Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Astos Urbonienės ir Nataljos Zelionkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Bylos dalykas – Kauno apskrities VPK Viešosios tvarkos valdybos 2023 m. balandžio 25 d. sprendimas Nr. 20-IL-9990, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus.

Bylos duomenimis, 2021 m. gruodžio 28 d. pareiškėjas gavo sprendimą, kuriuo buvo nuspręsta neperregistruoti pareiškėjui išduoto leidimo laikyti (nešiotis) ginklus. Taip pat šiuo sprendimu pareiškėjas buvo įpareigotas per 5 darbo dienas pristatyti jam priklausantį ginklą, šaudmenis, leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Nesutikdamas su šiuo sprendimu, pareiškėjas jį buvo apskundęs Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams. Teismas 2022 m. birželio 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-3342-644/2022 pareiškėjo skundą atmetė. Nesutikdamas su šiuo sprendimu, pareiškėjas apeliaciniu skundu jį skundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. 2023 m. balandžio 19 d. LVAT administracinėje byloje Nr. eA-785-624/2023 priėmė naują sprendimą, kuriuo panaikino 2022 m. birželio 2 d. Regionų apygardos administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. eI2-3342-644/2022, pareiškėjo skundą patenkino ir įpareigojo Kauno apskrities VPK iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą pratęsti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

2023 m. balandžio 25 d. atsakovas priėmė skundžiamą sprendimą Nr. 20-IL-9990 „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“, kuriuo apskritai panaikino pareiškėjui 2006 m. išduotą leidimą ginklui.

Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas yra susijęs su viešuoju interesu užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą, ribojant ginklų prieinamumą asmenims, dėl kurių patikimumo nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų naudotis ginklu kyla akivaizdžių pagrįstų abejonių. Priimant sprendimą dėl leidimo panaikinimo (Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punktas), kaip ir priimant sprendimą dėl leidimo išdavimo (Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktas), turi būti įvertinti duomenys, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tai reiškia, kad duomenys apie asmenį turi būti pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs tam, jog būtų galima daryti išvadą apie tokio asmens keliamą grėsmę nurodytoms vertybėms. Todėl tokio pobūdžio duomenys apie asmenį kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinami tam tikru „kokybiniu“ aspektu. Tai taip pat reiškia, kad tokie duomenys neturi prarasti savo aktualumo vertinant asmens galimą elgesį ir ateityje (žr. LVAT 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-796-552/2018, 2020 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-503-629/2020, 2020 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-953-502/2020).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teisės aktų nuostatos, numatančios griežtus reikalavimus ginklų apyvartai, visų pirma skirtos prevencijai, nes šaunamieji ginklai yra ypatingi ribotos civilinės apyvartos objektai, jų savininkams ir naudotojams keliami specialūs reikalavimai, kurių tikslas užtikrinti visuomenės saugumą, išvengti šaunamojo ginklo patekimo pas asmenis, kurie neturi teisės jais naudotis, bei tuo pačiu išvengti paties netinkamo šaunamojo ginklo panaudojimo. Prevenciniai šaunamųjų ginklų apyvartos reikalavimų tikslai suponuoja šaunamojo ginklo savininkų ir naudotojų aukštesnį atsakomybės standartą negu kitais, įprastų neribotos civilinės apyvartos objektų atvejais, jiems keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai (žr., pvz., LVAT 2015 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-843-492/2015).

Įstatyme nenurodyti konkretūs kriterijai, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja pasikėsinimo į minėtus teisinius gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-624-1319/2014, 2018 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-11-415/2018).

Pažymėtina, kad Įstatyme nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti šio įstatymo tikslų įgyvendinimą. Sprendžiant dėl specialios teisės suteikimo (atėmimo), pareiga įrodyti, kad asmuo atitinka įstatymo reikalavimus (jų nepažeidė), tenka pačiam asmeniui, siekiančiam tokią teisę įgyti, tuo pačiu jam tenka ir pareiga paneigti abejones, kylančias vertinant vienus ar kitus faktus, reikšmingus specialios teisės turėjimui (žr., pvz., LVAT 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1355-438/2018). Tačiau pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo byloje nustatytus faktus vertinti kitaip. Pareiškėjo teiginiai, kad padaryti pažeidimai nėra sunkūs ar smerktini visuomenėje, laikytini subjektyviu jo vertinimu, prieštaraujančiu asmens, kuriam suteikiama teisė turėti šaunamąjį ginklą, atsakomybės standartui, keliančiam itin aukštus reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimus. Pareiškėjo neatsakingas elgesys, nustatyto saugaus greičio viršijimai, nesustojimas prie pėsčiųjų perėjos, sustojimas neleistinoje vietoje ir kiti sistemingai daromi pažeidimai laikytini ne tik nepagarba kitiems eismo dalyviams, bet grėsme kitų asmenų turtui, sveikatai bei saugumui. Be to, pareiškėjo subjektyvus požiūris į teisės normomis nustatytų reikalavimų sistemingą nesilaikymą reiškia jo netinkamas vertybines nuostatas, nepagarbą valstybėje galiojantiems įstatymams, asmens nenorą paklusti pagrindinėms teisinės tvarkos taisyklėms, demokratinės valstybės pilietinei visuomenei būdingos ir tokiose visuomenėse dominuojančios veiksmų / elgesio atitikties teisei principų nepaisymą. Visa tai charakterizuoja jį kaip asmenį, linkusį daryti teisės pažeidimus.

Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo padarytomis išvadomis, kad pareiškėjas yra asmuo apie kurį policijos įstaiga turi duomenų, kad jis gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, kadangi surinkti duomenys patvirtina, jog Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus 2021 m. rugsėjo 22 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-22481-21 pagal BK 140 straipsnio 1 dalį pareiškėjo atžvilgiu nutrauktas, pripažinus, kad nusikalstama veika yra mažareikšmė. Nutarime nustatyta, kad konfliktas, kurio metu pareiškėjas smurtavo prieš nukentėjusįjį (duomenys neskelbtini) patalpose, prasidėjo įvykus įtemptam pokalbiui dėl darbinių pareigų atlikimo. Tiek pareiškėjas, tiek nukentėjusysis, suprasdami, kad jų santykiai įtempti, elgdamiesi ne visiškai adekvačiai, provokavo vienas kito neigiamus jausmus, dėl ko žodinis konfliktas perėjo į fizinius veiksmus (nukentėjusiajam padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas).

Administracinių nusižengimų registro duomenimis, nuo 2001 iki 2022 m. A. D. 21 kartą baustas už administracinius nusižengimus (pažeidimus): 12 kartų už nustatyto greičio viršijimą (2001 m. kovo 6 d., 2003 m. vasario 1 d., 2003 m. lapkričio 20 d., 2007 m. liepos 19 d., 2008 m. liepos 31 d., 2011 m. kovo 21 d., 2014 m. rugpjūčio 27 d., 2018 m. vasario 21 d. nustatytą greitį viršijo 22 km/h; 2020 m. balandžio 14 d., 2020 m. balandžio 8 d., 2021 m. balandžio 13 d. nustatytą greitį viršijo 35 km/h; 2021 m. liepos 18 d. nustatytą greitį viršijo 22 km/h); 2017 m. gruodžio 18 d., 2018 m. rugsėjo 3 d., 2022 m. sausio 17 d. už sustojimą ir stovėjimą nesilaikant kelio ženklų ir ženklinimo reikalavimų; 2021 m. kovo 30 d. už vairuotojų nesustojimą prieš pėsčiųjų perėją, kai to reikalaujama pagal taisykles; 2021 m. kovo 30 d. už vairuotojų, nevežančių keleivių keleivinėmis transporto priemonėmis vietinio (miesto) susisiekimo maršrutais, važiavimą esant draudžiamam šviesoforo signalui; 2011 m. rugsėjo 5 d. už transporto priemonės savininkui (valdytojui) Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatyme nustatytų reikalavimų nevykdymą; 2004 m. rugsėjo 3 d. už vairuotojų KET pažeidimą, nulėmusį kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą); 2004 m. rugpjūčio 25 d. už tėvų valdžios nepanaudojimą arba panaudojimą priešingai vaiko interesams; 2004 m. gruodžio 11 d. už pėsčiųjų padarytus KET pažeidimus; 2005 m. rugsėjo 22 d. už ginklo, kuriam įsigyti ir laikyti ar nešioti reikalingas leidimas, registravimo (perregistravimo) terminų pažeidimą.

Pažymėtina, kad pareiškėjo interesas naudotis ginklu nėra svarbesnis už viešąjį interesą užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą ribojant ginklų prieinamumą asmenims, kurie neatitinka Įstatymo keliamų reikalavimų. Taigi, pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo patenkinti jo skundo reikalavimo.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog pagal Konstituciją valstybės valdžios ir valdymo institucijos turi pareigą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, saugoti asmenį nuo kėsinimosi į jo gyvybę ir sveikatą, ginti žmogaus teises ir laisves. Ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (2001 m. balandžio 12 d., 2013 m. sausio 25 d., 2016 m. vasario 2 d., 2020 m. birželio 5 d. nutarimai).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. kovo 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-136-1062/2018, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklą, yra nurodęs, jog, vertinant pareiškėjo charakteristikas ir biografiją, turi būti atsižvelgiama į pareiškėjo veiksmų pobūdį, t. y. į kokius visuomenės gėrius šiomis veikomis buvo kėsintasi ir kokia atsakomybė (baudžiamoji ar administracinė) už tuos veiksmus buvo taikoma, taip pat į sunkumą, pakartotinumą, į tai, kiek laiko yra praėję nuo minėtų veiksmų atlikimo iki prašymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus pateikimo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. birželio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1956-415/2021, kurioje buvo nagrinėjamas klausimas dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo (taikytas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punktas), analizavo pareiškėjo nuo 2000 iki 2020 m. padarytus teisėtvarkos pažeidimus, už kuriuos jis 29 kartus buvo baustas administracinėmis nuobaudomis (daugiausiai dėl KET pažeidimų), ir konstatavo, kad šie pažeidimai nėra savarankiški pagrindai leidimui nešioti ir laikyti ginklus ir šaudmenis panaikinti. Tai yra duomenys, charakterizuojantys asmenį, kurių, atliekant pareiškėjo veiksmų kvalifikavimą vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punktu, teisinis įvertinimas suponuoja bendrą teisinį įsitikinimą dėl asmens nuostatų, taikomų savo elgesio standartams, inter alia (be kita ko), žvelgiant ir į teisinės tvarkos bei teisėtumo reikalavimus. LVAT, įvertinęs šiuo aspektu pareiškėjo daromus pažeidimus, nurodė, kad jų sistemiškumas liudija asmens nenorą paklusti pagrindinėms teisinės tvarkos taisyklėms, demokratinės valstybės pilietinei visuomenei būdingos ir tokiose visuomenėse dominuojančios veiksmų / elgesio atitikties teisei principų nepaisymą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklų ir šaudmenų turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką. Įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą ir turėdamas plačią diskreciją, privalo laikytis Konstitucijos, inter alia nustatydamas teisės įsigyti ir turėti atitinkamus ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones, privalo paisyti proporcingumo principo (žr. Konstitucinio Teismo 2013 m. sausio 25 d. nutarimą). Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat nurodė, jog tarp asmens teisių ir laisvių ir visuomenės interesų neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų. Demokratinėje visuomenėje tokie prieštaravimai sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros. Vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių ribojimas. Tokią galimybę numato ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Pagal šią Konvenciją ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, tokie apribojimai galimi, t. y. laikomi pagrįstais, jeigu atitinka dvi sąlygas: 1) yra teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai. Įstatymais apibrėžiant teisių įgyvendinimo ribas, būtina atsižvelgti į atitinkamos teisės (ar laisvės) paskirtį bei prasmę ir Konstitucijoje nustatytas jos ribojimo galimybes bei sąlygas (žr. Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimą).

Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas reglamentuoja ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą. Įstatymo paskirtis – nustatyti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų klasifikavimo į kategorijas nuostatas, ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartos ir apyvartos kontrolės teisinius pagrindus ir subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teises ir pareigas (Įstatymo 1 straipsnio 2 dalis). Šie klausimai detalizuoti Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklėse.

Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatyta, kad leidimų nešiotis ir leidimų laikyti šio įstatymo 3 straipsnio 2, 6–10 punktuose nurodytus ginklus, B ir C kategorijų ginklus galiojimas panaikinamas, kai policijos įstaiga turi duomenų, kad asmuo gali kelti ar kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

Pagal Įstatymo nuostatas, įstatymų leidėjas ginklus traktuoja kaip ypatingos prigimties civilinėje apyvartoje esančius daiktus, ši apyvarta, be kita ko, siekiant užtikrinti visuomenės ir valstybės saugumą, sveikatą, išsamiai reglamentuojama. Įstatymo nuostatų turinys rodo, kad asmenims, kurie nori įsigyti ginklus ir šaudmenis, bei jų elgesiui yra keliami itin aukšti rūpestingumo ir atidumo reikalavimai (žr., pvz., LVAT 2015 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-639-756/2015). Teisėjų kolegija sutinka su tokiomis atsakovo padarytomis išvadomis.

Įvertinus visas anksčiau aptartas aplinkybes ir teisinį reguliavimą, pripažintina, jog ginčijamas sprendimas priimtas pagal atsakovo kompetenciją, pagrįstas teisės aktų normomis, minėto akto forma atitinka esminius Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, todėl naikinti ginčijamą administracinį aktą nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamos bylos atveju, ištyrus bylos rašytinius įrodymus ir įvertinus šalių pateiktus argumentus, nenustatyta ginčijamo sprendimo neteisėtumo pagrindų, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Nepatenkinus reikalavimo panaikinti skundžiamą sprendimą, netenkintinas ir išvestinis reikalavimas dėl atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Olandiją, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-261-3555/2011).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo A. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.