- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2015-03-31
- Bylos Nr.
- 1A-186-634/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-26-1-01261-2012-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Giedrius Endriukaitis (pirm.), Daiva Jankauskienė, Arūnas Paštuolis
- Nuteistasis
- R. K.
- Nukentėjusysis
- D. P.
- Advokatai
- Singrida Samoškienė, Gintarė Girdzijauskienė
- Kategorijos
Pranešėjas Giedrius Endriukaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-186-634/2015
Teisėja Lina Lesinskienė Teisminio proceso Nr. 1-26-1-01261-2012-5
2015 m. kovo 31 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Giedriaus Endriukaičio, teisėjų Daivos Jankauskienės ir Arūno Paštuolio, sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei, Mariui Žukauskui, dalyvaujant prokurorei Renatai Oželienei, nuteistajai R. K., jos gynėjai advokatei Singridai Samoškienei, nukentėjusiojo įstatyminės atstovės įgaliotai atstovei advokatei Gintarei Girdzijauskienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 29 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 2 d. (įstatymo Nr. IX-1706, galiojusio iki 2013 m. liepos 13 d., redakcija) laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 75 str., paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant R. K. neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Vadovaujantis BK 72² str., R. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant tai padaryti per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.
Bausmės vykdymo atidėjimo terminą nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 339 str. 3 d.).
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti nuspręsta palikti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinti.
Ž. P. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Iš R. K. D. P. naudai priteista 556,40 litų turtinė ir 700 litų neturtinė žala.
Iš R. K. nuspręsta išieškoti 1500 litų nukentėjusiojo D. P. atstovavimo išlaidoms apmokėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. K. nuteista už tai, kad 2012-09-06, apie 12 val. 30 min., Kauno lopšelyje darželyje (duomenys neskelbtini) esančiame (duomenys neskelbtini), Kaune, eidama (duomenys neskelbtini) grupės auklėtojos padėjėjos pareigas, siekdama sudrausminti mažametį D. P., gimusį (duomenys neskelbtini), nusivedė jį į grupės tualeto patalpas, ten rankomis laikydama mažametį D. P. už abiejų pečių, purtė jį, ir tokiais savo veiksmais sukėlė mažamečiui D. P. fizinį skausmą. Veika kvalifikuota pagal BK 140 str. 2 d. (įstatymo Nr. IX-1706, galiojusio iki 2013 m. liepos 13 d., redakcija).
Šalies argumentai
R. K. apeliaciniu skundu prašo: 1) atnaujinti įrodymų tyrimą ir apklausti D. P., J. N. ir R. Š. bei peržiūrėti D. P. apklausą pas psichologę; 2) panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014-10-29 nuosprendį ir R. K. išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 d.); 3) panaikinti nuosprendžio dalį, kuria tenkintas civilinis ieškinys ir civilinį ieškinį atmesti. Skunde nurodo, kad teismo padarytų išvadų nepatvirtina įrodymai, išnagrinėti pirmosios instancijos teismo posėdyje (BPK 328 str. 3 p.), padaryta esminių BPK pažeidimų, kurie sukliudė pirmos instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį ar nutartį byloje. Pirmos instancijos teismas netyrė ir nevertino aplinkybių, turinčių esminės reikšmės R. K. veiksmų kvalifikavimui ir priėmė nepagrįstą ir neteisingą nuosprendį, tokiu būdu pažeidė BPK 20 str. įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Mano, jog nuosprendyje klaidingai nurodyta, kad R. K. suvokė kelianti skausmą mažamečiui D. P. ir to siekė, priešingai, byloje surinkti duomenys patvirtina, kad R. K. ne tik nesiekė sukelti skausmo, tačiau jo ir nesukėlė. Pati kaltinamoji apklausta ikiteisminio tyrimo bei teisiamųjų posėdžių metu nurodė, jog 2012-09-06 pasilikusi viena su vaikais jų pietų miego metu ir pamačiusi, jog mažametis D. P. sloguoja ir neturi į ką nusivalyti nosies, nusivedė jį prie kriauklės tikslu nuprausti veido, o ne sudrausminti dėl netinkamo elgesio. Einant D. P. nesipriešino, tačiau tualeto patalpose nukrito ant žemės, pradėjo suktis ratu, spardytis, rėkti, sakyti įvairius keiksmažodžius. Kadangi vaikas tuo metu gulėjo ant žemės R. K. jį tiesiog iš už nugaros suėmusi už pažastų pakėlė nuo grindų (t. 2, b. l. 42). Tokiu savo elgesiu ji nesiekė sukelti skausmo D. P., o tik siekė pakelti vaiką nuo grindų ir padėti nusiprausti. D. P. rėkė ne todėl, kad buvo mušamas, o todėl, kad taip reikšdavo savo nesutikimą. Be to, taip buvo primokytas močiutės E. U., kuri nurodė, jog D. P. šitaip gali ją prisikviesti nenorėdamas klausyti auklėtojų (t. 3, b. l. 8). Tai buvo įprastas D. P. elgesys nenorint kažko daryti, todėl R. K. to nesureikšmino ir tiesiog toliau atliko savo darbą bandydama nuraminti D. P.. Faktą, jog D. P. nebuvo sukeltas skausmas patvirtina ir paties D. P. bei jo močiutės E. U. liudijimai, jog atėjus močiutei E. U. D. P. neverkė, nebėgo nuo R. K., o tiesiog nuėjo miegoti pietų miego (t. 1, b. l. 44, 47, t. 2, b. l. 42). Tuo atveju, jei vaikas būtų buvęs mušamas ir jam būtų sukeltas skausmas - jis neabejotinai neitų ramiai miegoti ir tai iš karto papasakotų tėčiui, kuris atėjo jo parsivesti iš darželio. D. P. po jo išpuolio tualete nuėjo miegoti paragintas močiutės E. U., o tėčiui apie įvykį net neužsiminė. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu D. P. nurodė, jog jo už rankyčių niekas nesuėmė (t. 1, b.l. 15). Fizinio skausmo nebuvimo faktą patvirtina ir pačios D. P. motinos Ž. P. elgesys - sužinojusi apie neva buvusį vaiko skriaudimo faktą iš močiutės E. U. ji ne tik iš karto nesikreipė į jokias institucijas, nevedė vaiko pas gydytoją, tačiau dar dvi savaites vaiką vedė į darželį. Faktą, kad D. P. buvo atsiradusi žymė po neva jo purtymo nurodė tik Ž. P.. Tačiau vaikas nebuvo nuvestas pas medikus, tariamai buvusi žymė nebuvo parodyta kitiems asmenims. Tokiu būdu vienintelis atsiradusių pasekmių įrodymas - pačios Ž. P. liudijimas. Tuo tarpu D. P. grupės auklėtoja Z. G. paaiškino: „Ant vaiko jokių žymių nepastebėjau, nebuvo jų“ (t. 2, b. l. 129). Ji vaiką matė dar dvi savaites po įvykio, jį prižiūrėjo, guldė pietų miego, todėl neabejotinai būtų pamačiusi bet kokias žymes.
Skundo autorė taip pat pažymėjo, kad D. P. nuvedimo į tualeto patalpą tikslas buvo nuprausimas, o ne nubaudimas už netinkamą elgesį. Analogiškas aplinkybes patvirtino ir liudytojomis apklaustos Z. G. (t. 1, b. l. 78, t. 2, b. l. 129), J. N. (t.2, b. l. 131), L.M. B. (t. 3, b. l. 9). E. U. taip pat nurodė, kad „nosytė bėgo“ (t. 3, b. l. 6). Nurodymą, kad buvo vedamas į tualeto patalpą sudrausminti D. P. patvirtino tik tuomet, kai tai nurodė pati apklausą vedusi psichologė (t. 1, b. l. 16). Tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmos instancijos teisme nebuvo ištirtos ar nustatytos aplinkybės, patvirtinančios faktą, kad R. K. purtė D. P.. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja apklausta D. P. močiutė E. U. nurodė, jog „atidarius tualeto patalpos duris aš pamačiau auklėtojos padėjėją R. K., kuri buvo abiem rankomis suėmusi D. P. už abiejų pečių ir jį purtė“ (t. 1, b.l. 47). Tačiau pats D. P., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, ne kartą nurodė, kad močiutė nematė nieko, kol jis su R. K. buvo tualeto patalpoje (t. 1, b.l. 17, 19, 20). Be to, E. U. teigdama, kad D. P. garsiai verkė visą laiką, pati nurodo, jog atėjusi į grupę ieškoti D. P. teiravosi kitų vaikų, kur šis yra. Tuo atveju, jei vaikas būtų verkęs, E. U. neabejotinai nebūtų reikėję klausti tokio dalyko ir ji pati būtų girdėjusi kur tuo metu buvo D. P.. Atėjusi E. U. klausė R. K., ką ši daranti su D. P. tualete pietų miego metu (t. 1, b.l. 47). Tuo atveju, jei būtų iš tikrųjų mačiusi kaip skriaudžiamas jos anūkas D. P., tokio klausimo apskritai net nebūtų. Pažymėjo, jog kitą dieną po įvykio D. P. net du kartus atsiprašė R. K. už melavimą ir pasakė, kad myli R. K.. Tai nuosekliai paliudijo liudytoja apklausta J. N. (t. 2, b. l. 75, t. 3, b. l. 132). Be to, kai D. P. atsiprašė R. K. girdėjo ir į grupę užėjusi darželyje dirbanti logopedė R. Š., kuri buvo atėjusi pasiimti vaiko užsiėmimui. Toks D. P. elgesys neabejotinai nebūdingas skriaudžiamam vaikui. Dar daugiau, po įvykio R. K. bei J. N. klausiamas D. P. pripažino, jog nebuvo mušamas: „Nemušė. O močiutė sakė, kad mušė“, „Nes aš pats griuvinėjau, o paskui močiutė sakė, kad R. mušė". Šis pokalbis buvo įrašytas mobiliuoju telefonu ir pateiktas ikiteisminiame tyrime. Kaip akivaizdu iš pokalbio stenogramos, D. P. nebuvo prašomas taip pasakyti, jam nebuvo užduodami menami klausimai. Todėl nėra pagrindo netikėti tokiu jo pasisakymu.
Visi ikiteisminio tyrimo metu apklausti D. P. grupėje buvusių vaikų tėvai paliudijo, kad D. P. visą laiką darželyje netinkamai elgėsi, mušėsi, vartojo keiksmažodžius: „Tu žiurke čia ilgai nedirbsi, mano mama tau padarys“ (t. 1, b.l. 59), „Eik iš čia gaidy“ (t. 1, b.l. 67), „Tau kale nuo mano tėvo bus pyzdec“ (t. 1, b.l. 70), „eikit naxuj, kurva blede kiek tu kainuoji“ (t. 2, b.l. 88). D. P. nuolat įžeidinėjo kitus vaikus bei suaugusius, spjaudėsi ant vaikų ir suaugusiųjų, neklausė ir pan. (t. 1, b.l. 48-72). Dėl tokio D. P. elgesio 2012-09-10 vykusio tėvų susirinkimo metu buvo nuspręsta kreiptis į darželio direktorę su prašymu iškelti D. P. iš (duomenys neskelbtini) grupės, kas ir buvo padaryta 2014-09-18 sprendimu. Būtent sužinojusi apie tokį tėvų sprendimą kreiptis dėl D. P. pašalinimo (Ž. P. šiame susirinkime nedalyvavo), tačiau kreipėsi dėl neva jos vaiko mušimo. Ikiteisminio tyrimo bei teisiamųjų posėdžių metu apklaustos darželio darbuotojos taip pat paliudijo apie nuolatinį netinkamą D. P. elgesį: „D. P. labai emocionalus vaikas, jeigu jam kas nors nesiseka jis iš karto rėkia“, „D. P., jeigu tik jam nesisekdavo, pradėdavo rėkti <...>“ (t. 1, b.l. 78); „D. P. sudėtingas vaikas, judrus, daug dėmesio reikalaujantis, papildomai su juo vienu reikėdavo dirbti, pasėdėti, pabendrauti“; „Tėvai buvo nepatenkinti berniuko elgesiu, nes D. skriausdavo tai vieną vaiką, tai kitą vaiką, daug kas pareiškė pretenzijas, kad D. yra agresyvus“, „agresija vaiko buvo, jis stumdydavo kėdes, baldus mėtydavo“, „buvo, kad vaikas krisdavo ant žemės, spardydavosi, net negaliu paaiškinti, kai supykdavo, kai ką nors veikti nenorėdavo, kai kas nepatikdavo jam“ (t. 2, b.l. 129); „išskirtinio elgesio požymių vaiko elgesyje buvo: skriausdavo kitus vaikus, keikdavosi keiksmais kokius tik mokėdavo“, „rėkdavo, mėtydavo viską, man tai atrodė neprognozuojama, nei iš šio, nei iš to“ (t. 2, b.l. 132). Byloje apklausti įvairūs specialistai taip pat patvirtino, kad D. P. buvo būtina keisti emocijų raišką. Pats D. P. apklausiamas ne kartą akcentavo, jog ne jis pats mano, jog buvo skriaudžiamas, o būtent jo močiutė E. U. taip nurodė: „Tada močiutė atėjo. <...> Ir sakė, kad mane skriaudė“ (t. 1, b.l. 17); „tada atėjo močiutė ir pasakė, kad R. mane skriaudė“ (t. 1, b.l. 25), „Nemušė, o močiutė sakė, kad mušė“, „Nes aš pats griuvinėjau, o paskui močiutė sakė, kad R. mušė“ (R. K., J. N. ir D. P. pokalbio įrašas). Tai patvirtino ir apklausti liudytojai byloje: „Pasakė D. kitą dieną, kad močiutė sakė, kad močiutė liepė sakyti, kad jį mušė <...>“ (t. 2, b.l. 130). Taigi liudytojų parodymai byloje dėl skausmo D. P. sukėlimo yra ne vienodi, paties D. P. (kurio parodymais teismas rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį) parodymai yra nenuoseklūs ir keitėsi priklausomai nuo to, kas būdavo su juo apklausos metu. Teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagristas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, teismas neišanalizavo visų byloje surinktų įrodymų, nenustatė visų aplinkybių, reikšmingų teisingam sprendimui priimti. Nuosprendis grindžiamas tik suinteresuotų asmenų parodymais, todėl yra neteisėtas bei naikintinas.
Žemesnės instancijos teismas
Atkreipė dėmesį, kad teisiamųjų posėdžių metu buvo pažeistos BPK 10 str. 1 d., 48 str. 1 d., normos, reglamentuojančios kaltinamosios teisę į tinkamą gynybą. Tokia teisė neabejotinai susijusi su kaltinamosios galimybe dalyvauti apklausiant nukentėjusįjį ir užduoti jam klausimus. Šiuo atveju R. K. nebuvo pakviesta dalyvauti apklausiant D. P., negalėjo jam užduoti jokių klausimų, todėl kai kurios bylai reikšmingos aplinkybės apklausiant D. P. net nebuvo paminėtos (pvz. ar D. P. slogavo incidento dieną, ar tualete jam buvo prausiamas veidas, ar R. K. pakėlė jį nuo žemės, ar kitą dieną D. P. atsiprašė R. K. dėl melagingo apkaltinimo, ar E. U. buvo nurodžiusi, kad vaikas jos šauktųsi, jei nenorės ko tai daryti ir pan.). Be to, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamųjų posėdžių metu nebuvo apklausta logopede darželyje dirbusi R. Š., kuri tiesiogiai matė, kaip D. P. atsiprašė R. K. už melavimą, kad ši neva jį mušė. R. Š. liudijimas patvirtintų, kad vaikui buvo daroma įtaiga ir jis tik atkartojo suaugusiųjų jam vis sakomas frazes, kad jį R. K. purtė, o ne pakėlė nuo grindų. BPK 300 str. 1 d. numato teisę teismui nustačius, kad neišsamiai ištirtos kai kurios aplinkybės, atnaujinti įrodymų tyrimą. Apeliantės įsitikinimu byloje būtina atnaujinti įrodymų tyrimą BPK 295 str. 1 d. nustatyta tvarka ir iš naujo apklausti D. P. teismo posėdžio metu, leidžiant klausimus užduoti R. K. ar jos gynėjui. Be to, byloje būtina apklausti J. N. ir R. Š., kurios patvirtintų D. P. sakius, jog iš tikrųjų R. K. jo neskriaudė, o tik E. U. jį įtikino taip sakyti. Be to, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas nevertino liudytojų parodymų apie R. K. asmenybę, kuri vaikų darželyje dirba daugiau nei 30 metų ir niekada nėra turėjusi kokių tai nusiskundimų. Visi liudytojais apklausti D. P. grupės vaikų tėvai paliudijo, jog yra labai patenkinti R. K. darbu, kad vaikai ją myli ir nėra jokių nusiskundimų. Analogiškai patvirtino ir su R. K. dirbantys asmenys - įvardijo ją kaip atsakingą, nuoširdžią, mokančią bendrauti su vaikais darbuotoją. Tai, apeliantės įsitikinimu, taip pat paneigia galimybę, jog ji, visada puikiai bendravusi su vaikais, ėmėsi smurto.
Šalies argumentai
Apeliantė taip pat mano, jog civilinis ieškinys tenkintas nesant tam pagrindo. Ieškinyje nenurodyta, kuo konkrečiai grindžiamas prašomos atlyginti neturtinės žalos dydis. Apeliaciniame skunde detaliai pasisakyta apie tai, kad D. P. psichologo pagalba reikalinga tikslu keisti jo bendravimą, socialinius įgūdžius ir tai nėra susiję su tariamai buvusiu įvykiu R. K. jį skriaudžiant. Todėl nurodyto neturtinės žalos dydžio pagrindimas D. P. turimomis psichologinėmis problemomis negali būti vertinamas kaip tinkamas, kadangi neturtinė žala - tai konkretaus įvykio pasekmė, o ne asmens turimos problemos, nesusijusius su konkrečiu įvykiu. Atsižvelgiant į tai, jog byloje nėra patikimų bei objektyvių įrodymų dėl R. K. kaltės padarius veiką, įtakojusią nukentėjusiojo netinkamo elgesio atsiradimą, nėra teisinio pagrindo R. K. pripažinti atsakinga už tokio elgesio atsiradimą ar elgesio keitimo kaštų atlyginimą.
Atsikirtimu į nuteistosios apeliacinį skundą nukentėjusiojo D. P. įstatyminė atstovė Ž. P. prašo skundą atmesti, 2014-10-29 nuosprendį palikti nepakeistą, bei pripažinti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme pagal pateiktus dokumentus, proceso išlaidomis ir priteisti jas iš nuteistosios R. K.. Atsikirtime nurodo, kad priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pats nukentėjusysis patvirtino apie jo atžvilgiu naudotus neteisėtus veiksmus, sukėlusius mažamečiui nukentėjusiajam fizinį skausmą, o tai, kad D. P. nuėjo miegoti paragintas močiutės E. U., tėčiui apie įvykį net neužsiminė, yra deklaratyvūs apeliacinio skundo motyvai, tik pagrindžiantys aplinkybę, jog nukentėjusysis po įvykio patyrė psichologinį sukrėtimą. Kaip matyti iš nepilnamečio D. P. 2012-10-26 apklausos protokolo (t. 1, b. 1. 7) bei 2012-10-26 nepilnamečio apklausos stenogramos (t. 1, b. 1. 10-27), apklausos metu nukentėjusysis mažametis nurodė, jog „(...) nes J. mane fotografavo. O, o, o R. mane nusivedė į tualetą, mušė, tai aš ėjau (...)“; „Aha, nusivedė į tualetą, ar ne? O ar sakė, ar dar ką nors kai vedėsi tave į tualetą? „Ir patampė„ Aha. O ką tu tada darei kai tave taip vedėsi?„Aš verkiau“ Darė ką nors?: „Darė"; „Ką?“: „Mušė“. Nukentėjusiojo įstatyminė atstovė, 2012-09-22 liudytojo apklausos metu (t. 1, b. 1. 43-44) nurodė, jog „ (...) 2012-09-06 17.30 val. iš darželio grįžęs sūnus D. pasakė, „mane muša R.“, rėkė ant jo ir kitų vaikų (...). Ji paprašė mažamečio papasakoti, kas nutiko (...) dalis ruošėsi miegoti, dalis besirengusiųjų (kurių tarpe buvo ir D.) išdykavo. Atėjus ir pamačius tai auklėtoja ėmė ant jų rėkti. Pagavusi D. už rankų, basą, nusitempė į tualetą, kur jį atsitūpusį, kaip iš sūnaus pasakojimo suprato, kilnojant už rankų trankė į tualeto grindinį. Mažasis sakė, kad ėmė verkti ir atėjo jo močiutė. Močiutė R. pasakiusi, kad vaikų mušti negalima bei jį nusivedė į grupės lovą ir buvo tol, kol nustojo verkti. Tai išgirdusi ji paskambino savo mamai E. U. ir ši papasakojo, kad būdama savo kabinete išgirdo anūko klyksmą ir atbėgusi į grupę iš vaikų sužinojo, kad D. auklėtojos padėjėja R. K. nusitempė į tualetą. Be to, liudytoja E. U. 2012-11-15 apklausos metu (t. 1, b. 1. 46-47) nurodė, jog „2012-09-06 apie 12.30 val. būdama savo darbo kabinete, išgirdo iš (duomenys neskelbtini) grupės sklindantį D. P. klyksmą, iš karto, kirsdama aktų salę, nuėjo pažiūrėti kas atsitiko. Vaikai pasakė, kad D. R. (auklėtojos padėjėja R. K.) nutempė į tualetą. Atidariusi tualeto duris pamatė D. P., kuris buvo be šlepečių, be pižamos, be maikutės, tik su triusikėliais. Matė auklėtojos padėjėją R. K., kuri abiem rankomis buvo suėmusi D. P. už abiejų pečių ir tokiu būdu jį kratė.
Pažymėjo, jog kiti apeliacinio skundo motyvai yra prieštaraujantys patys sau, pvz., apeliantė nurodo, jog liudytoja E. U. neva turėjo neklausti grupės vaikų, kur randasi nukentėjusysis, kadangi šis neva labai garsiai verkė, todėl ji turėjo suprasti jo buvimo vietą. Akivaizdu, kad įvykio vieta - darželis, kuriame lankosi daug vaikų, todėl atskirti mažamečio vaiko buvimo vietą pagal jo verksmą objektyviai nėra jokių galimybių, todėl toks liudytojos E. U. klausimas grupės vaikams (t.y., kur randasi nukentėjusysis D. P.) buvo logiškas ir pagrįstas. Atmestinas nuteistosios argumentas ir dėl nukentėjusiojo apklausos metu (t. 1, b. 1. 7) neva užduotų menamų klausimų, kurie neva turėjo įtakos nukentėjusiojo parodymams - teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte (t. 2, b. 1. 162) patvirtinta, kad „(...) tiriamasis ekspertizės metu iš esmės pakartoja anksčiau duotus savo parodymus (...)“. Taigi akivaizdu, jog ekspertize buvo patvirtinti apklausos metu nukentėjusiojo duoti parodymai, todėl abejoti jų objektyvumu nėra jokio realaus pagrindo. Be to, skunde nuolat apeliuojama į neva netinkamą nukentėjusiojo elgesį, šiuo aspektu pažymi, kad nuteistosios veiksmai, netgi konstatavus neva netinkamą nukentėjusiojo elgesio, yra visiškai nepateisinami, todėl pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą apkaltinamąjį teismo nuosprendį, nurodydamas, kad „(...) Teismas šios bylos kontekste D. P. elgesio nevertina, tačiau net ir pripažinus, kad vaikas darželyje elgėsi netinkamai, negali būti pateisinamas fizinio smurto naudojimas mažamečio vaiko atžvilgiu, ypač ikimokyklinio ugdymo įstaigoje ir pedagogo (auklėtojos padėjėjos), atsakingo už vaiko saugumą (...)“. Tai, kad nukentėjusysis buvo nuvestas į tualeto patalpą tik nusiprausti, neįrodo nuteistosios nekaltumo, kadangi apeliantės teiginiai, jog smurtas nukentėjusiojo atžvilgiu nebuvo naudotas yra subjektyvūs, todėl atmestini. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad liudytoja E. U. turėtų pagrindą apkaltinti ar apkalbėti nuteistąją dėl buvusio konflikto - darant tokia išvadą pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertų išvada, jog duomenų apie kitų asmenų daromą poveikį nukentėjusiojo duotiems parodymams negauta. Taigi liudytoja E. U. negalėjo paveikti vaiką duoti jai palankius parodymus, o nuteistosios kaltės taip pat nepaneigia liudytojų Z. G., L. M. B., V. K. – S., J. N., Z. A., A. I. parodymai apie neva netinkamą nukentėjusiojo elgesį. Byloje surinkti įrodymai (Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 103MS-6/2013 (t. 1, b. 1. 162-164); specialistės S. D. apklausa (t. 1, b. l. 177-178); liudytojos Vitalijos S. K. apklausa), priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, patvirtina, kad nukentėjusysis geba formuoti savo nuomonę, nėra linkęs fantazuoti, taigi akivaizdu, kad šie įrodymai pagrindžia apeliacinio skundo motyvo nepagrįstumą, jog neva E. U. įtakojo nukentėjusiojo D. P. elgseną. Specialistė patvirtino, kad nukentėjusysis nelinkęs fantazuoti, byloje nagrinėjamų įvykių galėjo ir šiuo metu gali suprasti su juo atliktų veiksmų pobūdį, parodymai realistiški: jie atitinka jo amžių, žodyną, gyvenimišką patirtį bei jo būseną, todėl ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu teikti parodymai yra atitinkantys objektyvią tiesą. Liudytoja R. A. 2014-06-27 teismo posėdžio metu taip pat nurodė, kad „(...) nepastebėjau, kad fantazija P. viršytų ribas vaiko“.
Atsikirtime taip pat nurodo nuteistosios ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų neatitikimą duotiesiems 2014-03-20 teisminio nagrinėjimo metu, kurie sudaro pagrindą abejoti apeliantės parodymų nuoseklumu. Ikiteisminio tyrimo metu apeliantė nurodė: 1) „Aš paleidau D. P. ranką, D. P. iš karto atsigulė ant nugaros, pradėjo, sukdamasis ratu, spardytis kojomis“ (t. 1, b. 1. 42); 2) Šiuo metu neprisimenu kuriuo tiksliai momentu - ar eidamas į tualeto patalpą ar jau tualeto patalpoje, D. P. basutes, kuriomis buvo apsiavęs, eidamas nuo savo lovos į tualeto patalpą, nusispyrė“ (t. 1, b. 1. 42); 3) mano vedamas, man kaire ranka laikant D. P. už jo dešinės rankos riešo“ (t. 1, b. 1.41); 4) aš abejomis rankomis laikiau už D. P. pečių, nes taip buvo patogiau vesti“ (t. 1, b. 1. 82). Tuo tarpu teisminio bylos nagrinėjimo metu: 1) „jis sulenkė kojas atsisėdęs, spardytis pradėjo, rėkė keiksmažodžius “; 2) vaikas buvo su „maikute“ pižamine, „triusikėliais“, ir šlepetėmis“; 3) sugriebusi už rankų nebuvau jo; 4) į grupės patalpas U. atėjo, kai priekyje manęs ėjo vaikas.
Mano, jog atmestinas nuteistosios argumentas, jog esminiu BPK pažeidimu laikytinas jos nedalyvavimas nukentėjusiojo apklausoje. Nukentėjusysis yra mažametis, jo apklausos tvarka reglamentuota BPK 186 str. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jaunesni kaip aštuoniolikos metų liudytojas ar nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu paprastai apklausiami ne daugiau kaip vieną kartą. Tuo atveju, jei nuteistoji (apeliantė) būtų pasinaudojusi teise domėtis ikiteisminio tyrimo eiga bei ikiteisminio tyrimo metu atliekamais veiksmais, ji būtų tinkamai įgyvendinusi savo teises dalyvauti nepilnamečio nukentėjusiojo apklausoje, prieš tai išsprendus klausimą, ar toks dalyvavimas nepilnamečiui nukentėjusiajam nepadarytų neigiamo poveikio. Šiuo konkrečiu atveju nukentėjusysis buvo apklaustas 2012-10-26 (t. 1, b. 1. 7-27), vieną kartą, o dėl jo psichologinės būsenos papildoma apklausa bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu jam būtų pakenkusi - tai pripažino ir pirmosios instancijos teismas. Negana to, byloje buvo pateiktas vaizdo ir garso įrašas (t. 1, b. 1. 8) su nukentėjusiojo apklausa, kuris buvo pakartotinai peržiūrėtas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl nuteistosios pakartotiniai prašymai peržiūrėti nukentėjusiojo apklausos vaizdo įrašą ir atlikti nukentėjusiojo papildomą apklausą apeliacinės instancijos teisme yra perteklinio pobūdžio, todėl atmestini. Mano, jog atmestinas ir ieškovės prašymas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme papildomai apklausti J. N.. Ši liudytoja buvo apklausta ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. 1. 75) ir bylą nagrinėjant pirmojoje instancijoje 2014-05-13, todėl nuteistoji turėjo teisę liudytojai užduoti klausimus, reikšmingus bylos nagrinėjimui bei galutinio sprendimo priėmimui, papildoma apklausa taipogi yra perteklinio pobūdžio. Be to, taip pat atmestinas nuteistosios prašymas atlikti R. Š. apklausą, kuri neva „patvirtintų D. P. sakius, jog iš tikrųjų R. K. jo neskriaudė, o tik E. U. jį įtikino taip sakyti“. Pažymėtina, kad nei J. N., nei pati nuteistoji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nebuvo nurodžiusi, jog R. Š. būtų mačiusi kokias nors aplinkybes, neva susijusias su nukentėjusiojo atsiprašymu. Tai patvirtina nuteistosios 2013-05-14 apklausa (t. 2, b. 1. 41-42). Tokie apeliacinio skundo motyvai laikytini tik kaip gynybinė pozicija, galimu tikslu užvilkinti bylos nagrinėjimą. Apeliaciniame skunde nurodomo teigiama nuteistosios charakteristika gali turėti reikšmės tik bausmės skyrimui, tačiau neturi įrodomosios prasmės konstatuojant nusikalstamos veikos padarymo egzistavimą.
Pažymėjo, jo nuteistosios apeliacinio skundo motyvai dalyje dėl civilinio ieškinio išsprendimo yra atmestini kaip nepagrįsti, kadangi pirmosios instancijos teismas, priteisdamas nukentėjusiojo naudai turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį. Turtinė žala yra pagrįsta byloje pateiktais rašytiniais įrodymais. Priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, nukentėjusiajam D. P. priteistos neturtinės žalos dydis yra konkrečiai susijęs su įvykiu, kurio metu nukentėjusiojo atžvilgiu buvo panaudotas smurtas, o ne dėl nuteistosios nurodomos neva jo psichologinės būklės dėl su įvykiu neva nesusijusių priežasčių. Būtent dėl šio įvykio su nukentėjusiuoju D. P. buvo lankomasi pas psichologą - tai patvirtina byloje pateikti rašytiniai įrodymai - 2013-10-11 atlygintinų paslaugų sutartis, sudaryta tarp nukentėjusiojo įstatyminės atstovės ir VšĮ „Korekcija“. Iš šios sutarties matyti, kad nukentėjusysis lankė neuropsichologinių sensomotorinių fizinių pratimų programą, kuri yra ne trumpesnė nei 9 mėnesiai. Tai, kad nukentėjusiojo psichologinė būsena yra neigiamai paveikta dėl byloje nagrinėjamo įvykio, taip pat pagrindžia neuropsichologinės sensomotorinės korekcijos specialistė psichologo asistentė J. L.. Be to, kaip matyti iš VšĮ Kauno Centro poliklinikos 2014-03-07 pranešimo Nr. 9-11- 396, nukentėjusysis D. P. nuo 2012-12-20 lankosi VšĮ Kauno Centro poliklinikos psichikos sveikatos centre. Taigi, atsižvelgiant į nukentėjusiojo patirtus išgyvenimus, liekamuosius padarinius, darytina išvada, jog šiuo konkrečiu atveju neturtinės žalos atlyginimo klausimas buvo išspręstas teisėtai ir pagrįstai.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėja palaikė savo apeliacinį skundą ir prašė jį tenkinti, prokurorė ir nukentėjusiojo įstatyminės atstovės įgaliota atstovė prašė pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistosios R. K. skundas tenkintinas iš dalies, nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 str. 1 d.).
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 str. 3 d.). Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistoji nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir ginčija savo kaltę.
Pagal BPK 305 str. teismas apkaltinamąjį nuosprendį turi pagrįsti įrodymais, kurie vertinami BPK 20 str. nustatyta tvarka. Pagal BPK 20 str. 5 d. teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi nuteistoji, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimų.
Išanalizavus nuteistosios apeliacinio skundo argumentus bei palyginus juos su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytais įrodymais, jų vertinimu bei išvadomis dėl bylos faktinių aplinkybių nustatymo, taip pat kita bylos medžiaga, nėra pagrindo sutikti su skundo teiginiais dėl pirmosios instancijos teismo neišsamaus, vienpusiško bylos aplinkybių ištyrimo ir dėl to nemotyvuotų, neteisingų teismo išvadų. Apeliaciniame skunde nurodomi teiginiai dėl atskirų bylos duomenų vertinimo, akcentuojant tam tikras jų detales ir vertinant atskirai nuo bylos įrodymų visumos, nepagrindžia įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo.
Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo nusikalstamą veiką ir pagrįstai pripažino R. K. kalta, padarius BK 140 str. 2 d. (įstatymo Nr. IX-1706, galiojusio iki 2013 m. liepos 13 d., redakcija) numatytą nusikalstamą veiką. Apylinkės teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, jog R. K. kaltė padarius jai inkriminuotą nusikaltimą yra įrodyta.
Bylos medžiaga patvirtina, kad skundžiamu nuosprendžiu apylinkės teismas pašalino iš kaltinimo aplinkybes, jog R. K. fizinį skausmą mažamečiui D. P. sukėlė sugriebusi jį už rankų bei jėga nutempusi į grupės tualeto patalpas ir ne mažiau nei tris kartus pakėlusi jį už rankų į viršų, trankė nukentėjusįjį mažametį D. P. į tualeto grindis, grįstas keramikinėmis plytelėmis, tačiau šioje dalyje nuosprendis neskundžiamas. Taigi kolegija pasisako dėl įrodymų vertinimo toje dalyje, kur apylinkės teismas konstatavo įrodyta, kad nuteistoji R. K. abejomis rankomis laikydama mažametį D. P. už abiejų pečių, purtė jį ir taip sukėlė jam fizinį skausmą.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad buvo pažeista nuteistosios teisė dalyvauti apklausiant nukentėjusįjį ir užduoti jam klausimus, o nuosprendis grindžiamas tik suinteresuotų asmenų parodymais.
Pagal susiformavusią teismų praktiką ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai turi nepriekaištingą įrodomąją reikšmę, jeigu juos duodant įtariamajam buvo suteikta tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančio liudytojo parodymus bei pateikti jam klausimų (kasacinės bylos Nr. 2K-431/2006, Nr. 2K-15/2009), todėl kolegija sutinka su apeliantės argumentais, jog mažamečio nukentėjusiojo D. P. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, negali būti pripažinti lemiamais įrodymais, kadangi nuteistoji R. K. nei vienoje proceso stadijoje neturėjo galimybės nukentėjusiajam pateikti klausimų. Tačiau nagrinėjamu atveju kolegija nemato kliūčių remtis mažamečio nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais ta apimtimi, kuria jie patvirtina kitų asmenų, tai yra Ž. P. ir E. U. parodymus.
Ž. P. nurodo, kad vaikas, grįžęs iš darželio, papasakojo kad nenorėjo miegoti, kad grupėje buvo viena R. ir kad pagriebusi už rankos nusivilko jį į tualetą, kur jį mušė ir kratė, trenkė į žemę (t. 2, b. l. 90). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja apklausta D. P. močiutė E. U. nurodė, jog „atidarius tualeto patalpos duris aš pamačiau auklėtojos padėjėją R. K., kuri buvo abiem rankomis suėmusi D. P. už abiejų pečių ir jį purtė“ (t. 1, b. l. 47). Liudytoja E. U. pirmosios instancijos teisme parodė, kad atėjusi į tualetą pamatė, kad R. K. jį purtė už pečių, vaikas buvo apsiverkęs, vien su triusikėliais. Vaikas tuo metu su R. K. stovėjo veidu į veidą. Ji D. paklausė, kas buvo ir pačiai R. K. girdint, vaikas pasakė, kad ,,R. mušė mane“. Anūką ji nuvedė į lovą, paguldė, vaikui užmigus, nuėjo pas direktorės pavaduotoją ir pranešė, kad R. K. sumušė D. (t. 3, b. l. 5).
Paminėtais parodymais nėra pagrindo netikėti ir atmesti juos kaip nepatikimus, nors juos davė mažamečio nukentėjusiojo mama ir močiutė. Byloje nenustatyta aplinkybių, kurios leistų pagrįstai abejoti šių įrodymų patikimumu ar įtarti, kad minėti asmenys dėl tam tikrų priežasčių suinteresuoti apkalbėti apeliantę. Jų parodymai buvo nuoseklūs tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme. Be to, minėtus liudytojų parodymus iš esmės atitinka ir mažamečio nukentėjusiojo D. P. duoti parodymai ikiteisminio tyrimo metu. 2012-10-26 pastarasis nurodė, kad jis nenorėjo miegoti pietų miego, tuomet R. nusivedė jį į tualetą paėmusi už pažastų ir numetė, būnant tualete suėmė už abiejų rankų aukščiau alkūnių ir jas sukryžiavo priekyje, purtė paėmusi už rankų, jis pradėjo verkti, nes skaudėjo rankas (t. 1, b. l. 7). Iš esmės analogiškas aplinkybes D. P. nurodė ir teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės 2013-01-10 atlikimo metu, jog R. jį pakratė, pastūmė, jis net atsisėdo. Verkė, šaukė, kiek galėjo, močiutę šaukė (t. 1, b. l. 163).
Tokiu būdu D. P. parodymai šioje byloje nėra vieninteliai ir lemiami nuteistosios R. K. kaltę patvirtinantys įrodymai. Pagal teismų praktiką toks nukentėjusiojo parodymų vertinimas nelaikytinas BPK 10 str. 2 d. ir 3 d., Konstitucijos 31 str. 6 d. ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. įtvirtintos teisės į gynybą pažeidimu.
Pažymėtina, kad teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte konstatuojama, jog ekspertizės metu negauta duomenų apie kitų asmenų daromą poveikį D. P. duodamiems parodymams. Jo parodymai realistiški: jie atitinka jo amžių, protinio išsivystymo lygį, žodyną, gyvenimišką patirtį. Tiriamajam padidintas polinkis į įtaigumą nėra būdingas (t. 1, b. l. 162-164). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausta liudytoja R. A. patvirtino, kad pas ją kaip socialinę darbuotoją, D. P. lankė užsiėmimus, tačiau iškreiptų faktų iš jo girdėti neteko, taip pat nepastebėjo, kad D. P. fantazija viršytų ribas (t. 3, b. l. 4.).
Apeliacinės instancijos teismas neturi galimybių pašalinti aukščiau paminėtus ikiteisminio tyrimo trūkumus, tai yra sudaryti galimybę nuteistajai užduoti klausimus mažamečiam nukentėjusiajam, kadangi nuo įvykio praėjo ilgas laiko tarpas ir dėl vaiko raidos yra pasikeitęs jo mąstymas bei aplinkos suvokimas, todėl jo šiuo metu duoti parodymai nebūtų objektyvūs ir patikimi. Be to, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte pažymima, kad nerekomenduojama mažametį toliau apklausti ikiteisminio tyrimo procese bei teismo posėdyje (t. 1, b. l. 164).
Apeliaciniame skunde teigiama, jog nuosprendyje klaidingai nurodyta, kad R. K. suvokė kelianti skausmą mažamečiui D. P. ir to siekė, priešingai, byloje surinkti duomenys patvirtina, kad R. K. ne tik nesiekė sukelti skausmo, tačiau jo ir nesukėlė. Aukščiau aptartų įrodymų pagrindu pripažinus įrodyta, kad nukentėjusioji purtė mažametį už pečių, šie apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti, kadangi tokia veika padaroma tik tyčia, suvokiant savo veiksmų pavojingumą ir pasekmes.
Apeliantės nuomone, garso įrašas, kuriame užfiksuotas jos, J. N. ir D. P. pokalbis patvirtina, kad nusikalstama veika jai inkriminuota nepagrįstai. Kaip matyti iš garso įrašo stenogramos abi moterys intensyviai klausinėja D. P. ar R. jį mušė, pastarasis jau pokalbio pradžioje atsakydamas į klausimą nurodė, kad R. jį mušė, kažkur mėlyna, paklausus ar nemeluoja, tris kartus patvirtino, kad nemeluoja. Vėliau nurodė, kad ir močiutė sakė, kad R. jį mušė (t. 1, b. l. 86-87). Taigi vertinant šį įrodymą kitų įrodymų visumoje nėra pagrindo daryti išvadą, jog R. K. nevartojo smurto prieš nukentėjusįjį.
Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu siekiant pašalinti visas abejones buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas, nuteistosios prašymu apklausta liudytoja R. Š., kuri parodė, jog dirbo logopede darželyje (duomenys neskelbtini). Po incidento kitą rytą atėjo į grupę pasiimti vaikų ir išgirdo kaip D. P. pribėgęs prie R. pasakė: „R. aš tave myliu, tačiau ateis policija ir tave išsives“. R. paklausė: „kodėl policija?“, D. atsakė: „nes tu mane mušei“. R. paklausė: „ar tave mušiau?“, jis pasakė: „manęs nemušei, bet močiutė taip sakė, ateis policija ir paims“. Po pokalbio pasiėmė vaiką, kurio reikėjo ir išėjo dirbti savo darbo. Tuo metu, kai atėjo į grupę ir išgirdo minėtą frazę, grupėje buvo vaikai, R., taip pat jų auklėtoja J. N.. Girdėjo, kad buvo padarytas garso įrašas, tačiau toks įrašas darytas ne prie jos. P. visada buvo judrus vaikas, tačiau jo elgesys pasikeitė, kuomet jo močiutė pradėjo dirbti darželyje. Jis pasakė, „jei man kas nepatinka, man močiutė liepė rėkti, ir ateis manęs gelbėti“. Taip pasakė ne jai, bet kažkas minėjo, gal auklėtoja. Ant vaiko kūno rugsėjo mėn. sumušimų nematė, visi vaikai apsirengę jokių žymių nesimatė. P. teikė logopedo paslaugas 2 metus, vėliau vaikas pareiškė, kad nenori pas ją eiti, jam nepatinka ir tėvai atsisakė logopedo paslaugų. Paslaugos buvo teikiamos gerai. Kartą ir būdamas su ja P. nenorėjo daryti mankštelės, o norėjo žaisti kompiuteriu, tuomet pradėjo rėkti, ji sureagavo, pasiėmė vaikus ir leidosi iš antro aukšto, tuomet išbėgo P. močiutė, kuri paėmė D. ir nuvedė į grupę. Nagrinėjamo incidento metu ji buvo baigusi darbą, triukšmo negirdėjo. Direktorė jai rugsėjo mėnesį buvo sumažinusi krūvį iki 0,75 etato, savavališkai iš darbo vietos nepasišalino. Per pietų pertrauką vaikai miega, darželyje lieka auklėtojos. Močiutė ir grupė yra įsikūrusios tame pačiam aukšte, jas skiria patalpos, bet durys būna atidarytos. Kodėl močiutė tik viena išgirdo riksmą per pietų pertrauką nežino, mano, kad kitos auklėtojos migdė vaikus, todėl negirdėjo, o daugiau tame trečiame aukšte nieko nėra. Plačiai apie įvykį nebuvo kalbama. Vėliau į posėdį dėl vaiko elgesio kvietė tėvelį, sprendė ką daryti. Tai buvo rugsėjo pabaigoje ar spalio pradžioje. Ji buvo komisijos narė. Tėvai buvo nepatenkinti, jie pradėjo skųstis, vaikas buvo jautrus, galimi elgesio sutrikimai, nusprendė kažką keisti. Vaiko gerovės komisija svarstė klausimą, kaip šioje situacijoje padėti vaikui, gal reikalinga psichologo pagalba. Su P. jokių konfliktų neturėjo. Šiuo metu darželyje nebedirba (t. 3, b. l. 156-157).
Priešingai, nei apeliaciniame skunde nurodo R. K., nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu atlikus dalinį įrodymų tyrimą ir apklausus liudytoją R. Š., nepaaiškėjo jokių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima tenkinti nuteistosios apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais. Minėtos liudytojos parodymai leidžia daryti išvadą, jog pastaroji girdėjo tam tikrus pokalbio fragmentus, tačiau pačio įvykio nematė, todėl iš konteksto ištraukta frazė, kurią galbūt pasakė D. P. („manęs nemušei, bet močiutė taip sakė, ateis policija ir paims“) R. K. kaltės dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos nepaneigia.
Nukentėjusiojo įgaliota atstovė kritiškai vertina liudytojos R. Š. parodymus apie tai, kad ginčijamo įvykio jį nematė, o jos teikiamos logopedės paslaugos buvo kokybiškos, tuo pagrindu teismui pateikė Kauno lopšelio – darželio (duomenys neskelbtini) lydraštį, kuriame nurodyta, kad R. Š. 2012-09-06 apie 12.30 val. dirbo, 2012 m. rugsėjo mėn. pedagoginio personalo darbo grafiko išrašą, kuris patvirtina, jog R. Š. 2012-09-06 dirbo nuo 8.00 iki 13.24 val., 2013-04-09 Ž. P. prašymą dėl D. P. atsisakymo lankyti logopedės užsiėmimus, kadangi netenkina jos darbo kokybė (t. 3, b. l. 149-151). Šiuo atveju R. Š. profesinė kompetencija nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Atsižvelgiant į tai, nukentėjusiojo įgaliotos atstovės pateikti dokumentai jokios įrodomosios reikšmės nagrinėjant fizinio skausmo sukėlimo mažamečiui aplinkybes neturi.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įrodymų rinkimas nėra begalinis procesas, įrodymų turi būti surinkta tiek, kad jų visuma leistų daryti pagrįstas išvadas dėl svarbių byloje aplinkybių. Šiuo atveju Kauno apygardos teismo 2015-01-28 protokoline nutartimi apeliantės prašymai pakartotinai apklausti liudytoją J. N. bei peržiūrėti nepilnamečio D. P. apklausą pas psichologę atmesti kaip perteklinio pobūdžio. Bylos duomenimis nustatyta, kad liudytoja J. N. buvo apklausta tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu, o vaizdo įrašas su nepilnamečio D. P. apklausa pas psichologę peržiūrėtas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu. Minėtų veiksmų pakartotinumas nėra tikslingas, kadangi apeliacinės instancijos teisme tiriami tik tie įrodymai, kurių netyrė pirmosios instancijos teismas.
Apeliacinis skundas taip pat grindžiamas liudytojų parodymais, kurie patvirtina netinkamą D. P. elgesį darželyje, šiuo atveju sutiktina su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, jog net ir pripažinus, kad vaikas elgėsi netinkamai, fizinio smurto naudojimas mažamečio atžvilgiu negali būti pateisinamas. Be to, nukentėjusiojo D. P. vedimo į tualetą tikslas (ar tai būtų nubaudimas už netinkamą elgesį ar nuprausimas) nuteistosios kaltės nepaneigia ir atsakomybės nešalina. Šie apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nuteistosios iniciatyva pateikti papildomai rašytiniai įrodymai: kreipimaisi dėl R. K., t.y. tėvų bei bendradarbių atsiliepimai apie R. K. darbą, R. K. charakteristikos iš (duomenys neskelbtini) specialiosios mokyklos, Kauno pedagogų kvalifikacijos centro pažymėjimas, Kauno lopšelio – darželio – (duomenys neskelbtini) direktorės įsakymai dėl padėkos pareiškimo R. K. (t. 3, b. l. 141-146). Pažymėtina, kad ši nuteistąją charakterizuojanti medžiaga, nustačius jos veiksmuose nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 2 d. (įstatymo Nr. IX-1706, galiojusio iki 2013 m. liepos 13 d., redakcija) sudėties požymius, nėra reikšminga jos veiksmų kvalifikavimui ir kaltės dėl padaryto nusikaltimo nepanaikina. Kolegija sprendžia, kad R. K. teigiama charakteristika jau buvo tinkamai įvertinta pirmosios instancijos teisme skiriant jai bausmę už padarytą nusikalstamą veiką.
Sprendžiant nuteistajai skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės pagrįstumo klausimą, pažymėtina, kad BK 140 str. 2 d. (įstatymo Nr. IX-1706, galiojusio iki 2013 m. liepos 13 d., redakcija) sankcijoje numatytas laisvės atėmimas iki dvejų metų.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas R. K. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str., nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininkės asmenybę (teisiama pirmą kartą, duomenų apie patraukimą administracinėn atsakomybėn byloje nėra, priklausomybės ir psichinių ligų įskaitoje neužregistruota, dirba pedagoginį darbą, teigiamai charakterizuojama tiek buvusio darbdavio Kauno lopšelio-darželio (duomenys neskelbtini) direktorės, tiek dabartinio darbdavio – (duomenys neskelbtini) specialiosios mokyklos direktorės), į atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą, ir kitas, bausmės skyrimui turinčias reikšmės, aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai R. K. atžvilgiu gali būti pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo. Šių aplinkybių pagrindu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, vadovaudamasis BK 75 str. nuostatomis, atidėjo R. K. paskirtos 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą 6 (šešių) mėnesių laikotarpiui įpareigojant R. K. neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Tačiau nustatydamas bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį (6 mėnesius) žemesnės instancijos teismas nesilaikė BK 75 str. nuostatų, kurios imperatyviai nustato, jog paskirtos bausmės vykdymas gali būti atidėtas nuo vienerių iki trejų metų. Taigi minimalus bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpis yra vieneri metai. BPK 320 str. 4 d. nurodyta, kad pabloginti nuteistojo padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Nuteistojo padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. Šiuo atveju apeliacinį skundą padavė tik nuteistoji, todėl apeliacinės instancijos teismas, negalėdamas bloginti R. K. padėties, negali ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytų baudžiamojo įstatymo pažeidimų.
Skundžiamu teismo nuosprendžiu, vadovaujantis BK 72² str., R. K. taip pat paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant tai padaryti per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo. Šioje dalyje nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi tokia baudžiamojo poveikio priemonė gali būti skiriama tik asmeniui, kuris padarė nusikalstamas veikas artimajam giminaičiui ar šeimos nariui. Nagrinėjamoje byloje nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nenustatytos aplinkybės, kad nukentėjusysis D. P. ir kaltinamoji R. K. būtų saistomi giminystės ryšiais, todėl ši baudžiamojo poveikio priemonė nuteistajai R. K. paskirta nepagrįstai, o tai sudaro pagrindą keisti skundžiamą nuosprendį BPK 328 str. 1 p. pagrindu (netinkamai pritaikytos BK bendrosios dalies normos).
Pritarus apylinkės teismo išvadai, kad R. K. yra kalta dėl nukentėjusiojo D. P. atžvilgiu įvykdytos nusikalstamos veikos, pastaroji yra atsakinga dėl nukentėjusiajam padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Pagal BPK 109 str. nuostatas, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Analizuojant baudžiamosios bylos medžiagą matyti, kad D. P. įstatyminė atstovė Ž. P. pareiškė civilinį ieškinį dėl 3460,08 Lt dydžio turtinės ir 20000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Spręsdamas žalos atlyginimo klausimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė, kad kaltinimas R. K. pasitvirtino tik iš dalies, todėl reikalavimą priteisti turtinę ir neturtinę žalą proporcingai sumažino. Šiuo atveju vertindamas turtinę žalą pagrindžiančius dokumentus motyvuotai dalį jų atmetė, pripažindamas kaip neproporcingus šiuo nusikaltimu padarytai žalai, ir pagrįstą byloje esančiais rašytiniais įrodymais laikė 556,40 Lt turtinę žalą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti nustatyto dydžio turtinės žalos teisingumu.
Neturtinės žalos dydžio nustatymą pirmiausia lemia nusikalstama veika sukeltus padarinius apibūdinančios aplinkybės, iš kurių sprendžiama apie nukentėjusio skausmingų išgyvenimų dydį, neigiamų padarinių perspektyvas, jų ilgalaikiškumą ir kt. Konkretus atlygintinos neturtinės žalos dydis yra nustatomas, atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, t.y. šis dydis yra bylos faktinių aplinkybių vertinimo dalykas. Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nustatyta, kad dėl R. K. veiksmų D. P. patyrė fizinį skausmą, emocinį sukrėtimą, stresą. Liudytojos R. A. teigimu, D. P. buvo sutrikęs, galima prielaida, kad tai buvo susiję su patirtimi dėl ko yra nagrinėjama byla, jam buvo bandoma padėti suprasti ką jis jaučia ir kaip tai suvaldyti (t. 3, b. l. 4). Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte konstatuojama, jog D. P., kalbėdamas apie bylai reikšmingas aplinkybes darosi vangus, liūdnas, siekia užsiimti jam malonia veikla, taigi įvykis sukėlė pasekmes nukentėjusiajam. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistosios gynėjos pateiktas Kauno lopšelio – darželio (duomenys neskelbtini) raštas dėl D. P. lankomumo (t. 3, b. l. 147), patvirtinantis, kad D. P. po įvykio ir toliau lankė darželį iš esmės nepaneigia aukščiau nustatytų neigiamų padarinių kilimo nukentėjusiojo atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, kad ekspertizės akte taip pat nurodoma, jog vaiko elgesio sutrikimų atsiradimo negalima sieti vien su šioje byloje nagrinėjamu įvykiu, tiriamajam jų yra buvę ir anksčiau, prašoma priteisti žala (20 000 Lt) visiškai pagrįstai buvo žymiai sumažinta (iki 700 Lt), tačiau tai nereiškia, kad žala apskritai nebuvo padaryta. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu patenkintos nukentėjusiojo įstatyminės atstovės Ž. P. civilinio ieškinio dalies teisingumu, priteista suma atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus, neprieštarauja teismų praktikai formuojamai tokio pobūdžio bylose.
Pagal BPK 106 str. 2 d. pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Taip pat turi būti įvertinta suteiktos teisinės pagalbos kompleksiškumas, teisinei pagalbai teikti skirtas darbo laikas. Nukentėjusiojo įstatyminės atstovės įgaliota atstovė advokatė Gintarė Girdzijauskienė pateikė pinigų priėmimo kvitus dėl teisinės pagalbos ir atstovavimo išlaidų apmokėjimo, iš kurių matyti, kad advokatei G.Girdzijauskienei už teisines paslaugas (atsikirtimo į apeliacinį skundą surašymą) sumokėta 175,22 Eur (605 Lt), už atstovavimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje – 121 Eur suma. Atsižvelgiant į nukentėjusiojo įgaliotos atstovės darbo ir laiko sąnaudas (parengtas išsamus atsikirtimas į apeliacinį skundą, dalyvauta dviejuose teismo posėdžiuose apeliacinės instancijos teisme, kurių bendra trukmė sudarė 2 val.), į apeliacinio skundo argumentus ir skundžiamo nuosprendžio keitimo pagrindus, teisėjų kolegijos nuomone, bendra 296,22 Eur suma advokato paslaugoms apmokėti nagrinėjamu atveju yra adekvati proceso trukmei bei sudėtingumui, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus, ją mažinti pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 29 d. nuosprendį pakeisti:
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria R. K., vadovaujantis BK 72² str. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose.
Nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą Ž. P. naudai priteisti iš R. K. atstovavimo išlaidas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, t. y. 296,22 Eur (du šimtus devyniasdešimt šešis eurus 22 ct).
Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.