Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernestos Montvidienės, Reginos Pocienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Algimanto Valantino,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. T. ir G. M. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 18 d. nuosprendžio, kuriuo:

G. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 1 dalį (dėl R. P. nužudymo) laisvės atėmimu 12 (dvylikai) metų, pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (dėl A. P. nužudymo) laisvės atėmimu 13 (trylikai) metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 7 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 16 (šešiolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas jo laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2017 m. birželio 29 d. iki nuosprendžio pradėjimo vykdyti dienos.

V. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (dėl R. P. nužudymo) laisvės atėmimu 13 (trylikai) metų, pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (dėl A. P. nužudymo) laisvės atėmimu 14 (keturiolikai) metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 7 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 17 (septyniolikai) metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2018 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 17 (septyniolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose. Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikas, atliktas pagal ankstesnį nuosprendį.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas jo laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2017 m. birželio 29 d. iki nuosprendžio pradėjimo vykdyti dienos.

Iš G. M. ir V. T. solidariai priteista A. S. 1 730 Eur turtinei žalai ir 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Iš G. M. ir V. T. solidariai priteista V. P. 1 110 Eur turtinei žalai ir 25 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. G. M. ir V. T. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2014 metų rugpjūčio 31 dieną, vakare, tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbiami), G. M. ir V. Ž. gyvenamojoje vietoje, būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tarpusavio konflikto su R. P. metu, bendrais veiksmais tyčia sudavė daugybinius smūgius rankomis ir kojomis R. P. į veidą, kaklo sritį, krūtinę, ir panaudodami elektrošoką sukėlė fizinį skausmą. Tokiu būdu jie R. P. padarė galvos traumą, pasireiškusią kaukolės skliauto, kaukolės pamato priekinės ir vidurinės daubų, kaukolės vidinės dalies daugybiniais skeveldriniais lūžiais, kaklo traumą, pasireiškusią poliežuvinio kaulo ir skydinės kremzlės lūžiais, krūtinės traumą, pasireiškusią krūtinkaulio lūžiu, kairės pusės I-VII šonkaulių (II-V dvigubais), dešinės pusės I-VI šonkaulių (IV-V dvigubais ) lūžiais, dėl to nukentėjusysis įvykio vietoje mirė. G. M. ir V. T. iš karto po šių veiksmų veikdami kartu paslėpė R. P. kūną prie namo esančiame garaže, (duomenys neskelbiami), o vėliau užkasė prie to paties namo tvoros, iš kur po kelių dienų, tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, jie kartu su D. M. (mirusiu 2016-02-22) R. P. kūną išvežė ir ties (duomenys neskelbiami) įmetė į (duomenys neskelbiami), t.y. tyčia nužudė R. P.

2. G. M. ir V. T. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2015 metų kovo 22 d., vakare, tiksliau tyrimo nenustatytu laiku, (duomenys neskelbiami), G. M. ir jo sugyventinės V. Ž. gyvenamojoje vietoje, būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tarpusavio konflikto su A. P. metu, V. T. tyčia rankomis sudavė mažiausiai du smūgius A. P. į veidą, o G. M. rankomis, sugriebęs A. P. už kaklo bei dešinės rankos dilbiu užspaudęs kaklą, nukentėjusįjį smaugė ir laikė jį keliu prispaudęs prie žemės, o V. T. tuo metu tyčia mažiausiai du kartus dūrė peiliu A. P. į krūtinę, ir taip veikdami bendrai jie padarė A. P. kiauryminį - durtinį pjautinį kairės krūtinės pusės sužalojimą su pasieniais pliauros bei kairių 6-o ir 7-o šonkaulių pažeidimus, dėl to nukentėjusysis A. P. įvykio vietoje mirė. Po šių veiksmų veikdami kartu, G. M. ir V. T. prie namo esančiame garaže, (duomenys neskelbiami) užkasė A. P. kūną. Taip jie tyčia nužudė A. P.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Nuteistasis V. T. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 18 d. nuosprendį pakeisti: pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (dėl R. P. nužudymo) paskirti mažesnę nei sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmę, pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (dėl A. P. nužudymo) paskirti sankcijos vidurkį atitinkančią laisvės atėmimo bausmę ir sušvelninti galutinę subendrintą bausmę.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Nuteistųjų V. T. ir G. M. apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl nuteistojo V. T. apeliacinio skundo argumentų

Dėl V. T. nuteisimo pagal 129 straipsnio 1 dalį už R. P. nužudymą ir jo vaidmens šio nusikaltimo padaryme

8. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino visus byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio reikalavimų, teisingai juos įvertinęs, padarė pagrįstas išvadas dėl V. T. kaltės ir jo vaidmens tyčia nužudant R. P. V. T. nusikalstamus veiksmus kvalifikuodamas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir pagal šį baudžiamąjį įstatymą skirdamas bausmę teismas įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

16. Nuteistojo V. T. skundo argumentai, kad E. Ž. ir V. Ž. apeliantą galimai apkalba, nes V. Ž. yra G. M. sugyventinė, o E. Ž. - V. Ž. dukra, kuri bijojo, kad jos motina nebūtų patraukta baudžiamojon atsakomybėn, yra nepagrįsti. Pažymėtina, kad šioje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad V. Ž. prieš nukentėjusįjį būtų smurtavusi, jos atsakomybės klausimas nebuvo keliamas. Pastaroji buvo apklausta kaip liudytoja apie kitų asmenų – nuteistųjų G. M. ir V. T. veiksmus. Be to, V. Ž. davė ne tik V. T., bet ir G. M. kaltinančius parodymus, apibūdindama kiekvieno iš jų padarytus smurtinius veiksmus. Liudytojų E. Ž. ir V. Ž. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių buvo nuoseklūs, juos patvirtina kiti objektyvūs bylos duomenys. Taigi apygardos teismas šių liudytojų parodymus vertindamas kiekvieną atskirai ir kitų įrodymų kontekste, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.

17. Iš teismo medicinos specialisto išvadų Nr. M877/14(02), Nr. PKM17/2017(02), teismo medicinos eksperto J. V. paaiškinimų matyti, kad R. P. mirties priežastimi buvo nusikaltimo įvykio metu padaryta galvos, kaklo ir krūtinės trauma (politrauma), t.y. sužalojimų visuma (t. 5, b. l. 2-4, 34-49, t. 8, b. l. 156-158).

18. Kaip jau minėta, apygardos teismas nustatė, kad šie sužalojimai R. P. padaryti bendrais V. T. ir G. M. nusikalstamais veiksmais, kurie buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su mirtinų pasekmių kilimu. Abu nuteistieji nusikaltimo padarymo metu veikė kaip vykdytojai, pritardami vienas kito smurtiniams veiksmams, siekdami to paties nusikalstamo rezultato. Taigi, nagrinėjamu atveju nuteistojo V. T. smurtinių veiksmų apimtis, esant nustatytoms aplinkybėms, jo ir G. M. veiksmų kvalifikavimui įtakos neturi. Abu nuteistieji pripažino, jog jie įvykio metu R. P. atžvilgiu smurtavo tyčia, matė, kad pastarasis jau guli be sąmonės. Jų tyčios turinį patvirtina ne tik jau aptarti įrodymai, bet ir pačių nuteistųjų elgesys iš karto po įvykio. Taigi, pagal dalyvavimo darant nusikaltimą pobūdį ir pagal aktyvumo laipsnį V. T. atlikti nusikalstami veiksmai negali būti laikomi mažiau pavojingais, negu kito bendrininko veiksmai, ar antraeiliais šių veiksmų atžvilgiu, nes jis buvo aktyvus šio nusikaltimo vykdytojas.

19. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino nuteistojo V. T. vaidmenį ir, pripažindamas kaltu dėl R. P. tyčinio nužudymo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

Dėl bausmės nuteistajam V. T.

20. Nuteistasis V. T. skunde tvirtina, kad apygardos teismas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už R. P. nužudymą ir pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už A. P. nužudymą jam paskyrė akivaizdžiai per griežtas laisvės atėmimo bausmes. Pasak apelianto, jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismas turėjo pripažinti tai, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau to nepadarė, o tai lėmė neteisingos bausmės paskyrimą. Šie nuteistojo V. T. skundo argumentai nepagrįsti, todėl atmetami.

21. Už nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymą baudžiamasis įstatymas numato laisvės atėmimo bausmę nuo septynerių iki penkiolikos metų.

22. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo prerogatyva. Pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį. Skirdamas bausmę teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus, atsižvelgdamas į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytą nusikalstamą veiką bei kaltą asmenį. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys).

23. Pažymėtina, kad, vadovaujantis BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kaltininko baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe gali būti pripažinta situacija, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytus veiksmus. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir panašiai). Nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.). Pabrėžtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2009, 2K-259/2009, 2K-94/2010, 2K-450/2010, 2K-299/2012, 2K-7-107/2013).

24. Kaip tvirtina bylos duomenys, nuteistasis V. T., nors bylos tyrimo ir jos nagrinėjimo teisme metu pripažino, kad dėl jo nusikalstamų veiksmų R. P. ir A. P. neteko gyvybės, tačiau siekė sumažinti savo smurtinių veiksmų apimtį R. P. atžvilgiu, tvirtino, kad, jo manymu, yra kaltas tik todėl, kad dūrė peiliu A. P. neįsitikinęs, ar jis yra dar gyvas. Nuteistojo teigimu, po to, kai G. M. pasuko nukentėjusiojo A. P. galvą, jis manė, kad nukentėjusysis yra negyvas ir jam dūrė, norėdamas imituoti užpuolimą gatvėje. Vienok, kaip matyti iš nustatytų įvykio aplinkybių, nuteistojo V. T. nusikalstamas elgesys A. P. atžvilgiu nebuvo spontaniškas. Nuteistasis nukentėjusįjį A. P. pažinojo, tarp jo ir nukentėjusiojo įvykio dieną kilo konfliktas dėl menkavertės priežasties, ko pasėkoje jis sudavė nukentėjusiajam du smūgius į galvą, o G. M. rankomis sugriebęs A. P. už kaklo bei dešinės rankos dilbiu užspaudęs kaklą, smaugė ir laikė keliu prispaudęs prie žemės. Tuo metu V. T. tyčia du kartus dūrė peiliu A. P. į krūtinę. Kaltinime buvo nurodyta aplinkybė, kad G. M., suėmęs abiejų rankų delnais A. P. galvą, pasuko ją du - keturis kartus į šoną, nepasitvirtino ir pirmosios instancijos teismas ją pašalino iš kaltinimo. Taigi, šios aplinkybės rodo, kad V. T., duodamas parodymus ir dėl šio nusikaltimo padarymo nebuvo nuoširdus, bandė sumenkinti savo nusikalstamų veiksmų reikšmę, didindamas savo bendrininko smurtinių veiksmų apimtį. Be to, nustatyta, kad po nusikaltimų padarymo V. T. kartu su G. M. slėpė nusikalstamų veiksmų pėdsakus. Nukentėjusiojo A. P. lavoną apipylė druskos rūgštimi, kalkėmis ir užkasė. Šios aplinkybės rodo, kad V. T., atimdamas nukentėjusiojo gyvybę, veikė tiesiogine tyčia ir dėl savo nusikalstamais veiksmais sukeltų pasekmių nesigailėjo. Tai patvirtina ir ta aplinkybė, kad V. T. iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo pirmosios instancijos teisme ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nesiėmė jokių priemonių atlyginti nukentėjusiesiems padarytą turtinę ir neturtinę žalą, jis pats neatvyko į ikiteisminio tyrimo instituciją ir neprisipažino. Esant tokioms aplinkybėms, apelianto nuteistojo V. T. skunde deklaruotas nuoširdus gailėjimasis gali būti vertinamas tik kaip gailėjimasis dėl jam pačiam kilsiančių pasekmių, o ne dėl nusikalstamais veiksmais atimtos gyvybės. Taigi, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nuteistojo V. T. atsakomybę lengvinančia pripažinti aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

25. Apygardos teismas, parinkdamas V. T. bausmės rūšį ir nustatydamas bausmės trūkmę ir subendrintą bausmę, atsižvelgė, kad jis padarė du labai sunkius tyčinius nusikaltimus. Savo nusikalstamais veiksmais sukėlė neatstatomas pasekmes – dviejų nukentėjusiųjų mirtį. Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, o atsakomybę sunkina tai, kad nusikaltimus padarė, veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), ir apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). V. T. anksčiau ne kartą buvo teistas, jo daromi nusikaltimai sunkėja, jis buvo baustas administracine tvarka, niekur nedirbo, teigiamų išvadų nedaro. Labai sunkius nusikaltimus jis padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Po nusikaltimų padarymo siekė paslėpti savo nusikalstamų veiksmų pėdsakus (A. P. lavonas buvo užkastas, o R. P. – įmestas į upę).

26. V. T. paskirtos laisvės atėmimo bausmės yra kiek didesnės už baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytus nusikalstamus veiksmus, vidurkį. Pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už R. P. tyčinį nužudymą paskirtas laisvės atėmimas trylikai metų, o pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už A. P. tyčinį nužudymą - laisvės atėmimas keturiolikai metų. Galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas septyniolikai metų, taikant ne visišką, o dalinį bausmių sudėjimo principą.

27. Esant nustatytoms aplinkybėms, bausmės, paskirtos už atskirus nusikaltimus ir subendrinta bausmė, atitinka padarytų nusikaltimų sunkumo laipsnį, nuteistojo nusikalstamais veiksmais sukeltas pasekmes, V. T. asmenybę ir nėra aiškiai per griežtos. Todėl švelninti šias bausmes dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

Dėl nuteistojo G. M. apeliacinio skundo argumentų

Dėl bausmės nuteistajam G. M.

28. Nuteistasis G. M. apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytų nusikaltimų padarymo aplinkybių ir inkriminuotų nusikalstamų veiksmų kvalifikavimo. Kolegijai šie klausimai abejonių taip pat nekelia. Pirmosios instancijos teismas ištyrė baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio reikalavimų, tinkamai įvertino ir jų pagrindu G. M. nusikalstamus veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį dėl R. P. tyčinio nužudymo ir pagal BK 129 straipsnio 1 dalį dėl A. P. tyčinio nužudymo. Todėl kolegija pasisako tik dėl apelianto skundžiamos, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu šiam nuteistajam paskirtos bausmės ir nustatytos jos atlikimo vietos teisingumo.

29. Nuteistasis G. M. skunde nurodo, kad jis nusikaltimus padarė, bijodamas nuteistojo V. T. ir mano, kad tai yra aplinkybė, dėl kurios jam pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės turėtų būti mažinamos.

30. Kaip minėta, BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimas nuo septynerių iki penkiolikos metų. Pirmosios instancijos teismas G. M. už tyčinį R. P. nužudymą paskyrė laisvės atėmimą dvylikai metų, o už tyčinį A. P. nužudymą laisvės atėmimą trylikai metų. Tai yra bausmes, kiek didesnes už baudžiamojo įstatymo, kuriame nustatyta atsakomybė už padarytus nusikaltimus, sankcijoje esantį šios bausmės vidurkį.

31. Nustatydamas šių bausmių trukmę apygardos teismas įvertino, kad nuteistasis G. M. per trumpą laiko tarpą padarė du labai sunkius nusikaltimus, savo veiksmais sukėlė negrąžinamus padarinius – du jauni žmonės prarado gyvybę, yra dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, o jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. Taip pat atsižvelgė į tai, kad nuteistasis oficialiai niekur nedirba, piktnaudžiauja alkoholiu, ankstesni teistumai yra išnykę, tačiau yra visuomenei pavojingas, linkęs nusikalsti.

32. Teisėjų kolegija, vertindama BK 41 straipsnyje bausmės paskirčiai keliamus tikslus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistajam G. M. laisvės atėmimo bausmės trukmę, šiame baudžiamajame įstatyme įtvirtintų nuostatų nepažeidė.

33. BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kai veika padaryta dėl psichinės ar fizinės prievartos, jeigu tokia prievarta nepašalina baudžiamosios atsakomybės. Ši aplinkybė pripažįstama lengvinančia tada, kai dėl išorinių, nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių buvo gerokai sumažintos jo galimybės įvykio metu pasirinkti teisėto elgesio variantą. Tokiais atvejais galima manyti, kad nusikalstamos veikos iniciatorius yra kitas asmuo, prievarta palenkęs atlikti neteisėtus veiksmus kaltininką, kuris pats savo iniciatyva nebūtų ryžęsis nusikalsti. Tam naudojama psichinė prievarta suprantama kaip grasinimai naudoti smurtą (pavyzdžiui nužudyti jį patį ar artimuosius, atimti laisvę ir pan.), o fizinė prievarta – fizinės prievartos panaudojimas prieš žmogų, sukeliant skausmą ir kitus padarinius sveikatai ar gyvybei. Prievarta gali būti taikoma ir kaltininko artimųjų atžvilgiu.

34. Nors G. M. skunde nurodo, kad nusikaltimus padarė, nes bijojo V. T., kuris grasino jam ir artimiesiems, ir dėl to jam turėtų būti paskirta švelnesnė bausmė, tokia jo nurodyta aplinkybė neatitinka BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės sampratos.

35. Byloje nustatyta, kad nusikaltimų padarymo laikotarpiu abiejų nuteistųjų tarpusavio santykiai buvo geri. Jie artimai bendravo, kartu vartodavo alkoholį, abu nusikaltimus padarė būdami nuo jo apsvaigę. Po pirmo nužudymo G. M. toliau bendravo su V. T., kartu girtuokliavo ir, praėjus daugiau negu pusę metų, veikdami bendrai panašiomis aplinkybėmis tyčia nužudė dar vieną žmogų – A. P.. Kaip matyti iš nuteistojo G. M. teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų, po šio nusikaltimo G. M. santykių su V. T. nenutraukė, kartu gyveno. Tiek G. M., tiek V. T. iki nužudymų buvo padarę ir kitus nusikalstamus veiksmus. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog V. T. būtų kokiu nors būdu G. M. vertęs atlikti smurtinius veiksmus R. P. ar A. P. atžvilgiu ir dėl to jam būtų grasinęs. Nuteistojo G. M. su apeliaciniu skundu pateiktas laiškas tokių aplinkybių taip pat nepatvirtina. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais nustatytos aplinkybės patvirtina, kad abu nuteistieji buvo aktyvūs nužudymų vykdytojai, kurių nusikalstamų veiksmų padarymui turėjo įtakos ne išorinės, nuo kaltininko valios nepriklausančios aplinkybės, o apsvaigimas nuo alkoholio, kuris darė įtaką nusikalstamų veiksmų padarymui. Atsižvelgiant į tokius duomenis, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo pripažinti esant BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

36. Taigi, esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad apygardos teismas, nuteistajam G. M. nustatydamas griežtesnes laisvės atėmimo bausmes, negu sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis, BK 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimų nepažeidė.

37. BK 63 straipsnio 1, 4, 7 dalių pagrindu bendrindamas bausmes už du padarytus nusikaltimus teismas taikė ne pilną, o dalinį bausmių sudėjimo principą ir bausmių bendrinimo taisyklių taip pat nepažeidė. Teisėjų kolegijos manymu, bausmės, paskirtos už atskirus nusikaltimus ir subendrinta bausmė, tikrai nėra aiškiai per griežtos. Keisti apygardos teismo nuosprendį dėl šių apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų nėra pagrindo.

Dėl bausmės atlikimo vietos pakeitimo

38. Apeliantas G. M. skunde prašo pakeisti jam paskirtos bausmės atlikimo vietą.

39. Pažymėtina, kad BK 50 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad terminuotą laisvės atėmimo bausmę nuteistieji atlieka atvirose kolonijose, pataisos namuose ir kalėjimuose, o bausmės atlikimo vietą parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą.

40. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 71 straipsniu, 83 straipsniu, 90 straipsniu, kuriuose nurodytos sąlygos, pagal kurias parenkama atitinkama įkalinimo įstaiga, teisėjų kolegijos nuomone, tinkamai parinko nuteistajam G. M. bausmės atlikimo vietą. BVK 71 straipsnis nustato, kad pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atlieka pilnamečiai nuteistieji, kuriems teismas nustatė atlikti laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose. Perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimą leidžiama dėl nuteistojo ligos, kitų išimtinių aplinkybių, dėl kurių toliau laikyti nuteistąjį toje pačioje pataisos įstaigoje negalima, arba kitais šiame Kodekse nustatytais atvejais (BVK 69 straipsnio 1 dalis).

41. Kaip jau minėta, šioje byloje nėra faktinių duomenų, kurie patvirtintų išimtines aplinkybes, dėl kurių G. M. negalėtų atlikti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės pataisos namuose. Teisę perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą turi Kalėjimų departamento direktorius. Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarką nustato Kalėjimų departamento direktorius (BVK 69 straipsnio 4 dalis). Taigi tokių klausimų apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, nesprendžia. Nuteistieji dėl bausmės atlikimo vietos pakeitimo turi teisę kreiptis į administraciją pataisos įstaigos, kurioje atlieka laisvės atėmimo bausmę.

42. Taigi, kolegijos nuomone, keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl apeliaciniuose skunduose išdėstytų motyvų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. T. ir G. M. apeliacinius skundus atmesti.