- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-06-13
- Bylos Nr.
- A-612-415/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04432-2015-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Gintaras Kryževičius (pran.), Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- V. R.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. R. (V. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. R. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. R. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–2) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Vilniaus AVPK) Viešosios tvarkos valdybos Licencijavimo skyriaus 2015 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą Nr. 15-IL-10-04272-e atsisakyti išduoti leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus ir įpareigoti atsakovą išduoti jam leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) šaunamuosius ginklus.
Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamu sprendimu atsisakyta išduoti jam leidimą laikyti (nešiotis) šaunamuosius ginklus, tačiau toks sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas, Įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 18 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktų, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir Baudžiamasis kodeksas, BK) 97 straipsnio nuostatų bei teismų praktikos. Nurodė, kad Vokietijos Federacijos Zygeno apygardos teismo 2001 m. vasario 13 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu baudžiamojoje byloje. Po šio nuosprendžio jokių nusikalstamų veikų nėra padaręs. Pareiškėjo nuomone, vadovaujantis Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu, leidimas laikyti (nešiotis) šaunamąjį ginklą negali būti suteikiamas asmeniui, kuris teistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą, o jis yra teistas pagal užsienio valstybės baudžiamąjį įstatymą. Be to, Informatikos ir ryšių departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Informatikos ir ryšių departamentas) išdavė pažymas, jog jis nėra teistas. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas nepagrįstai vadovavosi BK 97 straipsnio nuostatomis, kurios įsigaliojo tik nuo 2014 m. kovo 25 d., kadangi ši teisės norma yra sunkinanti jo teisinę padėtį, t. y. ji neturi grįžtamosios galios. Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-974/2014.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į skundą (b. l. 21–24) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad Informatikos ir ryšių departamento 2015 m. sausio 29 d. pažymoje Nr. 14R-1698 ir 2015 m. sausio 29 d. pažymoje Nr. 14R-1699 yra duomenys tik apie teistumą Lietuvos Respublikoje, o apie nusikalstamas veikas, padarytas užsienio valstybėje, informacijos nėra. Be to, pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus AVPK su prašymu išduoti leidimą jau įsigaliojus BK 97 straipsnio nuostatų pakeitimui. Teigė, kad Vilniaus AVPK, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 26 d. sprendimu (b. l. 54–56) atmetė pareiškėjo V. R. skundą kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad ginčas byloje yra kilęs dėl Vilniaus AVPK 2015 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo Nr. 15-IL-10-04272-e, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus. Pareiškėjas ginčijamo sprendimo neteisėtumą grindė dviem aspektais. Visų pirma, nurodė, jog Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuris teistas būtent pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą. Antra, Vilniaus AVPK negalėjo vadovautis Baudžiamojo kodekso 97 straipsnio nuostatomis, kurios įsigaliojo nuo 2014 m. kovo 25 d.
Teismas nurodė, kad Vilniaus AVPK nustatė, jog pareiškėjas Vokietijos Federacijos Zygeno apygardos teismo 2001 m. vasario 13 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu baudžiamojoje byloje Nr. KLS 151 JS 220/00 pagal Vokietijos Federacijos baudžiamojo kodekso 250 straipsnio 1 dalies 1B punktą, 249 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 4 metų laisvės atėmimo bausmė; atimta teisė dirbti valstybės tarnyboje ir teisė būti renkamam; draudimas įsidarbinti, prižiūrėti, instruktuoti ir mokyti jaunimą; bausmė įvykdyta suėjus senaties terminui 2013 m. balandžio 6 d.
Teismas vadovavosi Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu, rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2001 m. balandžio 12 d., 2013 m. sausio 25 d. nutarimais.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklą, nes Vilniaus AVPK nelaikė jo nepriekaištingos reputacijos asmeniu, kadangi Vokietijos Federacijos Zygeno apygardos teismo 2001 m. vasario 13 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu baudžiamojoje byloje Nr. KLS 151 JS 220/00. Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad Vilniaus AVPK negalėjo vadovautis BK 97 straipsnio nuostatomis, kurios įsigaliojo nuo 2014 m. kovo 25 d., todėl negalėjo laikyti jo turinčiu teistumą. Teismas atkreipė dėmesį, kad Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime dėl teistumo išnykimo teisinių pasekmių, be kita ko, išaiškinta, jog teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Teismas pažymėjo, jog įstatymų leidėjas, Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje įtvirtindamas aplinkybes, kurioms esant asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, siekė užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, saugoti asmenį nuo kėsinimosi į jo gyvybę bei sveikatą, ginti žmogaus teises ir laisves. Įtvirtindamas ribojimus siekė eliminuoti galimybę asmenims, kurių reputacija galima abejoti, įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus. Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatė, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuris įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo. Įstatymų leidėjas sieja asmens reputaciją su smurtiniu nusikaltimu, už kurį numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo. Šiuo atveju asmens reputacijai neturi reikšmės, ar asmuo yra nuteistas pagal BK arba pagal užsienio valstybių baudžiamuosius įstatymus. Priešingas teisės aiškinimas reikštų, kad asmuo, padaręs smurtinį nusikaltimą užsienio valstybėje, už kurį didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo, Lietuvos Respublikoje būtų laikomas nepriekaištingos reputacijos. Tuo labiau kad tiek Lietuvos Respublikoje, tiek Vokietijos Federacijoje plėšimas yra kriminalizuota veika. Už BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką (plėšimą) gali būti skiriama iki 6 metų laisvės atėmimo bausmė. Kitoks teisės aiškinimas neatitiktų teisingumo ir protingumo principų. Taigi, teismo nuomone, nors pareiškėjo nusikaltimas padarytas pagal Vokietijos Federacijos baudžiamąjį įstatymą, tačiau tai yra pareiškėjo biografijos faktas, kuris Įstatymo prasme yra reikšmingas, vertinant pareiškėjo atitikimą nepriekaištingos reputacijos reikalavimui.
Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus, kad nusikalstamą veiką padarė pakankamai seniai, daugiau jokių nusikalstamų veikų nėra padaręs, yra sukūręs šeimą, augina du mažamečius vaikus. Pažymėjo, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimas). Vertinant nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei pačios veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį, nėra reikšminga (pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasmę), jog nuo šios veikos padarymo praėjo daugiau kaip dešimt metų ir per šį laikotarpį pareiškėjas naujų nusikaltimų bei pažeidimų nepadarė.
Teismo vertinimu, nors pareiškėjas teigė, kad yra nepriekaištingos reputacijos, ir pateikė Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. sausio 29 d. pažymą Nr. 14R-1698 ir 2015 m. sausio 29 d. pažymą Nr. 14R-1699, kad nėra Lietuvos Respublikos teistas, tačiau tai nepaneigė (o ir pats pareiškėjas neginčijo), kad Vokietijos Federacijos Zygeno apygardos teismo 2001 m. vasario 13 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu baudžiamojoje byloje Nr. KLS 151 JS 220/00.
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad Vilniaus AVPK padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas neatitinka Įstatyme įtvirtintų sąlygų, jam pagrįstai atsisakyta išduoti leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus. Vilniaus AVPK 2015 m. rugpjūčio 10 d. sprendimas Nr. 15-IL-10-04272-e yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį panaikinti nebuvo pagrindo. Pripažinus prašomą panaikinti sprendimą teisėtu ir pagrįstu, negalėjo būti tenkinamas ir pareiškėjo reikalavimas įpareigoti išduoti leidimą.
III.
Pareiškėjas V. R. apeliaciniu skundu (b. l. 60–62) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Konstitucinis Teismas 2016 m. vasario 2 d. priėmė nutarimą, kuris, nors yra priimtas po pirmosios instancijos teismo sprendimo, tačiau jame esantis teisės normų išaiškinimas yra aktualus ir taikytinas šiai situacijai. Jis ir kiti panašią situaciją patyrę asmenys turėtų būti vertinami ne tik pagal siaurą šiuo nutarimu apžvelgtą subjektų ratą, bet ir pagal bendrą konkrečių teisių ir pareigų (šiuo atveju teisė naudoti ribotos civilinės apyvartos daiktą) lygiateisiškumo sampratą. Šių subjektų nepriekaištingos reputacijos kriterijai turėtų būti nustatomi pagal tokius pat lygiateisiškumo reikalavimus, kaip ir asmenų, patenkančių į nutarime aptartas kategorijas.
2. Priimti nepalankūs institucijų sprendimai buvo paremti net dviem teisės normomis, kurias taikiusios institucijos patvirtino jų grįžtamąjį veikimą, t. y. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktas ir Baudžiamojo kodekso 97 straipsnio 1 dalis. Abiem atvejais taikytos teisės normos įsigaliojo po to, kai jis padarė nusikalstamą veiką, todėl taikytinas BK 3 straipsnio 3 dalies reikalavimas dėl negaliojimo atgal.
3. Teistumas ar teistumo faktas biografijoje negali būti kriterijumi, kuris visam likusiam gyvenimui pasmerkia asmenį netekti mažesnės ar didesnės dalies socialinių galimybių. Pirmosios instancijos teismo nuoroda į Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimu išaiškintą dalį dėl nuteisimo išnykimo teisinių pasekmių negali būti laikoma reikšmingu kriterijumi, be to, šios bylos ratio decidendi (lot. k. argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) iš esmės skiriasi.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 68–72) prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas kreipėsi į policijos įstaigą su prašymu išduoti leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus įsigaliojus Baudžiamojo kodekso 97 straipsnio pakeitimui. Sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi. Kai įstatymų leidėjas priima sprendimą sugriežtinti priemonių, kurios gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, naudojimo sąlygas, jų taikymas visuomeniniams santykiams, atsirandantiems po tokio įstatymo įsigaliojimo, negali būti vertinamas kaip griežtesnių teisės normų galiojimas atgal, toks vertinimas neatitiktų įstatymo pakeitimų siekiamų prevencinių tikslų. Pareiškėjas leidimo laikyti ginklus ar leidimo nešiotis ginklus 2011 m. vasario 28 d. neturėjo, todėl teisingai taikomos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatos, įsigaliojusios 2011 m. kovo 1 d. (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1864/2014).
2. Vilniaus AVPK tinkamai įvertino Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, taip pat gautą informaciją apie padarytą nusikalstamą veiką užsienyje. Teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė pagrįstą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. birželio 30 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).
Apeliantas apeliaciniame skunde kelia teisės (Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir Baudžiamojo kodekso 97 straipsnio 1 dalies) aiškinimo ir taikymo šioje byloje nagrinėjamo ginčo kontekste klausimą. Iš esmės nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendime pateikiamu teisės aiškinimu ir taikymu tiek teisės taikymo laike, tiek jos aiškinimo dėl asmens nepriekaištingos reputacijos, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu jis pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį buvo nuteistas vadovaujantis ne Lietuvos Respublikos baudžiamuoju kodeksu, aspektais.
Konstitucinis Teismas, formuodamas oficialiąją konstitucinę doktriną, yra pažymėjęs, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija) valstybės valdžios ir valdymo institucijos turi pareigą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, saugoti asmenį nuo kėsinimosi į jo gyvybę bei sveikatą, ginti žmogaus teises ir laisves. Ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (2001 m. balandžio 12 d., 2013 m. sausio 25 d. nutarimai).
Ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklus ir šaudmenis turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką; įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą ir turėdamas plačią diskreciją, privalo laikytis Konstitucijos, inter alia (lot. k. be kita ko) nustatydamas įstatyme įtvirtintomis sąlygomis ir tvarka įgyjamos teisės įsigyti ir turėti atitinkamus ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones privalo paisyti proporcingumo principo (2013 m. sausio 25 d. nutarimas).
Įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija) 17 straipsnyje nustatyti teisės įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis apribojimai. Pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos.
Įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija) 18 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose nurodyta, koks asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu. Šios bylos kontekste aktualus tik Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktas, vadovaujantis kuriuo asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, jeigu įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo.
Toks teisinis reguliavimas suponuoja, kad ne tik teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu, bet ir pats asmens nuteisimo už tam tikras nusikalstamas veikas faktas, kaip asmens gyvenimo faktas, neatsižvelgiant į laiko tarpą, praėjusį nuo asmens teistumo išnykimo ar panaikinimo, yra laikomas pagrindu asmens nelaikyti nepriekaištingos reputacijos.
Pažymėtina, jog asmens nuteisimo už tam tikras nusikalstamas veikas faktas ir teistumo turėjimas yra atskiri pagrindai, dėl kurių asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos. Šiuo atveju atsakovas nusprendė, kad pareiškėjas nelaikomas nepriekaištingos reputacijos ne dėl to, jog jis turi neišnykusį teistumą Baudžiamojo kodekso prasme, o dėl jo nuteisimo už nusikalstamas veikas, numatytas Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte, fakto, todėl pareiškėjo teiginiai, susiję su jo teistumu / teistumo nebuvimu Baudžiamojo kodekso 97 straipsnio prasme, šiuo atveju nėra reikšmingi.
Pareiškėjas Vokietijos Federacijos Zygeno apygardos teismo 2001 m. vasario 13 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, kvalifikuotą kaip plėšimas sunkinančiomis aplinkybėmis. Tokia veika atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytą veiką, už kurios padarymą baudžiama laisvės atėmimu iki šešerių metų.
Taigi pareiškėjas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo, todėl atsakovas pagrįstai pareiškėją pripažino nesančiu nepriekaištingos reputacijos ir turėjo teisinį pagrindą neišduoti jam leidimo laikyti (nešiotis) ginklus (Įstatymo 17 str. 1 d. 2 p.).
Pažymėtina, kad teisinio reguliavimo, apibrėžiamo teisės normos lingvistine konstrukcija: ,,įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo“, aiškinimas, kad ši norma taikytina tik asmenims, nuteistiems taikant Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą, reikštų neteisėtą teisės taikymo siaurinimą. Ši teisės norma nustato taisyklę, pagal kurią asmens reputacijos vertinimui esminę reikšmę turi ne tai, kurioje valstybėje ir koks baudžiamasis įstatymas taikytas, o tai, kad veika, už kurią asmuo nuteistas, yra kriminalizuota Lietuvos Respublikoje ir čia yra pripažįstama tyčiniu smurtiniu nusikaltimu, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje pateikiamą ginklų civilinės apyvartos ribojimo konstitucinių pagrindų vertinimą, turi teisinį pagrindą pripažinti, kad visuomenės narių ir viešosios tvarkos apsauga yra prioritetinės valstybės garantuojamos vertybės lyginant su ginklų civiline apyvarta – asmeninio ir individualaus pobūdžio teise įgyti, laikyti ir nešiotis ginklus. Sąlygos dėl asmens, siekiančio įgyti tokias teises, reputacijos, suponuotos įstatymo nustatytų pagrindų, buvimas turi lemti teisės varžymą visuotinai saugomų gėrių (visuomenės narių ir viešosios tvarkos apsaugos) labui. Todėl nepagrįsti yra pareiškėjo argumentai dėl konstitucinių proporcingumo ir asmenų lygiateisiškumo principų pažeidimų.
Asmenų lygiateisiškumo principo taikymas šios bylos kontekste, pareiškėjo teigimu, tiesiogiai kildintinas iš Konstitucinio Teismo 2016 m. vasario 2 d. nutarimo. Tokia pareiškėjo pozicija nepagrįsta, nes šios bylos ir bylų, kurių pagrindu Konstitucinis Teismas nagrinėjo Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies (2012 m. birželio 29 d. redakcija) atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai, ratio decidendi (lot. k. argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) iš esmės skiriasi.
Anksčiau nurodytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija nepagrįstais pripažįsta ir apelianto argumentus dėl teisės normų taikymo laiko atžvilgiu pažeidimų. Minėta, kad nepriekaištingą reputaciją paneigiančių įstatyme įtvirtintų pagrindų pripažinimas šios bylos kontekste sietinas su nuteisimo kaip egzistuojančio fakto buvimu, kai pareiškėjas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija, įsigaliojusi 2011 m. kovo 1 d.) įsigaliojimo dieną nebuvo įgijęs jokių teisėtų lūkesčių teisės į ginklą įgyvendinimo aspektu, be kita ko, ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo, įtvirtinusio teisinio reguliavimo pasikeitimų, susijusių su asmenų reputacijos teisiniu vertinimu, taikymo ypatumus, pereinamojo laikotarpio nuostatomis.
Dėl nurodytų argumentų pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 145 straipsniu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. R. (V. R.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.