Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algerdas Urbšys

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens D. S. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 21 d. nutarties D. S. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

D. S. Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilkaviškio rajono policijos komisariato (toliau – institucija) 2016 m. balandžio 14 d. nutarimu pripažintas padaręs administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 124¹ straipsnio 2 dalyje, 124² straipsnio 1 dalyje ir nubaustas subendrinta 173 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 4 mėnesiams. D. S. nubaustas už tai, kad 2016 m. kovo 26 d., apie 16.05 val., (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės teritorijoje, kelyje (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kaimo ribose, vairavęs automobilį Volvo X90, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir sustabdytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos (toliau – VSAT) pareigūno N. A., neįjungė šio automobilio avarinės šviesos signalizacijos, tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 91.3, 9 punktų reikalavimus; VSAT pareigūnui N. A. pareikalavus D. S. išjungti minėto automobilio variklį, to D. S. nepadarius, o staigiai pradėjus važiuoti minėtu automobiliu, privertė tikrinantį pareigūną (N. A.) staigiai pasitraukti nuo minėto automobilio, kad nebūtų kliudytas šio automobilio, t. y. tokiu būdu sukėlė pavojingą situaciją eismo saugumui; po to VSAT pareigūnams N. A. ir G. V. tarnybiniu automobiliu persekiojant D. S. vairuojamą minėtą automobilį, šiuo D. S. pavojingai manevravo, t. y., išvažiuodamas į priešingos krypties eismo juostą, privertė kitus eismo dalyvius staigiai stabdyti ir keisti važiavimo kryptį, taip keldamas pavojų savo, kartu važiavusio keleivio ir kitų eismo dalyvių sveikatai ir gyvybei; po to toliau VSAT pareigūnams N. A. ir G. V. tarnybiniu automobiliu persekiojant D. S. vairuojamą minėtą automobilį, šiuo D. S., išsukęs iš pagrindinio kelio (duomenys neskelbtini) ir važiuodamas žvyruotu keliu, važiavo dideliu greičiu, taip sukeldamas pavojų kitiems eismo dalyviams, t. y. šiais veiksmais D. S., pažeisdamas KET 101 punkto reikalavimus, sukėlė pavojingas situacijas. Institucijos priimtą nutarimą D. S. apskundė Vilkaviškio rajono apylinkės teismui, tačiau 2016 m. lapkričio 21 d. nutartimi skundas buvo atmestas konstatavus, kad institucija byloje surinktus įrodymus vertino tinkamai ir pagrįstai D. S. pripažino padarius pažeidimus, numatytus ATPK 124¹ straipsnio 2 dalyje ir 124² straipsnio 1 dalyje. Apeliaciniame skunde D. S. prašo panaikinti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 21 d. nutartį ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti.Skunde D. S. teigia, kad apylinkės teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl priėmė neteisėtą procesinį sprendimą. Apeliantas pabrėžia, kad ne jis turi įrodinėti, kad nepadarė pažeidimų, o nutarimą priėmusi institucija, kadangi galioja nekaltumo prezumpcija. Šiuo atveju akivaizdu, kad administracinio teisės pažeidimo sudėtis neįrodyta ir neparemta jokiais objektyviais duomenimis. Iš skundžiamos nutarties matyti, kad teismas, atmesdamas skundą, remiasi vieninteliais įrodymais, t. y. pareigūnų paaiškinimais ir šių pareigūnų tarnybinių pranešimų pagrindu surašytu administracinio teisės pažeidimo protokolu. Akcentuotina, kad daugiau jokių įrodymų, pagrindžiančių apelianto kaltę, byloje pateikta nebuvo. Nepaisant to, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo ir liudytojai byloje nurodė visiškai kitokias įvykio aplinkybes, tačiau teismas nepagrįstai vadovavosi būtent pareigūnų paaiškinimais, kurie paneigti kitais byloje esančiais įrodymais. D. S. manymu, pareigūnų parodymai vertintini kritiškai, kadangi yra papasakoti visiškai analogiškai, visas detales išdėstant vos ne žodis žodin. Keista, jog įvykiui buvus prieš pusę metų, pareigūnai įsimena tokias smulkias detales, kaip įvykio metu važiavusio pro šalį automobilio markę ir tai, kad automobilis buvo su lenkiškais numeriais. Akivaizdu, kad po tokio laiko tarpo ir esant tokiai ekstremaliai situacijai, kaip nurodo pareigūnai, jie tokių smulkmenų įsiminti negalėtų. Manytina, kad tokia nurodyta pareigūnų aplinkybė yra tik tam, kad, neva, niekas įvykio matyti negalėjo. Taip pat keistai skamba pareigūno N. A. parodymai, kad jie vijosi apelianto automobilį, tačiau nebuvo pajėgūs pavyti, nors važiavo tik 100 km/h greičiu. Tokie pareigūno argumentai daugiau, nei keisti. Be to, pareigūnas G. V. teigė, neva, apeliantui buvo nurodyta įjungti avarinės šviesos signalizaciją, tačiau kaip jis galėjo tai girdėti, jeigu automobilį sustabdė pareigūnas N. A.. Tokios pareigūno nurodytos aplinkybės kelia pagrįstų abejonių jų objektyvumu. Skunde D. S. pabrėžia, kad nuo pat įvykio pradžios buvo nuoseklus ir nurodė, kad stabdomas pareigūnų sustojo, šiems patikrinus dokumentus ir gavus jų leidimą, nuvažiavo toliau. Buvo sustojęs tinkamai, kaip to reikalauja KET, t. y. įjungęs šviesos signalizaciją. Sustojus pareigūnai neturėjo jokių pretenzijų dėl šviesos signalizacijos, nieko neužsiminė apie neva apelianto padarytą pažeidimą. Esant tokioms aplinkybėms keista, kad už tokį pažeidimą pareigūnai nutarimą priėmė tik 2016 m. balandžio 14 d., o ne kartu su už tuos pačius veiksmus 2016 m. kovo 31 d. priimtu nutarimu. Skunde pažymima ir tai, kad pareigūnai du administracinio teisės pažeidimo protokolus surašė už tą patį pažeidimą – neva jų nurodymų nevykdymą. Konstitucinis principas draudžia asmenį už tą pačią veiką bausti antrą kartą. Už tą pačią situaciją ir tą patį pažeidimą apeliantas jau buvo nubaustas. Skirtumas yra tas, kad 2016 m. kovo 31 d. nutarime pareigūnai nurodė, kad apeliantas nestojo, o 2016 m. balandžio 14 d. nutarime nurodomos kitokios aplinkybės, t. y. jog jis stojo, tačiau atliko kitokius administracinės teisės pažeidimus. Taigi, pareigūnai, vertindami tą patį įvykį, nurodė viena kitai prieštaraujančią įvykio eigą. Visi neaiškumai turi būti vertinami administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Du nutarimai ir juose išdėstytos aplinkybės yra prieštaraujančios viena kitai, todėl jomis negali būti vadovaujamasi, kaip pagrįstomis ir apelianto kaltę dėl ATPK 124² straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo patvirtinančiomis.Pasak apelianto, pažeidimo esmė yra suformuluota abstrakčiai. Nei vienas teisės pažeidimas nėra pagrįstas objektyviais įrodymais, išskyrus pačių pareigūnų paaiškinimus. Skundžiamoje nutartyje nurodoma, kad apeliantas pavojingai manevravo, kėlė pavojų eismo dalyviams, tačiau kas tokias aplinkybes gali patvirtinti, nėra nurodyta. Įvykį mačiusių liudytojų ir apelianto paaiškinimai visiškai paneigia pareigūnų nurodomas aplinkybes. Keistai skamba teismo argumentas, kad liudytojai E. A. ir G. A. neprisimena tikslios dienos, kada laikraštyje rado skelbimą bei kurioje laikraščio vietoje jis buvo, kokioje skiltyje. Akivaizdu, kad tokių smulkmenų liudytojai galėjo ir neprisiminti ir neužfiksuoti, tačiau tokiu pagrindu atmesti jų paaiškinimus, kaip neobjektyvius, nėra pagrindo. Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens įsitikinimu, skundžiama nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, todėl turi būti panaikinta, o byla nutraukta. Atsiliepime į apeliacinį skundą institucija prašo Vilkaviškio rajono apylinkės teismo nutartį palikti nepakeistą ir D. S. skundo netenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens D. S. apeliacinis skundas netenkinamas.Apeliaciniame skunde D. S. nesutinka su nutartyje išdėstytu įrodymų vertinimu ir išvadomis dėl kaltės padarius pažeidimus, numatytus ATPK 124¹ straipsnio 2 dalyje, 124² straipsnio 1 dalyje. Apelianto įsitikinimu, jis yra nubaustas nepagrįstai, kadangi jokių jo kaltę patvirtinančių įrodymų byloje nėra.Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksas, pakeitęs iki tol galiojusį ATPK. Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo (TAR 2015 m. liepos 10 d., i. k. 2015-11216) 4 straipsnyje reglamentuotas senaties terminų ir teisenos taikymas. Pagal šio straipsnio 4 dalį, kitais, šio straipsnio 2 ir 3 dalyje nenurodytais atvejais, teisena vyksta pagal iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusį ATPK. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju ATPK 124¹ straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą perkvalifikuoti pagal ANK 417 straipsnio 1 dalį, ATPK 124² straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą perkvalifikuoti pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį nėra teisinio pagrindo (ANK nenumatyta švelnesnė administracinė atsakomybė už tokio pobūdžio pažeidimus), D. S. skundas nagrinėjamas pagal ATPK įtvirtintą reglamentavimą.Aukštesnės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą apylinkės teismo nutartį, apeliacinio skundo argumentus ir bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, dar kartą įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir padarė teisingą bei faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą dėl D. S. kaltės. Apylinkės teismas skundžiamą institucijos nutarimą patikrino laikydamasis teisės aktų reikalavimų, nurodė sutikimo su institucijos nutarime padarytomis išvadomis argumentus ir motyvus, taip pat D. S. skundo atmetimo argumentus. Vien ta aplinkybė, kad administracinėn atsakomybėn patraukto asmens netenkina jo atžvilgiu priimtas nepalankus sprendimas, nėra pagrindas pripažinti, kad teismas įrodymus įvertino netinkamai, dėl to padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Institucijos 2016 m. balandžio 14 d. nutarimu D. S. nubaustas už tai, kad, jį sustabdžius tikrinantiems pareigūnams, neįjungė avarinės šviesos signalizacijos, taip pat už tai, kad po to, kai pareigūnas paprašė išjungti automobilio variklį, jis to nepadarė ir nuvažiavo pavojingai vairuodamas. Nors D. S. teigia, kad jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų nurodytų pažeidimų faktines aplinkybes, byloje nėra, tokie teiginiai laikytini neatitinkančiais tikrovės. Skundžiamoje nutartyje visi D. S. kaltę dėl pažeidimų patvirtinantys įrodymai išsamiai aprašyti ir išanalizuoti skundžiamoje nutartyje, pateiktas jų teisinis vertinimas. Aukštesnysis teismas, dar kartą patikrinęs byloje surinktus įrodymus, sutinka su nutartyje padaryta išvada, kad D. S. kaltę pagrindžia teismo posėdyje liudytojais apklaustų pareigūnų G. V., N. A. parodymai, kurie atitinka aplinkybes, užfiksuotas rašytiniuose įrodymuose (tarnybiniuose pranešimuose, administracinio teisės pažeidimo protokole). Apeliantas skunde kritikuoja pareigūnų paaiškinimų ir jų nurodytų aplinkybių objektyvumą, tačiau skunde nėra nurodoma jokių patikimų duomenų, kurie leistų pagrįstai suabejoti pareigūnų teisme duotais parodymais, taip pat jų tarnybiniuose pranešimuose nurodytomis aplinkybėmis. Nei vienas iš pareigūnų su administracinėn atsakomybėn patrauktu asmeniu nėra pažįstamas, jų suinteresuotumas pakenkti apeliantui šį apkalbant, byloje nenustatytas. Be to, kaip minėta, pareigūnai įvykio aplinkybes nuosekliai nurodė tiek tyrimo metu, tiek teisme. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs esminių prieštaravimų tarp liudytojais apklaustų pareigūnų parodymų ir aplinkybių, užfiksuotų raštiniuose įrodymuose, pagrįstai pareigūnų paaiškinimus laikė vienu iš įrodymų pagrindžiančių D. S. kaltę padarius pažeidimus.Skunde apeliantas nurodo, kad jo versiją patvirtina liudytojų E. A. ir G. A. parodymai, todėl teismas nepagrįstai juos vertino kritiškai ir atmetė kaip nepatikimus, nenurodydamas jokių objektyvių tokio vertinimo priežasčių. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad E. A. ir G. A. buvo apklausti pirmosios instancijos teisme. Šie liudytojai teigė matę, kad sustabdytas automobilis „Volvo“ buvo su įjungta avarine šviesos signalizacija. Liudytojas E. A. taip pat nurodė ir tai, kad po to, kai buvo sustabdytas, automobilis „Volvo“ nuvažiavo neskubėdamas, pasieniečiai taip pat judėjo lėtai, be jokių garso ar šviesos signalų. Nors paminėti liudytojai patvirtino administracinėn atsakomybėn patraukto asmens versiją, tačiau jie iš esmės prieštarauja jau paminėtiems įrodymams, kurių objektyvumas ir patikimumas šioje byloje abejonių nekelia. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai E. A. ir G. A. parodymų nelaikė patikimais ir skundžiamoje nutartyje nurodė aiškius tokio vertinimo motyvus, su kuriais aukštesnysis teismas sutinka. Atkreipiamas dėmesys, kad analogiškas aplinkybes ir nesutikimo su institucijos nutarime padarytomis išvadomis motyvus D. S. buvo nurodęs ir skunde apylinkės teismui. Dėl apelianto skunde nurodytų aplinkybių išsamiai ir argumentuotai pasisakyta skundžiamoje apylinkės teismo nutartyje ir nurodyti aiškūs nesutikimo su administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pateikiamu situacijos vertinimu argumentai ir motyvai, su kuriais nesutikti aukštesnysis teismas neturi pagrindo. Iš apylinkės teismo nutarties motyvų matyti, kad ATPK 124¹ straipsnio 2 dalyje, 124² straipsnio 1 dalyje numatytų pažeidimų požymiai, tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji, D. S. veiksmuose atskleisti tinkamai, nurodyta, kokiais būtent veiksmais šiuo konkrečiu atveju pasireiškė minėti pažeidimai. Atkreipiamas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Taigi apeliacinės instancijos teismas neprivalo atsakyti į kiekvieną skunde dėstomą samprotavimą, o pasisako dėl esminių skundo klausimų, kurie gali turėti įtakos galutiniam teismo sprendimo priėmimui. Šiuo atveju, kaip minėta, apeliantas savo skunde apygardos teismui dėsto tas pačias aplinkybes ir argumentus, kurie buvo nurodyti skunde apylinkės teismui ir dėl kurių skundžiamoje nutartyje išsamiai pasisakyta. Jokių naujų esminių šiai bylai duomenų ar faktinių aplinkybių, kurie nebuvo žinomi nagrinėjant skundą pirmosios instancijos teisme, D. S. nenurodė. Atsižvelgiant į paminėta, aukštesnysis teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, skundžiamos nutarties motyvų dar kartą nekartoja ir dėl skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, plačiau nepasisako.Skunde administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo D. S. taip pat tvirtina, kad už tą patį pažeidimą yra baudžiamas du kartus. Tokį manymą apeliantas grindžia tuo, kad jo atžvilgiu 2016 m. kovo 31 d. jau buvo priimtas nutarimas, kuriuo jis nubaustas už tuo pačiu laiku ir tomis pačiomis aplinkybėmis atliktus veiksmus – nepaklusimą pareigūno reikalavimui sustabdyti transporto priemonę. Už tą patį nubaustas ir 2016 m. balandžio 14 d. nutarimu, tik šiuo atveju jau nurodyta, kad automobilis sustojo. Teisės principas non bis in idem reiškia, kad asmuo negali būti baudžiamas už tą pačią veiką antrą kartą. Šis principas įtvirtintas tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje, BK 2 straipsnio 6 dalyje, ATPK 250 straipsnio 8 punkte, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 protokolo 4 straipsnyje, kuris aiškinamas Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje). ATPK 250 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo bylos teisena negali būti pradėta, o pradėtoji nutraukta, kai dėl to paties fakto administracinėn atsakomybėn patraukto asmens yra priimtas kompetentingo organo (pareigūno) nutarimas skirti administracinę nuobaudą arba nepanaikintas nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą, taip pat jeigu dėl pažeidimo iškelta baudžiamoji byla. Aukštesniojo teismo vertinimu, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens samprotavimai dėl non bis in idem principo pažeidimo teisiškai nepagrįsti. Iš tikrųjų D. S. atžvilgiu yra priimtas 2016 m. kovo 31 d. nutarimas, kuriuo jis nubaustas pagal ATPK 130 straipsnio 4 dalį, t. y. už nepaklusimą uniformuoto Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę. Tačiau šioje byloje sprendžiamas D. S. atsakomybės padarius ATPK 124¹ straipsnio 2 dalyje ir 124² straipsnio 1 dalyje numatytus pažeidimus klausimas, t. y. vertinamos faktinės aplinkybės, susijusios su avarinės automobilio šviesos signalizacijos naudojimo tvarkos nesilaikymu ir pavojingu vairavimu. Vien tai, kad asmuo vienu metu padarė kelis pažeidimus, kurie kvalifikuoti pagal skirtingus ATPK straipsnius ir dėl kurių surašyti skirtingi administracinio teisės pažeidimo protokolai, nereiškia, kad asmuo už tą patį pažeidimą yra baudžiamas pakartotinai. Pažymima, kad 2016 m. kovo 31 d. nutarimas, kuriame nustatytas faktines aplinkybes D. S. taip pat ginčija savo skunde, yra įsiteisėjęs, todėl aukštesnysis teismas minėtame nutarime nustatytų aplinkybių nekvestionuoja. Šiuo atveju administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo dalykas yra apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 21 d. nutarties, kuria patikrintas institucijos 2016 m. balandžio 14 d. nutarimas, teisėtumas ir pagrįstumas. Skundžiamoje apylinkės teismo nutartyje dėl kiekvieno D. S. padaryto pažeidimo yra išsamiai ir argumentuotai pasisakyta, jo veiksmai tinkamai įvertinti, D. S. skundas dėl institucijos nutarimo išnagrinėtas atsižvelgiant į skundo ribas ir šioje konkrečioje byloje nustatytas faktines aplinkybes. Iš paminėtų aplinkybių akivaizdu, kad D. S. 2016 m. kovo 31 d. ir 2016 m. balandžio 14 d. nutarimais nubaustas už skirtingus pažeidimus, kvalifikuotus pagal skirtingus ATPK straipsnius, todėl konstatuoti non bis in idem principo pažeidimą nėra pagrindo. Aukštesnysis teismas, atsižvelgdamas į paminėtų teisinių faktinių aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas, jog D. S. kaltė padarius ATPK 124¹ straipsnio 2 dalyje ir 124² straipsnio 1 dalyje numatytus pažeidimus įrodyta, todėl institucijos 2016 m. balandžio 14 d. nutarimu dėl šių pažeidimo jis nubaustas pagrįstai. Apylinkės teismas skundžiamo institucijos nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą patikrino tinkamai, dėl to nutartį naikinti, kaip to skunde prašo apeliantas, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, 302¹³ straipsniu,

nutaria:

palikti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 21 d. nutartį nepakeistą ir D. S. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.