Panevėžio apygardos teismo sprendimas, 2-281-544/2007

Teismas: Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2007-10-22
Bylos Nr.: 2-281-544/2007
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Ramunė Čeknienė
Atsakovas: A. K., A.
Ieškovas: D. K.
Trečiasis asmuo: Kėdainių rajono 1-ojo notarų biuro
Advokatai: Algimantas Kolpertas, Vida Kisielienė

Kategorijos

20.3.10pavadinimo nepavyko patikrinti
21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
21.6pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr.2-281-544-2007Procesinio sprendimo kategorija:20.3.10; 21.4.1.1; 21.6; 41; 42.; 45.6; 114.11; (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASS P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. spalio 22 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėja Ramunė Čeknienė, sekretoriaujant Loretai Talžūnienei, dalyvaujant ieškovės atstovėms advokatėms Vidai Kisielienei, Sigridai Eglei Šalūgaitei, atsakovui A. K., jo atstovui advokatui Algimantui Kolpertui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. K. ieškinį atsakovui A. K., esant tretiesiems asmenims Kėdainių rajono 1-ojo notarų biuro notarei Gražinai Slavinskienei, UAB DK „PZU Lietuva“ dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo,

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Ieškovė, vadovaudamasi LR CK 1.5 str., 1.80 str., 6.145 str., 6.305 str., 6.397 str., LR Notariato įstatymu, prašo pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis 2005-11-25 tarp jos ir atsakovo A. K. sudarytas patalpos – parduotuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastate (duomenys neskelbtini) ir 0,1201 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su jame esančiu gyvenamu namu lAlp, bendro 296,70 kv. m. ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkiniu pastatu 211 p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), šiltnamiu 3Šlg, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statiniais (stogine, tvora), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), pirkimo pardavimo sutartis (registro Nr. 3-11444, Nr. 3-11446), taikyti abišalę restituciją: įpareigoti atsakovą grąžinti jai minėtas patalpą – parduotuvę pastate lA5b, (duomenys neskelbtini), 0,1201 ha žemės sklypą su jame esančiu gyvenamu namu lAlp, bendro ploto 296,70 kv.m., ūkiniu pastatu 211 p, šiltnamiu 3Šlg, kiemo statiniais (stogine, tvora), esančius (duomenys neskelbtini), o ją įpareigoti grąžinti atsakovui 2 Lt.

Ieškiniui pagrįsti nurodė, kad 2005-11-25 su atsakovu sudarė dvi pirkimo - pardavimo sutartis, pagal kurias už 2 Lt pardavė jai asmeninės nuosavybės teise priklausiusį virš minėtą nekilnojamą bendros 254 689 Lt rinkos vertės turtą atsakovui. Santuoka su atsakovu buvo nutraukta 1997-11-05. Nekilnojamojo turto vidutinė rinkos vertė buvo nustatyta VĮ Registrų centras ir atsakovas su ja sutiko. Mano, kad minėto nekilnojamojo turto kaina buvo nustatyta pažeidžiant protingumo ir sąžiningumo kriterijus bei LR CK normas. CK 6.305 straipsnis numatė, kad pirkimo - pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą arba kainą, kuri yra esminė sutarties sąlyga. LR CK XXIII skyriaus aštuntojo skirsnio normos reglamentuoja nekilnojamo turto pirkimą pardavimą ir numato tam tikrų išimčių iš bendrųjų normų. CK 6.397 straipsnis numato, kad „nekilnojamojo daikto pirkimo - pardavimo sutartyje privalo būti nurodyta parduodamo nekilnojamojo daikto kaina, o šio kodekso 6.313 straipsnio 2-6 dalyse nustatytos taisyklės nekilnojamojo daikto prikimo - pardavimo sutartims netaikomos; jeigu kaina sutartyje nenurodyta, sutartis laikoma nesudaryta. CK 6.397 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad „kai parduodamas žemės sklypas, į jo kainą įeina ir jame esančių pastatų, statinių, įrenginių, sodinių ir kitokių objektų kaina, jeigu ko kita nenustato įstatymai ar sutartis". Pagal 2005-11-15 žemės ir kito nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutarties, registro Nr. 3-11446, 1 punktą aplamai neaišku, kokia yra žemės sklypo ir kokia statinių kaina. Akivaizdu, kad nekilnojamojo turto, kurio vidutinė rinkos vertė yra 38 800 Lt (parduotuvės patalpų) bei 215 889 Lt. (žemės sklypas ir statiniai) kaina nėra 1 Lt. Ši kaina neatitinka jokių protingumo, sąžiningumo kriterijų, todėl laikytina, kad nekilnojamojo turto kaina yra nenurodyta. Mano, kad protingumo kriterijus atitinkanti kaina turėjo atitikti vidutinę rinkos vertę, kuri nustatyta VĮ Registrų centras ir notaro nurodyta pirkimo - pardavimo sutartyse, kurios atsakovas taip pat neginčijo.

Pagal LR Notariato įstatymo 1, 2 str. notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis šio įstatymo nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų, kad būtų užtikrinta asmenų ir valstybės teisėtų interesų apsaugą. Mano, kad tvirtindama minėtus ginčijamus 2005-11-25 sandorius notarė pažeidė CK 6.397 str., LR CK 1.5 str. reikalavimus ir neužtikrino teisėtų ieškovės interesų, kas kartu yra ir Notariato įstatymo 1 str., 2 str., 30 str., 40 str. reikalavimų pažeidimas. Pagal Notariato įstatymo 40 str., notarė privalėjo atsisakyti atlikti notarinį veiksmą, jeigu jo atlikimas prieštaravo įstatymams ar neatitiko jų reikalavimų. Kadangi viso nurodytos teisės normos yra imperatyvios, todėl 2005-11-25 nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartys, kurių registro Nr. 3-11444 ir 3-11446, yra niekinės ir pripažintinos negaliojančiomis CK 1.80 str. pagrindu, taikytina abišalė restitucija, pagal kurią ieškovei natūra grąžintinas nekilnojamas turtas, o ji įpareigotina grąžinti atsakovui 2 Lt.

Šalies argumentai

Atsakovas A. K. nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsikirtimams pagrįsti nurodo, kad 2005-11-25 pirkimo pardavimo sutartyje dėl 0,1201 ha žemės sklypo su jame esančiu gyvenamuoju namu ir priklausiniais pardavimo šalys nustatė viso turto pirkimo pardavimo kainą 1 Lt. Šalių valia dėl šios kainos buvo suderinta. Pati ieškovė yra alogiška ieškinyje nurodydama, tai kad kaina nebuvo nustatyta, tai kad ji yra neteisinga, tai kad neatitinka protingumo, teisingumo kriterijų bei vidutinių rinkos kainų. Sandoriuose kaina yra nurodyta ir kainos nerodymas atitinka LR CK 6.379 str. reikalavimą. Pagal CK 6.305 str., pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis įsipareigoja parduoti daiktą kitai šaliai, o gavęs turtą asmuo privalo sumokėti nustatytą pinigų sumą ( kainą). Parduodamo daikto kaina nustatoma pinigais šalių susitarimu (CK 6.313 str. l d.). Nagrinėjamu atveju dvišaliame sandoryje dalyvavę abi šalys, laisvai susiderėjusios ir būdamos laisvos sudaryti sutartis savo nuožiūra susitarė ir nustatė 1 Lt kainą, kuri buvo aiškiai išreikšta ir ieškovės pripažinta (CK 6.154 str., 6.156 str.). Šalys savo susitarimu negali pakeisti tik imperatyvių įstatymo nuostatų (CK 6.157 str.), tačiau joks įstatymas imperatyviai nedraudžia susitarti dėl pirkimo-pardavimo kainos, nustatyti mažesnę ar didesnę kainą, nenumato pareigos nustatyti kainos tokio dydžio kokia yra vidutinė rinkos kaina, nes tuo būtų pažeistas sutarties sudarymo laisvės principas. Mano, kad sudarydami ginčijamas sutartis elgėsi sąžiningai. Ieškovė ieškinį pateikė praėjus metams po sutarties sudarymo, o šis laikas rodo, kad ji sutartį laikė esant sudarytą sąžiningai. Privačių asmenų sudarytas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik įstatymų nustatytais pagrindais, tačiau tokio konkretaus pagrindo ieškovė nenurodė, o susitarimas dėl kainos neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms.

Atsiliepimas

Atsakovas taip pat nurodė, kad 1997-11-05 tarp šalių santuoka buvo nutraukta formaliai ir tik dėl to, kad ateityje išsaugoti šeimos turtą, nes tuo metu jam buvo iškelta baudžiamoji byla pagal BK 310 str., vėliau buvo pripažintas kaltu ir nuteistas kriminaline 10 000 Lt bauda. Tuomet sudarė turto tarp sutuoktinių pasidalijimo sutartį, pagal kurią žemės sklypas ir gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais (duomenys neskelbtini), kuris buvo įsigytas bendrosios jungtinės nuosavybės teise, atiteko ieškovei asmeninėn nuosavybėn, o jam atiteko lengvasis automobilis ir 32 000 Lt piniginė kompensacija, kurios negavo. Po 1997-11-05 iki 2005 metų pabaigos toliau gyveno minėtame name, bendrai turtą valdė ir vedė bendrą ūkį. 2005 metų rudenį nutarus išsiskirti atliko realų turto padalinimą: ieškovei atidavė tuo metu jo tėvų vardu buvusį butą (duomenys neskelbtini) ir ji 65 000 Lt jo kainos taip pat tėvams nemokėjo, bei 0,24 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), o ieškovė jam ginčo sutartimis už 1 Lt pardavė gyvenamąjį namą su priklausiniais ir žeme (duomenys neskelbtini) bei patalpą –parduotuvę (duomenys neskelbtini). Visi šie jų susitarimai buvo sudaryti vienu metu, neprieštaravo viešai tvarkai, nes sudarydami atskiras sutartis teisingai ir sąžiningai pasiskirstė turtą, jis liko gyventi (duomenys neskelbtini), o ieškovė išsikėlė. Patalpa -parduotuvė už 1 Lt buvo parduota dar ir todėl, kad ją pats įrengė ir ten visą laiką vykdė ir vykdo veiklą. Ieškovė butą (duomenys neskelbtini) pardavė 2006 metais, o sklypą (duomenys neskelbtini) už 160 000 Lt – prieš kelis mėnesius, kas ir paskatino ieškovę pateikti ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Tretysis asmuo notarė G.Slavinskienė siūlė ieškinį atmesti ir nurodė, kad ginčijamas sutartis tikrai patvirtino, tačiau pareikštu ieškiniu nesutinka. Šalys sutarčių sudarymo metu susitarė dėl nekilnojamų daiktų pardavimo kainos pagal CK 6.305 str. reikalavimus, abu buvo sveiko proto, sutartis sudarė laisva valia, niekieno neverčiami. Sandoriai atitiko CK 1.63 str. 6 d., 6.156 str. 4 d. reikalavimams. Pagal CK 6.313 str. 1 d., parduodamo daikto kaina nustatoma pinigais šalių susitarimu. Imperatyvios įstatymų normos nenurodo, už kokią mažiausią kainą šalys susitarę gali parduoti turtą. Abiejose pirkimo - pardavimo sutartyse kaina yra nurodyta ir išreikšta pinigais - 1Lt. Todėl negalima teigti, kad sutartyse kaina nenurodyta. Žemės sklypas su pastatais (duomenys neskelbtini) parduotas viena sutartimi, todėl nurodyta bendra jų kaina. Šalys nepageidavo kiekvieno nekilnojamo daikto kainą išskirti atskirai. Be to, CK 6.397 str. 2 d. numato, kad kai parduodamas žemės sklypas, į jo kainą įeina ir jame esančių pastatų, statinių, įrenginių, sodinių ir kitokių objektų kaina, jeigu ko kita nenustato sutartis.

Mano, jog tvirtindama ginčijamus sandorius LR Notariato įstatymo 1,2, 30, 40 straipsnių nuostatų nepažeidė. LR Notariato įstatymo 1 str. numato, kad notaras turi užtikrinti asmenų ir valstybės teisėtų interesų apsaugą, tačiau notaras negali reguliuoti sandorio kainos, nes tai yra šalių susitarimo dalykas. Ieškovės teisėtų interesų nepažeidė. CK 313 str. 2 d., kurioje kalbama apie protingumo kriterijus atitinkančią kainą, yra netaikomos nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartims. Ieškovė pati norėjo parduoti turtą už 1,- Lt, o pirkėjas turtą už tokią kainą nupirko. Imperatyvios teisės normos tikrai nereguliuoja kokia turi būti šalių susitarimo kaina. LR Notariato įstatymo 40 str. numato, kad notaras turi atsisakyti atlikti notarinį veiksmą, jei tokio notarinio veiksmo atlikimas prieštarauja įstatymams ar neatitinka jų reikalavimų. Tačiau patvirtintos sutartys atitiko įstatymų reikalavimus, ir pagal CK 6.313 str. 1 d., kuri numato, kad kaina nustatoma pinigais šalių susitarimu, neturėjo pagrindo atsisakyti atlikti notarinį veiksmą. Pagal LR Notariato įstatymo 30 str., išaiškino šalims atliekamų notarinių veiksmų prasmę ir pasekmes, ieškovė puikiai suprato, kad perleidžia nekilnojamus daiktus už 1 Lt ir kad jie taps atsakovo asmenine nuosavybe. Šalys savo valią patvirtino parašais.

Sutartis yra niekinė, jeigu ją sudarant buvo pažeisti pagrindiniai sutarčių teisės principai, pažeisti ne tik sutarties šalies, bet ir viešieji interesai (CK 6.225 str.). Jokio viešojo intereso pirkimo - pardavimo sutarčių patvirtinimas nepažeidė. Įvykdytą sutartį laikyti niekine tik dėl to, kad ieškovė apsigalvojo dėl pardavimo kainos, negalima.

Tretysis asmuo UAB DK „PZU Lietuva“ siūlė ieškinį atmesti, nes jis neteisėtas ir nepagrįstas. Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2005-07-01 iki 2006-06-30 tarp bendrovės ir notarės Gražinos Slavinskienės tikrai buvo sudaryta notarų profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, draudimo liudijimas NPCA Nr. 000168. Pagal Notarų profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisykles (V.Ž., 2003-05-14 Nr. 47-2079), notaro civilinė atsakomybė buvo apdrausta už tretiesiems asmenims padarytą žalą, kuri atsirado draudimo sutarties galiojimo termino metu ir trejus metus nuo šios sutarties galiojimo termino pabaigos dėl draudimo sutarties galiojimo metu padarytų neteisėtų notaro, jo atstovo, padėjėjo ar notaro biuro darbuotojo veiksmų, susijusių su notaro profesine veikla. Taisyklių 8 p. numatė, kad draudiminis įvykis yra draudimo sutarties galiojimo metu atlikti neteisėti notaro veiksmai (neveikimas), dėl kurių atsirado žala, ir reikalavimo atlyginti žalą pateikimas apdraustajam, jeigu reikalavimas atitinka 5 nurodytas sąlygas. Nurodo, kad, atsižvelgiant į CK 1.2 str., 6.156 str. 1 d., 4 d., 6.397 str. 1 d., 6.313 str. 2-6 d. nuostatas, į byloje esančius įrodymus yra pagrindas daryti išvadą, kad nekilnojamų daiktų kaina buvo nustatyta ir ginčo sutartyse aiškiai nurodyta šalių laisva valia, tai neprieštaravo imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Todėl nėra pagrindo sandorius pripažinti negaliojančiais CK 1.80 str. pagrindu ir taikyti abipusę restituciją. Sudarant minėtas sutartis buvo laikomasi visų imperatyvių teisės normų reikalavimų ir buvo išreikšta laisva šalių valia, todėl notarui nekilo pareiga atsisakyti atlikti notarinį veiksmą ir Notariato įstatymas nepažeistas. Įvertinus minėtų Taisyklių 8 punkto nuostatas bei bylos įrodymus, teigia, kad ieškovės reikalavimas dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis neatitinka minėtų Taisyklių 8 p. numatytų draudiminio įvykio kriterijų, nes nenustatytos ir neįrodytos notarės civilinės atsakomybės sąlygos, ieškinys yra ne dėl žalos atlyginimo. Todėl draudimo bendrovei nekyla pareiga mokėti draudimo išmoką.

Ieškinys tenkinas iš dalies. Ši išvada daroma vadovaujantis šia įrodymų visuma ir dėl šių motyvų.

Byloje esančių įrodymų visuma nustatyta, kad šalys yra buvę sutuoktiniai, kurių santuoka nutraukta 1997-11-05 (b. l. 20). Šalių santuokoje įgytas turtas nutraukiant santuoką buvo padalintas pagal notariškai patvirtintą 1997-11-20 sutartį: ieškovei D. K. teko gyvenamas namas su priklausiniais 152 483 Lt vertės ir 0,1201 žemės sklypas 13 397 Lt vertės (duomenys neskelbtini), o atsakovui A. K. - lengvasis automobilis 10 000 Lt ir 32 000 Lt piniginė kompensacija (b. l. 43, 44). 2005-11-25 tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis, registro Nr. 3-11444, kurią patvirtino Kėdainių rajono 1-ojo notarų biuro notarė G.Slavinskienė, pagal kurią ieškovė už 1Lt pardavė atsakovui patalpą - parduotuvę su rūsiu bendro 64.11 kv. m. ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastate 1A5b (duomenys neskelbtini), kurios vidutinė rinkos vertė, nustatyta 2005-10-28, yra 38 800 Lt (b. l. 16-17, 58, 59). Minėtą parduotuvę arba 63.96 kv. m. patalpą (duomenys neskelbtini) 23 987 Lt rinkos vertės 1998-01-30 pagal notariškai patvirtintą pirkimo pardavimo sutartį už 10 000 Lt iš L. S. nusipirko ieškovė D. K. (b. l. 61). 2005-11-25 tarp ieškovės D. K. ir atsakovo A. K. buvo sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis, registro Nr. 3-11446, kurią patvirtino Kėdainių rajono 1-ojo notarų biuro notarė G.Slavinskienė, pagal kurią ieškovė už 1 Lt pardavė atsakovui 0.1201 ha žemės sklypą, unikalaus Nr. (duomenys neskelbtini) su jame esančiu gyvenamuoju namu 1A1p 296,70 kv, m, ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkiniu pastatu 2I1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), šiltnamiu 3Š1 g, unikalaus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statiniais, unikalaus Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), kurių vidutinės rinkos vertės, nustatytos 2005-10-29 ir 2005-11-04, buvo žemės sklypo - 26 451 Lt, pastatų ir statinių - 189 438 Lt (b. l. 18-19, 50, 51-52, 53).

Teismo nuomone, ieškovė įrodė, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas minėtas dvi ginčijamas 2005-11-25 dienos sutartis pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento ieškinyje nurodytu sandorių negaliojimo pagrindu pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį (CPK 178 straipsnis). CK 1.80 straipsnio 1 dalis numato, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Nustatant, ar teisės norma imperatyvi, reikia vadovautis CK 1.9 str. 3 d. numatytais jos aiškinimo principais. Imperatyvios normos nustatomos siekiant apsaugoti visos visuomenės interesus ir viešąją tvarką. Teisės norma, kuri yra privaloma ir kurios savo valia sandorio subjektai negali keisti yra imperatyvi teisės norma, o sandoriai, pažeidžiantys imperatyvias normas, yra niekiniai ir negalioja nuo sudarymo momento. Pagal sutarčių teisės institutą šalys visada privalo elgtis sąžiningai: CK 1.5 straipsnio 1 dalis numato, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, CK 6.158 straipsnio 1 dalis – kad kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai. Sąžiningas elgesys turi būti tiek ikisutartiniuose santykiuose (CK 6.163 straipsnis), tiek sudarant sutartį (CK 6.162 straipsnis), tiek aiškinant jos turinį (CK 193 straipsnis), tiek ją vykdant (CK 6.200 straipsnis). Teismo nuomone, galima daryti išvadą, kad yra visuomenės interesas, reikalaujantis, kad asmenys esant civiliniams teisiniams santykiams elgtųsi pagrįstai ir sąžiningai. Todėl sandoriai, kuriuose nustatoma, kad šalių santykiams netaikomas CK 1.5 straipsnis, bus niekiniai. CK 6.305 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pirkimo pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybėn ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą sumą (kainą). CK XXII skyriaus VIII skirsnio, reglamentuojančio nekilnojamojo daikto pirkimo pardavimo sutarčių ypatumus, 6.397 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nekilnojamojo daikto pirkimo pardavimo sutartyje privalo būti nurodyta parduodamo nekilnojamojo daikto kaina bei kad CK 6.313 straipsnio 2-6 dalyse nurodytos taisyklės nekilnojamojo daikto pirkimo pardavimo sutartims netaikomos. Taigi nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartims taikoma CK 6.313 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad parduodamo daikto kaina nustatoma pinigais šalių susitarimu. Iš šios bylos duomenų matyti, kad ginčijamais sandoriais vertingas ženklios virš 254 tūkstančių litų vidutinės rinkos vertės nekilnojamasis turtas buvo parduotas už du litus. Tai reiškia, kad trijų nekilnojamojo turto objektų kainos aiškiai neatitiko jų vertės ir rinkos kainos, ir toks pardavimas faktiškai reiškia turto perdavimą nemokamai, o ne jo pardavimą už protingą kainą, t. y. tokią kainą, kuri neleidžia nepagrįstai praturtėti nė vienai šaliai ir, atsižvelgiant į visas konkrečias aplinkybes, tikrai yra verta mokėti už tam tikrą daiktą Nekilnojamojo daikto kainą šalys turėjo laikyti esmine sutarties sąlyga ir ją aiškiai aptarti sutartyje. Tokia sutarties šalių nustatyta nekilnojamojo turto kaina (2 Lt) neatitinka CK 6.397 straipsnio 1 dalies ir 6.313 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Todėl ginčo sutarčių sąlygos dėl kainos neatitinka pirkimo–pardavimo sutarties sampratos, nustatytos CK 6.305 straipsnyje. CK 6.400 straipsnio 1 dalies, 6.396 ir 6.397 straipsnių turinys ir analizė duoda pagrindą daryti išvadą, kad sutarties kainą įstatymų leidėjas vertina esmine sutarties sąlyga. Jeigu kaina sutartyje nenurodyta, sutartis laikoma nesudaryta (CK 6.397 straipsnio 1 dalis). Minėtiems sandoriams negali būti taikomas CK 1.5 straipsnis. Todėl ginčijami sandoriai pripažintini niekiniais nurodytu pagrindu. Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija civilinėje byloje Nr. 3K–3–312/2006 (procesinio sprendimo kategorijos: 20.3.10; 21.4.2.1; 22.1), nors taikydama ir ne CK 1.80 straipsnyje numatytą pagrindą, yra konstatavusi, kad sutarties šalis veikė nesąžiningai, nes pagal pirkimo pardavimo sutartį 1998 metais pagamintą automobilį pardavė ne už tikrąją jo vertę, bet už 1 Lt, ir tai neatitinka CK 1.5 straipsnyje įtvirtinto protingumo principo, nustatančio civilinių teisinių subjektų pareigą juo vadovautis įgyvendinant savo teises bei atliekant pareigas.

Atsakovas teisingai nurodo, kad CK 6.156 straipsnio 1 d. numato, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis. Tačiau ši įstatymo norma numato ir tai, kad šalys taip laisvai elgtis turi tik tada, kai tai neprieštarauja įstatymams, t. y. įstatymas numato, kad sutarties laisvės principas nėra absoliutus ir yra ribojamas privalomu atitikimu imperatyvioms įstatymo normoms. Šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyvių teisės normų galiojimo ir taikymo, nesvarbu kokia teisė tas normas nustato. Atsakovas teisingai nurodo, kad UAB „Rovineda“ VĮ Registrų centras įregistruota 1988-08-18, ji ūkinę komercinę veiklą vykdo patalpose adresu (duomenys neskelbtini), jos pagrindinis akcininkas ir administracijos vadovas yra jis (b. l. 45, 46, 47, 96-98). Tačiau šios aplinkybės nesudaro pagrindo jam neatlygintinai už simbolinę 1 Lt kainą gauti patalpą parduotuvę, kurią asmeninės nuosavybės teise 1998-01-30 pagal notariškai patvirtintą pirkimo pardavimo sutartį už 10 000 Lt nusipirko ieškovė D. K. (b. l. 61). Šioje įmonėje vedėja nuo 1998-09-01 iki 2004-12-31 dirbo ir ieškovė (b. l. 77-80). Iš VĮ „Registrų centras“ pažymos galima spręsti, kad ieškovei priklausanti patalpa – parduotuvė 1998-08-18 buvo padidinta rekonstruojant bei pakeista patalpos paskirtis pritaikant ją komercinei veiklai (b. l. 59).

Atsakovas teigia, kad byloje minimi šalių, atsakovo tėvų sudaryti sandoriai buvo sudaryti atsižvelgiant į tai, kad jam tuo metu buvo iškelta baudžiamoji byla pagal BK 310 straipsnį, jis buvo nuteistas, todėl, siekiant ateityje išvengti grėsmės turtui ir jį išsaugoti šeimai, vertingesnį turtą buvo nutarta perleisti ieškovei. Argumentas nepagrįstas. Iš 1997-02-11 įsiteisėjusio nuosprendžio matyti, kad šiuo nuosprendžiu atsakovas A. K. buvo pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 310 str. 1 d. ir 2 dalyse laikotarpyje nuo 1996-07-17 iki 1996-09-20 ir nubaustas atitinkama bausme (b. l. 84). Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad tiek šalių santuoka nutraukta, tiek santuokoje įgyto turto pasidalijimo sutartis sudaryta atitinkamai 1997-11-05 ir 1997-11-20, t. y. praėjus beveik 7 mėnesiams po nuosprendžio priėmimo. Todėl ši aplinkybė neįtakoja ginčo sandorių teisėtumo ar pagrįstumo. Be to, argumentai, susiję su turto nuslėpimu nuo kreditorių ar nuo nuosprendžio įvykdymo, iš viso nepriimtini, nes pagal visuotinai žinomą teisės principą iš neteisėtų veiksmų negali kilti teisėtos pasekmės, o sandoris, kurio tikslas apeiti įstatymą, negalioja.

Atsakovas nurodo, kad, nors formaliai išsituokė 1997 metais, tačiau tik 2005 rudenį nustojo vesti bendrą ūkį, nutarė gyventi atskirai ir atliko realų ir teisingą turto pasidalijimą: ieškovei už dyka atiteko jo tėvų vardu registruotas butas (duomenys neskelbtini) - 65 000 Lt rinkos vertės, 0,24 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini) apie 160 000 Lt rinkos vertės, o jam už 2 Lt atiteko ginčo turtas (b. l. 39). Tačiau iš 2005-11-25 ir 2003-12-11 tarp atsakovo tėvų A. ir N. K. bei ieškovės D. K. sudarytų pirkimo – pardavimo sutarčių matyti, kad ieškovei atsakovo tėvai 77.28 kv. m. ploto butą (duomenys neskelbtini) ir 0,123 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ne perleido neatlygintinai, kaip kad teigia atsakovas, bet pardavė atitinkamai už 65 000 Lt ir 2000 Lt, o pinigus ieškovė sumokėjo iki sutarties sudarymo (b. l. 43, 81). Sutartys yra notariškai patvirtintos ir tol, kol jos nenuginčytos įstatymo nustatyta tvarka, jose užfiksuoti duomenys teisingi, liudytojų parodymais nepaneigiami. 2005-11-21 Kėdainių rajono apylinkės teismo nutartyje išduoti leidimą sudaryti namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), kuri priskiriama šeimos turtui, ir sklypo, pardavimo sandorį, konstatuota, kad sandoris nepažeis pareiškėjos nepilnametės dukters interesų bei teisių į gyvenamą būstą, kadangi pareiškėja siekdama pagerinti šeimos gyvenimo sąlygas ketina įsigyti butą (b. l. 56). Tai patvirtina ieškovės argumentus, kad ji ketino pirkti, o ne iš atsakovo tėvų neatlygintinai gauti, minėtą butą. Atsakovo pateikta minėto sklypo rinkos kainos nustatymo pažyma esminės reikšmės neturi (b. l. 99). Be to, liudytoja apklausta atsakovo motina N. K. paaiškino, kad jos vyras ir atsakovo tėvas A. K. sodą ir butą „perrašė“ sūnui A., o ne ieškovei D. K., kuriai pretenzijų neturi.

Nurodyti ir įrodyti ieškinio dalyką ir pagrindą yra ieškovės pareiga. Tai, kad sandorių sudarymo metu šalių santykiai buvo įtempti, patvirtina policijos dokumentų nuorašai (b. l. 110-113), iš dalies – ir abiejų šalių liudytojai. Tačiau šios aplinkybės nurodomos kaip situacijos, kurioje buvo sudaryti sandoriai, apibudinimas, o ne kaip savarankiškas ieškinio ir sandorių negaliojimo pagrindas. Todėl teismas dėl šių aplinkybių išsamiau nepasisako.

Liudytojai R. D., B. S. esminių bylai aplinkybių nenurodė, paaiškino, jog apie bylos aplinkybes žino iš pačių šalių pasakojimų arba jų parodytų dokumentų turinio, o patys tiesiogiai nieko turinčio esminės reikšmės bylai nežino ir nematė. Liudytoja B. S., atsakovo sesuo, teigia, kad butas 1997 buvo „užrašytas“ ieškovei 1997 metais dėl atsakovo problemų su teisėsauga, tačiau tam prieštarauja notariškai patvirtinta ir nenuginčyta 2005-11-25 sutartis, iš kurios turinio matyti, kad butas (duomenys neskelbtini) nuo 1996 metų priklausė atsakovo tėvui A. K. ir tik 2005-11-25 jis parduotas ieškovei.

Ieškovė teisingai nurodo, kad Notariato įstatymo 2 str. 1 d. įtvirtina, jog notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis šio įstatymo nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų. Konkretaus notaro užduotis yra atliekamais notariniais veiksmais patikrinti tvirtinamo sandorio atitikimą įstatymams, kadangi notarui valstybė yra suteikusi svarbius įgaliojimus jam vykdant viešąją funkciją – apsaugant teisėtumą civiliniuose teisiniuose santykiuose. Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, - atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 6.145 straipsnis). CK 6.146 straipsnyje nustatyta, kad restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Pagal šią įstatymo normą restitucija paprastai atliekama natūra, o kai tai neįmanoma – sumokant ekvivalentą pinigais. Teismo nuomone, restitucijos taikymas natūra nepagrįstai pablogintų atsakovo ir jo šeimos narių padėtų. Byloje nustatyta, kad 2005-11-25 dienai ginčo turto: patalpos - parduotuvės, gyvenamo namo su priklausiniais ir žemės sklypo vidutinė rinkos kaina buvo 254 687 Lt (b. l. 16-19, 49-62). Ieškovė nurodė, kad šią kainą ji laiko teisinga ieškinio ir sandorių kaina jų sudarymo metu (b. l. 10). Minėta nekilnojamo turto kaina yra nustatyta VĮ „Registrų centras“, kuris bei jo darbuotojai, turintys kvalifikacinius pažymėjimus, pagal įstatymus ir savo nuostatus turi teisę nustatyti nekilnojamo turto rinkos vertę. Atsakovas neginčija, kad ginčo sudarymo metu minėtų trijų objektų reali rinkos kaina buvo 254 687 Lt. Taip pat byloje nustatyta, kad UAB „Rovineda“ VĮ „Registrų centras“ įregistruota 1988-08-18, nuo tada ji ūkinę komercinę veiklą vykdo ginčo patalpoje – parduotuvėje. Atsakovas paaiškino, liudytojas R. P. patvirtino, kad anksčiau įmonės įregimu, rekonstrukcijos darbais daugiausia rūpinosi atsakovas. Bendrovės pagrindinis akcininkas ir administracijos vadovas nuo 2005 metų, kada šalys faktiškai išsiskyrė, taip pat yra atsakovas (b. l. 45, 46, 47, 96-98). Pagal bylos duomenis, ginčo name po savo buto pardavimo gyvena senyvo amžiaus atsakovo motina. Iš VĮ „Registrų centras“ pažymos galima spręsti, kad patalpa – parduotuvė 1998-08-18 buvo padidinta rekonstruojant bei pakeista patalpos paskirtis pritaikant ją būtent komercinei veiklai (b. l. 59). Ieškovė šiuo metu gyvena kitame mieste, su ginčo patalpose vykdomu atsakovo verslu bendrų sąsajų pagal bylos duomenis nebeturi, akcijas yra pardavusi atsakovui, UAB „Rovineda“ dirbo iki 2004-12-31 (b. l. 77-80). Iš ieškovės paaiškinimų, teismo nutarties dėl leidimo išdavimo turinio matyti, kad ieškovė siekė būtent parduoti ginčo patalpas, gauti už jas teisingą kainą ir pagerinti turėtas gyvenimo sąlygas šeimai įsigyjant kitą būstą (b. l. 56). Esant tokioms aplinkybėms, nagrinėjamoje byloje yra pagrindas taikyti restituciją, ieškovei iš atsakovo priteisiant ginčo sandorių sudarymo metu buvusią ginčo turto rinkos vertę, o atsakovui nuosavybės teise paliekant nekilnojamą turtą. Kadangi ieškinys iš esmės tenkinamas (dalinai tenkinamas tik dėl restitucijos būdo), tai iš atsakovo ieškovei priteisiamos turėtos bylinėjimosi išlaidos - 6094 Lt žyminio mokesčio, valstybei – 65 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (b. l. 2, 6, 9, CPK 80 str. 1 d. 1 p., 85 str. 1 d. 2p., 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 96 str.).

Vadovaujantis išdėstytu ir CPK 259, 260, 263, 268 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

NUSPRENDĖ:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2005-11-25 tarp ieškovės D. K., a. k. (duomenys neskelbtini) ir atsakovo A. K., a. k. (duomenys neskelbtini) sudarytą pirkimo – pardavimo sutartį, registro Nr. 3-11446, kurią patvirtino Kėdainių rajono 1-ojo notarų biuro notarė G.Slavinskienė, pagal kurią ieškovė atsakovui už 1 Lt pardavė 0.1201 ha žemės sklypą, unikalaus Nr. (duomenys neskelbtini) su jame esančiu gyvenamuoju namu 1A1p 296,70 kv, m, ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkiniu pastatu 2I1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), šiltnamiu 3Š1 g, unikalaus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statiniais, unikalaus Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini).

Taikant restituciją iš atsakovo A. K. a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei D. K., a. k. (duomenys neskelbtini) priteisti 254 687 (du šimtus penkiasdešimt keturi tūkstančius šešis šimtus aštuoniasdešimt septynis) Lt, o pagal minėtas pirkimo - pardavimo sutartis perleistą turtą: patalpą - parduotuvę su rūsiu bendro 64.11 kv. m. ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastate (duomenys neskelbtini), 0.1201 ha žemės sklypą, unikalaus Nr. (duomenys neskelbtini) su jame esančiu gyvenamuoju namu 1A1p 296,70 kv, m, ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkiniu pastatu 2I1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), šiltnamiu 3Š1 g, unikalaus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statiniais, unikalaus Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) palikti nuosavybės teisėmis atsakovui A. K., a. k. (duomenys neskelbtini)

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti iš A. K., a. k. (duomenys neskelbtini)

-D. K., a. k. (duomenys neskelbtini) 6094 (šešis tūkstančius devyniasdešimt keturis) Lt žyminio mokesčio;

-į valstybės biudžetą – 65 (šešiasdešimt penkis) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti apskųstas Lietuvos Apeliaciniam teismui apeliacinį skundą paduodant per šį teismą.

Teisėja Ramunė Čeknienė