Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos, Inos Kirkutienės ir Violetos Petkevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant pareiškėjui V. R. (V. R.) ir atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui Josifui Skibickui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo V. R. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Ginčas byloje yra kilęs dėl Vilniaus AVPK 2015-08-10 sprendimo Nr. 15-IL-10-04272-e, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus (b. l. 27).

Pareiškėjas byloje ginčijamo sprendimo neteisėtumą grindžia dviem aspektais. Visų pirma, nurodo, jog Įstatymo 18 str. 2 d. 1 p. numatyta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuris teistas būtent pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą. Antra, Vilniaus AVPK negalėjo vadovautis BK 97 str. nuostatomis, kurios įsigaliojo nuo 2014-03-25.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Vilniaus AVPK nustatė, kad pareiškėjas Vokietijos Federacijos Zygeno apygardos 2001-02-13 nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu baudžiamojoje byloje Nr. KLS 151 JS 220/00 pagal Vokietijos Federacijos baudžiamojo kodekso 250 str. 1 d. 1B p., 249 str. 1 d. 25 str. 2 d. ir jam paskirta 4 m. laisvės atėmimo bausmė; atimta teisė dirbti valstybės tarnyboje ir teisė būti renkamam; draudimas įsidarbinti, prižiūrėti, instruktuoti ir mokyti jaunimą; bausmė įvykdyta suėjus senaties terminui 2013-04-06 (b. l. 35-42).

Įstatymo 17 str. 1 d. 2 p. numatyta, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos. Nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuris įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo (18 str. 2 d. 1 p.).

Konstitucinis Teismas 2001-04-12 nutarime yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją valstybės valdžios ir valdymo institucijos turi pareigą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, saugoti asmenį nuo kėsinimosi į jo gyvybę bei sveikatą, ginti žmogaus teises ir laisves. Pabrėžtina, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką.

Kita vertus, įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą ir turėdamas plačią diskreciją, privalo laikytis Konstitucijos, inter alia nustatydamas įstatyme įtvirtintomis sąlygomis ir tvarka įgyjamosios teisės įsigyti ir turėti atitinkamus ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones, privalo paisyti proporcingumo principo, kuris reiškia, kad įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį reguliavimą, kad teisės aktuose nustatytos ir taikomos priemonės būtų proporcingos keliamam tikslui, neribotų asmens teisių labiau negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam tikslui pasiekti, nesudarytų prielaidų piktnaudžiauti teise (Konstitucinio Teismo 2013-01-25 nutarimas).

Iš skundžiamo sprendimo motyvų matyti, kad pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklą, nes Vilniaus AVPK nelaikė jo nepriekaištingos reputacijos asmeniu, kadangi Vokietijos Federacijos Zygeno apygardos 2001-02-13 nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu baudžiamojoje byloje Nr. KLS 151 JS 220/0. Atitinkamai atmestinas pareiškėjo argumentas, kad Vilniaus AVPK negalėjo vadovautis BK 97 str. nuostatomis, kurios įsigaliojo nuo 2014-03-25, todėl negalėjo laikyti jo turinčiu teistumą.

Konstitucinio Teismo 2011-11-17 nutarime dėl teistumo išnykimo teisinių pasekmių, be kita ko, išaiškinta, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas.

Įstatymų leidėjas Įstatymo 18 str. 2 d. įtvirtindamas aplinkybes, kurioms esant asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos siekė užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, saugoti asmenį nuo kėsinimosi į jo gyvybę bei sveikatą, ginti žmogaus teises ir laisves. Įtvirtindamas ribojimus siekė eliminuoti galimybę asmenims, kurių reputacija galima abejoti, įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus. Tame tarpe Įstatymo 18 str. 2 d. 1 p. numatė, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuris įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo. Atitinkamai Įstatymų leidėjas sieja asmens reputaciją su smurtiniu nusikaltimu, už kurį numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo. Šiuo atveju, asmens reputacijai neturi reikšmės ar asmuo yra nuteistas pagal BK arba pagal užsienio valstybių baudžiamuosius įstatymus. Priešingas teisės aiškinimas reikštų, kad asmuo padaręs smurtinį nusikaltimą užsienio valstybėje, už kurį didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo, Lietuvos Respublikoje būtų laikomas nepriekaištingos reputacijos. Tuo labiau, kad tiek Lietuvos Respublikoje, tiek Vokietijos Federacijoje plėšimas yra kriminalizuota veika. Už BK 180 str. 1 d. numatytą veiką (plėšimą) gali būti skiriama iki 6 metų laisvės atėmimo bausmė. Atitinkamai kitoks teisės aiškinimas neatitiktų teisingumo ir protingumo principų. Taigi nors pareiškėjo padarytas nusikaltimas padarytas pagal Vokietijos Federacijos baudžiamąjį įstatymą, tačiau tai yra pareiškėjo biografijos faktas, kuris Įstatymo prasme yra reikšmingas vertinant pareiškėjo atitikimą nepriekaištingos reputacijos reikalavimui.

Pareiškėjo argumentai, kad nusikalstamą veiką padarė pakankamai seniai, daugiau jokių nusikalstamų veikų nėra padaręs, yra sudaręs šeimą, augina du mažamečius veikus – atmestini. Pažymėtina, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (Konstitucinio Teismo 2001-04-12 nutarimas). Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei pačios veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį nėra reikšminga (Įstatymo 18 str. 2 d. 1 p. prasme), jog nuo šios veikos padarymo praėjo daugiau kaip dešimt metų ir per šį laikotarpį pareiškėjas naujų nusikaltimų bei pažeidimų nepadarė.

Be to, nors pareiškėjas teigia, kad yra nepriekaištingos reputacijos ir pateikia Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015-01-29 pažymą Nr. 14R-1698 (b. l. 6) ir 2015-01-29 pažymą Nr. 14R-1699 (b. l. 7), kad nėra Lietuvos Respublikos teistas, tačiau tai nepaneigia (o ir pats pareiškėjas neginčija), kad Vokietijos Federacijos Zygeno apygardos 2001-02-13 nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu baudžiamojoje byloje Nr. KLS 151 JS 220/00.

Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, konstatuotina, kad Vilniaus AVPK padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas neatitinka Įstatyme įtvirtintų sąlygų, jam pagrįstai atsisakyta išduoti leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus. Vilniaus AVPK 2015-08-10 sprendimas Nr. 15-IL-10-04272-e yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti nėra pagrindo. Pripažinus prašomą panaikinti sprendimą teisėtu ir pagrįstu, negali būti tenkinimas ir pareiškėjo reikalavimas įpareigoti išduoti leidimą.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str., 129 str., teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo V. R. (V. R.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.