovę D. K. įpareigoti grąžinti atsakovui A. K. 1 Lt, bei įpareigoti atsakovą A. K. grąžinti ieškovei D. K. 0,1201 ha žemės sklypą su jame esančiu gyvenamu namu lAlp bendro 296,70 kv. m ploto, ūkiniu pastatu 211 p, šiltnamiu 3Šlg, kiemo statiniais (stogine, tvora), esančius (duomenys neskelbtini), o ieškovę įpareigoti grąžinti atsakovui 1 Lt. Skunde ieškovė nurodo, kad teismas, spręsdamas klausimą, ar restituciją reikia atlikti sumokant ekvivalentą pinigais, turi įvertinti byloje esančius įrodymus, kurie turėtų neginčytinai patvirtinti, kad grąžinant turtą natūra vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 str. 2 d., 6.146 str.). Teismas neteisingai vertino ir nurodė sprendime byloje esančius įrodymus. Visų pirma, teismas neteisingai nurodė šalių skyrybų datą. Byloje esantis šalių ištuokos liudijimas patvirtina, kad A. K. ir D. K. santuoka buvo nutraukta ir apie tai padarytas įrašas ištuokos metrikų knygoje 1997 m. lapkričio 5 d. Todėl teismo išvada, kad šalys faktiškai išsiskyrė 2005 m., neatitinka oficialių rašytinių įrodymų. UAB ,,Rovineda“ buvo įregistruota 1998 m. rugpjūčio 18 d., ką patvirtina įmonės registravimo pažymėjimas iš juridinių asmenų registro. Todėl UAB ,,Rovineda“, kuri veikė ginčo patalpose (duomenys neskelbtini), buvo įsteigta šalims jau nutraukus santuoką ir pagrindinis akcijų paketas priklausė ne atsakovui, o ieškovei D. K.. Ieškovė D. K. perleido UAB ,,Rovineda“ akcijas A. K. tik 2006 m. kovo mėn., ką patvirtina byloje esantis UAB ,,Rovineda“ 2006 m. kovo 10 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas Nr. 20 bei akcijų pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 1. Ginčo patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), buvo įgytos ieškovės D. K. po santuokos nutraukimo su A. K. 1998 m. sausio 30 d. pagal pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1-425 ir priklausė jai asmeninės nuosavybės teise. Tai, kad ieškovė, įgijusi patalpas 1998 m., jau po santuokos nutraukimo su atsakovu, jas remontavo savo lėšomis, nes santuokinis turtas tarp šalių jau buvo padalintas, patvirtina, kad patalpos natūra turėjo būti grąžintos ieškovei, nes atsakovas be jokio pagrindo gavo pagerintą turtą, kas nesąžiningai pablogino ieškovės padėtį. UAB ,,Rovineda“ veiklos negalima sieti su ginčo patalpomis, nes patalpos priklauso ne bendrovei, o fiziniam asmeniui. Teismas nepagrįstai sprendime nurodė, kad ginčijamas žemės sklypas su gyvenamuoju namu ir ūkiniais pastatais natūra turi būti paliktas atsakovui, motyvuodamas tuo, jog ginčo name po savo buto pardavimo gyvena senyvo amžiaus atsakovo motina. Ieškovės manymu, atsakovo motinos teisės negali būti saugomos labiau negu ieškovės bei nepilnametės dukters interesai. Ieškovė D. K. bei jos nepilnametė dukra neturi jokio gyvenamojo ploto, todėl restitucija privalėjo būti vykdoma natūra, atsižvelgiant ir į nepilnamečio vaiko interesus.
Atsakovas A. K. apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos teismo 2007 m. spalio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai ginčijamus sandorius pripažino negaliojančiais. Ieškovė ieškinyje nenurodė, kad būtų buvusi priversta sudaryti ginčijamus sandorius, kad sandorius sudarė prieš savo valią, taip pat nenurodė, kad sandorius sudarė dėl suklydimo ar kitokių priežasčių, kurios leistų abejoti ieškovės valios išraiška parduoti turtą už sutartą ir sutartyse nurodytą kainą – po 1 Lt. Teismas pagrįstai nurodė, kad toks turto perleidimas, kai yra perleidžiamas didelės vertės turtas už simbolinę kainą, iš esmės reiškia turto perleidimą neatlygintinai. Tačiau tokiu atveju, esant aiškiai išreikštai šalių valiai perleisti turtą neatlygintinai, teismas turėjo savo iniciatyva taikyti CK 1.87 straipsnio nuostatas ir laikyti, kad sudaryti sandoriai yra dovanojimo sandoriai (CK 6.465 str.).
2. Neteisingas teismo argumentas, kad ginčijamose pirkimo-pardavimo sutartyse kaina yra nenurodyta, o kainos nurodymas yra esminė pirkimo-pardavimo sutarties sąlyga ir nesant nurodytai kainai, sutartis laikoma negaliojančia. Sutartyse yra nurodyta turto kaina – 1 Lt. CK 6.313 straipsnis nustato, kad parduodamo daikto kaina nustatoma pinigais šalių susitarimu. Šalys susitarė dėl turto kainos ir toks susitarimas nepažeidė trečiųjų asmenų teisių, neprieštaravo viešajam interesui. Iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad atsakovas su ieškove iki ginčijamų sandorių sudarymo buvo sudarę ir kitus sandorius, tokius sandorius ieškovė sudarė su atsakovo tėvais, ir nors santuoka tarp šalių buvo nutraukta, tačiau ieškovė su atsakovu gyveno kartu, vedė bendrą ūkį. Šios aplinkybės patvirtina atsakovo ir ieškovės susitarimą laisva valia sudaryti nekilnojamojo turto perleidimo sandorius už sutartą simbolinę kainą. Joks įstatymas nedraudžia susitarti dėl pirkimo-pardavimo kainos, nustatyti mažesnę ar didesnę kainą, nenumato pareigos nustatyti kainos tokio dydžio, kokia yra vidutinė rinkos kaina, nes tuo būtų pažeistas sutarties sudarymo laisvės principas (CK 6.154 str., 6.156 str.).
Atsiliepimas
Ieškovė D. K. atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo atsakovo A. K. skundą atmesti, o ieškovės apeliacinį skundą tenkinti.
Atsakovas A. K. atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo ieškovės D. K. apeliacinį skundą atmesti.
Tretysis asmuo UAB DK ,,PZU Lietuva“ atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo ieškovės D. K. apeliacinį skundą atmesti, o atsakovo A. K. apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Ieškovės D. K. apeliacinis skundas atmestinas, atsakovo A. K. apeliacinis skundas tenkintinas.
Apeliacinis teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, o taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).
Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl nagrinėja bylą apeliacinių skundų ribose (CPK 320 str. 2 d.).
Pareikštu ieškiniu ieškovė D. K. ginčija nekilnojamojo turto perleidimo sandorius dėl jų prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str.).
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai nurodė, kad, visų pirma, pareiškus ieškinį minėtu pagrindu, būtina nustatyti, ar ieškovo nurodoma teisės norma yra imperatyvi, tai yra, ar ji yra įsakomojo (privalomo vykdyti) pobūdžio ir ar ginčijamas sandoris ieškovo nurodytai normai prieštarauja ir dėl to jis yra niekinis bei negaliojantis nuo jo sudarymo momento.
Nagrinėjamoje byloje ieškovė rėmėsi civilinio kodekso 6.397 straipsnio pirmosios dalies nuostata, kad nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartyje privalo būti nurodyta nekilnojamojo daikto kaina, o jos nesant, sutartis laikoma nesudaryta, ir laikėsi pozicijos, jog ieškiniu ginčijamuose nekilnojamojo turto perleidimo sandoriuose kaina nenurodyta, todėl jais pažeidžiama minėta imperatyvi įstatymo norma. Pirmosios instancijos teismas pritarė tokiai ieškovės pozicijai ir jos nurodytu pagrindu sandorius pripažino negaliojančiais nuo jų sudarymo momento.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada.
Sutarčių teisę reglamentuojančios Civilinio kodekso normos akcentuoja sutarčių laisvės principą, įtvirtina sudarančių sutartį šalių teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas ir sudaryti neprieštaraujančias įstatymams sutartis (CK 6.156 str. 1 d.).
Kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai (CK 6.158 str. 1 d.).
Taikydamas šią įstatymo nuostatą, pirmosios instancijos teismas akcentavo vienos sutarties šalies – šiuo atveju, atsakovo nesąžiningumą, siedamas jį su itin mažos kainos (vieno lito) už parduodamą nekilnojamąjį daiktą nustatymu. Tačiau reikia turėti omenyje, kad ginčijami sandoriai – dvišaliai sandoriai, todėl svarbi yra ne vienos, o abiejų sandorio šalių valia. Tuo tarpu, ieškovės, kaip turto pardavėjos, valia, šiuo atveju, teismo sprendime visiškai neanalizuota ir neatskleista.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovės atstovė taip pat negalėjo paaiškinti, kokia buvo pačios ieškovės valia sudaryti jos ginčijamus sandorius.
Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo aiškinamasi, kodėl ieškovė sudarė minėtus sandorius, taip pat šalių tarpusavio santykiai. Ieškovės pakviestas liudytojas R. P. (b. l. 149) patvirtino, kad ieškovė patyrė iš atsakovo smurtą, jai buvo grasinama fiziniu susidorojimu. Ieškovės atstovė taip pat aiškino, kad šalių santykiai buvo įtempti, todėl ieškovė buvo priversta išparduoti turtą ir gyventi atskirai (b. l. 144).
Tačiau minėtais pagrindais – kad sandoriai sudaryti dėl ekonominio spaudimo, grasinimo ar dėl susidėjusių sunkių aplinkybių (CK 1.91 str.) ieškovė šių sandorių neginčijo. Priešingai, atsakovo atstovui teismo posėdyje pasiteiravus dėl ieškinio pagrindo, ieškovės atstovė nurodė, kad ji nesiruošianti jo keisti (b. l. 147). Todėl teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių negalėjo panaudoti pripažįstant negaliojančiais sandorius pareikštu pagrindu – kaip prieštaraujančius imperatyvioms įstatymo normoms, nes šiuo atveju, įrodinėtinos ir reikšmingos sandorio negaliojimui kitos aplinkybės, o būtent, imperatyvių teisės normų pažeidimas.
Kaip nustatyta byloje, ginčijamais sandoriais trys nekilnojamieji daiktai 2005 m. lapkričio 25 d. notariškai patvirtintomis dvejomis sutartimis buvo perleisti už 2 litus. Pagal Civilinio kodekso 6.313 straipsnio pirmąją dalį parduodamo daikto kaina nustatoma pinigais šalių susitarimu. Kad ginčijamuose sandoriuose nurodyta parduodamų daiktų kaina – 1 litas, yra akivaizdu ir ieškovė nepaneigė aplinkybės, kad būtent toks ir buvo šalių susitarimas. Ši teisės norma taip pat yra imperatyvi ir įgyvendina sutarties laisvės principą. Ji galioja taip pat ir nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartims (CK 6.397 str. 1 d.). Jeigu tokį susitarimą lėmė kitos aplinkybės – kokie nors esami ar buvę turtiniai santykiai, skolos ir pan. arba šalių tarpusavio santykių specifika, tai šias aplinkybes ieškovė ir turėjo teisę įrodinėti. Tačiau ieškovė to nedarė, o tik laikėsi pozicijos, kad sandoriuose nėra nurodyta kaina. Kad ji buvo priversta nurodyti būtent tokią kainą ar kad ji nesuvokė, nesuprato sandorių sudarymo metu šio sandorių elemento – kainos, ji taip pat neįrodinėjo.
Teisėjų kolegijos nuomone, vertinant šalių sudarytas sutartis ir jose nurodomą itin mažą parduodamų daiktų kainą, reikšmingos yra ir atsakovo nurodytos aplinkybės dėl šalių tarpusavio santykių. Būtent, nors ir įregistravę ištuoką ir pasidalinę turtą 1997 metais, šalys gyveno vienuose namuose iki 2005 metų (iki ginčo sutarčių sudarymo), 1998 m. įsteigus uždarąją akcinę bendrovę ,,Rovineda“ ir jos akcininke esant ieškovei, bendrovės administracijos vadovu nuo įkūrimo dienos buvo atsakovas, o 2006 m. kovo 10 d., tai yra jau po ginčo sutarčių sudarymo, ieškovė visas savo akcijas pardavė atsakovui už 40 000 Lt (b. l. 98). Be to, bendrovėje ,,Rovineda“ dirbo ir ieškovė (b. l. 77-79). Nors šios aplinkybės ir neduoda pagrindo išvadai, kad šalys po ištuokos įregistravimo ir turto pasidalinimo vedė bendrą ūkį ar sukūrė bendrąją nuosavybę, tačiau tai atspindi šalių tarpusavio santykius ir pagrindžia, kad būtent dėl išlikusio tarpusavio ryšio po santuokos nutraukimo, sandoriuose laisva šalių valia galėjo būti nurodyta tokia maža (2 Lt) turto perleidimo kaina. Šalių sutartą sandorių kainą galėjo lemti ir jų tikslas įforminti kitus, sandoriuose tiesiogiai neaptartus, tarpusavio santykius. CK 6. 156 str. 3 d. leidžia šalims sudaryti sutartį, turinčią kelių rūšių sutarties elementų. Vienok, kadangi nei viena iš šalių neginčijo sudarytų sandorių tuo pagrindu, kad juose buvo ir kitų sutarčių elementų, kad šiais sandoriais buvo pridengiami dar ir kiti šalių tarpusavio įsipareigojimai, todėl tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Pabrėžtina, jog nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties privaloma esminė sąlyga yra kaina, bet ne priežastys ar motyvai, dėl kurių šalys sandoriuose nurodo vienokią ar kitokią kainą. Jei sandorio kaina sutartyje yra nurodoma, tačiau ji neatitinka tikrosios šalių valios, tai gali būti pagrindas ginčyti sudarytus sandorius ne dėl sandorio turinio, bet dėl sandorių subjektų valios ydingumo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatavimas, šiuo atveju, apie atsakovo nesąžiningumą dėl neadekvačiai mažos sandorio kainos neturi teisinio pagrindo.
Tiek ieškovė, tiek ir pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos nuomone, nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 3 d. nutartimi, byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės ieškinį ,,Aksa“ atsakovams R. M. bendrai Lietuvos-Ukrainos įmonei uždarajai akcinei bendrovei ,,Azovlitas“ kurioje konstatuota, jog daikto pardavimas už 1 Lt neatitinka CK 1.5 straipsnyje įtvirtinto protingumo principo. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad cituojamoje byloje buvo ginčijamas sandoris kitu pagrindu – CK 1.82 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, pažeidžiant privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jų kompetenciją ar prieštaraujantys juridinio asmens tikslams, gali būti pripažinti negaliojančiais tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams. Taigi, šiuo atveju, šalies nesąžiningumas yra privalomas elementas sandoriui pripažinti negaliojančiu ir šis elementas patvirtinamas būtent aiškiai per maža kaina. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje, kaip minėta, ieškinys jokiais kitais įstatyme nustatytais sandorio negaliojimo pagrindais nepareikštas. Sandorių ginčijamas vien dėl turinio trūkumų – kainos nebuvimo, teisėjų kolegijos nuomone, yra nepagrįstas, kadangi sudarytuose tarp šalių sandoriuose kaina yra nurodyta.
Šalių ginčas – privatus ginčas. Pačios šalys formuluoja reikalavimą (ieškinio dalyką) ir jį pagrindžiančias aplinkybes (ieškinio pagrindą) (CPK 12 str.). Minėta, teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu buvo keliamas klausimas dėl ieškovės pasirinkto sandorių nuginčijimo pagrindo pakeitimo, tačiau ieškovė keisti ieškinio pagrindą atsisakė, šalims procesinės teisės buvo išaiškintos. Šalys turėjo kvalifikuotą teisinę pagalbą, ieškovė buvo atstovaujama net dviejų didelę patirtį turinčių advokačių. Todėl naikinti teismo sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nėra teisinio pagrindo.
Dėl minėtų aplinkybių ir netinkamo materialinės teisės normų aiškinimo teisėjų kolegija laiko neteisėtu ir nepagrįstu pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jį panaikina (CPK 330 str.).
Tenkinant atsakovo apeliacinį skundą ir priimant byloje naują sprendimą, kuriuo ieškinys atmetamas, iš ieškovės atsakovui priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, kurias pagal byloje pateiktus dokumentus sudaro žyminis mokestis už paduotą apeliacinį skundą (CPK 93 str. 1 ir 4 d.) bei išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (CPK 88, 92 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Panevėžio apygardos teismo 2007 m. spalio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės D. K. (a. k. (duomenys neskelbtini)) atsakovui A. K. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 6 094 Lt (šešis tūkstančius devyniasdešimt keturis litus) žyminio mokesčio išlaidų.
Priteisti iš ieškovės D. K. 78,40 Lt (septyniasdešimt aštuonis litus, 40 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.