- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-10-24
- Bylos Nr.
- I-4997-872/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03123-2019-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Fausta Vitkienė
- Pareiškėjas
- S. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Fausta Vitkienė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas S. V. kreipėsi į teismą su skundu (1 t., b. l. 1–10), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir įpareigoti Vilniaus pataisos namų įstaigoje kiekviename aukšte įrengti atskiras rūkymo vietas, kurios atitiktų rūkymo vietų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN pareiškėjui nebuvo pakankamai užtikrinama socialinės reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, nebuvo pakankamai užtikrinama kultūros, sporto, kūrybos, mokslo ir kitų renginių.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus PN nebuvo sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, nes visą ginčo laikotarpį jam teko kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, kadangi rūkantys nuteistieji rūkydavo koridoriuje, tualete, prausyklose ir kitose vietose. Lauke buvo įrengta rūkymo vieta, tačiau dauguma nuteistųjų rūkydavo kur nors kitur, todėl ir lauke pareiškėjas turėjo kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Dėl to pareiškėjas ne kartą atsakovės atstovui bei Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) rašė skundus ir prašymus, tačiau jam buvo atsakoma, kad Vilniaus PN rūkoma tik tam leistinose vietose. Pareiškėjo drabužiai ir patalynė buvo prisigėrusi tabako kvapo. Pasimatymų su žmona metu, pareiškėjas sulaukdavo iš jos priekaištų, kad jis smirda tabako dūmais. Pareiškėjas nurodo, kad jis pats nerūko.
Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas teigia patyręs gilius dvasinius išgyvenimus, diskomfortą, garbės ir orumo pažeminimą, stresą, jam nuolat atsirasdavo kosulys, trukdavo oro kvėpuoti, todėl mano, kad dėl nurodytų aplinkybių jam kilo neturtinė žala, kurią prašo priteisti iš atsakovės. Pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą grindžia skunde cituojama Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika.
Šalies argumentai
Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantis Vilniaus PN su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (2 t., b. l. 1–7).
Atsakovės atstovas prašo taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą.
Paaiškina, kad nuteistųjų socialinės reabilitacijos metu įgyvendinamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus akredituotos elgesio pataisos programos, taikomos nuteistųjų socialinių įgūdžių lavinimo ir pozityvaus užimtumo priemonės, teikiama pagalba nuteistiesiems sprendžiant asmenines ir socialines problemas, paskatinimo priemonės ir nuobaudos, taip pat kitos priemonės, kurių įgyvendinimas padėtų nuteistiesiems socialiai reabilituotis.
Vilniaus PN nuteistųjų bausmės atlikimo metu vykdomos šios socialinės reabilitacijos priemonės: 1) Tipinė naujai atvykusių į pataisos įstaigą nuteistųjų adaptacijos programa, kurios tikslas yra padėti nuteistiesiems adaptuotis įkalinimo įstaigoje, padėti žmogui prisitaikyti prie naujų aplinkybių, naujų gyvenimo sąlygų; 2) Nuteistųjų pataisos programa, kurios tikslas yra siekti, kad asmenys, atlikę laisvės atėmimo bausmę, laikytųsi visuomenėje galiojančių įstatymų ir nedarytų naujų nusikalstamų veikų, vėl taptų pilnaverčiu visuomenės nariu; 3) Tipinė nuteistųjų integracijos į visuomenę programa, kurios tikslas - ruošti nuteistuosius geresnei adaptacijai, integracijai ir savarankiškam gyvenimui visuomenėje, siekiant mažinti recidyvinį nusikalstamumą; 4) Nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa, kurios tikslas yra organizuoti nuteistojo laisvalaikį, kad nuteistasis būtų įtrauktas į įvairius pataisos objektus, sporto renginius ir kt.; 5) Kriminalinės subkultūros apraiškų laisvės atėmimo vietose prevencijos programa, kurios tikslas yra daryti teigiamą poveikį nuteistųjų elgesiui ir užkirsti kelią galimai neformalių elgesio taisyklių sklaidai laisvės atėmimo vietose; 6) Asmenų, kuriuos rengiamasi paleisti iš laisvės atėmimo vietų, teisinio ir socialinio švietimo programa, kurios tikslas - suteikti asmenims, kuriuos rengiamasi paleisti iš laisvės atėmimo vietų, teisinių žinių, kad jie galėtu adaptuotis nuolat kintančioje visuomenėje ir sugebėtų teisėtais būdais tenkinti savo socialinius poreikius. Dalyvavimas tokiose programose remiasi savanoriškumo principu, t. y., nuteistasis turi savanoriškai dalyvauti pataisos įstaigoje vykdomose programose.
Pabrėžia, kad pareiškėjui atvykus į Vilniaus PN jam kaip ir kitiems nuteistiesiems buvo sudarytas Individualus socialinės reabilitacijos planas. Atkreipia dėmesį ir į tai, jog sėkminga nuteistojo elgesio korekcija priklauso nuo asmens noro ir siekio keistis bei po laisvės atėmimo bausmės atlikimo reintegruotis į visuomenę. Mąstymo ir elgesio korekcija (t. y. socialinės reabilitacijos tikslai) yra ne poveikio, bet sąveikos dalykas ir neįmanomas be paties nuteistojo asmens pastangų bei aktyvaus dalyvavimo.
Nurodo, kad Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse, kaip ir kituose korpusuose draudžiama rūkyti gyvenamosiose patalpose ir bendro naudojimo patalpose. Šiose patalpose iškabinti rūkymą draudžiantys ženklai, visi nuteistieji informuoti ir žino apie šį draudimą. Nuteistieji pažeidžiantys šį draudimą baudžiami drausminėmis nuobaudomis. I-ojo gyvenamojo korpuso nuteistiesiems prie įėjimo į I-ąjį gyvenamąjį korpusą įrengtas specialus kiemelis lauke, kuriame nuteistieji turi teisę bet kada išeiti parūkyti. Šis kiemelis atskirtas nuo likusio I-ojo gyvenamojo korpuso pasivaikščiojimų kiemo, kuriame pagal nustatytą grafiką išeina pasivaikščioti nuteistieji. Nuteistiesiems, atliekantiems nuobaudas drausmės grupėje ar kamerų tipo patalpose taip pat draudžiama rūkyti gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose, jiems rūkymo priemonės išduodamos einant pasivaikščioti į lauką (jie gali rūkyti tik pasivaikščiojimų metu). Taip pat kitose bendro naudojimo patalpose nuteistųjų rūkymas draudžiamas (pasimatymų patalpose, valgykloje, dušuose, sanitariniuose mazguose ir t. t.). Pabrėžia, kad Vilniaus PN administracija tinkamai vykdo savo pozityviąją pareigą užtikrinti, kad nerūkantys nuteistieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais, o pareiškėjo skunde išdėstytos pretenzijos yra abstrakčios ir visiškai nepagrįstos. Vilniaus PN neturi duomenų, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas dėl skunde nurodytų aplinkybių būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovo nuomone, visos pareiškėjo skundo aplinkybės pagrįstos abstrakčiais teiginiais, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą tėra jo siekis pasipelnyti valstybės sąskaita, nes Vilniaus PN neatliko neteisėtų veiksmų. Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės turėjo įtakos jo fizinei ar psichinei sveikatą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d. Atsakovės atstovas prašo pareiškėjo reikalavimui taikyti Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senatį.
Dėl ieškinio senaties termino EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigta ar nepagrįstai apribota pati teisė kreiptis į teismą (EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, ir jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)). Prie tokių nustatytų ribojimų gali būti priskirta ir ieškinio senatis, o neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimas byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93)).
LVAT savo jurisprudencijoje nuosekliai laikosi pozicijos, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 str., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir CK normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2014 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-134/2014, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-332-146/2017).
CK 1.124 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, o CK 1.127 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN buvo kalinamas nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d. Pareiškėjas skundą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN teismui pateikė 2019 m. rugsėjo 2 d. (spaudas ant voko, 1 t., b. l. 15), todėl praleido terminą reikšti reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, patirtą nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2016 m. rugsėjo 1 d.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009).
Pareiškėjas skunde ir atsikirtimuose nurodo, kad Vilniaus PN pažeidimai yra tęstiniai, kurie kartojasi kiekvieną dieną nuo 2014 m. birželio 20 d., todėl negali būti taikomas sutrumpintas ieškinio senaties terminas. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde tvirtina, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė gilius dvasinius išgyvenimus, diskomfortą, garbės ir orumo pažeminimą, stresą, jam nuolat atsirasdavo kosulys, trukdavo oro kvėpuoti. Tačiau teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nusiskundimus ir į teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenis apie pareiškėjo teiktus skundus teismui, daro išvadą, kad pareiškėjas ne kartą yra kreipęsis į teismą, kad būtų apgintos jo galimai pažeistos teisės, todėl ir šiuo atveju turėjo ir galėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Teismas ex officio (lot. pagal pareigas) taip pat nenustatė senaties termino atnaujinimo pagrindų, todėl atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundui taikomas CK 1.125 str. 8 d. nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pritaikius ieškinio senatį, byloje vertinamas laikotarpis nuo 2016 m. rugsėjo 2 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d., kai pareiškėjas buvo kalinamas Vilniaus PN.
Dėl valstybės pareigos atlyginti žalą
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų Vilniaus PN laikymo sąlygų ir dėl to patirtų sukrėtimų, todėl šioje byloje taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.
Pažymėtina, kad LVAT suformulavo taisyklę, nustatančią, jog, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013 m rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013).
Dėl sveikos kalinimo aplinkos neužtikinimo
Pareiškėjas neturtinę žalą visų pirma kildina iš to, kad ginčo laikotarpiu Vilniaus PN pareiškėjui teko kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, kadangi nuteistieji rūkydavo bendro naudojimo patalpose ir kitose neleistinose vietose. Lauke buvo įrengta rūkymo vieta, tačiau dauguma nuteistųjų rūkydavo kur nors kitur, todėl ir lauke pareiškėjas turėjo kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Dėl to pareiškėjas ne kartą atsakovės atstovui bei Departamentui rašė skundus ir prašymus, tačiau jam buvo atsakoma, kad Vilniaus PN rūkoma tik tam leistinose vietose.
Atsakovės atstovas nesutinka su šiais pareiškėjo nusiskundimais ir nurodo, kad Vilniaus PN neturi duomenų, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas dėl skunde nurodytų aplinkybių būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją. Paaiškina, kad Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse, kaip ir kituose korpusuose draudžiama rūkyti gyvenamosiose patalpose ir bendro naudojimo patalpose. Šiose patalpose iškabinti rūkymą draudžiantys ženklai, visi nuteistieji informuoti ir žino apie šį draudimą. Nuteistieji pažeidžiantys šį draudimą baudžiami drausminėmis nuobaudomis. Nuteistiesiems, atliekantiems nuobaudas drausmės grupėje ar kamerų tipo patalpose taip pat draudžiama rūkyti gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose, jiems rūkymo priemonės išduodamos einant pasivaikščioti į lauką (jie gali rūkyti tik pasivaikščiojimų metu). Taip pat kitose bendro naudojimo patalpose nuteistųjų rūkymas draudžiamas (pasimatymų patalpose, valgykloje, dušuose, sanitariniuose mazguose ir t. t.).
Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015). HN 134:2015 7 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
LVAT praktikoje taip pat nuosekliai laikomasi pozicijos, kad pataisos įstaigų administracija turi pareigą užtikrinti, jog asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais (pvz., žr. LVAT 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3803-575/2018; 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4069-624/2016 ir kt.).
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog teisinis reguliavimas ir LVAT praktika įpareigoja Vilniaus PN užtikrinti, kad nerūkantys asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Iš byloje esančios Vilniaus PN pateiktos foto lentelės (2 t., b. l. 12) matyti, kad Vilniaus PN I-ojo gyvenamojo korpuso nuteistiesiems prie įėjimo į I-ąjį gyvenamąjį korpusą įrengtas specialus kiemelis lauke, kuriame nuteistieji turi teisę bet kada išeiti parūkyti. Šis kiemelis atskirtas nuo likusio I-ojo gyvenamojo korpuso pasivaikščiojimų kiemo (2 t., b. l. 13), kuriame pagal nustatytą grafiką (2 t., b. l. 14) išeina pasivaikščioti nuteistieji.
Iš byloje esančio Departamento 2019 m. rugsėjo 13 d. rašto Nr. 1S-2391 (1t., b. l. 20) matyti, kad pareiškėjas su skundu dėl Vilniaus PN netinkamai įrengtos / neįrengtos rūkymo patalpos (vietos), ar kad nuteistieji bei pareigūnai rūko neleistinose vietose kreipėsi du kartus: 2016 m. rugpjūčio 7 d. raštu, reg. Nr. 2G-3059 ir 2016 m. liepos 18 d. raštu, reg. Nr. 2G-2582. Pažymėtina, kad iš byloje esančio Departamento 2016 m. rugpjūčio 1 d. rašto matyti (1 t., b. l. 30), kad pareiškėjo 2016 m. liepos 18 d. skundas (1 t., b. l. 27–29) pagal kompetenciją persiųstas Vilniaus PN. Iš byloje esančio pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 7 d. skundo Departamentui turinio matyti (1 t., b. l. 24–25), jog pareiškėjas nesutiko su Vilniaus PN 2016 m. rugsėjo 2 d. atsakymu ir apskundė jį Departamentui. Departamentas išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2016 m. spalio 6 d. sprendime Nr. 2S-5388 (1 t., b. l. 21–22) pažymėjo, kad nuteistiesiems, taip pat ir pareigūnams bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, griežtai draudžiama rūkyti. Taip pat nurodoma, kad rūkymui yra įrengtos specialios tam pritaikytos vietos, be to, pareiškėjas nenurodė asmenų, kurie rūko bendro naudojimo patalpose, todėl nėra galimybių nustatyti, kurie nuteistieji ar pareigūnai galimai pažeidė teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Departamentas konstatavo, kad skundžiamas Vilniaus PN atsakymas atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Akcentuotina, jog iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ esančių duomenų apie pareiškėjo teiktus skundus teismams matyti, kad minėtas Departamento atsakymas nėra panaikintas, taigi yra galiojantis.
Iš byloje esančio Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – ir NVSC Vilniaus departamentas) 2019 m. rugsėjo 18 d. rašto „Dėl duomenų pateikimo“ teismui matyti (1 t., b. l. 32–33), kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu su skundu į NVSC Vilniaus departamentą dėl higienos normų reikalavimų pažeidimų Vilniaus PN (dėl netinkamai įrengtų / neįrengtų rūkymo patalpų (vietų), dėl to, kad pareiškėjas kvėpuoja tabako dūmais užterštu oru) kreipėsi 5 kartus (pareiškėjo 2016 m. liepos 18 d. skundas (1 t., b. l. 34–36, 54–55), 2016 m. spalio 6 d. skundas (1 t., b. l. 57–58), 2016 m. spalio 19 d. skundas (1 t., b. l. 69–70), 2018 m. balandžio 26 d. (1 t., b. l. 94–96), 2018 m. rugsėjo 5 d. skundas (1 t., b. l. 103–104). Pažymėtina, kad dalis pareiškėjo skundų buvo persiųsti iš kitų institucijų, pvz., iš Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos ar Sveikatos apsaugos ministerijos Ekstremalių sveikatai situacijų centro, pagal kompetenciją nagrinėti NVSC Vilniaus departamentui. Pagal minėtus pareiškėjo skundus NVSC Vilniaus departamentas atliko Vilniaus PN patikrinimus, apie patikrinimo rezultatus pareiškėjas buvo informuotas NVSC Vilniaus departamento atsakymais (1 t., b. l. 51–52, 67–68, 71–72, 100–101, 108–109).
Iš byloje esančio NVSC Vilniaus departamento 2016 m. rugpjūčio 5 d. patikrinimo akto matyti, kad operatyviosios visuomenės sveikatos saugos kontrolės metu patikrintas Vilniaus PN 4 aukšto (kuriame gyveno pareiškėjas) koridorius ir prausyklos, juose rūkymo faktų nenustatyta (1 t., b. l. 43–44). Šio patikrinimo metu nustatyta, kad rūkymo vietos įrengtos lauko teritorijoje, HN 134:2015 7 punkto pažeidimų nenustatyta. Iš byloje esančio NVSC Vilniaus departamento 2016 m. spalio 27 d. patikrinimo akto matyti, kad operatyviosios visuomenės sveikatos saugos kontrolės metu Vilniaus PN 4 aukšto prausyklose Nr. a-16 ir Nr. a-19, tualetuose bei koridoriuje rūkymo faktų nenustatyta (1 t., b. l. 59–60). Šio patikrinimo metu nustatyta, kad rūkymo zona įrengta Vilniaus PN teritorijoje, HN 134:2015 7 punkto pažeidimų nenustatyta. Iš byloje esančio NVSC Vilniaus departamento 2018 m. gegužės 28 d. patikrinimo akto matyti, kad operatyviosios visuomenės sveikatos saugos kontrolės metu nustatyta, kad Vilniaus PN gyvenamojo korpuso koridoriuose, prausyklose, gyvenamojoje patalpoje Nr. 413, kurioje buvo apgyvendintas pareiškėjas paskutinių šešių mėnesių laikotarpiu, lauke prie įrengtų telefonų aparatų, prie įėjimo į gyvenamąjį pastatą rūkymo fakto ar požymių (nuorūkų buvimo) nenustatyta (1 t., b. l. 97–98). Šiame patikrinimo akte taip pat nurodoma, kad Vilniaus PN tiek gyventojams, tiek darbuotojams yra atskiros rūkymo vietos, įrengtos atokiau nuo gyvenamųjų pastatų, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Taigi ir šio patikrinimo metu HN 134:2015 7 punkto pažeidimas Vilniaus PN nenustatytas. Iš byloje esančio NVSC Vilniaus departamento 2018 m. spalio 1 d. patikrinimo akto matyti, kad operatyviosios visuomenės sveikatos saugos kontrolės metu nustatyta, kad Vilniaus PN gyvenamojo korpuso koridoriuose, prausyklose, aplankytose gyvenamosiose patalpose, lauke prie įėjimo į gyvenamąjį pastatą rūkymo fakto ar požymių (nuorūkų buvimo) nenustatyta (1 t., b. l. 105–106), HN 134:2015 7 punkto pažeidimas Vilniaus PN nenustatytas.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu yra kreipęsis į Departamentą ir NVSC Vilniaus departamentą dėl to, kad pareiškėjui Vilniaus PN teko kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, nes nuteistieji rūko neleistinose rūkyti vietose, tačiau šios institucijos pareiškėjo nusiskundimus paneigė.
Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nenurodo konkrečių asmenų (nuteistųjų ar pareigūnų), kurie galimai rūko bendro naudojimo patalpose, todėl nėra galimybių nustatyti ar tie asmenys galimai pažeidė teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Pažymėtina ir tai, kad teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo, Departamento ir NVSC Vilniaus departamento pateiktais į bylą ginčui aktualiais duomenimis. Atsižvelgdamas į byloje esančių rašytinių įrodymų visumą, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju Vilniaus PN tinkamai vykdo savo pozityviąją pareigą užtikrinti, kad nerūkantys nuteistieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais, todėl Vilniaus PN neteisėtų veiksmų šiuo atveju nenustatyta, o pareiškėjo nusiskundimai dėl to, kad jam teko kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, kadangi nuteistieji rūkydavo bendro naudojimo patalpose ir kitose neleistinose vietose, atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjo teigimu, dėl tokių kalinimo sąlygų Vilniaus PN jam nuolat atsirasdavo kosulys, trukdavo oro kvėpuoti.
Iš byloje esančios pareiškėjo asmens sveikatos istorijos matyti, kad pareiškėjas 2016 m. spalio 4 d. skundėsi kosuliu, sloga ir galvos skausmu, jam skirtas gydymas (1 t., b. l. 147–148). 2017 m. sausio 6 d. pareiškėjas taip pat skundėsi sloga, kosuliu, galvos skausmu ir odos paraudimu (1 t., b. l. 152–153). 2017 m. gegužės 23 d. pareiškėjas iškviestas apžiūrai, nes skundėsi skausmu epigastriumo srityje, padidėjusiu rūgštingumu, pykinimu. Apžiūros metu gydytojas diagnozavo lėtinio gastrito paūmėjimą ir skyrė medikamentinį gydymą (1 t., b. l. 157). Taigi, iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo sveikatos nusiskundimų, susijusių su kosuliu, užregistruota. Tačiau, teismo nuomone, nėra objektyvių galimybių nustatyti priežastinį ryšį tarp kalinimo Vilniaus PN sąlygų ir pareiškėjo kosulio, nes jis galėjo atsirasti dėl įvairių priežasčių, kurios nebūtinai susijusios su kalinimo sąlygomis, tai patvirtina pareiškėjo sveikatos istorijoje užfiksuoti duomenys, kad jis turi įvairių sveikatos sutrikimų, jam nustatytas lėtinis gastritas, padidėjęs rūgštingumas, todėl kosulys galėjo kilti ir dėl šios lėtinės ligos ar peršalimo. Taigi, pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje esantys duomenys nepatvirtina, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų Vilniaus PN (buvimo prirūkytose patalpose) pareiškėjui kildavo kosulys.
Dėl užsiėmimų Vilniaus PN
Pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN jam nebuvo pakankamai užtikrinama socialinės reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, nebuvo pakankamai užtikrinama kultūros, sporto, kūrybos, mokslo ir kitų renginių.
Atsakovės atstovas nesutinka su šiais pareiškėjo nusiskundimais ir nurodo, kad pareiškėjui atvykus į Vilniaus PN kaip ir kitiems nuteistiesiems buvo sudarytas Individualus socialinės reabilitacijos planas. Atsiliepime nurodo, kad Vilniaus PN nuteistųjų bausmės atlikimo metu vykdomos šios socialinės reabilitacijos priemonės: 1) Tipinė naujai atvykusių į pataisos įstaigą nuteistųjų adaptacijos programa, kurios tikslas yra padėti nuteistiesiems adaptuotis įkalinimo įstaigoje, padėti žmogui prisitaikyti prie naujų aplinkybių, naujų gyvenimo sąlygų; 2) Nuteistųjų pataisos programa, kurios tikslas yra siekti, kad asmenys, atlikę laisvės atėmimo bausmę, laikytųsi visuomenėje galiojančių įstatymų ir nedarytų naujų nusikalstamų veikų, vėl taptų pilnaverčiu visuomenės nariu; 3) Tipinė nuteistųjų integracijos į visuomenę programa, kurios tikslas - ruošti nuteistuosius geresnei adaptacijai, integracijai ir savarankiškam gyvenimui visuomenėje, siekiant mažinti recidyvinį nusikalstamumą; 4) Nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa, kurios tikslas yra organizuoti nuteistojo laisvalaikį, kad nuteistasis būtų įtrauktas į įvairius pataisos objektus, sporto renginius ir kt.; 5) Kriminalinės subkultūros apraiškų laisvės atėmimo vietose prevencijos programa, kurios tikslas yra daryti teigiamą poveikį nuteistųjų elgesiui ir užkirsti kelią galimai neformalių elgesio taisyklių sklaidai laisvės atėmimo vietose; 6) Asmenų, kuriuos rengiamasi paleisti iš laisvės atėmimo vietų, teisinio ir socialinio švietimo programa, kurios tikslas - suteikti asmenims, kuriuos rengiamasi paleisti iš laisvės atėmimo vietų, teisinių žinių, kad jie galėtu adaptuotis nuolat kintančioje visuomenėje ir sugebėtų teisėtais būdais tenkinti savo socialinius poreikius. Dalyvavimas tokiose programose remiasi savanoriškumo principu, t. y., nuteistasis turi savanoriškai dalyvauti pataisos įstaigoje vykdomose programose.
BVK 136 straipsnyje buvo nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinę reabilitaciją organizuoja pataisos įstaigų administracija. Teisę dalyvauti šiame darbe turi valstybės ir savivaldybių institucijos, nevyriausybinės organizacijos, religinės bendruomenės ir bendrijos, jų nariai, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys. BVK 137 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nuteistųjų socialinės reabilitacijos metu įgyvendinamos Kalėjimų departamento direktoriaus akredituotos elgesio pataisos programos, taikomos nuteistųjų socialinių įgūdžių lavinimo ir pozityvaus užimtumo priemonės, teikiama pagalba nuteistiesiems sprendžiant asmenines ir socialines problemas, psichologinė pagalba, atliekama individuali ar grupinė psichologinė terapija, taikomos paskatinimo priemonės ir nuobaudos, taip pat kitos priemonės, kurių įgyvendinimas padėtų nuteistiesiems socialiai reabilituotis.
Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas turi išreikšti norą dalyvauti tam tikruose socialiniuose užsiėmimuose ar programose, o įstaigos darbuotojai, atsakingi už šių programų vykdymą su suimtaisiais ir nuteistaisiais, sprendžia dėl pareikšto prašymo pagrįstumo, atsižvelgę į aplinkybių visumą. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, o ir pats pareiškėjas skunde nenurodo, kad būtų kreipęsis su prašymu į Vilniaus PN darbuotojus, atsakingus už socialinės reabilitacijos priemonių / programų vykdymą su nuteistaisiais, ir kad šie būtų atsisakę tenkinti pareiškėjo prašymą, t. y. norą dalyvauti konkrečiame socialinės reabilitacijos užsiėmime ar programoje.
Akcentuotina, kad iš byloje esančios pareiškėjo individualaus darbo su nuteistuoju knygelės kopijos matyti, kad pareiškėjui atvykus į pataisos įstaigą buvo sudaryta nuteistojo adaptacijos ir pataisos programos, 2018 m. birželio 4–25 dienomis ir 2019 m. kovo 5–26 dienomis pareiškėjas dalyvavo agresijos valdymo mokymuose, 2018 m. lapkričio 22 d. – 2019 m. sausio 31 d. dalyvavo bendravimo grupės mokymuose, o 2019 m. liepos 26 d. krizių psichologijos mokymuose (2 t., b. l. 42). Individualaus darbo su nuteistuoju knygelėje taip pat nurodyta, kad pareiškėjas skaito spaudą, žiūri TV ir sportuoja. Vykdant adaptacijos programą su pareiškėju ne kartą kalbėta apie narkotinių medžiagų vartojimo žalą, pareiškėjas informuotas apie priklausomybės ligas, padarinius, galimus gydymosi būdus bei kaip formuoti teigiamą nuostatą blaivybei (2 t., b. l. 46). Vykdant pataisos programą su pareiškėju kalbėta apie elgesį, gresiančio ar esančio konflikto atvejais, aptarti konfliktų sprendimo būdai, pareiškėjas skatintas palaikyti glaudžius socialinius ryšius su artimaisiais, jam atsakyta į rūpimus klausimus (2 t., b. l. 49–51). Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad byloje esanti pareiškėjo individualaus darbo su nuteistuoju knygelės kopija (2 t., b. l. 38–56) patvirtina, kad kalinimo metu pataisos įstaigoje pareiškėjas dalyvavo įvairiose socialinės reabilitacijos programose ir mokymuose.
Pažymėtina, kad nors pareiškėjas skunde teigia, kad Vilniaus PN nebuvo pakankamai užtikrinama suimtųjų (nuteistųjų) socialinės reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, nebuvo pakankamai užtikrinama kultūros, sporto, kūrybos, mokslo ir kitų renginių, tačiau kokių konkrečiai renginių ar užsiėmimų jam trūko, kokiuose ir kada renginiuose ar socialiniuose užsiėmimuose, programose jam nebuvo leista dalyvauti, taip pat kokie jo socialiniai poreikiai nebuvo patenkinti, pareiškėjas nenurodo. Todėl teismas minėtus pareiškėjo teiginius dėl jų nekonkretumo vertina kaip abstraktaus pobūdžio, nepatvirtinančius jo teisių pažeidimo.
Atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių ir byloje esančių rašytinių įrodymų visumą, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju Vilniaus PN neatliko neteisėtų veiksmų. Taip pat atsižvelgdamas į anksčiau šiame teismo sprendime išdėstytus motyvus, teismas daro išvadą, kad nenustačius vienos būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų – neteisėtų Vilniaus PN veiksmų – valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą, todėl pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo S. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.