Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Pranas Šimkus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinėn atsakomybėn patraukto V. Š. atstovo advokato D. S. apeliacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 31 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Š. nubaustas už tai, kad 2014-05-20 apie 7.27 val. vairavo automobilį būdamas neblaivus – nustatytas 0,57 promilės girtumas, taip pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 p. reikalavimą ir padarė teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 str. 1 d.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Kaip matyti iš V. Š. atstovo apeliacinio skundo, jame ginčijamas įrodymų vertinimas, nesutinkama su tuo, kad V. Š. organizme (kraujyje) galėjo būti 0,57 promilės alkoholio. Anot atstovo, įtaką tokiems alkotesterio parodymams turėjo prieš tai nežinia kur ir nežinia kiek kartų naudotas antgalis bei tai, kad vienas iš pareigūnų D. K. turėjo pagrindą V. Š. kerštauti, nes jis palaikė artimus ryšius su V. Š. sugyventine.

ATPK 284 str. nustato, kad organas (pareigūnas) (šiuo atveju – teismas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Tokioje situacijoje, kai apie įvykį iš įvairių šaltinių yra gaunama skirtinga informacija, sprendimas priimamas nustačius, kurie iš duomenų laikytini patikimais, ir kurių patikimumas kelia abejonių. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Kaip pagrįstai nurodoma apeliaciniame skunde, visi neaiškumai turi būti vertinami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai.

Aukštesnės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, šiuo atveju visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad V. Š. padarė jam inkriminuotą ATPK 126 str. 1 d. numatytą teisės pažeidimą. Apygardos teismo įsitikinimu, pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, pirmosios instancijos teismas itin išsamiai ir nuodugniai ištyrė visas būtinas ir svarbias bylos aplinkybes, teismo posėdyje apklausė administracinėn atsakomybėn traukiamą V. Š., policijos pareigūnus D. K. ir M. J., teismo medicinos ekspertą P. P., išklausė V. Š. atstovo poziciją. Teismas įrodymus vertino pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, todėl tinkamai ištyrė bei įvertino įrodymus, o padarytos išvados dėl V. Š. kaltės padarius jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą pagrįstos byloje surinktų įrodymų analize ir jų visumos vertinimu.

Kaip pagrįstai nurodoma apeliaciniame skunde, kad būtų galima konstatuoti asmenį padarius ATPK 126 str. 1 d. numatytą pažeidimą, būtina nustatyti, jog asmuo automobilį vairavo būdamas neblaivus, t. y. turi būti nustatytas konkretus ir nekeliantis abejonių neblaivumo laipsnis.

Transporto priemones vairuojančių asmenų neblaivumas (girtumas) gali būti nustatomas dviem būdais: tikrinimo arba medicininės apžiūros pagalba. Tikrinimas – tai policijos pareigūnų veiksmai, kai specialiosiomis techninėmis priemonėmis, kurių metrologinė patikra atlikta teisės aktų nustatyta tvarka, nustatoma, ar transporto priemonės vairuotojas yra neblaivus (girtas). Nagrinėjamu atveju V. Š. neblaivumas (girtumas) buvo nustatinėjamas tikrinimo pagalba. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, jog byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad V. Š. neblaivumo patikrinimas alkotesteriu buvo atliktas netinkamai arba leidžiančių abejoti šio patikrinimo rezultatais.

Iš bylos duomenų matyti, kad 2014-05-20 apie 7.27 val. sustabdžius V. Š. vairuojantį automobilį ir patikrinus jo blaivumą alkoholio matavimo prietaisu „Lion alcometer 500“, serijos Nr. 18861, jam buvo nustatytas 0,57 promilės girtumas, kas atitinka lengvą girtumo laipsnį. Byloje esantis patikros sertifikatas Nr. 1520476 patvirtina, kad policijos pareigūno naudotas alkoholio matuoklis „Lion alcometer 500“ Nr. 18861, kuriuo buvo tikrintas V. Š. blaivumas, buvo tinkamas naudoti (4 b. l.). Atlikto patikrinimo metu patikros sertifikatas galiojo, abejoti V. Š. blaivumą tikrinusio policijos pareigūno M. J. kompetencija atlikti alkoholio koncentracijos iškvėptame ore matavimus taip pat nėra pagrindo, todėl darytina išvada, jog alkotesteris nagrinėjamu atveju buvo panaudotas teisėtai ir skundą nagrinėjantis teismas neturi pagrindo abejoti šiuo alkotesteriu V. Š. nustatytu neblaivumo laipsniu, ypač įvertinus tą aplinkybę, kad pats pažeidėjas su jam nustatytu 0,57 promilės girtumu sutiko, tai patvirtindamas savo parašu (3 b. l.). Apeliaciniame skunde teigiama, kad tokiems alkotesterio parodymams įtakos turėjo galimai jau nežinia kur ir nežinia kiek kartų panaudotas antgalis. Tačiau šie skundo argumentai yra niekuo nepagrįsti, todėl atmetami. Teismo posėdyje kaip liudytojas apklaustas V. Š. blaivumą tikrinęs policijos pareigūnas M. J. parodė, kad tą dieną vykdė prevencinę priemonę – tikrino vairuotojų blaivumą, ir V. Š. buvo pirmas vairuotojas, kurį jis sustabdė ir kuriam tikrino blaivumą. Pasak liudytojo, jų ekipažas turėjo tik vieną alkotesterį ir apie 10 naujų antgalių, kurių vieną išpakavo V. Š. akivaizdoje prieš tikrinant jo blaivumą, jį uždėjo ant alkotesterio (patys vairuotojai antgalio uždėti nemoka) ir tik tuomet davė vairuotojui pūsti. Aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo netikėti šio savo pareigas atlikusio pareigūno parodymais. Teismas neabejoja, kad tuo atveju, jei tikrinant V. Š. neblaivumą jam matant nebūtų buvęs pakeistas alkotesterio antgalis nauju ir pažeidėjui būtų kilę įtarimų, kad naudojamas jau panaudotas antgalis, V. Š. dar įvykio vietoje būtų pareikalavęs jam matant pakeisti antgalį nauju, tačiau jis to padaryti neprašė ir pūtė į alkotesterį, tokiu būdu sutikdamas, kad alkotesterio antgalis yra naujas ir tinkamas naudoti, taip pat, kaip minėta, pasirašė asmens blaivumo teste, taip sutikdamas su jam nustatytu 0,57 promilės girtumu. Be to, kaip liudytojas apklaustas policijos pareigūnas M. J. teismo posėdyje parodė ir tai, kad alkotesteriui parodžius 0,57 promilės, V. Š. pripažino vartojęs alkoholį iš vakaro ir ryte vairavęs automobilį. Tokie policijos pareigūno parodymai atitinka ir kitą bylos medžiagą, iš kurios matyti, kad forminant V. Š. padarytą teisės pažeidimą ir surašant jam administracinio teisės pažeidimo protokolą už automobilio vairavimą neblaiviam, jis savo kaltę dėl padaryto teisės pažeidimo pripažino visiškai ir administracinio teisės pažeidimo protokole paaiškino, kad iš vakaro buvo išgėręs, tačiau ryte jautėsi gerai, todėl ir važiavo į darbą, taip pat nurodė, kad su padarytu teisės pažeidimu sutinka, gailisi. Neabejotina tuo, jog jeigu V. Š. būtų buvęs tvirtai įsitikinęs, kad jis yra blaivus ir jokio pažeidimo nepadarė, suprasdamas, kokios gali kilti pasekmės, juolab kad už analogiško teisės pažeidimo padarymą (automobilio vairavimą neblaiviam) jis yra baudžiamas jau trečią kartą, nebūtų protokole pasirašęs, kad su padarytu teisės pažeidimu sutinka ir dėl jo padarymo gailisi. Tačiau V. Š. po paaiškinimu pasirašė, taip savo parašu patvirtindamas, jog visos jo paaiškinime nurodytos aplinkybės yra teisingos. Taigi versiją, kad alkotesterio rodmenis galėjo iškreipti anksčiau jau panaudotas antgalis, V. Š. iškėlė tik vėliau, tokių aplinkybių teisės pažeidimo įforminimo metu jis nenurodė ir tokių klausimų (dėl neva panaudoto antgalio) apskritai nekėlė, o priešingai, kaip minėta, sutiko su patikrinimo rezultatais ir pripažino vartojęs alkoholį iš vakaro, gailėjosi dėl padaryto teisės pažeidimo. Taip pat savo pirminiame paaiškinime V. Š. nenurodė jokių aplinkybių apie tai, kad alkotesterio parodymus galėjo iškreipti piktavališki pareigūno D. K. veiksmai, kuriuos jis galėjo atlikti realizuodamas savo priešišką nusistatymą jo atžvilgiu, nes buvęs policijos pareigūnas D. K. su juo turėjo asmeninių nesutarimų dėl jo sugyventinės. Ši pažeidėjo versija taip pat yra iškelta tik vėliau ir, aukštesniojo teismo nuomone, V. Š. girtumo nustatymo ir jo teisės pažeidimo padarymo fakto nepaneigia. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje V. Š. vairuojamą automobilį sustabdė, jo girtumą tikrino ir padarytą teisės pažeidimą įformino ne D. K., o kitas patrulis M. J.. M. J. teismo posėdyje, būdamas įspėtas pagal ATPK 187² str. už melagingų parodymų davimą, patvirtino, kad V. Š. vairuojamą automobilį nusprendė sustabdyti ir patikrinti būtent jis, o tuo metu, kai jis tai darė, jo kolega D. K. buvo sustabdęs kitą automobilį ir prie jų priėjęs nebuvo. Be to, pasak M. J., apie V. Š. ir D. K. galimus santykius jis sužinojo tik vėliau perskaitęs „Delfi“ portale. Pats D. K. apie tai jam nieko nesakė, jie kartu buvo dirbę tik porą mėnesių ir nebuvo tiek artimai pažįstami. Aplinkybių, paneigiančių šiuos M. J. paaiškinimus, byloje nėra. Anot apelianto, nagrinėjamu atveju sustabdžius V. Š. nebuvo jokių požymių, būdingų apsvaigimui nuo alkoholio, o pareigūno M. J. nusakyta V. Š. išvaizda (dėvėjo kostiumą, bet buvo nesiskutęs, jo paakiai buvo pajuodę) yra būdinga ir blaiviems asmenims. Neabejotina, kad policijos pareigūno M. J. nusakyta V. Š. išvaizda yra būdinga ir blaiviems asmenims. Tačiau pažymėtina, kad šiuo atveju išorės požymiai tik davė pareigūnui pagrindą įtarti, jog V. Š. gali būti neblaivus, kas, atlikus jo patikrinimą alkotesteriu, pasitvirtino. Todėl nėra pagrindo teigti, kad pareigūnas M. J. V. Š. išorės požymius būtų įvertinęs netinkamai. Aukštesnės instancijos teismas nenustatė, kad pareigūnui M. J. tikrinant V. Š. blaivumą ir įforminant jo padarytą teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 str. 1 d., pareigūnas D. K. būtų daręs kokią nors įtaką.

Kaip numato Taisyklių 27 p., asmuo, nesutikęs su policijos atliktais neblaivumo patikros rezultatais, gali pats kreiptis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą, prašydamas jo lėšomis atlikti medicininę apžiūrą. Kaip pagrįstai skundžiamame nutarime nurodė apylinkės teismas, šiuo atveju V. Š. tokia jam įstatymu suteikta teise nepasinaudojo ir į asmens sveikatos priežiūros įstaigą savarankiškai nesikreipė, nes jokių prieštaravimų dėl patikrinimo rezultatų neturėjo ir su padarytu jam inkriminuotu teisės pažeidimu sutiko. Todėl, aukštesniojo teismo nuomone, vėliau kilęs nepasitikėjimas gautu tikrinimo rezultatu iš esmės laikytinas tik atsakomybėn traukiamo asmens gynybos priemone. Apeliacinio skundo argumentai, kad alkotesterio rodmenis galėjo iškreipti ir ant pareigūnų rankų galėjusios likti skutimosi losjono ar kito dezinfektoriaus liekanos taip pat yra tik dar viena vėliau pateikta versija, siekiant paneigti V. Š. patikrinimo rezultatus. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių šias aplinkybes ir tai, kad jos būtų turėjusios lemiamą reikšmę iškreipiant alkotesterio rodmenis V. Š. nepalankia linkme.

Nepagrįstai apeliaciniame skunde teigiama, jog šiuo atveju policijos pareigūnai patys neturėjo tikrinti V. Š. blaivumo, o turėjo jį pristatytas į sveikatos priežiūros įstaigą, kad būtų objektyviai įvertinta jo būklė. Pažymėtina, kad pareiga policijos pareigūnams pristatyti vairuotoją, įtariamą esant neblaivų (girtą), į asmens sveikatos priežiūros įstaigą, atsiranda dviem atvejais: kai objektyviai neįmanoma atlikti įtariamo neblaivumu (girtumu) transporto priemonės vairuotojo tikrinimo arba transporto priemonės vairuotojas įtariamas nusikalstamos veikos padarymu (Taisyklių 10 p.). Nagrinėjamu atveju policijos pareigūnas M. J. turėjo objektyvią galimybę patikrinti V. Š. neblaivumą specialia technine priemone (alkotesteriu), V. Š. nebuvo įtariamas nusikalstamos veikos padarymu, todėl policijos pareigūnams nekilo pareiga pristatyti jį į asmens sveikatos priežiūros įstaigą medicininei apžiūrai atlikti.

Aukštesnės instancijos teismo nuomone, teismo medicinos gydytojo P. P. atlikta teismo medicinos ekspertize apylinkės teismas nesivadovavo pagrįstai. Pažymėtina, kad teismui asmens neblaivumo laipsnis svarbus tik toks, koks jis buvo vairavimo metu. Kaip žinoma, laikui bėgant alkoholio kiekis atitinkamose organizmo terpėse dėl natūralių procesų, vykstančių žmogaus organizme, paprastai mažėja, be to, asmuo iki medicininės apžiūros atlikimo gali imtis specialių priemonių alkoholio kiekiui organizmo terpėse dirbtinai sumažinti. Medicininės apžiūros metu, kuri atliekama praėjus tam tikram laikui po reikšmingo įvykio, nustatytas neblaivumo laipsnis paprastai neatspindi to laipsnio, kuris buvo prieš tam tikrą laiko tarpą. Visa tai lemia, kad teismas kiekvienu atveju turi visapusiškai įvertinti byloje surinktus įrodymus ir priimti sprendimą, ar jų pakanka bei ar jie surinkti tinkamai konstatuoti, kad asmuo tam tikru momentu buvo neblaivus (buvo atitinkamo neblaivumo laipsnio) (2009 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N575-1926/2009). Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad, remiantis ekspertizės aktu, nebuvo pagrindo konstatuoti, jog V. Š. vairavo automobilį neblaivus, tačiau, kaip jau aptarta, V. Š., jį sustabdžius, alkoholio matavimo prietaisu buvo nustatytas 0,57 promilės girtumas, kas atitinka lengvą girtumo laipsnį. V. Š., turėdamas galimybę nuvykti į medicinos įstaigą, to nepadarė. Todėl, kaip pagrįstai skundžiamame nutarime nurodė apylinkės teismas, šis ekspertizės aktas galėtų būti reikšmingas, jeigu jį būtų galima palyginti su V. Š. gydytojų apžiūros aktu arba iš V. Š. paimtu kraujo tyrimu, o nesant lyginamosios medžiagos, ekspertizės aktas šiuo atveju yra tik teorinis pamąstymas, kurio negalima pritaikyti V. Š. girtumo faktui nustatyti, juolab kad pagal teismo medicinos gydytoją P. P., dėl paklaidos V. Š. galėjo būti ir blaivus, ir didesnio nei jam nustatytas girtumo. Taigi iš pirmiau aptartų aplinkybių akivaizdu, kad šiuo atveju ekspertizės aktas nepaneigia alkotesterio, kuris pažeidimo padarymo metu buvo tinkamas naudoti, nustatytų rezultatų.

Atsižvelgęs į pirmiau išdėstytas aplinkybes aukštesnės instancijos teismas sprendžia, jog pripažindamas V. Š. kaltu, apylinkės teismas pagrįstai vadovavosi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismui visiškai pakako objektyvių įrodymų, leidžiančių pagrįstai pripažinti, jog V. Š. 2014-05-20 apie 7.27 val. automobilį vairavo neblaivus, kai jam buvo nustatytas lengvas – 0,57 promilės girtumas. Tokie V. Š. veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal ATPK 126 str. 1 d., o jam paskirta administracinė nuobauda, atsižvelgiant į padaryto pažeidimo pobūdį ir jo asmenybę – praeityje ne kartą yra baustas už nustatyto greičio viršijimą, automobilio vairavimą neblaiviam, taip pat ir kitus KET pažeidimus, kas rodo, jog V. Š. yra linkęs pažeidinėti įstatymus, vairuoti automobilį būdamas neblaivus, nėra linkęs taisytis ir nenori suvokti savo priešingo teisei ir pavojingo kitiems eismo dalyviams elgesio pasekmių, padaryti tinkamas išvadas ir daugiau nepažeidinėti KET, individualizuota tinkamai, atitinka tiek jo padaryto teisės pažeidimo, tiek ir jo asmenybės pavojingumą.

Taigi įvertinus surinktus duomenis darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju byloje pateiktų ir ištirtų įrodymų visiškai pakanka priimti teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ATPK 302¹⁰ str., 302¹² str. 1 d. 1 p. teismas

nutaria:

Administracinėn atsakomybėn patraukto V. Š. atstovo advokato D. S. apeliacinio skundo netenkinti ir Molėtų rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 31 d. nutarimą palikti galioti nepakeistą.

Ši nutartis neskundžiama.