Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio, Jolantos Gailevičienės, Mildos Skersienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės O. B. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės O. B. ieškinį atsakovei R. P. ir atsakovės R. P. priešieškinį, kiti atsakovai byloje Z. Š., R. D., S. D., tretieji asmenys R. M., I. D. P., I. Ž.-C., N. M., A. P., Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, dėl kelio servituto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

8. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

9. Byloje nustatyta, jog ieškovė O. B. ir atsakovė R. P. yra gretimų žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), savininkės. Ieškovei O. B. nuosavybės teise priklauso 4,50 ha ploto žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovė R. P. toje pačioje vietovėje valdo 6,99 ha ploto žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini).

10. Tarp šalių kilo ginčas dėl kelio servituto nustatymo. Ieškovė prašė nustatyti kelio servitutą per atsakovei I. D. P. nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), ir per atsakovei R. P. nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), pagal UAB „Profilena“ parengtą 2020 m. spalio 27 d. projektą. Atsakovė R. P. su ieškovės siūlomu servituto projektu nesutiko, pareiškė priešieškinį, siūlė nustatyti servitutą per Z. Š. nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), ir atsakovams R. D. ir S. D. nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), pagal UAB „Viriga“ 2020 m. spalio 21 d. parengtą planą.

11. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinis kodeksas) 4.111 straipsnio 1 dalis). Servitutu suteikiamos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės arba atimamos iš tarnaujančiojo daikto savininko konkrečios naudojimosi daiktu teisės (CK 4.112 straipsnio 1 dalis).

12. Pagal CK 4.124 straipsnio 1 dalį, servitutas gali būti nustatytas įstatymais, sandoriais, teismo sprendimu ir administraciniais aktais. Teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį (CK 4.126 straipsnio 1 dalis). Taigi šioje teisės normoje įtvirtintos dvi sąlygos, kurioms esant servitutas nustatytinas teismo sprendimu: savininkų nesutarimas ir būtinumas nustatyti servitutą, kad viešpataujančiojo daikto savininkas galėtų naudoti daiktą pagal paskirtį normaliomis sąnaudomis.

13. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas, t. y. bylą dėl servituto nustatymo nagrinėjantys teismai pirmiausia turi įvertinti, ar šios teisės yra susijusios su naudojimusi viešpataujančiaisiais daiktais pagal tikslinę paskirtį ir ar egzistuoja objektyvus bei konkretus jų poreikis, ar nenustačius servituto įmanoma savininkui normaliomis sąnaudomis naudotis jam priklausančiu daiktu pagal paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009; 2012 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2012; kt.). Servitutu yra suvaržoma kito asmens nuosavybės teisė (CK 4.111 straipsnis), todėl, spręsdami su servituto nustatymu susijusius klausimus, teismai pirmiausia turi įvertinti, ar daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų (valdytojų) teisių ir interesų. Atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas (valdytojas), siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, kad jam taip yra naudingiau ar patogiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2012). Turi būti siekiama abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros, kad nebūtų be pakankamo pagrindo varžoma nuosavybės teisė ir vienam asmeniui kilusios problemos nebūtų sprendžiamos kito asmens teisių sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2008).

14. Teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju pirmąją sąlygą servitutui nustatyti teismo sprendimu – šalių nesutarimą – patvirtina tiek jų pateikti procesiniai dokumentai, tiek posėdžių metu išdėstyta pozicija ir faktas, kad šalys jau ilgą laiką nesutaria dėl kelio servituto nustatymo.

15. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog antrąją sąlygą – servituto būtinumą – pagrindžia byloje nustatytos aplinkybės. Ieškovė O. B. bylos nagrinėjimo metu laikėsi pozicijos, kad jau 10 metų neturi privažiavimo prie jos nuosavybės teise valdomo žemės ūkio paskirties žemės sklypo. Atsakovė laikėsi pozicijos, jog faktiniai bylos duomenys, antstolių faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai patvirtina, kad ieškovė realiai iki šiol naudojasi jai priklausančiu žemės sklypu per šiaurinę pusę ir D. žemės sklypą; ieškovė neįrodė aplinkybės, kad negali naudotis sklypu. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, iš atsakovės pateiktų antstolių faktinių aplinkybių konstatavimo protokolų ir nuotraukų matyti, jog de facto (faktiškai) yra susiformavęs vingiuotas keliukas, kuris eina pagal žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančio Z. Š., ribą ir žemės ūkio paskirties sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančio R. ir S. D., dalį, apaugusią medžiais, iki ieškovei O. B. priklausančio žemės sklypo. Išvažiuojamojo posėdžio metu teismas įsitikino atsakovės nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, kad faktiniu keliuku yra važiuojama, teismas matė neseniai pravažiavusio traktoriaus padangų protektorių žymes, tačiau teismas konstatavo, jog byloje nėra įrodymų, kad būtent ieškovė ar jos sklypo nuomininkas A. P. šiuo keliu patenka prie ieškovės žemės sklypo. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog aplinkybė, kad ieškovė O. B. galbūt gali patekti prie jai priklausančio žemės sklypo de facto (faktiškai) susiformavusiu keliuku, negali būti pagrindas pripažinti, kad ieškovė turi galimybę naudotis jai priklausančiu sklypu, kadangi ieškovė ar jos nuomininkai turėtų kirsti privačių savininkų žemės sklypus, o byloje nėra duomenų, kad žemės sklypų savininkai yra davę sutikimus tokiems ieškovės veiksmams. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, servituto nustatymas teismo sprendimu siejamas ne su absoliučiu negalėjimu be servituto naudotis savininkui priklausančiu daiktu, o su sąlyga, jog nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis naudoti daikto pagal paskirtį. Nacionalinė žemės tarnyba savo atsiliepime taip pat patvirtino, kad šiuo metu O. B. neturi privažiavimo prie jai nuosavybės teise priklausančio žemės ūkio paskirties žemės sklypo. Be to, tai, jog būtina nustatyti servitutą, konstatuota ir Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. birželio 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-784-265/2015, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pirmąjį kartą. Nutartyje konstatuota, jog, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovei kelio servitutas yra būtinas, kadangi ji negali patekti į jai nuosavybės teise priklausantį sklypą; ši išvada yra pagrindas konstatuoti, jog kelio servitutas ieškovei būtinas, dėl to svarbu parinkti jo nustatymo variantą. Nurodytų argumentų pagrindu visiškai sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog, nenustačius servituto, būtų neįmanoma tinkamai, normaliomis sąnaudomis ieškovei naudotis jai priklausančiu žemės sklypu pagal paskirtį. Taigi atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą nepagrįstai ginčija būtinybę nustatyti servitutą.

16. Byloje šalys nesutarė dėl parinktino servituto būdo. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė šalių pateiktus servituto projektus, surengė išvažiuojamąjį posėdį, kad būtų įvertintas servitutų realumas, įvertino šalių siūlomus servitutų projektus jų racionalumo, proporcingumo ir galimybės realiai juos įgyvendinti aspektais ir padarė išvadą, jog optimaliausias variantas nagrinėjamu atveju yra kelio servituto nustatymas pagal atsakovės pateiktą projektą. Kolegija visiškai sutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada.

17. Kaip nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nurodė ieškovė, kelio servituto nustatymas per atsakovių I. D. P. ir R. P. žemės sklypus yra optimalus sprendimas, kadangi savininkių teises servitutas ribotų protingai ir minimaliai, kelio vietą ieškovė parinko atsižvelgdama į tai, jog per atsakovių žemės sklypus ilgą laiką faktiškai egzistavo kelias. Apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, jog 1999 m. gegužės 19 d. žemės sklypų paženklinimo–parodymo akto 9 punkte buvo nurodyta, kad prie ieškovės sklypo Nr. 402 suprojektuotas 6 metrų privažiavimo kelias iš vakarinės pusės, šis projektinis kelias iš vakarų pusės yra nurodytas 2000 m. vasario 14 d. žemės sklypo plane ir 1998 metais parengtame žemės sklypo abrise. Tačiau atsakovės žemės sklypo suformavimo dokumentuose ieškovės abrise nurodytas kelias nėra pažymėtas, taip pat šis kelias nėra pažymėtas ir gretimų sklypų suformavimo dokumentuose. Nustačius, kad šis kelias faktiškai nėra naudojamas, rengiant kitų savininkų žemės sklypų kadastrinių duomenų bylas, kelias nebuvo numatytas, taigi ieškovė neturi galimybės patekti į savo žemės sklypą 2000 metais suprojektuotu, tačiau šiuo metu realiai neegzistuojančiu keliu. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė su ieškovės nurodytu suprojektuotu keliu susijusias aplinkybes ir patvirtino, jog 1999 m. gegužės 19 d. žemės sklypų paženklinimo–parodymo akto 9 punkte nurodyta, jog prie sklypo Nr. 402 (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo suprojektuotas 6 metrų privažiavimo kelias iš vakarinės pusės. Projektinis kelias yra nurodytas (nubraižytas) ir 2000 m. vasario 14 d. parengtame žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) plane M 1:10000, ir 1998 metais parengtame žemės sklypo Nr. 402 (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) abrise. Atsakovės žemės sklypų suformavimo dokumentuose ieškovės abrise nurodytas kelias nėra pažymėtas, taip pat šis kelias nėra pažymėtas ir gretimų sklypų, t. y. I. D. P. ir R. M. formavimo dokumentuose. Tai, jog ieškovės nurodytas lauko kelias anksčiau buvo numatytas pirminiuose teritorijų planavimo dokumentuose, patvirtino Nacionalinės žemės tarnybos atstovas; jis nurodė, kad iki teritorijų planavimo dokumentų patvirtinimo plane ir abrise buvo suformuotas kelias pagal R. P. sklypų ribas, tačiau jis nebuvo įgyvendintas formuojant kitus aplinkinių žemės sklypų planavimo dokumentus. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, kelias gali būti nubraižytas matininko paruoštuose preliminariuose dokumentuose, tačiau, kol šie dokumentai nėra patvirtinti įstatymų nustatyta tvarka, juose esantys duomenys neturi teisinės galios. Atsakovės pateiktos nuotraukos taip pat patvirtina faktą, kad faktinio kelio ieškovės siūlomo nustatyti servituto vietoje nėra: toje vietoje yra ariama žemė, todėl servituto kelią šioje vietoje reikėtų įrengti. Šios aplinkybės pasitvirtino išvažiuojamojo teismo posėdžio metu: pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nurodytos vietos atkarpą, einančią dirbama žemės ūkio paskirties žeme, apaugusią javais ir žolėmis, buvo sudėtinga įveikti pėsčiomis. Svarbi ir ta aplinkybė, jog įsiteisėjusiu Plungės apylinkės teismo 2018 m. sausio 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-368-1024/2018 buvo išspręstas ieškovės O. B. ir atsakovės R. P. ginčas dėl žemės sklypo ribų; bylos metu kaip vieną iš reikalavimų ieškovė buvo pareiškusi reikalavimą įpareigoti atkurti įvažiuojamąjį kelią, kuris buvo numatytas 1999 m. gegužės 19 d. žemės sklypų paženklinimo–parodymo akto 9 punkte, šis ieškovės reikalavimas buvo atmestas. Taigi realiai ieškovės siūlomo nustatyti servituto vietoje kelio nėra. Tai, jog jis buvo numatytas ankstesniuose sklypo formavimo ir teritorijų planavimo dokumentuose, nekeičia fakto, jog sprendiniai, susiję su keliu, formuojant kitų savininkų sklypus, įgyvendinti nebuvo, ir faktiškai tokio kelio šiuo metu nėra. Tai, jog kelias anksčiau buvo numatytas, nepagrindžia ieškovės siūlomo projekto racionalumo, nes kelias, įgyvendinant servituto sprendinius, turėtų būti įrengtas, o tai kelia abejonių dėl ieškovės siūlomo projekto ekonomiškumo.

18. Vertindamas ieškovės prašomą nustatyti kelio servitutą, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovės teisė patekti į jai priklausantį žemės sklypą būtų realizuota taip: ji (duomenys neskelbtini), atvažiuotų iki tarp atsakovo R. M., I. Ž.-C. žemės sklypo ir N. M. žemės sklypo galimo suformuoti laisvos valstybinės žemės ploto, šiuo plotu ji toliau važiuotų iki atsakovių I. D. P. ir R. P. žemės sklypų, per ten prašomą nustatyti kelio servitutą patektų į savo žemės sklypą. Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismu, jog nagrinėjamu atveju svarbi aplinkybė yra ta, kad laisvos valstybinės žemės plotas, kuriuo ieškovė turėtų patekti iki prašomo nustatyti kelio servituto, šiuo metu oficialiai nėra suformuotas ir įregistruotas, kadangi privataus žemės sklypo savininkai R. M. ir I. Ž.-C. nėra užbaigę savo žemės sklypų kadastrinių matavimų procedūros. Kaip posėdžio pirmosios instancijos teisme metu paaiškino Nacionalinės žemės tarnybos atstovas, šiuo metu nėra suformuoto laisvo valstybinės žemės ploto tarp R. M., I. Ž.-C. ir N. M. žemės sklypų ribų; 2021 m. gruodžio 1 d. duomenimis, R. M. ir I. Ž.-C. sklypų kadastrinių matavimų duomenys nėra įregistruoti, yra tikimybė, kad sklypų ribos nebus įregistruotos dėl tam tikrų priežasčių – savininkai dar gali prašyti jas pakeisti. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, esant nenuginčytiems ir nepakeistiems R. M., I. Ž.-C. ir N. M. žemės sklypų ribų registrų duomenims, negalima vadovautis neįregistruotais kadastrinių matavimų duomenimis ir nuspręsti, kad tarp minėtų žemės sklypų yra laisvos valstybinės žemės plotas, kuriuo ieškovė galėtų patekti prie jos prašomo nustatyti servituto.

19. Ieškovė nurodo, jog kelias eitų valstybine žeme iki R. P. ir I. D. P. žemės sklypų. Teigia, jog neprašė nustatyti servituto per R. M. ir I. Ž.-C. sklypus. Aplinkybė, kad jie neįregistravo atliktų kadastrinių matavimų, nėra kliūtis nustatyti kelio servitutą per R. P. ir I. D. P. žemės sklypus. Valstybinės žemės sklypas realiai egzistuoja, ir niekas į jį nepretenduoja. Nacionalinė žemės tarnyba tam neprieštarauja. Kolegija atmeta šiuos ieškovės argumentus kaip nepagrindžiančius servituto realumo. Tai, jog, kaip nurodo ieškovė, valstybinės žemės sklypas realiai egzistuoja, nekeičia teisinės situacijos – jis nėra suformuotas. Tai sukelia teisinės situacijos, kiek tai susiję su ieškovės prašomu nustatyti servitutu, neapibrėžtumą. Negalima užtikrintai teigti, jog toks žemės sklypas bus suformuotas. Kaip nurodyta, Nacionalinės žemės tarnybos atstovas nurodė, jog yra tikimybė, kad sklypų ribos nebus įregistruotos dėl tam tikrų priežasčių – savininkai dar gali prašyti jas pakeisti. Atsiliepime į apeliacinį skundą tarnyba pakartoja šią savo poziciją ir nurodo, jog, esant nenuginčytiems ir nepakeistiems registrų duomenims dėl R. M., I. Ž.-C. ir N. M. žemės sklypų ribų, negalima vadovautis neįregistruotais kadastrinių matavimų duomenimis ir nuspręsti, kad tarp minėtų žemės sklypų yra laisvos valstybinės žemės plotas, kuriuo ieškovė galėtų patekti prie jos prašomo nustatyti servituto.

20. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad šiuo metu nėra galimybės realiai įgyvendinti ieškovės prašomą nustatyti servitutą: kitų būdų (ne per galimos suformuoti laisvos valstybinės žemės plotą tarp R. M., I. Ž.-C. ir N. M. žemės sklypų ribų) patekti prie ieškovės siūlomo nustatyti kelio servituto nėra.

21. Svarbu pažymėti ir tai, kad, nustačius servituto kelią ieškovės nurodytu būdu, jis dalytų atsakovės R. P. žemės sklypą į dvi dalis, taip sudarydamas papildomų sunkumų naudotis šiuo žemės sklypu pagal paskirtį. Be to, iš žemės sklypų planų ir šalių paaiškinimų nustatyta, kad ieškovė iki jos siūlomo nustatyti servituto važiuotų (duomenys neskelbtini) ir toliau pagal trečiajam asmeniui N. M. priklausančios namų valdos ribą. Pati ieškovė ieškinyje pripažino, kad kelio servitutas jai reikalingas, kad galėtų važiuoti stambių gabaritų technika. Išvažiuojamojo teismo posėdžio metu teismas nustatė, kad pagal (duomenys neskelbtini) šiuo metu yra suformuota dar viena namų valda. Teismas įvertino, kad važiavimas stambių gabaritų technika pagal namų valdų ribas nėra pats proporcingiausias ir trečiųjų asmenų interesus atitinkantis būdas. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, jog šia technika būtų važiuojama retai, o trečiasis asmuo N. M. nepareiškė prieštaravimų dėl tokio servituto. Kolegijos nuomone, tai, kad asmuo nepareiškė prieštaravimų dėl servituto, nereiškia, jog siūlomas servituto būdas neturi būti įvertintas ir šio asmens teisių ir jam taikytinų apribojimų, sukeliamų nepatogumų aspektu. Tai, kad ieškovė nurodo, jog stambių gabaritų technika važinės retai, nepaneigia to fakto, jog, kaip nurodė ieškovė, kelias reikalingas važiuoti šia technika. Manytina, jog toks poreikis sąlygotas žemės sklypo paskirties ir jame vykdomos veiklos. Trečiasis asmuo neturės galimybės kontroliuoti, kiek dažnai šia technika būtų važiuojama, taigi ieškovės argumentai vertintini kaip sąlyginiai ir nepaneigiantys to fakto, jog tretieji asmenys, leidžiant pagal jų namų valdas ribas važinėti stambių gabaritų technikai, patirtų nepatogumų. Nustatytų aplinkybių ir nurodytų argumentų pagrindu sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovės siūlomas servituto kelio projektas yra realiai neįgyvendinamas ir neatitinka proporcingumo tarp šalių teisių ir pareigų, ekonomiškumo principų.

22. Atsakovė R. P. pareiškė priešieškinį byloje, pateikė alternatyvų kelio servituto nustatymo projektą – nustatyti kelio servitutą per atsakovei Z. Š. nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), ir atsakovams R. D. ir S. D. nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini).

23. Ieškovė apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, jog atsakovės priešieškinis neturėjo būti priimtas: jis neatitinka Civilinio proceso kodekso 143 straipsnio 2 dalyje numatytų priešieškiniui keliamų tikslų. Nustatytas kelio servitutas neturi įtakos atsakovės interesams ir nesukelia jai jokių teisių ir pareigų. Taip teismas peržengė pareikštų reikalavimų ribas ir pažeidė Civilinio proceso kodekso 265 straipsnio 2 dalyje numatytą apribojimą. Atsakovė suformulavo reikalavimus asmenims, kurių ieškovė į bylos nagrinėjimą nebuvo įtraukusi. Tai, ieškovės nuomone, yra esminis proceso normų pažeidimas, todėl teismo sprendimas yra neteisėtas.

24. Pirmosios instancijos teismas įvertino atsakovės teisę pareikšti tokius reikalavimus byloje ir pažymėjo, jog Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. birželio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-784-265/2015, konstatuota, jog proporcingumo principas taip pat turi būti vertinamas tais atvejais, kai potencialiai tarnaujančio sklypo savininkas atsikirtimuose į ieškinio reikalavimus nurodo, jog servitutas gali būti nustatytas kitu būdu nei prašoma ieškinyje, nors byloje ir nėra pareikštas reikalavimas nustatyti servitutą alternatyviuoju būdu; tokiu atveju teismas turėtų įvertinti alternatyvų variantą proporcingumo ir šalių interesų principų taikymo aspektu. Pažymėtina, jog teismo sprendimas tiesiogiai teisines pasekmes gali sukelti tik ieškovui ir atsakovui. Patenkinus atsakovės priešieškinio reikalavimus, teismo sprendimas teisines pasekmes sukeltų ieškovei O. B. ir atsakovams Z. Š., R. ir S. D., kuriems byloje buvo suteikta teisė pasisakyti dėl jiems pareikštų reikalavimų. Patenkinus atsakovės R. P. priešieškinio reikalavimus, byloje nebūtų pažeistas CPK 265 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas ribojimas neperžengti byloje pareikštų reikalavimų ribų. Atsižvelgdamas į išdėstytų aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog atsakovės priešieškinyje siūlomas alternatyvus servituto nustatymo būdas turi būti apsvarstytas. Kolegija visiškai sutinka su nurodytais pirmosios instancijos teismo argumentais dėl atsakovės teisės pareikšti priešieškinį. Atsakovė pasiūlė alternatyvų servituto projektą, kuris turėtų būti įvertinas jo racionalumo ir galimybės jį įgyvendinti aspektais. Atsakovams pagal priešieškinį buvo suteikta galimybė išreikšti jų poziciją byloje. Todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas ieškinį ir vertindamas atsakovės pasiūlytą servituto projektą, neperžengė bylos nagrinėjimo ribų – bylos nagrinėjimo ribos byloje buvo apibrėžtos tiek ieškinio, tiek priešieškinio reikalavimais ir pagrindais.

25. Pagal atsakovės R. P. pasiūlytą alternatyvų servituto variantą ieškovės teisė patekti į jai priklausantį žemės sklypą būtų realizuota taip: ji bendrojo naudojimo keliu – (duomenys neskelbtini) – atvažiuotų iki jo pabaigos (Nacionalinės žemės tarnybos 2018 m. liepos 24 d. sprendimu, patvirtinus atsakovės I. D. P. žemės sklypo naujus kadastrinių matavimų duomenis, (duomenys neskelbtini) gatvė buvo pratęsta pagal I. D. P. naujai suformuoto sklypo pakraštį iki I. D. P. priklausančio žemės sklypo galo) ir toliau važiuotų oficialiai suformuotu ir įregistruotu 6 metrų pločio laisvos valstybinės žemės ploto ruožu iki atsakovės Z. Š. sklypo ribos, toliau ieškovė per atsakovų Z. Š., R. ir S. D. žemės sklypų pakraščius patektų į savo žemės sklypą. Išvažiuojamojo teismo posėdžio metu teismas įsitikino, kad toks atsakovės siūlomas nustatyti servituto būdas yra realiai įgyvendinamas ir racionalus. Kaip jau nurodyta nutarties 15 punkte, šiuo faktiškai susiformavusiu keliuku yra važinėjama šiuo metu, jis veda iki pat ieškovės O. B. žemės sklypo ribos. Dėl šios priežasties atmestini ieškovės argumentai, jog atsakovai Z. Š., R. D., S. D. su reikalavimu nustatyti kelio servitutą jų sklypuose nesutiko, nurodė, kad jokio kelio per jų sklypus niekada nebuvo, o teismo sprendimu nustatytas servituto kelias netinka naudojimui dėl jo reljefo. Šiuos ieškovės argumentus paneigia byloje nustatytos aplinkybės.

26. Ieškovė teigia, jog teismo sprendimu nustatytas servitutas neatitinka ekonomiškumo ir protingumo kriterijų. Jis ilgesnis už ieškovės numatytą servitutą ir yra susijęs su daugiau žmonių. Dėl to, kad eina mišku ir pamiške, kelias sukels konfliktines situacijas, nes ieškovei reikės kirsti medžius ir daryti kelius.

27. Pirmosios instancijos teismas, įvertindamas atsakovės pasiūlytą servitutą ekonomiškumo ir racionalumo aspektais, nurodė, jog servituto kelias eitų žemės ūkio paskirties žemės sklypų ribomis (priešingai, nei ieškovės pasiūlytas kelias, kurio dalis eitų pagal namų valdos ribas). Nors bylos nagrinėjimo teisme metu atsakovai D. nurodė, kad jiems priklausantis žemės sklypas yra apaugęs medžiais, tačiau, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, pagal VĮ Registrų centro duomenis, atsakovams R. D. ir S. D. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindinė naudojimo paskirtis – žemės ūkio. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, jog ta aplinkybė, kad atsakovų žemės sklypo pakraštyje auga jauni medžiai, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad šis žemės sklypas yra miškas, ir nesudaro pagrindo teigti, jog servitutas realiai neįgyvendinamas, nes atsakovų žemės sklypo pakraščiu realiai yra važiuojama. Trečiojo asmens A. P. teigimu, ir suformuotos laisvos valstybinės žemės plotas pagal I. D. P. žemės sklypo ribas iki Z. Š. sklypo ribos yra apaugęs medžiais ir nepravažiuojamas, tačiau išvažiuojamojo teismo posėdžio metu teismas, įvertinęs faktiškai esančius sklypų riboženklius, įsitikino, kad minėtas laisvos valstybinės žemės plotas yra pravažiuojamas, jokie augantys medžiai netrukdo tuo keliu naudotis ir važinėti net sunkiąja technika.

28. Ieškovės teiginys, jog nustatytas servitutas kels ginčus, nes reikės kirsti medžius, nepaneigia teismo išvados, jog atsakovė pasiūlė optimalesnį ir realesnį servituto variantą. Pasisakydama dėl asmenų, kurių teises ir interesus paveiks nustatytini servitutai, kiekio, kolegija nemato esminio skirtumo tarp ieškovės ir atsakovės pasiūlytų variantų: tiek ieškovės, tiek atsakovės pasiūlyti nustatyti servitutų projektai iš esmės turi įtakos dviejų sklypų savininkų interesams. Tai, kad ieškovės pasiūlytas servituto kelias yra trumpesnis, turint omenyje kitus nutartyje aptartus tokio servituto trūkumus, savaime nereiškia jo ekonomiškumo.

29. Kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo visas įmanomas patekimo į ieškovės sklypą galimybes, įvertino teritorijų planavimo dokumentus ir padarė pagrįstą išvadą, jog optimaliausias sprendimas šioje situacijoje kelio servituto nustatymas pagal atsakovės pateiktą projektą – per atsakovų Z. Š., R. D. ir S. D. sklypus. Toks servituto būdas yra racionalesnis, ekonomiškesnis ir realiai įgyvendinamas. Nustačius servitutą pagal atsakovės pasiūlytą projektą, atsakovų Z. Š., R. ir S. D. nuosavybės teisės bus apribotos minimaliai: servitutas atsakovės Z. Š. žemės sklype užims 0,0176 ha plotą, R. ir S. D. žemės sklype – 0,0323 ha plotą, 4 m pločio servituto kelias atsakovės Z. Š. žemės sklype tęstųsi tik apie 43,90 m, o R. ir S. D. žemės sklype – 80,80 m; atsakovams nebus užkirsta galimybė naudotis žemės ūkio paskirties sklypais.

30. Ieškovė apeliaciniame skunde neginčijo kompensacijos, priteistos atsakovams už servituto nustatymą, dydžio, todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės laikydamasis pozicijos, jog pirmosios instancijos teismas nustatė protingą ir teisingą kompensacijos dydį, papildomai šiuo klausimu nepasisakys.

31. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą.

Dėl bylos procesinės baigties

32. Apibendrinant išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, pagrindo jį naikinti ar keisti nėra, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo

33. Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, bylinėjimosi išlaidų atlyginimas jai nepriteistinas. Atsakovei R. P. suteiktos teisinės pagalbos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą išlaidos byloje sudaro 1 200 Eur. Kadangi ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, atsakovei iš ieškovės priteistinas teisinės pagalbos išlaidų atlyginimas (CPK 98 straipsnis). Nurodytos išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio numatyto tokio pobūdžio išlaidų maksimalaus dydžio, todėl priteistina visa teisinės pagalbos išlaidų suma – 1 200 Eur.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Plungės apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės O. B. atsakovei R. P. 1 200 Eur teisinės pagalbos išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.