- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-12-08
- Bylos Nr.
- 2-1336-370/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01034-2021-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danguolė Martinavičienė
- Ieškovas
- V. J.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės
- Kategorijos
- 3.1.14.3Ieškinio trūkumų šalinimas
- 3.1.14.10Kiti su ieškiniu susiję klausimai
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės V. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-2903-577/2021, kuria ieškovės V. J. ieškinys atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl žalos atlyginimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, laikytas nepaduotu ir grąžintas ieškovei,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė V. J. 2021 m. rugsėjo 15 d. pateikė teismui ieškinį, kuriame prašė: 1) priteisti jai iš valstybės lėšų 62 601,37 Eur žalos atlyginimą (negautas pajamas), 5 200 000 Eur moralinei žalai atlyginti, 130,03 Eur procesinių išlaidų žalos atlyginimą; 2) nustatyti nekilnojamojo turto, esančio Šiaulių sodininkų bendrijoje „Aušrinė“ sodo sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir sodo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), perdavimo procedūrą valstybei, esant esminiam nekilnojamojo turto iš valstybės pirkimo-pardavimo sutarties (1992 m. rugpjūčio 27 d. Nr. 24-105 ir 1992 m. gruodžio 29 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį (reg. Nr. 1-750)), pažeidimui; 3) įpareigoti atsakovę atlikti veiksmus (nustatyti draudimus), kurie užkirstų kelią žalai padidėti, nesąžiningam instituciniam persekiojimui, susijusiam su turtu, esančiu Šiaulių sodininkų bendrijoje „Aušrinė“.
2. Nurodė, kad ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklauso 0,0483 ha žemės sklypas (toliau – žemės sklypas) ir sodo pastatas, esantys (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) (toliau kartu – nekilnojamasis turtas). Nekilnojamąjį turtą ieškovė įgijo 2001 m. rugpjūčio 31 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą pagrindu. Žemės sklypas buvo įgytas pagal valstybinės žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartį Nr. 24-105, patvirtintą Šiaulių miesto notarinės kontoros, reg. Nr. 1-750, 2001 m. rugpjūčio 17 d. Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Šiaulių filialo išduotą pažymą Nr. 3/761 ir 1998 m. gegužės 14 d. pažymėjimą.
3. Nurodė, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyrius 2017 m. rugpjūčio 17 d. raštu Nr. 31SD-5210-(14.31.104.) informavo ieškovę, jog 2005 m. rugsėjo mėnesį atlikus žemės sklypo kadastrinius matavimus buvo sudarytas žemės sklypo planas, kurio pagrindu buvo suformuotas gretimas žemės sklypas Nr. 102, tačiau ieškovė į šio žemės sklypo ribų nustatymo procedūrą nebuvo kviečiama. Apskrities viršininko 2007 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. V-2319 žemės sklypui Nr. 102 buvo papildomai priskirtas 0,007 ha plotas, taip pat žemės sklype Nr. 102 buvo įregistruotas didesnis kiekis ūkinių pastatų, tokiu būdu nesilaikant atstumų nuo gretimo žemės sklypo ribos.
4. Ieškovė savo teises bandė ginti kreipdamasi į Vyriausybę, prašydama kreiptis į prokuratūrą, kuri ištirtų visas aplinkybes ir nustatytų, ar ieškovės atžvilgiu buvo atlikti nusikalstamo pobūdžio veiksmai.
5. Taip pat ieškovė 2008 metais planavo parduoti žemės sklypą, todėl nusprendė atlikti naujus žemės sklypo geodezinius matavimus, tačiau uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Kordimatas“ matininkas geodezinių matavimų negalėjo atlikti, nes ieškovės žemės sklypas persidengė su žemės sklypo Nr. 102 ribomis. Atsižvelgiant į tai, ieškovė negalėjo parduoti žemės sklypo.
Šalies argumentai
6. Ieškovė, siekdama apginti savo pažeistas teises, prašymais kreipėsi į Šiaulių apskrities viršininko administraciją, vėliau ieškiniu kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą, tačiau Šiaulių apygardos teismas 2012 m. sausio 13 d. nutartimi nutarė ieškovės ieškinį laikyti nepaduotu ir grąžino jį ieškovei, nes ieškovė nebuvo sumokėjusi žyminio mokesčio, nors dėl jo sumokėjimo ji nepagrįstai nebuvo atleista. Ieškovės vertinimu, Lietuvos Respublikos Vyriausybė yra atsakinga dėl šalyje nesutvarkytos teisinės sistemos, dėl kurios ieškovei buvo padaryta žala.
Žemesnės instancijos teismas
7. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. rugsėjo 27 d. nutartimi nustatė ieškovei terminą pašalinti ieškinio trūkumus:
7.1. patikslinti ieškinio faktinį pagrindą (nurodyti konkrečius atsakovės pažeidimus (neteisėtus veiksmus), išskirti jais sukeltą žalą (konkrečiu pažeidimu sukeltą žalos dalį),
7.2. patikslinti / sukonkretinti reikalavimus (nustatyti nekilnojamojo turto perdavimo procedūrą valstybei, esant esminiam nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties pažeidimui; įpareigoti atsakovę atlikti veiksmus, nustatant draudimus, kurie užkirstų kelią didinti žalą, užkirstų kelią instituciniam persekiojimui, susijusiam su nekilnojamuoju turtu, esančiu (duomenys neskelbtini)),
7.3. nurodyti ieškinio reikalavimų faktinį pagrindą, siekiamas materialinio pobūdžio teisines pasekmes, nurodyti ir pateikti įrodymus, kuriais reikalavimai grindžiami.
8. Ieškovė, 2021 m. spalio 11 d. šalindama ieškinio trūkumus, pateikė patikslintą ieškinį bei papildomus dokumentus.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
9. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. spalio 21 d. nutartimi ieškinį laikė nepaduotu ir grąžino jį ieškovei.
10. Teismas nurodė, kad ieškovė patikslintame ieškinyje visiškai nepatikslino reikalavimo įpareigoti atsakovę nustatyti draudimus, užkertančius kelią žalai padidėti, nesąžiningam instituciniam persekiojimui (nėra įvardinta, kokius draudimus ir koks konkretus subjektas turėtų atlikti / nustatyti ir pan.). Reikalavimas nustatyti nekilnojamojo turto perdavimo valstybei procedūrą, esant esminiam nekilnojamojo turto iš valstybės pirkimo-pardavimo sutarties pažeidimui bei jo pagrindas taip pat nėra aiškus ir nepatikslintas, nepateiktos pirkimo-pardavimo sutartys (nors kaip ieškinio priedas Nr. 9 įrašyta 1992 m. rugpjūčio 17 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 24-105 kopija).
11. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovė patikslintame ieškinyje suformulavo naujus reikalavimus, t. y. pripažinti negaliojančiais Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2020 m. spalio 18 d. ieškovei pateiktą žemės mokesčio apskaičiavimo deklaraciją 148,20 Eur sumai bei VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro 2021 m. sausio 1 d. – 2021 m. gruodžio 31 d. pateiktą mokėjimo pranešimą 16,77 Eur sumai, tačiau šie reikalavimai priskirtini administracinių teismų kompetencijai (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau ir – ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
III. Atskirojo skundo argumentai
12. Ieškovė atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2903-577/202, nagrinėti ieškinį iš esmės ir jį tenkinti. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
12.1. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovė nepatikslino reikalavimo įpareigoti atsakovę nustatyti draudimus, užkertančius kelią žalai padidėti, nesąžiningam instituciniam persekiojimui ir nenurodė, kokius draudimus ir koks subjektas tai turi atlikti. Ieškovė 2021 m. spalio 7 d. patikslintame ieškinyje nurodė, kad prašo priimti nutartį, kuria būtų pripažinta negaliojančiais Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2020 m. spalio 18 d. pateikta žemės mokesčio deklaracija ir VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro 2021 m. sausio 1 d. – 2021 m. gruodžio 31 d. pateiktą mokėjimo pranešimą.
12.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad ieškovė nepatikslino valstybinės žemės iš valstybės pirkimo – pardavimo sutarties pagrindo bei nepateikė pirkimo – pardavimo sutarčių. Priešingai, ieškovė kartu su patikslintu ieškiniu pateikė pažymėjimą apie nekilnojamojo turto registre įregistruotą žemės sklypą ir teises į jį kopiją, todėl darytina išvada, kad teismas šių pateiktų duomenų nevertino.
12.3. Nepagrįsti pirmosios instancijos teismo argumentai, kad ieškovė suformulavo naują reikalavimą dėl mokestinių reikalavimų, kurie priskirtini administracinių teismų kompetencijai, todėl neteismingi Vilniaus apygardos teismui. Šiuo konkrečiu atveju, teismui 2021 m. rugsėjo 27 d. nutartyje nustačius įpareigojimą nurodyti, kas ir kokius veiksmus turi atlikti, ieškovė patikslintame ieškinyje nurodė, kad, kol nėra atlyginta padaryta žala ieškovei ir nepašalinta reali grėsmė žalai padidėti, nenustatytos šio nekilnojamojo turto perdavimo procedūros valstybei, atsakovė yra įpareigotina užtikrinti, jog ieškovė nebūtų persekiojama valstybinių institucijų atstovų. Taip pat pažymėjo, kad nors šis reikalavimas yra priskiriamas administracinių teismų kompetencijai, tačiau pagal CPK 33 straipsnio 4 dalį, šis ieškovės reikalavimas gali būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Tiek absoliučių pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, tiek pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
14. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nutarta apeliantės ieškinį laikyti nepaduotu ir grąžinti jį pateikusiam asmeniui, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujų rašytinių įrodymų pridėjimo prie bylos
15. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
16. Teismas kartu su apeliantės atskiruoju skundu gavo pateiktus naujus rašytinius įrodymus:
16.1. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2903-577/2021,
16.2. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2903-577/2021,
16.10. prašymą dėl padarytos ir patirtos žalos tikslinimo, padidėjus žalai.
17. Apeliacinės instancijos pasisakydamas dėl apeliantės pateiktų įrodymų nurodytų šios nutarties 16.1. – 16.4. papunkčiuose, pažymi šie įrodymai nėra nauji, nes jie yra šios bylos medžiagoje, todėl juos atsisakoma priimti. Taip pat apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti šios nutarties 16.5. – 16.9. papunkčiuose nurodytus įrodymus, nes jie galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui.
18. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas šios nutarties 16.10. papunktyje nurodytą įrodymą, pažymi, kad šioje proceso stadijoje yra netikslinga priimti šį įrodymą, nes jis neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.
Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo
19. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) savo jurisprudencijoje yra ne kartą konstatavęs, kad kiekvienas asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą – arbitrą, kuris išspręstų ginčą (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas). Teisės kreiptis į teismą negalima apriboti ar paneigti (Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d., 2012 m. gruodžio 10 d. nutarimai); ši konstitucinė teisė negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinamas jos įgyvendinimas (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 27 d., 2011 m. gegužės 11 d. nutarimai), nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2011 m. birželio 9 d. nutarimai).
20. Nors asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos – tai fundamentali ir pamatinė teisė, tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas procesiniuose įstatymuose negali nustatyti kreipimosi į teismą tvarkos ir tam tikrų reikalavimų, kuriuos turi įgyvendinti asmuo, siekiantis teisminės savo pažeistų teisių gynybos. Toks reguliavimas, be kita ko, gali būti grindžiamas tuo, kad nurodyta teisė negali būti įgyvendinama abstrakčiai, nesant taisyklių, leidžiančių tinkamai pasirengti būsimam teisiniam procesui ir apibrėžti nagrinėtino ginčo ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-313/2019).
21. Savo pažeistų teisių teisminės gynybos siekiantis asmuo, visų pirma, turi pateikti teismui CPK nustatytus reikalavimus atitinkantį ieškinį. CPK 135 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ieškinys turi atitikti bendruosius CPK nustatytus procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus (CPK 111 straipsnis), taip pat jame turi būti išdėstyti CPK 135 straipsnio 1 dalies 1–7 punktuose nurodyti duomenys. Vadovaujantis aptariama nuostata, ieškinyje, be kita ko, turi būti nurodytas ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas) ir aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (ieškinio pagrindas) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktai). Šie du esminiai ieškinio elementai apibrėžia teisminio nagrinėjimo ribas. Pagal CPK 135 straipsnio 2 dalį, prie ieškinio turi būti pridėti dokumentai ir kiti įrodymai, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimus, taip pat duomenys, kad žyminis mokestis sumokėtas.
22. Tuo atveju, jeigu teismui paduotas procesinis dokumentas neatitinka jų formai ir turiniui keliamų reikalavimų arba ieškovas nesumokėjo už ieškinį mokėtino žyminio mokesčio, teismas priima nutartį ir joje nustato pakankamą terminą, tačiau ne trumpesnį kaip 7 dienos, procesinio dokumento trūkumams pašalinti (CPK 115 straipsnio 2 dalis). Jeigu dalyvaujantis byloje asmuo, pateikęs procesinį dokumentą, pagal teismo nurodymus ir nustatytu terminu pašalina trūkumus, procesinis dokumentas laikomas paduotu pradinio jo pateikimo teismui dieną. Priešingu atveju procesinis dokumentas laikomas nepaduotu ir ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo termino trūkumams pašalinti pabaigos dienos teisėjo nutartimi kartu su priedais grąžinamas jį padavusiam asmeniui (CPK 115 straipsnio 3 dalis).
23. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas 2021 m. rugsėjo 27 d. nutartimi nustatė apeliantei terminą ištaisyti ieškinio trūkumus. Teismas nurodė, kad apeliantės ieškinyje nurodyti atsakovės veiksmai yra abstraktaus pobūdžio, nesusieti su nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir žalos paskaičiavimo būdu, taip pat iš ieškinio turinio nėra aišku, ar ieškovė teigia, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės (kitų valstybės institucijų) priimti teisės aktai yra neteisėti ir tokiu būdu pažeidžia jos teisę į nuosavybės teisių įgyvendinimą, ar, neteisėtais apeliantė laiko valdžios institucijų (pareigūnų) veiksmus, kurie yra atsiradusios žalos ar negautų pajamų priežastis. Taip pat teismas nurodė, kad apeliantė prašo priteisti jai padarytos žalos atlyginimą skirtingais faktiniais pagrindais, tačiau neišskiria konkrečiais nurodomais pažeidimais padarytos žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) dydžio.
24. Minėta nutartimi teismas nustatė apeliantei terminą patikslinti ieškinį (žiūrėti šios nutarties 7.1.-7.3 papunkčius). Be to, teismas išaiškino apeliantei ir CPK nustatytas teismo nutarties neįvykdymo pasekmes – teismas nurodė, kad tuo atveju, jeigu ieškovė per teismo nustatytą terminą nepašalins nurodytų ieškinio trūkumų, jos ieškinys bus laikomas nepaduotu ir grąžintas padavusiam asmeniui.
25. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad apeliantė per teismo nutartyje nustatytą terminą neištaisė joje nurodytų ieškinio trūkumų ir nepateikė teismui CPK reikalavimus atitinkančio procesinio dokumento. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą vadovautis CPK 115 straipsnio 3 dalimi ir apeliantės ieškinį laikyti nepaduotu. Apeliantė, nesutikdama su skundžiama teismo nutartimi, nurodo, kad ji, tikslindama ieškinį tinkamai įvykdė Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 27 d. nutartyje nustatytus įpareigojimus ir pateikė patikslintą ieškinį, kuris atitiko CPK 111 straipsnyje nustatytus reikalavimus procesiniam dokumentui. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliantės argumentais neturi pagrindo sutikti.
26. Šiuo konkrečiu atveju pažymėtina, kad dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai (CPK 7 straipsnio 2 dalis). Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad apeliantės ieškinyje nurodyti atsakovės veiksmai yra abstraktaus pobūdžio, nesusieti su nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir žalos paskaičiavimo būdu. Įvertinus apeliantės teismui pateikto patikslinto ieškinio turinį darytina išvada, kad apeliantė prašo priteisti žalos atlyginimą iš valstybės, nes ji neužtikrino apeliantei sąlygų apginti savo pažeistas teises, susijusias su žemės sklypo valdymu, t. y. apeliantė nurodė, kad abstraktaus pobūdžio atsakovės veiksmus, kurie susiję ne su konkrečiais atsakovės veiksmais, nukreiptais prieš apeliantę, o su atsakovės veiksmais vykdant jai pavestas funkcijas.
27. Atsižvelgdamas į pirmiau nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad konkrečiu atveju priėmus apeliantės ieškinį nebūtų tinkamai įgyvendinami šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principai, nes nei iš apeliantės pateikto ieškinio, nei iš patikslinto ieškinio nėra aiškios ieškinio ribos. Taip pat nėra aišku, kokiu būdu pažeistos apeliantės teisės. Taigi, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė apeliantės ieškinį ir patikslintą ieškinį nepaduotu ir grąžino jį padavusiam asmeniui (CPK 115 straipsnio 3 dalis).
28. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.
Dėl bylos procesinės bylos baigties
29. Apibendrindamas nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą nutartį, kurios pakeisti ar panaikinti atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo, todėl apeliantės skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.