- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-10-21
- Bylos Nr.
- I-5122-426/2014
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rūta Miliuvienė
- Pareiškėjas
- R. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė, dalyvaujant pareiškėjui R. G., viešame teismo posėdyje, išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. skundus ir patikslintą skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo (trečiasis suinteresuotasis asmuo – Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos).
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas R. G. kreipėsi į teismą su skundais (b. l. 1–4, 23, 32–35) ir patikslintu skundu (b. l. 86), kuriuose prašoma iš atsakovės Lietuvos, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 3 000 Lt ir 500 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Nurodo, jog teisę į priteistą žalą parleidžia kaip auką Neregių draugijos narei I. G. (b. l. 86, 95). Už patirtas pašto išlaidas prašo priteisti 20 Lt (b. l. 23, 94).
Pagrįsdamas savo reikalavimus paaiškino, kad nuo 2013-09-03 buvo etapuotas į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą (toliau – ir Lukiškių TI-K), kur iki 2013-09-17 buvo laikomas perpildytose kamerose, nes kartu buvo laikomi dar keli kaliniai. Nurodo, kad tokiu būdu buvo ribojama judėjimo laisvė, dėl to kankino depresija. Kreipėsi į psichiatrą pagalbos, paskirti medikamentai. Dėl netinkamo apšvietimo kameroje padidėjo įtampa. Taip pat pažeista teisė į orumą. Skunde (b. l. 1-4) neturtinę žalą kildina iš netinkamų sąlygų laikant Lukiškių TI-K. Atkreipia teismo dėmesį, kad, jeigu šios įstaigos pareigūnai būtų veikę taip, kaip reglamentuoja įstatymai, nereikėtų kankintis perpildytoje kameroje, taip pat kreiptis pas gydytoją pagalbos, nebūtų suvaržyta judėjimo laisvė ir nekiltų kitų problemų.
Nurodo, kad dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių. Gautame atsakyme paaiškinta, jog įstaiga perpildyta, todėl nėra galimybės užtikrinti tinkamą laikymą. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) pateiktame nurodoma, jog dėl vietų stokos nėra galimybė užtikrinti reikiamo ploto kaliniams, laikomiems Lukiškių TI-K.
Pareiškėjo manymu, Lukiškių TI-K administracija pažeidė jo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje tektų 3,6 m² ploto. Už šį pažeidimą pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės 3 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Dėl prašomų pašto išlaidų atlyginimo paaiškino, jog rašė laiškus į Lukiškių TI-K, Departamentą, teikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
Pagal šį pareiškėjo skundą buvo iškelta administracinė byla Nr. I-5122-426/2014.
Šalies argumentai
Antrajame teismui pateiktame skunde (b. l. 32-35) pareiškėjas nurodo, jog Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2013-12-03 iki 2013-12-10. Savo reikalavimą pagrindė analogiškais motyvais kaip ir pirmojo skundo atveju (b. l. 1-4). Pareiškėjas tvirtina, kad dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis patyręs nepatogumus, depresiją, buvo priverstas kreiptis konsultacijos į įstaigos psichiatrą. Patirtą žalą įvertino 500 Lt.
Pagal šį pareiškėjo skundą buvo iškelta administracinė byla Nr. I-6389-484/2014.
Administracinės bylos Nr. I-5122-426/2014 ir I-6389-484/2014 pareiškėjo prašymu buvo sujungtos į vieną administracinę bylą (b. l. 76-77).
Atsiliepimas
Lukiškių TI-K, atstovaujantis atsakovę Lietuvos valstybę, su pareiškėjo skundu nesutinka, mano, kad juose keliami reikalavimai yra nepagrįsti. Atsiliepime (b. l. 14-17) paaiškino, jog pareiškėjas nuo 2013-09-03 buvo laikomas 262 kameroje kartu su 2-3 asmenimis. Kameros plotas – 7,86 m². 2013-09-17 jis išvyko į Alytaus pataisos namus. Pabrėžiama, jog nuo 2013-09-04 iki 2013-09-05 ir nuo 2013-09-10 iki 2013-09-12, 2013-09-16 vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko nustatytus reikalavimus.
Atsiliepime į antrą pareiškėjo skundą pažymėjo, jog nurodytu laikotarpiu R. G. buvo patalpintas į kamerą Nr. 106, kurios plotas 7,38 m², kartu su dviem asmenimis. Tą pačią dieną perkeltas į kamerą Nr. 271, kurios plotas 7,76 m² . Iki išvykimo į Alytaus pataisos namus buvo laikomas su 2, 3, 4 asmenimis (b. l. 44-47).
Departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto.
Pažymi, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes, priešingu atveju, nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pažymi, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str., Bausmių vykdymo kodekso 52, 70 str. numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos, ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos neatitinka nustatytų reikalavimų, būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras.
Lukiškių TI-K teigimu, nagrinėjamu atveju nėra visų Civilinio kodekso 6.271 str. nustatytų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti.
Atsiliepimas
Departamentas teismui pateiktame atsiliepime (b. l. 65-68) su skundo reikalavimais nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, Pagrįsdamas savo poziciją paaiškino, kad pareiškėjas skundo reikalavimą grindžia abstrakčiais teiginiais, jokių aplinkybių, kurias vertinant galėtų būti konstatuotas neturtinės žalos kilimo faktas, nenurodė. Darytina išvada, kad R. G. neigiamų išgyvenimų nepatyrė, o teikdamas teismui skundą siekia pasipelnyti. Tvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir kiti kaliniai, o visi neigiami veiksniai (judėjimo laisvės apribojimas ir kt.) yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės pasekmė. Savo poziciją Departamentas pagrindė ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose pateiktais išaiškinimais.
A. G. pateikė teismui paaiškinimus, kuriuose prašė Lukiškių TI-K atsiliepime išdėstytus motyvus nelaikyti pagrįstais, nes jie prieštarauja byloje esantiems įrodymams (b. l. 23-27).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje spręstinas ginčas dėl R. G. skundo reikalavimo priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės 3 500 Lt neturtinei žalai atlyginti pagrįstumo ir teisėtumo.
Iš skunde teismui nurodytų aplinkybių, motyvų ir byloje esančių įrodymų matyti, kad pareiškėjas savo reikalavimą grindžia tuo, kad Lukiškių TI-K 2013 m. jis buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis higienos normų reikalavimų.
Civilinio kodekso 6.271 str. 1 d. sakoma, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 str. 4 d.).
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą Civilinio kodekso 6.246–6.249 str.: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu nustatomos visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti. Nesant bent vienai iš įstatyme numatytų sąlygų, reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas. Visos civilinės atsakomybės kilimo sąlygos turi būti nustatytos tiek turtinės tiek neturtinės žalos atveju.
Civilinio kodekso 6.250 str. 1 d. sakoma, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Taigi, sprendžiant ginčą, būtina įvertinti, ar byloje esantys įrodymai patvirtina civilinės atsakomybės taikymo sąlygas R. G. nurodytu atveju.
Teismų praktikoje pažymėta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006-05-17 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-337/2006 ir kt.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, savo procesiniuose sprendimuose ne kartą nurodė, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 6.271 str. 1 d. nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, visiškai neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-01-06 nutartis Nr. A502-1774/2010, 2011-01-31 nutartis Nr. A756-116/2011, 2010-10-11 nutartis Nr. A756-122/2010 ir kt.).
Bausmių vykdymo kodekso 173 str. 1 d. nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems užtikrinamos reikiamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.
Departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo” (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 p. nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Byloje nėra ginčo dėl Lukiškių TI-K atsiliepimuose teismui pateiktų duomenų (b. l. 14–17, 44–47) apie R. G. kalinimo sąlygas pareiškėjo nurodytu laikotarpiu. Teismui pateikta informacija patvirtina, kad nuo 2013-09-03 iki 2013-09-17, pareiškėjas buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas nesiekė 3,60 kv. m., t. y. neatitiko Įsakymo 1.3.1 p. nurodytos minimalios vertės. Minėtų duomenų analizė liudija, kad R. G. teisės aktų nustatytų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis iš viso buvo laikomas 13 dienų, o vienam asmeniui tekdavo vidutiniškai apie 1,9-2,6 kv. m. patalpų ploto, t. y. gerokai mažiau negu nustatyta Įsakymo 1.3.1 punkte.
Teismo vertinimu, aptarti higienos normų pažeidimai pagal trukmę ir jų mastą, negali būti vertinami kaip vienkartiniai ar trumpalaikiai, t. y. tokio pobūdžio, iš kurių negali būti kildinama neturtinė žala. Be to, ta aplinkybė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 str. 1 d., ne kartą konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje V. S. prieš Lietuvą). Taip pat pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas bylose, kuriose pareiškėjams buvo skiriama mažiau nei 3 kv. m. asmeninės erdvės, yra pripažinęs, kad kamerų perpildymas buvo toks rimtas, jog šios aplinkybės konstatavimas savaime reiškia Konvencijos 3 str. pažeidimą (2009-17-16 sprendimas byloje Sulejmanovic v. Italiją; 2007-12-06 sprendimas byloje Lind v. Rusiją; 2007-06-21 sprendimas byloje Kantyrev v. Rusiją ir kt.). Tokiu atveju nebūtina nustatinėti kitų pareiškėjo skundo aspektų, susijusių su nepriimtinomis kalinimo sąlygomis.
Išnagrinėjus ir įvertinus byloje esančius įrodymus, darytina išvada, jog nagrinėjamo ginčo atveju R. G. Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis norminių teisės aktų reikalavimų, todėl konstatuotina, kad yra visos sąlygos Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti ir pareiškėjo skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo iš esmės yra pagrįstas. Tačiau, teismo vertinimu, R. G. prašoma priteisti 3 500 Lt piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė.
Įvertinęs R. G. patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 325 litų kompensacija patirtai neturtinei žalai atlyginti.
Vertinant pareiškėjo teismui pateikto prašymo priteistą pinigų sumą perleisti savo dukrai I.G. pagrįstumą, pažymėtina, kad teismas, išnagrinėjęs bylą bei taikydamas Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 5 d. numatytą pažeistų teisių gynimo būdą, piniginę kompensaciją priteisia pareiškėjui, o ne tretiesiems asmenims. Be to, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 2 d., 15 str. 1 d. nuostatas, administraciniai teismai, nagrinėdami jiems priskirtinas bylas, sprendžia tarp šalių kylančius ginčus ir jokių pavedimų, susijusių ginčo dalyko disponavimu ar teisių į jį perleidimu, vykdyti negali. Atsižvelgus į tai, R. G. prašymas teismo priteistą piniginę kompensaciją neturtinei žalai atlyginti perleisti I. G. negali būti tenkinamas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pareiškėjas prašo priteisti 20 Lt. Nurodo, kad maždaug tokia pinigų suma buvo išleista vokams pašto ženklams, rašomajam popieriui ir rašymo priemonėms rengiant bei teikiant prašymus ir skundus. Pagal savo pobūdį, toks pareiškėjo prašymas laikytinas prašymu priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 d. nustatyta, kad teisę iš kitos šalies gauti savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 str. 1 d. nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.
Pareiškėjas teismui nepateikė detalių apskaičiavimų, patvirtinančių byloje patirtas išlaidas. Todėl, atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas šioje byloje galės būti išspręstas Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 str. nustatyta tvarka įsiteisėjus galutiniam teismo sprendimui, taip pat pateikus prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (2011-09-05 sprendimas adm. b. Nr. A62–1367/2011 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Teisėja, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1, 4 p., 127 str.,
nutarė:
pareiškėjo R. G. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti R. G. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 325 Lt (94,13 Eur) (tris šimtus dvidešimt penkis litus (devyniasdešimt keturis eurus 13 ct)) kompensaciją neturtinei žalai atlyginti.
Likusią skundo reikalavimų dalį atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą pateikiant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.