Kauno apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. Č. patikslintą ieškinį atsakovui D. Č. dėl dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo, trečiasis asmuo – Kauno miesto 11-asis notaro biuras.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Trečiasis asmuo Kauno miesto 11-asis notaro biuras teismo nustatytu terminu atsiliepimo į patikslintą ieškinį nepateikė.

Trečiojo asmens Kauno miesto 11-ojo notaro biuro atstovas į 2018 m. vasario 13 d. teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką jis informuotas tinkamai (b. l. 67), todėl byla nagrinėtina trečiajam asmeniui nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

patikslintas ieškinys tenkinamas.

Byloje nustatyta, kad atsakovas D. Č. ir A. Č. susituokė (duomenys neskelbtini) (b. l. 33). D. Č. ir A. Č. (duomenys neskelbtini) gimė sūnus A. Č. (b. l. 7). Atsakovui 1976 m. gegužės 28 d. buvo išduotas orderis gyvenamam plotui apgyvendinti vietinės Tarybos, valstybinės, kooperacinės, visuomeninės organizacijos name (b. l. 30). 1992 m. balandžio 15 d. atsakovas buvo informuotas apie prievolę sumokėti už butą adresu (duomenys neskelbtini) (b. l. 76). 1992 m. birželio 24 d. atsakovas sudarė minėto buto pirkimo-pardavimo sutartį (b. l. 77, 83–84, 10, 32). Butas atsakovui perduotas 1992 m. birželio 9 d. įsakymo pagrindu (b. l. 85). Byloje taip pat pateiktos investicinės taupomosios knygelės, taupomosios knygelės bei namų knygos kopijos (b. l. 7–75, 78–80). Šiuo adresu atsakovas yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą (b. l. 14). Tą pačią dieną surašytas gyvenamo buto įkainavimo aktas (b. l. 86–87). Kauno miesto apylinkės teismas 1998 m. lapkričio 25 d. sprendimu nutraukė D. Č. ir A. Č. santuoką (b. l. 8–9, 31, 34). 2003 m. sausio 17 d. atsakovas R. P. ir L. P. pardavė butą adresu (duomenys neskelbtini) (b. l. 112–115). A. Č. (duomenys neskelbtini) mirė (b. l. 35). Byloje pateiktos sąskaitos patvirtina, kad atsakovas moka mokesčius už butą adresu (duomenys neskelbtini) (b. l. 40–44). Ieškovui Kauno miesto 11-ajame notarų biure išduotas paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas po motinos A. Č. mirties (b. l. 11–12). 2017 m. liepos 21 d. atsakovas kreipėsi į sūnų su įspėjimu išsikraustyti iš jam nuosavybės teise priklausančio buvo adresu (duomenys neskelbtini) (b. l. 36–38). 2017 m. rugsėjo 19 d. atsakovas buvo informuotas apie pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl skausmo sukėlimo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo (b. l. 39). Sodros duomenimis atsakovas šiuo metu niekur nedirba (b. l. 13).

Mirus vienam iš sutuoktinių, jų bendroji jungtinė nuosavybė baigiasi (CK 3.100 str.), o mirusio sutuoktinio dalis, įeinanti į bendrąją jungtinę nuosavybę, yra paveldima CK penktojoje knygoje nustatyta tvarka. Nuosavybės teisės liudijimą, mirus vienam sutuoktiniui, išduoda palikimo atsiradimo vietos notaras. Notariato įstatymo 52 straipsnyje, reglamentuojančiame liudijimo išdavimą vienam sutuoktiniui mirus, numatyta, kad nuosavybės teisės į dalį bendro sutuoktinių turto liudijimas gali būti išduotas pagal rašytinį pareiškimą pergyvenusiajam sutuoktiniui dėl pusės bendro turto, įgyto santuokos metu. Jeigu turtas, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, įregistruotas likusio gyvo sutuoktinio vardu, šiam sutinkant gali būti išduotas mirusiojo sutuoktinio dalį nustatantis liudijimas. Taigi, notaras turi pagrindą atsisakyti išduoti mirusiojo sutuoktinio dalį nustatantį dokumentą, kai likęs gyvas sutuoktinis tam prieštarauja arba iš viso nesikreipia į notarą ir neišreiškia jokios valios.

Šiuo atveju mirusioji A. Č. su atsakovu D. Č. buvo išsituokę, tačiau turto nepasidalinę. Kadangi buvęs sutuoktinis po A. Č. mirties į notarą dėl nuosavybės teisės liudijimo išdavimo nesikreipė, notaras nurodė ieškovui, kaip mirusiosios įpėdiniui, kreiptis į teismą, nes įstatymas nesuteikia notarui teisės nustatyti palikėjų turto dalių.

Byloje nustatyta, kad A. Č. ir D. Č. santuoka pasibaigė, galiojant Santuokos ir šeimos kodeksui, 1999 m. sausio 7 d., kai buvo įregistruotas santuokos nutraukimas civilinės metrikacijos organuose (SŠK 40 straipsnis). Ginčo butas įgytas 1992 m. birželio 24 d., taigi, santuokai nepasibaigus. SŠK 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė. Tokia pati nuostata įtvirtinta ir šiuo metu galiojančiame CK (kai taikomas įstatymų nustatytas turto teisinis režimas) (3.87, 3.88 straipsniai). Tiek SŠK, tiek CK nustato ir atvejus, kai turtas, nors ir įgytas santuokos metu, pripažįstamas asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe (atitinkamai 22, 3.89 straipsniai). Nors reguliavimas tiek pagal SŠK, tiek pagal CK iš esmės nesiskiria, pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalį Civilinio kodekso trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Taigi šioje byloje sprendžiant santuokoje įgyto turto nuosavybės (asmeninė ar bendroji) ir jo dalijimo (ar nedalijimo) klausimus, turi būti vadovaujamasi Civilinio kodekso atitinkamomis nuostatomis. Pagal CK 3.88 straipsnio 2 dalį preziumuojama, kad santuokoje įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Ši prezumpcija, kaip ir kiekviena kita, gali būti paneigta, įrodžius, kad tam tikras turtas yra asmeninė vieno iš sutuoktinių nuosavybė. Pareiga tai įrodyti tenka sutuoktiniui, tvirtinančiam, kad santuokos metu įgytas turtas yra ne bendroji jungtinė, o asmeninė jo nuosavybė pateikiant rašytinius įrodymus. Įstatymas leidžia šį faktą įrodyti liudytojų parodymais arba remtis tuo, kad santuokos metu įgyto turto prigimtis ir pobūdis savaime įrodo, jog turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas).

Atsakovas teismo posėdyje paaiškino, jog iškilus buto privatizavimo klausimui, A. Č. jam buvo pasakiusi, kad „jis kaip nori taip tegu daro, nes pinigų ji neturi“, todėl butą įsigijo už savo asmenines lėšas, gautas iš tėvų palikimo ir už savo investicinius čekius. Atsakovas kaip įrodymą byloje pateikė savo taupomosios knygelės išrašą (b. l. 74–75), tačiau, nors ir atstovaujamas advokato padėjėjo, priešieškinio neteikė ir neįrodė, kad sąskaitoje esantys pinigai buvo jo asmeninė nuosavybė. Darbo užmokestis, pensija, investiciniai čekiai, gauti gyvenant santuokoje, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Daiktas, įsigytas už šias lėšas santuokos metu, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje T. M. v. V. V., Nr. 3K-7-311/2002). Kaip bylos nagrinėjimo metu paaiškino atsakovas, privatizuojant butą, sutuoktiniai vedė bendrą ūkį, augino vaikus ir bendrai rūpinosi šeimos poreikiais. Butų privatizavimo procesas buvo orientuotas į gyventojų aprūpinimą gyvenamosiomis patalpomis, sudarant sąlygas asmenims, kurie naudojosi valstybinėmis ir visuomeninėmis gyvenamosiomis patalpomis, lengvatinėmis sąlygomis šias patalpas įsigyti privačion nuosavybėn. Tiek nuomininkams, tiek ir jų šeimos nariams įstatymai užtikrino lygias teises naudotis nuomojamomis gyvenamosiomis patalpomis (Butų kodekso 54 straipsnis (redakcija, galiojusi nuo 1983 m. kovo 1 d.; 1964 m. CK 330 straipsnis), taip pat šias patalpas privatizuojant lengvatine tvarka. Butus privatizuojant sutuoktiniams, butų privatizavimo lengvata buvo teikiama šeimoms, o ne vienam iš sutuoktinių. Draudimas tai pačiai šeimai antrą kartą pasinaudoti įstatymo lengvata patvirtina, jog privatizavusi butą šeima buvo laikoma įsigijusia gyvenamąjį būstą, skirtą visiems šeimos nariams bendrai naudoti. Atsakovas byloje neįrodė, kad išreiškė aiškią valią ginčo turtą įgyti asmeninės nuosavybės teise (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas).

Kasacinis teismas, aiškindamas Butų privatizavimo įstatymo nuostatas, savo praktikoje nurodęs, kad nors iki Butų privatizavimo įstatymo papildymo nebuvo aiškiai išreikštos nuostatos dėl sutuoktinių teisės į privatizuotą butą, o pagal bendrą įstatymų galiojimo taisyklę civilinis įstatymas neturi atgalinio veikimo galios, tačiau butai, kuriuos sutuoktiniai įsigijo pagal Butų privatizavimo įstatymą iki šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies papildymo, taip pat laikomi bendrąja jungtine jų nuosavybe (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-395/1999). Atsižvelgiant į specifinę butų privatizavimo proceso paskirtį ir įstatyme nustatytą tvarką kasacinio teismo praktika plėtojama išaiškinant, kad, vadovaujantis Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsniu ir SŠK 21 straipsniu, butai, sutuoktinių įsigyti pagal Butų privatizavimo įstatymą santuokos metu, turi būti pripažįstami bendrąja jungtine jų nuosavybe, nepriklausomai nuo to, ar jie įsigyti abiejų, ar tik vieno iš sutuoktinių vardu, ir nuo to, kieno lėšomis buvo apmokėta įsigyjamo buto kaina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-05-24 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-916/2017).

Kadangi atsakovas byloje nepaneigė prezumpcijos, jog santuokoje įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, ieškinys tenkintinas ir nustatytina, jog A. Č. priklausė ½ dalis bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgyto buto adresu (duomenys neskelbtini) (CK 4.89 str.).

Atsakovas prašė byloje taikyti ieškinio senatį.

Kadangi A. Č. ir atsakovo D. Č. santuoka teismo sprendimu nutraukta 1998 metais, o ištuoka įregistruota (duomenys neskelbtini), minėtu laikotarpiu sutuoktinių turtines teises ir pareigas reglamentavo Santuokos ir šeimos kodeksas (toliau - SŠK). Minėto kodekso 23 straipsnis nustatė santuokos metu įgyto turto padalijimo tvarką bei ieškinio senatį. Pagal SŠK 23 straipsnio 1 dalį, padalijant turtą, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, jų dalys laikomos lygiomis. Minėto straipsnio 4 dalis nustatė reikalavimui padalyti turtą, kuris yra bendroji jungtinė ištuoktų sutuoktinių nuosavybė, trejų metų ieškinio senaties terminą. LR CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 19 straipsnyje nustatyta, kad Civilinio kodekso (toliau – CK), įsigaliojusio 2001-07-01, normos taikomos šeimos santykiams, atsirandantiems jam įsigaliojus. Šeimos santykiams, atsiradusiems iki naujo CK įsigaliojimo, šis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiras jam įsigaliojus, bei iš šių teisių ir pareigų atsirandančioms pasekmėms. Šeimos santykių teisiniam reguliavimui nustatytos taisyklės sistemiškai taikomos kartu su to paties įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatomis, t.y. kad esant civiliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems iki naujo CK įsigaliojimo, naujas CK taikomas toms teisėms ir pareigoms bei teisinėms situacijoms, kurios atsiranda jam įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios nors ir atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, bet įgyvendinamos jam įsigaliojus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-06-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-292/2008).

Byloje būtina įvertinti, ar ieškinio senaties terminai, nustatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki naujo CK įsigaliojimo, nes, priešingai nei 2001-07-01 įsigaliojusio CK 3.129 straipsnio, kur nustatyta, kad reikalavimams dėl nekilnojamojo daikto, esančio sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, padalijimo ieškinio senatis netaikoma, SŠK 23 straipsnio 4 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams padalyti bet kokį, tarp jų ir nekilnojamąjį, turtą. Vadovaujantis SŠK 10 straipsniu ieškinio senaties termino dėl sutuoktinių turto padalijimo po ištuokos eiga prasideda nuo tos dienos, kada buvęs sutuoktinis sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo subjektinės teisės į bendrąją jungtinę nuosavybę pažeidimą. Toks šios teisės pažeidimas gali sutapti su santuokos nutraukimu, bet gali ir nesutapti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-06-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-292/2008). Iš bylos aplinkybių nustatyta, kad ginčo šalių santuoka pasibaigė 1999-01-07, kai buvo įregistruota ištuoka (b. l. 34). Tačiau po ištuokos įregistravimo A. Č. ir toliau naudojosi jai ir buvusiam sutuoktiniui D. Č. priklausančiu butu. Po santuokos nutraukimo atsakovas ir jo buvusi sutuoktinė kartu gyveno ginčo bute. Šių aplinkybių atsakovas neneigė, tik nurodė, jog nuo 2008 metų A. Č. dažnai važiuodavo į Šiaulius, į po sesers mirties paveldėtą butą, už kurį turėjo mokėti mokesčius. Atsakovas paaiškino, jog 2001 metais jis buvo nupirkęs butą adresu (duomenys neskelbtini), kad A. Č. su sūnumi persikeltų gyventi atskirai, tačiau ji nesutiko persikelti gyventi kitur, todėl atsakovas šį butą 2003 metais pardavė (112–115). Ši aplinkybė taip pat patvirtina, jog A. Č. ginčo butą laikė bendra jungtine nuosavybe, į kurią ji turėjo tokias pat teises kaip ir atsakovas. Kadangi atsakovas netrukdė A. Č. gyventi ginčo bute iki pat jos mirties, jos teisės į šį butą nebuvo ribojamos ir pažeidžiamos, todėl darytina išvada, jog ieškinio senatis įregistravus ištuoką neprasidėjo. Ginčas dėl teisių į šį butą kilo tik po A. Č. mirties, 2010 metais, kai palikimą priėmė jos teisių perėmėjas sūnus A. Č., t.y. galiojant naujam kodeksui, todėl šiuo atveju LR SŠK 23 straipsnio 2 dalis netaikytina ir teismas vadovaujasi CK 3.129 straipsniu, kur nustatyta, kad reikalavimams dėl nekilnojamojo daikto, esančio sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, padalijimo ieškinio senatis netaikoma (nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-292/2008, 2A-220-198/2013, 2A-1494-638/2017).

Atsakovas teigė, kad minėtas butas priklauso jam asmeninės nuosavybės teise ir atsiliepime nurodė du pagrindus: kad šis turtas įsigytas už asmenines jo lėšas, taip pat papildomai nurodė, jog jis butą įgijo įgyjamosios senaties būdu. Teismas pažymi, kad šie nuosavybės įgijimo būdai yra savarankiški ir negali būti taikomi kartu (CK 4.47 straipsnis, 4.68 straipsnio 1dalis). Be to, teismui pripažinus, kad ginčo butas yra bendroji jungtinė buvusių sutuoktinių nuosavybė, nėra pagrindo taikyti įgyjamosios senaties institutą (CK 4.68–4.71 straipsnis).

Atsakovas taip pat nurodė, jog ieškovas praleido 3 mėnesių terminą palikimui priimti, nes nuo 2010 metų, kai kreipėsi į notarą dėl paveldėjimo teisės liudijimo gavimo, iki 2017-08-08 jis neatliko jokių veiksmų dėl teisių į ginčo butą nustatymo. Teismas atmeta šį argumentą kaip nepagrįstą. CK 5.50 str. nustato, jog neleidžiama palikimą priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis. Ieškovas po motinos mirties į notarą kreipėsi laiku, nepraleidęs įstatyme nustatyto termino, todėl laikoma jog jis priėmė palikimą laiku ir tinkamai.

CPK 96 str. 4 d. nustato, jog jeigu abi šalys nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo atleistos, bylinėjimosi išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų. Ieškovui ir atsakovui buvo teikiama 100 proc. garantuojama antrinė teisinė pagalba (b. l. 6, 45–46), todėl bylinėjimosi išlaidos iš atsakovo nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 263 – 267 straipsniais, 270 straipsniu, 284 straipsniu, teismas

nusprendžia:

patikslintą ieškinį tenkinti.

Nustatyti, kad A. Č., asmens kodas (duomenys neskelbtini) priklausė ½ dalis bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgyto buto adresu (duomenys neskelbtini).

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.